Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Rokiškis Rabinovičius: viešieji pirkimai

 
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Kadaise labai labai seniai man teko susidurti su tokia situacija, kai įmonė perka krūvas visokios įrangos, bet tuos pirkimus darosi kiekvienas skyrius atskirai. Nes kiekvienas skyrius susigalvoja pats, ko jam reikia, ieškosi kur nusipirkti pigiau ir geriau. Tiesiog visi stengiasi. Vieni protingiau nusiperka, kiti ne taip jau protingai – visaip būna.

Problema toje įmonėje buvo labai paprasta: kadangi visi pirkosi viską kaip papuola, ten viskas buvo skirtinga ir viskas buvo nesuvaldoma. Įsivaizduokite, kad yra 100 darbuotojų ir kokie 80 skirtingų modelių kompiuterių, kuriuos gamino kokie 15 skirtingų gamintojų. Visiems matėsi, kad bardakas, bet visi nenorėjo su tais pirkimais nieko tvarkyti, nes atrodė, kad vis vien nieko nesigaus.

Kai kažkas pasakydavo, kad gal pirkim iš vieno tiekėjo vieno gamintojo ir to paties modelio kompiuterius, tai prasidėdavo kalbos, kad reikia skirtingų kompiuterių – kažkam smarkiai galingesnio ir brangesnio, o kažkam labai kompaktiško nešiojamo, o dar kažkam – reikia, kad būtų nenormaliai daug diskinės vietos, o dar kažkam – labai didelio ekrano. Todėl visi kompiuteriai gi skirtingi turi būti. O be to, iš gamintojų nuolaidos būtų tik kai tų kompiuterių dešimtys perkamos, o reikia juk tik vieno-kito, tada kai prireikia. Ir dar kartais būna, kad priimi darbuotoją į darbą, tai to kompiuterio gali gana staigiai prireikti. O dar staigiau gali prireikti, jei koks kompiuteris sulūš – gali tą pačią dieną tekti pirkti naują.

Žodžiu, jūs supratote, kiek kalbų buvo prieš. Ir kai kurie iš tų argumentų buvo labai teisingi: reikdavo kartais ir daug galingesnių kompiuterių, ir specifinių reikalavimų būdavo, ir skubių pirkimų, ir panašiai.

Viskas išsisprendė labai paprastai, padarius kelis susitarimus: visų pirma, dauguma kompiuterių visgi standartiniai. Iš didesnių pirkimų gaunamos pakankamai didelės nuolaidos, kad galima būtų pirkti kompiuterius dažniau ir galingesnius. T.y., net ir tie, kam nereikia, gali gauti geresnius kompiuterius. O daug kompiuterių galima pirkti tiesiog jei planuojiesi truputį į priekį pagal bendrą įsivaizdavimą (pvz., jei jau dirba 100 darbuotojų, tai 20 kompiuterių per metus turbūt tikrai nupirksi) – tiekėjai mielai sutinka sudaryti tiekimo sutartis, o ne šiaip vienkartinius užsakymus daryti.

Buvo ir dar vienas prieštaravimas – kad tokiems pirkimams reikalingas centrinis pirkimų skyrius. Jei jis egzistuos, tai bus papildomai vidiniai užsakymai, o taip gaišinsis laikas ir išvis kažkas reguliuos ir nurodinės. Paaiškėjo, kad užsakymą padaryti į centrinį skyrių užtrunka visai trumpai, nieko jis nenurodinėja, o kadangi pačiam nereikia kapstytis po tiekėjus, tai realiai laikas sutrumpėja keleriopai. Kai prireikdavo, tas pats centrinis pirkimų skyrius ir tiekėjus pakeisdavo, ir geresnius surasdavo.

Paskutinis prieštaravimas – apie tai, kad kartais prireikia ypatingų kompiuterių, irgi išsisprendė be problemų – jei reikia ypatingo, tai ir perki ypatingą, kokio reikia. Tiesiog nurodai, kad reikia ypatingo, o ne tokio, kaip visiems. Ir niekas neuždavinėja jokių klausimų, nes supranta, kad jei be reikalo nupirksi, tai visi galai išlįs.

