TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Restauruojami nuo privatizacijos išgelbėti Sapiegų rūmai

2012 06 18 8:42

Sapiegų rūmų sostinės Antakalnyje restauravimo projekto vadovas architektas Evaldas Purlys nusiteikęs optimistiškai: "Dinozaurą iš kauliuko atkuria, o čia turime kur kas daugiau."

Vos porai mėnesių tepraėjus nuo restauravimo darbų pradžios  (kartu tęsiami ir šio pastato Leono Sapiegos g. 13 tyrinėjimai), atsirado anksčiau neužčiuoptų architektūros ir struktūros elementų, atsidengė keli nauji polichrominio dekoro ir lipdybos plotai. Surasta XIX amžiaus tyrinėtojų išgarsinta, o sovietmečiu pradingusi plokštė su lotynišku įrašu. 70 metų nežinota, kur ji. Darbuojantis pastato viduje, nukalinėjant tinką, ši statybos metus liudijanti akmeninė lenta, kitados puošusi rūmų fasadą, rasta įmūryta sienoje. Joje galima įskaityti lotynišką užrašą: "Antakalnis nuo seno didvyrių poilsis. Iš griuvėsių pakilę didžiuliai rūmai kare pavargusį ramioje taikoje saugos. 1691 Viešpaties metai."

Šiais metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didysis etmonas bei Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega baigė pagrindinius rūmų statybos darbus. Antakalnyje vieni galingiausių ir įtakingiausių LDK politikų įsikūrė XVII amžiaus pabaigoje įsigiję vadinamuosius Manvydų ir jėzuitų noviciatui priklausiusius sklypus. Sapiegų valdos užėmė didelį plotą nuo Neries, per Antakalnio kalvas iki Rokantiškių, iki Vilnios upės. Reprezentacinius vasaros rūmus supo 8 ha parkas, kartu su rūmais sudarantis vieningą barokinį ansamblį. Pasak E.Purlio, restauratorių surasta akmeninė lenta su lotynišku tekstu įmūryta į rūmų priemenės sieną 1927-1928 metais, kai vyko trečioji rūmų rekonstrukcija. Rūmai apskritai po jų paskirties pakeitimo ne kartą buvo perdaromi.

Ligoninei netiko

Dar 1809 metais čia buvo įkurta ligoninė. "Pastatas visiškai tam netiko, - teigė E.Purlys. - Bandant vasaros rezidenciją paversti ligonine, iš pradžių buvo užmūrytos arkados. Pasidarė tamsu pastato centre. Tada teko didinti kai kurias į patalpų vidų patekusias langų angas. 1843-1848 metais rekonstrukcija pastatą pakeitė kardinaliau - šio laiko darbus net nelengva išvardyti. Rūmai neatpažįstamai deformuoti - nuardytas kampinių bokštelių viršus, paaukštintos trečio aukšto patalpos, pusiau padalytos antro aukšto galerijų ir didžiosios salės erdvės, nugriauti pagrindiniai laiptai, pagrindiniame fasade neliko lenkto frontono, sumažinti langai, sunaikintas visas interjerų dekoras. Ir vis dėlto reikia padėkoti 1843-1848 metų rekonstrukcijos autoriams už išsaugotus išorinius antrojo aukšto langų apvadus ir Giovanni Pietro Perti lipdybą (jis anksčiau dekoravo Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje). Be šio dekoro būtų sunku įsivaizduoti ir įvertinti ne tik rūmų interjerų, bet ir fasadų architektūrą." Trečią kartą rūmus paversti ligonine bandyta 1927-1928 metais, kai patalpos buvo pritaikomos akių klinikai. Sovietmečiu gydymo įstaigos rūmuose atsisakyta.

Visuomenė priešinosi

1940-1941 metais rūmuose veikė sovietų kariuomenės Vilniaus pėstininkų mokykla, 1971-1992 metais - Vilniaus priešlėktuvinės gynybos radiotechnikos mokykla. Dar ir dabar viduje galima aptikti karinių šūkių, piešinių. Kariškiams priklausiusioje teritorijoje prie Kuosų ir Leono Sapiegos gatvių, sklype, kur anksčiau buvo įsikūręs trinitorių vienuolynas, pradėti statyti daugiaaukščiai pastatai.

