TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

"Reikalingi šeimininkai" (iš skelbimo laikraštyje)

2007 01 04 0:00
Andriaus Šiušos piešinys

Baigiantis 2006-iesiems mus pasiekė dvi naujienos. Pirma ta, kad pavasarį brangs cigaretės. Antra, kad mes, lietuviai, esame vieni skurdžiausių Europoje.

Skurdžiai gyvenantys žmonės rūko skurdžias cigaretes. Pabrangus cigaretėms, padidės pigių kontrabandinių paklausa. Teisėsauga žada ir toliau nuoširdžiai su kontrabanda kovoti, bet pergalės negali garantuoti. Kontrabanda iki šiol nepažabota, nors taip ilgai ir nuoširdžiai su ja buvo kovota.

Šunkelių blokada

Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais į Lietuvą keliukais ir šunkeliais iš Baltarusijos (ir kitų pusių) plūstelėjo kontrabanda -cigaretės, cukrus, benzinas ir panašios prekės. Buvo nutarta kovoti: šunkelius ir keliukus užblokuoti. Kontrabandininkai nė neketino pasiduoti.

Vieni ant keliuko statė užkardą, kabino spyną, kiti ją atrakindavo arba numušdavo. Vieni skersai kelią kasdavo griovį, o kiti per jį paklodavo lentų ir toliau važiuodavo. Tada pirmieji griovį dar platindavo ir gilindavo. Bet kiti atvarydavo traktorių ir viską sulygindavo. Šalia užsimaskuodavo žvalgų būrelis, o traktorius kaip niekur nieko tampydavo prekes per raistelį.

Kai vieni imdavo sekti traktoriuką ir "šukuoti" raistelį, spirito statinaitės buvo ridenamos į upelį ir kontrabandinis spiritas plaukte plaukdavo į mūsų šalį.

Kai upelyje užmesdavo tinklus, o krūmuose pasodindavo pasalą, spiritas imdavo tekėti vamzdžiu po žeme.

Teisėsaugai likdavo tik pripažinti: jie sugeba improvizuoti, sunku atspėti, ką jie dar gali sugalvoti.

Skylė laivo dugne

Iš Klaipėdos į Latviją kas savaitę vorele išvažiuodavo keturi sunkvežimiai, prikrauti spirito. Kas nors sugalvodavo tą spiritą iškrauti Lietuvoje. Kas nors sugalvodavo iš jo gaminti pilstuką "kaukuolinį", nuo kurio imdavo springti visa Lietuvėlė, o neatspariems piliečiams bažnyčių varpai reguliariai skambindavo amžiną atilsį.

Teismui irgi nelengva. Juk šimtas aštuoniolika tonų spirito buvo konfiskuota, o istorinis procesas tęsiasi dešimt metų. Kai kuriems kaltinamiesiems, leidžiantiems dienas be darbo, pakriko nervai. Jie vėl ėmė gabenti spiritą. Vėl įkliuvo. Bylos ėmė pintis viena su kita, o jų pabaigos nesulaukęs kaltinamasis iškeliavo į aną pasaulį - taip ir neišklausęs nuosprendžio, taip ir neatsėdėjęs, už nieką nė cento nesumokėjęs.

Kartais iš Latvijos į Lietuvą geležinkeliu įvažiuodavo cisternos su naftos produktais. Naktį dingdavo sąstato dokumentai. Kaip vaiduoklis dingdavo ir pats sąstatas. Nelikdavo net benzino kvapo. Jei nėra kvapo, tai ir kontrabandos nėra. "Mažeikių naftos" vadovai skųsdavosi, kad negali Lietuvoje parduoti įmonės produkcijos. Mat rinka pripildyta kontrabandinio benzino. O analitikai niekaip negalėdavo suprasti, kur šuo pakastas: automobilių skaičius didėja, tačiau benzino daugiau neparduodama. Kaip ledkalnis pramušė skylę "Titaniko" dugne, taip ir kontrabanda šalies biudžete pramušė skylę. Bet laivas plaukia. Tokią skylę visada užkemša skurdas.

