TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Redakcijos paštas. Vaitojantis prioritetas

2015 09 28 8:47
LŽ archyvo nuotrauka

Susirūpinus šalies gynyba Seimas atkreipė dėmesį į Lietuvos šaulių sąjungą, kuri turi kovines tradicijas, kurios įvertintos ne tik istorikų bet  ir priešų, kurie prieš okupuojant  šalį slaptuose dokumentuose įvardijo kaip vieną labiausiai organizuotų pasipriešinimo jėgų.

Ji yra ne tik Tėvynės gynėja, bet ir patriotinio auklėjimo guru, etnoso sargas, kryžius prie kelio .Sėkmingai atsikūrusi Šaulių sąjunga, nustumta nuo aktyvios veiklos į paraštes, silpo be vietinės valdžios dėmesio. Vieša paslaptis, kad artimas užsienis, kuris neatsisako vienokiu ar kitokiu būdu mus valdyti, turi interesų, kad mūsų nacionalinė gvardiją neaugtų. Krašto apsaugos ministras J. Olekas, vardindamas gynybinius pajėgumus, Šaulių sąjungos nebemini.

Atgaivinant organizaciją, kaip gynybinės sistemos dalį, Seime siūloma sąjungai priklausančius ginklus laikyti namuose, o B ir C kategorijos ginklus, įsigyti asmenines nuosavybės teise ir jais naudotis pratybų metų, nes šaulių sąjunga neturi lėšų ginklams įsigyti. Šios priemonės pakeltų šaulių parengties lygį, sustiprintų jų prestižą. Nežiūrint parlamentarų garsių kalbų, susirūpinimo, patriotinio kibirkščiavimo apie nacionalinio saugumo stiprinimą, balsavime dalyvavo 65 parlamentarai iš 140 ir mažiau kaip pusė balsavo už įstatymo pataisą. Įstatymo projektas gražintas tobulinti. Stodami į šaulius, asmeninį pavyzdį rodę liberalai balsavime nedalyvavo, o „darbiečiai“ ir socialdemokratų partija, su Krašto apsaugos ministru J. Oleku priešakyje, įstatymo pataisų nepalaikė. Įsivaizduokite situaciją, kai 30 tūkst. žmonių gautų teisę namie laikyti automatinį ginklą, sakė Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas. Iš jo pareiškimo galima daryti prielaidą, kad tai nepalankus socialinis modelis, kuris Seimui gali sudaryti rūpesčių. Galimas ir kitas, linksmesnis modelio aspektas: matau Europos valstybių sienų perbraižytojų rūškanus veidus, kai jų žvalgybos tarnybos karininkai „pradžiugina,“ kad Lietuvoje prie kiekvieno namo ir krūmo laukia 30 tūkst. automatiniais ginklais ginkluotų šaulių. Šarvuočių lavina perskros šalį per dvi valandas. O kas po to?

Vieša paslaptis, kad anapus Nemuno stovi jau nukreiptos, „sustyguotos“ raketos „Iskander“, kurios per pirmąsias užpuolimo minutes pakels į orą strateginius objektus, įskaitant visus ginklų sandėlius ir sandėliukus. O šaulių ginklai bus sveiki, sutepti ir paruošti kovai. Dešimties metų karo metu partizanus apginklavo kaimo pusberniai, prisirinkę laukuose trofėjinių ginklų ir šovinių. Dabar jų niekas nemėto. Rengiantis partizaniniam, karui jais pasirūpinti privalo valstybė – Seimas. Romėnai seniai žinojo – jei nori taikos, ruoškis karui. Neturint trofėjų, vienintelis ginklų įsigijimo šaltinis – įstatymo pataisa, leidžianti šauliams įsigyti ir laikyti ginklus. Netekus valstybės, be ginklo tauta lieka bedantė. A.A. seimo narys Julius Veselka, sunerimęs kaip mes ginsimės, pagrįstai ironizavo, kad neturint nei pasipriešinimo struktūros, nei ginklų, moterys žers priešui į akis pelenais. Tragedijos atveju, istorikai suks akis į Seimą, kaip į bajorus, kurie nei patys kariauti ėjo, nei kariuomenei pinigų skyrė ir kaimynai be šūvio valstybę suraikė kaip pyragą.

