TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Reforma turi pradžią, bet neturi pabaigos

2011 07 19 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Per dvidešimt nepriklausomybės metų visur pasiekta akivaizdžių permainų ir pažangos. Poliklinikose ir ligoninėse - taip pat. Tačiau nei pacientai, nei gydytojai nėra patenkinti Lietuvos sveikatos apsaugos sistema. Tad kas ja patenkintas? Ir kas kelia visuotinį nepasitenkinimą nacionaline sveikatos apsaugos sistema?

Geriau, bet... blogiau

Per pastaruosius 20 metų Lietuvoje neabejotinai padidėjo vaistų pasirinkimas, atsirado geresnių medikamentų. Pasitaisė ir gydymo įstaigų aprūpinimas medicinos įranga. Taigi šiandien turime ir geresnių vaistų, ir gydyti skirtą aparatūrą. Per tą patį laiką gerėjo ir gydytojų kompetencija. Gal mažiau nei norėtųsi, gal yra tokių, kurie nenori ar nesugeba gydyti, tačiau jei Lietuvos medikai būtų prastai rengiami, jie nerastų darbo Europos Sąjungos (ES) šalyse. Net sveikatos apsaugos sistemos finansavimas ekonominiu sunkmečiu labai daug nesumažėjo.

O ar padidėjo mūsų pasitenkinimas sveikatos paslaugomis, ar geriau vertiname sveikatos apsaugos sistemą? Daugelis veikiausiai atsakytų "ne". Tokią nuomonę patvirtina ir sociologiniai tyrimai. Ištyrus pasitikėjimą ir pasitenkinimą Lietuvos privalomojo sveikatos draudimo sistema, ligonių kasų veikla bei asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, taigi kone visa sveikatos apsaugos sistema, paaiškėjo, kad tik vienas iš aštuonių Lietuvos žmonių mano, jog gydymo įstaigoje juo bus tinkamai pasirūpinta. Du trečdaliai gyventojų viliasi, kad jais rūpinsis nors iš dalies, o likusieji nieko iš lietuviškos sveikatos apsaugos nesitiki.

Akivaizdus paradoksas - turime gerų priemonių ir parengtų specialistų, bet neturime rezultato.

Nenumaldomas siekis reguliuoti

Šimtmečius gydymas buvo suvokiamas kaip menas, o gydytojo veikla - kaip labiau priklausanti nuo jo intuicijos, patirties negu nuo konkrečių taisyklių vykdymo. Dėl to į mediko profesiją žiūrėta kaip nepanašią į daugelį kitų, sunkiai kontroliuojamą.

Šiandien gydytojo darbas vertinamas kaip moksliniais įrodymais pagrįsta veikla, panaši į kitas profesijas. Todėl manoma, jog medikas, kaip bet kurios kitos profesijos atstovas, turi veikti pagal vienareikšmiškai nustatytas taisykles, ir siekiama, kad jų būtų kuo daugiau. Dėl šio požiūrio gydytojo veiklos teisinis reguliavimas ir kontrolė tampa vis detalesni.

Atitinkamai gausėja medicinos teisės aktų, reguliuojančių gydytojo veiklą, stiprinama jos kontrolė ir didinama mediko atsakomybė. Daugėja ir šio pobūdžio bylų, nes gydytojo veikloje lengvai galima rasti nukrypimų nuo maksimalių reikalavimų, kuriuos paprasta vertinti kaip žalą pacientui. Todėl vis daugiau medikų skiria nereikalingus tyrimus, be reikalo siunčia pacientą pas kitus specialistus ir visa tai daro tik norėdami apsisaugoti nuo teisinių problemų.