Nepriklausomybės metais Sapiegų rūmai atiduoti nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. Čia planuota įrengti knygų saugyklas. "Tačiau medinės perdangos galėjo neišlaikyti knygų svorio. Gerai, kad saugyklos ir nebuvo įkurtos. Pastatas stovėjo tuščias, todėl ir galėjome jį gerai ištyrinėti", - sakė E.Purlys, kartu su Rūta Janoniene šiemet išleidęs knygą "Sapiegų rūmai Antakalnyje".

Neturėdama lėšų rūpintis pastatu, biblioteka 2002 metais raštu kreipėsi į Kultūros ministeriją, prašydama tarpininkauti perduodant Sapiegų rūmus Valstybės turto fondui. 2005 metais rūmai jau buvo įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą.

Pagal visus minėtoje knygoje išdėstytus dokumentus matyti, kad rūmus perduodant Turto fondui pasirašė tuometinis ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas ir kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas. Tuometinis miesto meras Artūras Zuokas buvo prieš, jis raštu kreipėsi į Vyriausybę, prašydamas neprivatizuoti, rasti lėšų pritaikyti kultūros reikmėms. Prieš privatizavimą buvo ir Valstybinės paminklosaugos komisijos pirmininkas Jonas Glemža. Sukilo ir visuomenė. Prie Vyriausybės ir Kultūros ministerijos rūmų vyko piketai, buvo parašytas ne vienas raštas, prašant rūmų neprivatizuoti. Grupė kultūros ir mokslo žmonių laiške Seimui Vyriausybės sprendimą privatizuoti Lietuvos parlamentarizmo kūrėjų Sapiegų rūmus vertino kaip akibrokštą. Nedelsiant sustabdyti privatizavimą ragino ir UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Dirmaitė.

Visuomenės protestai davė vaisių. 2009 metais Sapiegų rūmai perduoti Kultūros paveldo departamentui valdyti pasitikėjimo teise. Tais pačiais metais pratęsti tyrimai, suformuota rūmų restauravimo koncepcija, parengtas restauravimo projektas.

Daug autentikos žymių

Numačius restauruoti pastatą, 2010 metais valstybinė įmonė "Lietuvos paminklai" parengė techninį projektą pirmam restauravimo darbų etapui, kuriam buvo skirta 8 mln. litų Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšų. 2012 metais pradėti restauravimo darbai (konkursą laimėjo Panevėžio statybos trestas).

Pasak E.Purlio, nors jau buvo vykdomos trys didelės buvusių rūmų rekonstrukcijos, yra išlikę visi pagrindiniai rūmų architektūros elementai ar jų fragmentai. Autentiški barokiniai mūrai kyla iki pat dabartinio karnizo. Viduje išliko kone visi barokinių langų angokraščiai, sąramos, dalis skliautų.

"Iki 2014 metų bus sutvarkyta pastato išorė, atidengta barokinė fasadų architektūra, atstatytos barokinių rūmų vidaus erdvės, į pirminį lygį sugrįš perdangos, stogai, bus restauruoti apardyti architektūros elementai, - aiškino E.Purlys. - Turbūt metų gale pamatysime atidengtas rūmų šoninių fasadų galerijas. Jos puikiai išlikusios. Naujais langais perkirstos tik viršutinių galerijų arkos. Akivaizdžiai matyti primūrijimai. Gerai išlikusios ir kelių nugriautų skliautų žymės. Atstatysime išgriautas sienų dalis, didžiuosius ir sraigtinius laiptus. Rūmuose puikiai išsilaikę net du XVII amžiaus pabaigos tualetai su keraminiais glazūruotais vamzdžiais, tik durelių trūksta."

Kaip pasakojo E.Purlys, pradžią restauravimui suteikia natūros duomenys. "Dinozaurą iš kauliuko atkuria, o čia turime kur kas daugiau, - teigė restauratorius. - Natūros čia gana daug. Rankioji po gabalėlį ir surankioji visą istoriją. Dabar mano darbas - padėti statybininkams susivokti sienų mūruose, pažymėti ardomus ar saugomus plotus, atidengiamų elementų kontūrus. Labai svarbu išsaugoti senąjį tinką (kai kur išlikę polichrominio dekoro), pastebėti tyrimų metu neužčiuoptą dekorą. Po restauravimo pastatas atgaus savo tūrinę struktūrą, atsiskleis baroko laikotarpio suplanavimas, vidaus erdvės. Bėda tik ta, kad šiuo metu labai trūksta mūrininkų. Fasadų ir vidaus patalpų tinkavimas, apdaila, lipdybos restauravimas numatyti jau per kitus etapus. Ypač prašosi tvirtinimo fasadų lipdiniai. Kai kur nuo jų nuplauti dažai, atsisegė lipdinių stiukas. Labai reikia vėl konservuoti 2007 metais atidengto polichrominio dekoro fragmentus."