30 tūkst. medžiotojų jau turi ginklus. Kai kurie net po keletą – su optiniais taikikliais Ir niekas dėl to nesibaimina. Siūloma juos įtraukti į pasipriešinimą. Šaulių organizacijoje griežtesnė drausmė nei medžiotojų draugijose. Be to šaulių motyvacija kilnesnė – ginti Tėvynę. Į Šaulių sąjungą priimami patikimi piliečiai, rekomenduojami dviejų Šaulių sąjungos narių. Nenuoseklu ir nelogiška, kad medžioklei, sportui ir savigynai iš asmeninių lėšų leidžiama įsigyti ir laikyti ginklus, o kilniausiai, išskirtinei paskirčiai – Tėvynės gynybai – asmeninėmis lėšomis ginklo įsigyti neleidžiama. Nepatogi išvada – bijoma ne svetimų, o savų. Tai prieštarauja viešajam interesui, prieštarauja aukščiausio lygio valstybės institucijų juridiniams aktams, įskaitant ir 2012 m. gegužės 8 d. visų parlamentinių partijų nutarimui, patvirtintam vadovų parašais, kad valstybės gynyba yra vidaus ir užsienio politikos prioritetas bei jų deklaruotą būtinumą stiprinti Lietuvos šaulių sąjungą, savanorišką sukarintą pilietinę savigynos organizaciją. Prieštarauja ir prezidentės Dalios Grybauskaitės 2015 m. birželio 4 d. metiniame pranešime išsakytam pagrindiniam uždaviniui – Tėvynės gynybai. Taigi, juridinių aktų užtenka, bet žodis kūnų netampa

Šaulių nepriklausomybės kovos, taip pat partizaninės kovos kariautos asmeniniais šaulių ginklais. Patys ginklus įsigijo, patys saugojo, tausojo. Seimo leidimo neprašė. Savais ginklais Troškūnų ir Truskavos šauliai pasitiko pro Giedraičių frontą į teritorijos gilumą iki Nevėžio prasiveržusį lenkų raitelių eskadroną. Paklauskite Troškūnų ir Truskavos kapinėse gulinčių žuvusių šaulių, kam priklausė jų šautuvėliai? Ar būtų spėję pasipriešinti neturėdami savo ginklo? Karingas Perlojos būrys turėjo 130 šautuvų ir du kulkosvaidžius, kurių daugumą įsigijo patys.

Šaulių sąjungos veikla labai glaudžiai susijusi su visais valstybės kūrimo ir stiprinimo etapais. Šauliams buvo patikėtas dešimties kilometrų fronto ruožas kare su Lenkija. Nuo Merkinės iki Valkininkų. Jie padėjo 1919 m. rugpjūčio 28 naktį likviduoti POW sąmokslą, kurios tikslas buvo nuversti Lietuvos Vyriausybę ir pakvietus į pagalba Lenkijos kariuomenę, prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Šauliais patikėjo Vyriausybės pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Pats likdamas šešėlyje, pavedė tuometiniam šaulių vadui Vincui Krėvei Mickevičiui Klaipėdoje suorganizuoti „sukilimą“. Pirmosios aukos, prasidėjus sovietų okupacijai, taip pat buvo šauliai. Šauliai, turėdami išlikusią teritorinę struktūrą, buvo istorinio Birželio sukilimo priešakyje: dar vokiečių karinėms formuotėms nepasirodžius, miesteliai buvo šaulių rankose.

Atkuriant nepriklausomybę šauliai, kaip gaivus pavasario vėjas sklaidė nulietuvėjusią dvasią, abejingumą Lietuvai. 300 šaulių saugojo parlamentą. Iš keturiolikos žuvusių – trys šauliai: I. Šimulionis, D. Gerbutavičius ir G. Žagunis.