Krakmolo fabrikėlio galas

Kontrabandininkai veža ne tik benziną, spiritą, cigaretes. Maisto produktai, drabužiai, avalynė, parfumerija, galanterija, visokie kiniški niekučiai keliauja į Lietuvą. Pigesnių kontrabandinių prekių spaudimo neatlaikę bankrutuoja kai kurie ūkeliai, gūžiasi verslas. Pūna lietuviškos bulvės, lietuviški obuoliai, pomidorai, nes lenkiškieji, kontrabandiniai, pigesni.

Molėtų rajone stovėjo krakmolo fabrikėlis. Jame dirbo gal dešimt vietos gyventojų. Ūkininkai parduodavo fabrikėliui bulves ir taip sukosi laisvosios rinkos sąlygomis. Bet Kauno vaikinai buvo dar laisvesni. Jie pradėjo vežti kontrabandinį krakmolą ir užkariavo rinką. Fabrikėlis užduso. Kam pasiskųsi?

Kontrabanda nusiaubia žmonių gyvenimus. Ji alina šalies biudžetą, apšiurusią sveikatos apsaugą, vargstančią švietimo sistemą. Ji atiminėja centus iš skurdžių, iš jų vaikams skirtos socialinės paramos.

Gariūnų ideologija

Garsas apie Gariūnus - kontrabandinių prekių Meką - pasklido po Rytų Europą. Atsirado net Gariūnų ideologai: girdi, kontrabanda padeda išgyventi pedagogams, gydytojams, menininkams ir kitiems suvargėliams. Jei ne Gariūnai, jie vaikščiotų basi ir nuogi. Čia pigiau galima pirkti. Gariūnai sukuria darbo vietų. Gariūnai ne tik importuoja kontrabandą, bet ir eksportuoja ją į kaimynines šalis (pavyzdžiui, Latviją).

Ideologai iš gatvės veržiasi į tribūną, iš tribūnos - į valdžią, iš valdžios vėl krinta atgal į gatvę. Gariūnai formuojasi kaip valstybė su savo milijonieriais, tarnaujančiu ir patarnaujančiu personalu. Prieš Gariūnus ima purkštauti (kovoti) Muitinės kriminalinė tarnyba. Gariūnams ta tarnyba kaip drambliui karamelė. Šalies valdžia Gariūnus norėtų sutvarkyti, rengia naujas visokių turgaus taisyklių redakcijas. O Gariūnai savo ruožtu rengia parodomąsias badautojų akcijas. Valdžia susvyruoja, badautojai triumfuoja.

Kontrabandos evoliucija

Ji taikosi prie situacijos. Šiandien jau nepopuliaru vežti kontrabandą didelias kiekiais. Tiesiog per daug rizikos. Cigaretės nebevežamos furgonais (po tūkstantį dėžių). Vežama ar plukdoma po keliasdešimt dėžių, užtat dažnai ir organizuotai. Rezultatas tas pats - rinka pasotinama.

Iškalbingas pavyzdys: rusai valtimis, plaustais plukdo cigaretes per Nemuną. Lietuvos pusėje jų laukia brigada - vadas, žvalgai, krovikai, vairuotojas. Vadas - kontrabandos organizatorius. Jis samdo visą komandą dėl vienos konkrečios operacijos. Jis - pasienio miestelio gyventojas. Miestelėnai jį gerai pažįsta. Žvalgai - irgi vietos gyventojai. Dažniausiai jaunimas, moksleiviai, iš darbo išmestas vienas kitas pareigūnas. Žvalgų ir krovikų uždarbis - 50 litų už naktį. Vairuotojo - 100 ar 150 litų už vieną reisą. Jo darbas pavojingas. Žvalgai ištiria teritoriją, stebi pasieniečių judėjimą. Krovėjai sukrauna cigaretes į automobilį. Šis kuo greičiau turi dingti iš pasienio ruožo, nes čia pavojinga: gali pastebėti pasieniečiai. Už kelių kilometrų cigaretės slepiamos daržinėje ar miške. Iš Vilniaus, Kauno ar kito didesnio miesto atvažiuoja perpardavinėtojai. Jie sumoka pinigus, išsiveža cigaretes ir paskleidžia jas skurdiesiems vartotojams.