Pavyzdžiui, Harvardo (JAV) universitete atliktas tyrimas parodė, kad kone visi gydytojai minėtais būdais ginasi nuo galimo teisinio persekiojimo. Taigi besiginantis gydytojas toli gražu nėra išimtis. O toks medikas, kurio veiksmus lemia padidėjęs teisinio persekiojimo pavojus, negali palaikyti tinkamų santykių su ligoniu. Jis nei pacientų, nei visuomenės nėra suvokiamas kaip profesionalas, kurio pagrindinis tikslas - rūpintis ir padėti. Dar blogiau, jis ir pats savęs nebesuvokia kaip pasiaukojančio pacientui. Todėl vis dar kartojamas posakis - "Jei gydytojas ir pacientas drauge kovoja su liga, jie įveiks ją" - praranda prasmę. Besiginantis medikas nebeturi itin svarbios gydymo priemonės - paciento pasitikėjimo juo.

Mūsų krašte sveikatos sistemos pokyčiai vyksta bukai kopijuojant kitas valstybes. Galiojančios įstatymų normos reikalauja, kad sveikatos apsaugos paslaugos atitiktų šiuolaikinio mokslo lygį. Tai reiškia, jog bet kokia gydymo veikla ir ją reguliuojantys norminiai dokumentai lengvai taptų teisinės kritikos objektu, jei paaiškėtų, kad jie nevisiškai atitinka tą lygį. Teisinėse bylose prieš gydytojus vadovaujamasi maksimalaus rūpestingumo reikalavimu, o realioje mediko veikloje lengvai gali atsirasti mažesnių ar didesnių nukrypimų nuo jo.

Čia galimas retorinis klausimas: ar pacientas neturėtų gauti visko, kas geriausia? Reglamentavimo ir kontrolės šalininkai jį tikrai užduotų. Siekis gerinti gydymo kokybę priimtinas be išlygų, tačiau ar gydytojo veiklos teisinio reguliavimo išplėtimas padarė teigiamą poveikį mūsų sveikatos apsaugai, dera apsvarstyti.

Gydytojų savigyna

Lietuvos gydytojų sąjunga drauge su Mykolo Romerio universitetu atliko tyrimą, kuriuo siekė išsiaiškinti, kokį poveikį teisinis reguliavimas daro mediko darbui ir savijautai. Apklausta 2440 šalies gydytojų. Gana didelis skaičius, leidžiantis daryti išvadas apie nacionalinės sveikatos sistemos būklę.

Tyrimas parodė, kad minėtos problemos tikrai yra būdingos Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai, gerokai apsunkina jos darbą ir sumažina pacientams teikiamų sveikatos apsaugos paslaugų kokybę. Nustatyta, jog:

- 86 proc. gydytojų siunčia pacientą pas kitus specialistus ne tam, kad to tikrai reikia (patikslinti diagnozę ar gauti naudingą patarimą), o tik tam, kad apsisaugotų nuo galimo teisinio persekiojimo;

- 61 proc. medikų tais pačiais sumetimais skiria nereikalingus papildomus tyrimus;

- 67 proc. gydytojų vengia "rizikingų" pacientų, sergančių sudėtinga ar pavojinga liga;

- 60 proc. vengia atlikti būtinas, bet "rizikingas" procedūras;

- 40 proc. išrašo nereikalingų vaistų.

Tai reiškia, jog tūkstančiai pacientų papildo ir be to ilgas priėmimo pas gydytoją ar tyrimų eiles. Jie atsiduria šiose eilėse vien dėl to, kad juos nukreipęs gydytojas galėtų formaliai apsiginti nuo galimų teisinių ir kitokių priekaištų. Papildomas pacientų srautas atima iš kitų ligonių galimybę laiku gauti jiems tikrai būtiną pagalbą. Nereikalingų vaistų skyrimas lemia, kad daugybė žmonių perka tuos preparatus ir vartoja, be reikalo eikvoja lėšas, patiria šalutines medikamentų pasekmes. Ypač nukenčia pacientai, kurių liga sunki arba diagnozė neaiški. Šie ligoniai negauna būtinų sveikatos paslaugų vien todėl, kad jų atveju reikia priimti ryžtingus sprendimus, bet gydytojas nenori rizikuoti, nes gerai žino - jam gresia kontrolierių dėmesys ar net teisinis persekiojimas.