Daryti prielaidą, kad automatiniais ginklais ginkluoti šauliai gali sukelti visuomenei pavojų, reiškia įžeisti patriotus, kurie moka nario mokestį, siuvasi uniformas, aukoja laisvalaikį valstybei. Priešingai, visuomenė būtų saugesnė, jei šaulys ne tik baltom pirštinėm stovėtų po kryžiais ir paminklais, o sustabdytų pažeidėją, sulaikytų nusikaltimą darantį piktadarį.

Tarpukariu kaimiečiai pirmiausiai atbėgdavo pas mano tėvą – ginkluotą šaulį, kuris aiškindavosi situaciją pats, arba atiduodavo valsčiaus vachmistrui, kuris Anykščių valsčiuje tik vienas tebuvo. Kur šauliai gyveno, kaimiečių duris saugodavo tik paremtos šluotos.

Krašto apsaugos savanorių ir šaulių pajėgos yra panašios: abi savanoriškos, abiejų kilnus tikslas – ginti Tėvynę, abu priklauso Krašto apsaugos ministerijai. Nors šaulių veiklos teisinė forma yra asociacija, jie yra svarbus visuomeninio ir valstybinio saugumo užtikrinimo subjektas, kurio veiklos sfera yra platesnė nei Krašto apsaugos savanorių. Šauliai ne tik karo metu dalyvauja ginkluotoje valstybės gynyboje, pilietiniame pasipriešinime, bet ir pilietinio, tautinio ugdymo procese.

Šauliai yra nuėję ilgą, krauju aplaistytą, kovos kelią. Vien nepriklausomybės kovose žuvo ar mirė nuo žaizdų 67 šauliai, 146 sužeisti, į nelaisvę pakliuvo 161, kalėjimuose ir nelaisvėje mirė 34 šauliai. Šaulius organizavo ir vadovavo tautos interesams atsidavusios asmenybės: tautos legenda Matas Šalčius, lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė Mickevičius, skausmingai atgailą už sulenkėjusią bajorystę atlikęs Vladas Putvinskis ir kt.

Nežiūrint ilgesnio kovos kelio, šauliais mažiau pasitikima nei Krašto apsaugos savanoriais. Seimas nesirūpina, kam ir kaip savanorių vadai, savo sprendimais patiki laikyti ir saugoti ginklus, o dėl šaulių tvarkos laužo ietis. Kėdainių šaulių kuopai buvo išduoti trys šautuvai TOZ_12, TOZ_12-01, kurie mano, kuopos vado įsakymu, duoti saugoti šauliams, nes taip buvo saugiau nei laikyti juos būstinėje. Šie ginklai buvo naudojami mokymuose, pratybose. Po kurio laiko jie buvo tyliai, be paaiškinimo surinkti, net dalyvaujant policijos pareigūnui. Pasiruošimas ginkluotam pasipriešinimui nutrūko. Susirūpinusi šauliais, 1999 m. gruodžio 31 d. Vyriausybė patvirtino Šaulių sąjungos šaunamųjų ginklų ir šaudmenų įgijimo registravimo, saugojimo, išdavimo apskaitos ir naudojimo tvarką.

Kai netolimas užsienis brazdina ginklais, o pasiruošimas savigynai neturėtų būti delsinamas, Seime vyksta debatai: suteikti teisę įsigyti ginklą valstybės gynėjui, ar ne. Svarstymas vis atidėliojamas.

Mano, devyniolika metų buvusio kuopos vado, patirtis rodo, kad šaulys be ginklo – butaforija. Neginkluota šaulių rikiuotė dažnai sulaukia draugiškų žmonių šypsenų: „kur jūsų ginklai?“

Ko griebtųsi Vyriausybė jei separatistų daigynas, netikėtai sužaliuotų žaliais žmogeliukais? Koks pranašas drįs užtikrinti, kad palankios progos ir preteksto jiems neatsiras?

Ši nebiudžetinė šalies gynyba, turi didžiulį potencialą, tik reikia atrišti jai rankas, sudaryti tinkamą aplinką. Ir užsienio žvalgyba vėl ją charakterizuos „kaip vieną labiausiai organizuotų pasipriešinimo jėgų“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"