Kas bus rūmuose?

Kol bus baigti pirmieji restauravimo darbai, pasak E.Purlio, yra laiko pamąstyti, ką šiuose rūmuose būtų galima įkurti. Šia kryptimi jau nemažai dirbama. "Ir visuomenė turėtų būti aktyvesnė, siūlyti. Muziejus valstybei būtų nepakeliama našta. Reikia tokios veiklos, kad pastatas pats išsilaikytų, - sakė pašnekovas. - Kiek žinau, rūmus administruojantis Kultūros paveldo departamentas planuoja dar kartą susitikti su merija, kalbėtis ne tik apie rūmų, bet ir apie viso ansamblio tvarkymą, panaudojimą, kitas problemas. Ką daryti su rūmų kiemą nuo parko atkertančia gatve? Dabar ji rytais tampa beveik automagistrale, kuria nenutrūkstamai išlikusių kiemo vartų link rieda automobiliai."

Gatvė, jungianti Leono Sapiegos ir Vinco Grybo gatves, transportui buvo atverta 2005 metais.

Parkas vis dar saugomas

Parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas mano, kad atkurti rūmus supantį parką, jei tai bus numatyta, būtų gana nelengva. "Istorija šį išskirtinės vertės kultūros paminklą yra taip sumurdžiusi, kad išprausti bus sunku, - sakė senųjų parkų žinovas ir specialistas. - Sakyčiau, tai tolygu ligonį prikelti iš komos. Nors šiandien parkas atrodo liūdnai, tačiau jau vien tai, kad pateko į 32 Lietuvos parkų sąrašą, byloja apie neginčijamą jo vertę. Apskritai gėda, kad iš tūkstančio Lietuvos parkų liko tik tiek. Sovietmečiu buvo daugiau saugomų parkų, regis, beveik 200. Kur jie pasidėjo? Manoma, esą jų vertė gal per menka, kad derėtų saugoti, kiti privatizuoti.

Atkurti neįmanoma?

Pasak K.Labanausko, istorinė šio parko vertė yra milžiniška. Be to, iš to laikotarpio turime tik keletą išlikusių parkų. "Jie smarkiai deformuoti, nesakyčiau, kad piktybiškai, tiesiog dėl to, kad keitėsi laikai, pažiūros, supratimas, skonis", - tikino parkotyrininkas.

Tuo metu, XVII amžiuje, kai kūrėsi parkas, Sapiegos buvo savo karjeros viršūnėje. J.K.Sapiegos rezidencija tuomet formuota atsižvelgiant į tai, kad jis buvo vienas iš pirmųjų asmenų valstybėje. Tačiau jo gyvenime nutiko tragedijų (žuvo sūnus), tad rūmų įrengimas jam tapo ne toks svarbus.

Iki galo užbaigti rūmų ansamblį Sapiegoms sutrukdė intensyvi jų politinė veikla, nesėkmingai pasibaigę vidaus karai. Rūmai Sapiegoms priklausė ir intensyviai buvo naudojami visą XVIII amžių. Paskui, smunkant giminei, pastatai perėjo valdžios įstaigų žinion. "Karinė ligoninė buvo ir caro, ir lenkų laikais, ir sovietmečiu. Šioms organizacijoms paveldas nelabai rūpėjo, - teigė parkotyrininkas. - Negalėčiau teigti, kad jos specialiai naikino, tačiau vietoj buvusių fontanų, pavėsinių, paviljonų, kurie būdingi geometriniams parkams, buvo pristatyta įvairių ligoninės pastatų. Aplinka labai pasikeitė. Laimė, centrinė barokinė dalis liko neužstatyta. Medžiai deformavosi, tarkim, kitados didžiulės liepos buvo karpomos ir prižiūrimos. Suprantama, dabar karpyti jau neįmanoma, jos šimtametės, tad reikia džiaugtis, kad jos dar gyvos. Norint parką atkurti taip, kaip buvo, reikėtų viską pašalinti ir pasodinti iš naujo. Abejoju, ar mes šiandien galime sau leisti tokią prabangą. Vieninteliai rūmai, kurie yra nuėję šiuo keliu, yra Rundalės Latvijoje."