Jeigu kam atrodo, jog daugiau sumokėję ar įtakingesni žmonės išvengia minėtų problemų, vienareikšmiškai galima atsakyti - jie klysta. 92 proc. medikų nurodė, kad dažniau naudojasi "gynybiškos" medicinos taisyklėmis, kai pacientas - įtakingas, žinomas visuomenėje, nes tokiu atveju gydytojas neretai susimąsto ir apie savo saugumą.

Ar medikas turi bijoti?

Lietuvoje gydytojas ginasi dėl to, kad bijo. Gal užtektų jam pasakyti, jog bijoti nereikia? Deja, to nepakaktų, nes daugelio patirtis patvirtina - teisinio persekiojimo pavojus yra realus. Kaip atskleidė tyrimas, medikai intensyviai kontroliuojami ir teisiškai persekiojami.

Vienas iš penkių gydytojų (26,4 proc.) pranešė, kad bent kartą skundą prieš juos nagrinėjo valstybės auditas. Kone kas dvidešimtam (3,8 proc.) teko gintis nuo kaltinimų teisme. Tokia kolegų patirtis išugdė nuomonę, kad gydytojui net esant teisiam, net tuo atveju, kai jis nepagrįstai kaltinamas, apsiginti yra sunku. Todėl:

- 61 proc. gydytojų tvirtina, kad būtų sunku įrodyti savo teisumą auditui;

- 69 proc. tą patį teigia apie galimybę įrodyti savo tiesą teisme.

Iš vaikystės prisimename, kad bijojome tamsos ir nežinomybės, bijojome nuo mūsų nepriklausančių dalykų. Gydytojai irgi mano, jog nuo jų nedaug kas priklauso. Devyni iš dešimties medikų pranešė, kad pacientų nepasitenkinimas priklauso ne nuo gydytojo, o nuo aplinkybių ar kitų žmonių ir institucijų.

Gydytojų nerimą dėl jų veiksmų vertinimo patvirtina ir tai, kad aptardami įsivaizduotą situaciją - nepagrįstą kaltinimą - pusė medikų atsakė nesitikį vadovų paramos. Veikiausiai jie nedaug klysta. Vadovui neretai būna lengviau ir saugiau atsiriboti nuo kaltinamo gydytojo. Skundžiamas (nors ir visiškai teisus) medikas vis vien vadovui yra papildomos "problemos" šaltinis.

Pateikti tyrimo duomenys gana įspūdingi. Suprantama, tirti besiginantį gydytoją ne taip paprasta, nes formaliai gynyba nuo galimų teisinių problemų neatitinka reikalavimų jo elgesiui. Dėl to tyrimai gali rodyti net geresnę padėtį, nei ši yra iš tikrųjų. Tačiau, kad ir kaip juos vertintume, turime pripažinti - Lietuvos sveikatos apsaugos sistema rimtai "serga."

Kelias iš aklavietės

Aš, kaip ir visi buvę, esami ar būsimi pacientai, norėčiau, kad gydytojas rūpintųsi manimi, o ne rengtųsi būsimam teisiniam procesui prieš mane. Regis, to norėtų ir medikai. Tačiau neturi tam laiko. Minėtoje apklausoje dalyvavę 79 proc. gydytojų pranešė, kad dažniau ar rečiau nesuteikia kokybiškos sveikatos paslaugos tik dėl to, jog neužtenka laiko (kiekvienas, buvęs poliklinikoje, prisimins, kad gal net pusę priėmimo laiko gydytojas pildė įvairius dokumentus, rinko parašus - tiesmukai sakant, rengė dokumentus galimam teismo procesui).

Ši apklausa atskleidė, kad įsitvirtinusi ir toliau plėtojama gydytojo teisinės atsakomybės sistema, kai medikas gali būti kaltinamas už pasekmes, kurios nepriklauso ar tik iš dalies priklauso nuo jo veiksmų, sukelia gydytojui netikrumą, įtampą ir galiausiai žlugdo gydymo kokybę, kliudo suteikti žmogui visavertes paslaugas. Teisės aktai, kuriais siekiama ginti pacientą, gerinti paslaugų kokybę, "gynybiškos" medicinos sąlygomis ją pablogino. Todėl nėra kito kelio, kaip ydingos gydytojo teisinės atsakomybės Lietuvoje reforma.

