Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
LIETUVA

Režimo persekiojamam tadžikui Lietuvoje gerai, bet namo vis tiek grįš

 
2017 01 09 14:45
Ilhomčonas Jokubovas Asmeninio albumo nuotraukos

Dažnam šiuolaikinis pabėgėlio portretas – nuo pilietinio karo bėgantis siras, ar afganas. Dalis lietuvių baiminasi jų antplūdžio, kiti – ragina padėti nelaimės ištiktiems žmonėms. Tačiau abi pusės, atrodo, net nepastebi, kad Lietuvoje jau seniai gyvena dešimtys, jei ne šimtai pabėgėlių iš buvusių sovietinių šalių. Šie žmonės Lietuvoje randa prieglobsti nuo jų tėvynėse savivaliaujančių diktatorių.

Tadžikistano opozicijos narys Ilhomčonas Jokubovas jau daugiau nei metus gyvena Lietuvoje kaip politinis pabėgėlis. Politinis judėjimas, kuriam jis atstovauja – Islamiškojo atgimimo partija – Tadžikistane uždrausta, jos nariai žiauriai persekiojami. Kaune su šeima gyvenantis I. Jokubovas mokosi lietuvių kalbos, stengiasi prisitaikyti prie lietuvių gyvenimo būdo, tačiau svajoja tik apie grįžimą į Tadžikistaną. Pasak jo, grįžtų tą pačią dieną, kai tik tėvynėje nebetektų baimintis dėl savo ir artimųjų gyvybės.

Lietuviai žino labai mažai

– Lietuvoje gavote politinį prieglobstį. Ar buvo sudėtinga? Mūsų valstybės įstaigos pakankamai informuotos apie situaciją Tadžikistane?

– Atvykęs supratau, kad lietuviai mažai žino apie tai, kas dedasi Tadžikistane. Migracijos departamente savo padėtį aiškinau daugiau nei 20 valandų per 2 dienas. Tačiau visas procesas neužtruko pernelyg ilgai, pabėgėlio statusas man buvo patvirtintas praėjus 3 mėnesiams. Mano partijos bendražygiams, kurie šiuo metu gyvena Vengrijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir kitose šalyse, sekasi kur kas sunkiau. Pabėgėlio statuso pripažinimo jie laukia jau ilgiau nei metus.

I. Jokubovas su šeima gyvena Kaune.

– Kiek politinių pabėgėlių iš Tadžikistano šiuo metu yra Lietuvoje?

– Daugiau nei 20 žmonių. Daugiausiai politinių pabėgėlių iš Tadžikistano šiuo metu yra ES šalyse. Rusijoje arba Baltarusijoje veikti mus tiesiog pavojinga. Šiose šalyse jau sulaikytas ne vienas tadžikų opozicijos atstovas.

Aš pats atvykau į Lietuvą, nes man pavyko greičiausiai gauti būtent Lietuvos valstybės vizą. Be to, prieš daug metų esu buvęs Lietuvoje, taigi, šiek tiek pažįstu šalį.

– Kas paskatino bėgti iš tėvynės?

– Reikėtų pradėti nuo to, kad 1992–1997 m. Tadžikistane vyko pilietinis karas tarp dabartinės valdžios ir opozicijos. Pasirašius taikos sutartį, prezidentas Emomalis Rahmonas pažadėjo, kad šalyje bus toleruojamos visos politinės jėgos. Šio susitarimo nesilaikyta nuo pat pradžių, opozicijos politikai buvo persekiojami, jiems grasinta susidorojimu, žmonės buvo suiminėjami ir kankinami.

Net ir tokiomis sąlygomis mes dar beveik dešimtmetį tęsėme veiklą Tadžikistane, kėlėme savo kandidatus visuose parlamento ir prezidento rinkimuose. Deja, kaip ir kitose diktatoriškose Vidurio Azijos respublikose, Tadžikistane valdžioje esantys žmonės jokiuose rinkimuose negaudavo mažiau, kaip 70 proc. balsų. Visai opozicijai būdavo „paliekama“ apie 5–6 proc. Tikrų, demokratinių rinkimų pas mus niekada nebuvo.

– Kada situacija pasidarė nebepakenčiama?

– Labai rimtą signalą gavome 2010 metais, kuomet parlamento rinkimuose opozicinės jėgos gavo daugiau nei 50 proc. balsų (nors oficialiai buvo pripažinta, kad gavome tik 8 proc.). Valdantysis režimas pajuto, kad neteko žmonių palaikymo ir pradėjo vykdyti totalinį opozicijos narių persekiojimą. 2015 m. supratome, kad visiškai nebeįmanoma tęsti veiklos Tadžikistane.

Grasinimais jau neapsiribota: atiminėjama nuosavybė, žmonės sodinami į kalėjimus ir netgi žudomi. Valdžia nepamiršo nubausti ir gyventojų, kuriems žiemą atjungiamos dujos, elektra ir šildymas, nors Tadžikistanas tuo pačiu metu eksportuoja energiją į Afganistaną. Tai – kerštas už „neteisingą“ balsavimą 2010 metų rinkimuose.