Vietiniai medžiai

K.Labanauskas sako, kad šiame parke ir nereikia ieškoti kokių nors egzotinių medžių. Tuo metu parkai buvo kuriami iš vietinių savaiminių augalų. "Užsieninių egzotų Lietuvoje daugiau atsirado, kai pradėti kurti botanikos sodai, ypač XIX amžiaus pabaigoje. Be to, Sapiegos sakė, kad parką kuria prisimindami ir gerbdami savo protėvių praeitį. Juk netoliese - buvusi Mildos šventykla. Sapiegos, nors ir būdami iš Smolensko krašto, save kildino iš gediminaičių. Manyčiau, kad jie gal nesijautė grynakraujais slavais, jei taip greitai sulietuvėjo. Juk ir Dniepro upyne kadaise gyveno baltai, paskui jie nutautėjo, suslavėjo. Tačiau ar tik ne dėl to taip lengvai ir prisijungė prie LDK, kad dar jautė savo baltiškas šaknis?" - svarstė pašnekovas.

Gaila, kad neišliko parko fontanai, įrengti XVII amžiaus pabaigoje. Tiems darbams vadovavo prancūzas, kuriam buvo mokamas net 200 auksinų atlyginimas.

Ar J.Poussier pataikavo

K.Labanauskui kyla daug klausimų dėl parko architekto Josepho Poussier darbų: "Prancūzų kilmės tuometinis miesto architektas parką perkūrė ir ligoninei pritaikė 1809 metais. Apie jo garbingumą daug ką sako vienas jo poelgis - J.Poussier žuvo gelbėdamas skęstantįjį. Verta pamąstyti, kokiais tikslais vadovaudamasis garbingas žmogus carinės valdžios užsakymu perkūrė parką. Juk jis prancūzų kilmės, o valdžioje - carinė Rusija, laimėjusi karą prieš Napoleoną. Kaip prancūzas galėjo jaustis? Suprantama, turėjo pataikauti ir laviruoti. Tačiau klausimas, ar jis dirbo nuoširdžiai. Kita vertus, negalima teigti, kad vien tik pataikavo. Kaip ir apie sovietmečio architektus negalima tvirtinti, kad jie vien pataikavo tuometinei valdžiai, visai nebandydami išreikšti savęs ir savo meninių idėjų. Istorija suteikia daug klausimų, į kuriuos sunku atsakyti."

Seniausia liepa

Pasak K.Labanausko, tuo metu, kai J.Poussier pertvarkė rūmus ir parką, neaišku, kiek ir kas buvo išlikę peizažinėje parko dalyje. "Barokinės dalies struktūra aiškiai matyti. Įsivaizduoti buvusį peizažinės dalies vaizdą sunku. Tačiau toje peizažinėje dalyje yra labai svarbus objektas - seniausia Vilniaus liepa. Ši dvikamienė liepa, ko gero, tikrai iš Sapiegų laikų, XVII amžiaus, jai turėtų būti jau 350 metų, - tvirtino K.Labanauskas. - Formaliai į gamtos paminklų sąrašą įtraukta, tačiau kaip reikiant neprižiūrima ir nepopuliarinama. Į Vilnių šiemet buvo atvežta Spiegoms skirta paroda. Į jos atidarymą buvo atvykęs Sapiegų giminės palikuonis Mikalojus Sapiega. Jis sakė, kad labai norėtų pamatyti Lietuvos girias, kuriose medžiojo jo protėviai, tačiau buvo žiema, o jam - aštuoniasdešimt metų. Tačiau jam buvo galima parodyti tą liepą, kuri tikrai jo protėvių sodinta ir turi ypatingą simbolinę prasmę.

Apmaudu, kad mes dažnai nepastebime šalia esančių ir ryšį su praėjusiomis kartomis, su protėvių paveldu turinčių objektų, jie egzistuoja tik kaip statistiniai vienetai, o ne kaip mūsų tęstinumo ryšiai. Paveldas turėtų būti ne statistinis, o sielos paveldas." Pasak K.Labanausko, tokio tęstinumo nejutimas ir padaro daugiausia žalos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"