Šios reformos pagrindiniu tikslu turi tapti mediko apsauga nuo teisinio persekiojimo už pasekmes, nepriklausančias nuo jo veiklos. Keliant reikalavimus gydytojui privaloma užtikrinti ir jo galimybes vykdyti tuos reikalavimus. Šiam tikslui privalo būti atlikta teisinių ir administracinių aktų, kurie nustato gydymo reikalavimus, įvykdomumo kontrolė, patikrinta, ar konkrečioje gydymo įstaigoje garantuotas teisės akto įvykdomumas, t. y., ar užtikrinta, kad gydytojas gali įvykdyti jam keliamus maksimalaus mokslo lygio atitikimo, maksimalaus rūpestingumo ir panašius reikalavimus - turi tam pakankamai laiko, jėgų, žinių, techninių galimybių.

Ne mažiau svarbu keisti ir žalos pacientams kompensavimo sistemą. Būtina atskirti abejonių sukėlusių gydytojo veiksmų tikslingumo įvertinimą nuo teisinės kovos su pacientu dėl galimos žalos atlyginimo. Tai padarius mediko atsakomybės įvertinimo procesą nustotų lemti gydyto žmogaus ir jam talkinančio teisininko siekis gauti kuo didesnę piniginę kompensaciją, būtų sukurtos prielaidos aiškiam ir pagrįstam gydytojo teisinės atsakomybės apibrėžimui bei įvertinimui atlikti. Tai savo ruožtu sudarytų pagrindą adekvačiai veikiančiai, nesukeliančiai "gynybiškos" reakcijos sveikatos apsaugai, skatintų gerinti medicinos paslaugų kokybę.

* * *

Pacientai nėra vartotojai

Ir Lietuvos sveikatos apsauga reformuojama pagal laisvos rinkos modelį, kai medicinos įstaigos paverčiamos konkuruojančiomis bendrovėmis, kurių visa veikla matuojama pinigais ir pelnu. Todėl Lietuvai irgi aktuali Nobelio premijos laureato, Prinstono universiteto ekonomikos profesoriaus, nuolatinio "The New York Times" apžvalgininko Paulo Krugmano replika.

 

Nuolat susiduriu su diskusijomis apie sveikatos priežiūros ekonomiką, per kurias pacientai vadinami "klientais", o paskui pasitelkiamos įprastos pasirinkimo laisvės pinklės, remiantis "Medicare" sveikatos draudimo ar kitų programų mokesčių didinimu.

Mes matėme geresnius laikus.

Sveikatos priežiūra yra sritis, kurioje turi būti priimami svarbūs sprendimai, lemiantys, ar žmogus gyvens, ar mirs. Tačiau norint protingų sprendimų reikia turėti daug specializuotų žinių. Be to, dažnai tuos sprendimus reikia priimti pacientams esant prastos būklės, veikiamiems didelio streso arba reikalaujantiems greitų veiksmų. Tai nepalieka laiko diskusijoms, o ką jau kalbėti apie alternatyvų paiešką.

Dėl to mes turime medicinos etiką. Dėl to daktarai tradiciškai laikomi ypatingais ir tikimasi, kad jie elgsis vadovaudamiesi aukštesniais standartais nei įprasti profesionalai. Ne veltui turime televizijos serialų apie herojiškus medikus, bet nėra serialų apie herojiškus vidutinius vadybininkus ar ekonomistus.

Idėja, kad visa tai gali būti susiję su pinigais, kad daktarai - tiesiog žmonės, parduodantys vartotojams sveikatos priežiūros paslaugas, yra vimdanti. Tokių kalbų paplitimas reiškia, jog kažkas negerai ne tik su pačiomis diskusijomis, bet ir su mūsų visuomenės vertybėmis.

 

Vertė Kristupas Vasiliauskas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"