E. Rahmonas visiškai kontroliuoja valstybės gyvenimą./AFP/Scanpix nuotrauka

Knygas „štampuojantis“ padišachas

– Sakoma, kad Centrinės Azijos režimai primena karališkąsias šeimas, ar taip valdomas ir Tadžikistanas?

– Šalį visiškai kontroliuoja prezidentas E. Rahmonas ir jo šeimos klanas. E. Rahmonas turi 2 sūnus ir 7 dukteris. Vyresnysis sūnus jau ruošiamas paveldėti tėvo valdžią. 2016 metų gegužės 22 dieną fiktyviame referendume buvo nubalsuota, kad prezidentas gali valdyti iki gyvos galvos. Tuo pačiu užtikrinama ir prezidento vaikų ateitis. Vienas iš E. Rahmono sūnų – vadovauja kovos su korupcija žinybai, o viena duktė – Prezidento administracijos vadovė, o kita – užsienio reikalų ministro pavaduotoja. Dar pridėkime, kad kiekvienos dukters sutuoktinis taip pat papildo Rahmonų šeimos klaną.

– Tuomet E. Rahmonas tikrai primena rytų padišachą.

– Mūsuose net nevengiama šitaip tituluoti prezidentą. Ugdymo įstaigose vaikai nuo mažens mokomi dainų apie Dievo siųstą išgelbėtoją – Rachmoną, be kurio visi mirtų iš bado. Kasdien visa spauda ir televizija kala žmonėms į galvą, kad Tadžikistanas apskritai egzistuoja tik E. Rahmono dėka. Beje, mūsų prezidentas per metus „parašo“ po 5–6 knygas. Dažniausiai apie tadžikų tautos istoriją (juokiasi, – aut. past.). Jo knygoms net pastatytas paminklas.

– Lietuviai supranta, ką jums teko pergyventi?

– Patyrę sovietų okupaciją, lietuviai puikiai supranta tokius dalykus, kaip trėmimai, turto atėmimai ir represijos. Tačiau šiais laikais jiems daug sunkiau suvokti, kad kažkurioje šalyje jau daugiau nei 20 metų karaliauja vienas žmogus, galintis kaip tinkamas bausti savo valdinius, kad ir minėtais šilumos atjungimais. Pragyvenus Lietuvoje vienerius metus, man pačiam darosi sunku suvokti, kaip tokie dalykai gali dėtis mano tėvynėje.

– Lietuviai ir tadžikai tuo pačiu metu išsivadavo iš sovietų imperijos. Kodėl taip skirtingai susiklostė mūsų valstybių raida?

– Skirtumas tas, kad Tadžikistane, kaip ir kitose Centrinės Azijos šalyse liko valdyti sovietiniai kadrai. Jie valdo sovietiniais metodais, tik dar griežčiau ir žiauriau. Galima sakyti, kad Centrinės Azijos lyderiai net rungtyniauja tarpusavyje, kieno režimas agresyvesnis: jei vienas įteisino prezidentavimą iki gyvos galvos, visi kiti puola daryti tą patį. Jei kažkuris imasi žiauriausių veiksmų prieš opoziciją, kiti suskumba elgtis lygiai taip pat. Net jei vienas iš jų „parašo“ knygą, kiti taip pat puola leisti savo „šedevrus“.

Asmenybės kultas, lyderio garbinimas taip kyla iš jų sovietinės mąstysenos. Jie tai daro, net ir puikiai suprasdami, kad nei vienas mastantis žmogus tuo netiki.

Nėra islamiškos partijos – atsiras ekstremizmas

– Jūsų atstovaujamas politinis judėjimas vadinasi Islamiškojo atgimimo partija. Šiais laikais toks pavadinimas daugeliui vakariečių gali nuskambėti gana grėsmingai.

– Paradoksas tas, kad mūsų partija nuo pat susikūrimo kovojo už tikrąjį Islamą – taikos religiją. Mes buvome ta politine jėga, kuri stabdė islamiškojo ekstremizmo plitimą Tadžikistane. Mūsų partijos tikslus ir idėjas galima palyginti su Europoje tradicinėmis krikščionių demokratų partijomis. Kaip žinote, mūsų šalis ribojasi su Afganistanu ir dalis tadžikų stodavo į talibų gretas. Tačiau mažiausiai tokių žmonių buvo tarp Islamiškojo atgimimo partijos rėmėjų. Kol mūsų partija veikė Tadžikistane, prie Talibano prisijungė mažiau nei 100 tadžikų. Kai partija buvo uždrausta, daugiau nei 1000 tadžikų išvyko kovoti už vadinamąją Islamo valstybę, o dar apie 300 žmonių šiuo metu kariauja už talibus.

Jauni žmonės siejo mūsų partiją su demokratija, reformomis, geresne ateitimi. Tačiau, kai E. Rahmono režimas šias viltis sužlugdė, jie pasirinko kitą pokyčių alternatyvą – islamiškąjį ekstremizmą.

– Šiuo metu Tadžikistane yra veikianti opozicija?