Paslaptingas kodas

Apie nepagaunamus kontrabandininkus yra pripasakota daug paslaptingų istorijų.

Traukinio vagonai it peteliškės pakyla nuo bėgių ir ištirpsta blankioje mėnesienoje.

Per pavasario rūką nematomas traktoriukas tempia cigaretes iš Baltarusijos. Spiritas, statinėmis vežamas į muitinės postą, pavirsta vandeniu, o vėliau vėl atvirsta į spiritą. Kai raistą apgaubia nakties sparnai, dingsta valstybės sienos sargai... Taip toliau ir panašiai...

Šis slėpiningas nuotykių pasaulis yra už mūsų fantazijos ir mūsų intelekto ribų. Jį supras nebent tas, kuris "įkąs" jo paslaptingą kodą - "bėgantieji duoda, gaudantieji ima".

Jų sėkmės prielaidos

Iš tiesų šioje veikloje nėra nieko antgamtiško ir paslaptingo: pareigūnų papirkinėjimas yra pagrindinė didelės ar sistemingos kontrabandos sąlyga.

Antra, kontrabanda gaudoma arba negaudoma pasienio ruože. Šalies viduje visai nesunku kontrabandines prekes parduoti. Argi ne dėlto turguose pilna kontrabandinių cigarečių?

Trečia, gaudomi vežėjai, bet ne organizatoriai.

Ketvirta, nėra valstybinės institucijos, koordinuojančios visų gaudytojų veiksmus.

Penkta, lėšos kovai su kontrabanda naudojamos neracionaliai.

Bešeimininkė Lietuva

Dėl pateiktų kontrabandos prielaidų galima ginčytis. Esmė kitur - nėra kontrabandos problemos šeimininko. Nė viena tarnyba, institucija ar asmuo neatsako už tai, kad kontrobandinės prekės nyktų šalies rinkoje, kad kontrabanda sumažėtų bent iki civilizuotai valstybei priimtino lygio. Daug tarnybų dalyvauja nesibaigiančiame gaudymo procese. Jų darbas matuojamas sulaikytos kontrabandos kiekiu. Tai paradoksas. Kontrabandos gaudytojams naudinga, kad kontrabanda būtų gausi. Kuo jos daugiau, tuo lengviau šį tą sulaikyti ir parodyti darbo rezultatus.

Panaši ir kovos su korupcija situacija. Niekas neatsako už tai, kad korupcija išnyktų konkrečioje tarnyboje (populiaru kovoti apskritai su korupcija). Ar teko kam nors girdėti, kad koks nors vadovas būtų pareiškęs: per šiuos metus ar per dvejus likviduosime šią blogybę mūsų tarnyboje, įstaigoje, žinyboje (man teko girdėti, bet tai - netipiškas atvejis). Jeigu tik konkretūs korupcijos faktai viešai nėra žinomi arba neįrodyti (o taip dažniausiai ir būna), įstaigoje įsivyrauja ramybė. Net jeigu koks nors faktas ir iškyla, jis menkai sudrumsčia ramybę.

Vengiama (tiesiog nemalonu) kalbėti ir apie tokią komplikuotą šalies ligą kaip skurdas ar jo išprovokuotą mūsų nedidelės tautos didelę netektį - emigraciją. Kas atsako už skurdą? Neaišku. Turbūt niekas. Kas atsako už emigraciją? Niekas. Niekas nenori būti atsakingas už šias bėdas. Koks didelis šeimininkų deficitas... Ir kaip gausu bešeimininkių problemų. Tarsi bešeimininkė būtų visa Lietuva.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"