– Ne. Visos opozicinės jėgos, įskaitant ir Islamiškojo atgimimo partiją, veikia tremtyje. Buvusi antra didžiausia opozicinė jėga – Tadžikistano socialdemokratų partija pavirto „kišenine“ partija. Tikrieji jos lyderiai taip pat gyvena tremtyje. Šiuo metu visos opozicinės jėgos mėgina vienytis ir koordinuoti savo veiklą užsienyje, daugiausiai, Europos valstybėse. Siekiame sutelkti žmogaus teisių gynėjus ir tarptautines organizacijas, kad paveikti E. Rahmono režimą. Raginame Europos Sąjungos valstybes pritaikyti E. Rahmonui ir jo aplinkai asmenines sankcijas, nes kiek žinome, šio klano pinigai daugiausiai laikomi užsienyje.

E. Rachmonas užtikrina Rusijos karinę ir politinę įtaką Tadžikistane./AFP/Scanpix nuotrauka

Kraunasi turtus iš Rusijos ir Kinijos

– Egzistuoja nuomonė, kad Vidurinės Azijos lyderių patvaldystė tuo pačiu metu yra ir apsauga nuo visiško Rusijos dominavimo regione, nes vietiniai režimai esą baiminasi Rusijos įtakos, kaip grėsmės absoliučiai jų valdžiai. Ar sutinkate su šia nuomone?

– Jokiu būdu. Tokie uzurpatoriai, kaip E. Rahmonas neišsilaikytų valdžioje be Rusijos paramos. Jei Rusija nustotų remti E. Rahmoną, jo valdžia žlugtų per kelis mėnesius. Maskvai tokie diktatoriai reikalingi, kad užtikrintų Rusijos karinių dalinių dislokavimą regione. Beje, Rusija už savo karinę bazę Tadžikistanui nieko nemoka. Be to, Rusija turi labai galingą poveikio svertą – tadžikų darbo migrantus, kurių Rusijoje yra apie 2 milijonus. Nors jie dirba pusvelčiui, vergiškomis sąlygomis, jų atsiunčiami pinigai išlaiko daugybę šeimų. Lietuvoje mažai kas žino, kad iš Rusijos kiekvienais metais apie 2000 mano tautiečių grįžta karstuose.

Už savo paslaugas Rusijai E. Rahmonas gauna finansinį atlygį, dingstantį jo klano kišenėse. Ir ne tik Rusijai: 2009 metais jis tiesiog pardavė dalį Tadžikistano teritorijos Kinijai. Žaisdamas dvigubą žaidimą, pataikaudamas ir Rusijai ir Kinijai, E. Rahmonas kraunasi sau turtus.

– Ar Kinija siekia perimti regiono kontrolę iš Rusijos?

– Šiuo metu situacija yra tokia, kad Rusija dominuoja karinėje ir politinėje erdvėje, o Kinija vis labiau dominuoja ekonomikoje. Kinai daug investuoja į projektus Tadžikistane, tačiau ir dirba šiuose projektuose kinų darbininkai, o ne tadžikai. Daugelis kinų darbininkų lieka gyventi Tadžikistane.

Ateities planus sieja tik su Tadžikistanu

– Lietuvoje gyvenate su šeima. Kaip jus priėmė mūsų šalis?

– Dukra lanko rusakalbę mokyklą, o žmona įsidarbino pagal specialybę – kepykloje. Jai ten labai patinka, sako išmokstanti daug naujo, nes čionykštės kepimo tradicijos labai skiriasi nuo tadžikiškų.

Pasak I. Jokubovo, dauguma tadžikų pabėgėlių nedelsiant grįžtų namo, jei nebijotų dėl savo gyvybės..

Žinoma, mums lengviau ir dėl to, kad su daugeliu lietuvių galima bendrauti rusiškai, todėl kalbos barjeras mums netrukdė nuo pat pirmos dienos. Su kalbos problema susidurdavome nebent ieškant darbo, suprantama, kad daugelis darbdavių reikalauja mokėti valstybinę kalbą. Stengiamės šią kliūtį įveikti, kalbos Raudonojo kryžiaus padedami mokomės lietuvių kalbos, nors ji ir labai sudėtinga (juokiasi, – aut. past.).

Dar viena svarbi patirtis mums, kaip ir kitiems tremtyje gyvenantiems opozicijos nariams, atsirado galimybė pažinti europietišką pasaulį ir gyvenimo būdą, suprasti, ką reiškia būti laisvu žmogumi. Stengiamės perduoti šias žinias tautiečiams tėvynėje.

– Siejate savo šeimos ateitį su Lietuva?

– Ne. Tadžikai yra labai prisirišę prie savo krašto, giminių. Juk ir pabėgome tik tada, kai visiškai nebegalėjome ištverti represijų namie. Mums buvo labai skaudu išsiskirti su tėvynėje likusiais artimaisiais. Esu įsitikinęs, kad visi šiuo metu tremtyje gyvenantys mano likimo draugai svajoja kuo greičiau grįžti į tėvynę. Net jei „visa minia“ pabėgome į Europą, „visa minia“ ir grįšime tą pačią dieną, kai Tadžikistane nebeteks baimintis dėl savo gyvybės.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"