Galų gale, kažkuriems iš pirkimų išvis ten buvo viskas supaprastinta: pvz., verslo pietums (kad pardavėjai klientus galėtų pavaišinti) – išvis kortelės su limitais. Tas pats ir degalams. Nes nėra čia ko gilintis – tai yra maža išlaidų dalis, tos išlaidos kaskart skirtingos ir viskas. Tegul patys perkasi ką kaip nori.

Na, jūs supratote apie ką aš kalbu – ogi apie tą dalyką, kaip turi viskas veikti. Ir kaip viskas veikia versle, kur tiesiog remiamasi sveiku protu ir realiais poreikiais. Visiems nuo to geriau, lengviau ir patogiau. Taip ir turi būti.

Viešųjų pirkimų tarnyba galvoja kitaip

Vat dabar įsivaizduokite toje pačioje organizacijoje tokią situaciją, kad bet koks skyrius, kuris nori pirkti tuos kompiuterius, turi metams į priekį pasakyti kiek jisai pirks, o tada skelbti konkursą ir pirkti tik iš vieno tiekėjo. Ir negana to, jei prireiks nestandartinio kompiuterio, tai negalima, o galima tik vėl iš to paties konkursinio tiekėjo. Ir dar tas pirkimas galės būti tik po metų. Net jei koks kompiuteris sulūžo ir staiga prireikė naujo.

Na, arba paprasčiau: tiesiog įsivaizduokit, kad perkate sau prekes namams ir turite metams laiko sudaryti sutartį su Maxima, kad pirksite tik iš jų ir daugiau iš nieko kito, ir dar pasakyti kiek ir ko pirksite. Nes jei taip nepadarysite, tai vyras ar žmona (ar kokia ten antra jūsų pusė) išvarys jus iš namų su nuobaudėle, kad nesilaikote viešųjų pirkimų reikalavimų.

Arba va, čia irgi variantas – perkam kelionę. Kai sveiku protu remiamės, tai žiūrim galutinės kainos ir ar ta kelionė bus tinkamu metu. Pvz., jei jau prireikė išlėkti po trijų dienų į Maljorką, tai ieškome, kas pigiausiai pasiūlys tą kelionę po trijų dienų, o ne kas pigiausiai pasiūlys, kad ir po mėnesio. Nes reikia po trijų dienų. O vat jei reikia kažkada bet kokiu metu, ir galime atostogas pasiplanuoti pagal pigiausią kelionę – tada ieškome pigiausios.

Dabar žinote, ką pasiūlo Viešųjų pirkimų tarnyba? VPT direktorė Diana Vilytė pasakė, kad dabar turi būti skaičiuojama ne pagal galutinę kainą, o pagal tai, kokio dydžio maržą gauna kelionės organizatorius ir dar kad konkurencija nevyksta ir visiems tiekėjams kainos yra vienodos, todėl viskas per kažkur gerai.

Labą dieną, čia žinot kaip – čia atseit nėra atgalinio mokėjimo iš viešbučių ar dar kur nors už apgyvendinimą? Nejuokinkit mano pantalonų, ponai ir ponios.

Suprantat, jei konkursas yra ne pagal galutinės kainos dydį, o pagal maržą, tai žinote, ką tai reiškia? Pvz., susitariam su kokiu nors viešbučių ir aviabilietų tarpininku dėl to, kad mums pardavinės kelionę po 10 tūkstančių eurų už skrydį į Londoną ir atgal bei ten praleistą naktį, o tada užsidedam nulinę maržą ir laimim konkursą. Nes koks nors kitas tiekėjas pasiūlė tą patį už 1000 eurų, bet maržą užsidėjo 100 eurų. Mūsų marža gi mažesnė, o kiek mes iš tų tarpininkų ar dar ko nors gausim atgal – taigi niekam neįdomu. Ir niekam neįdomu, kad klientas išties skris tomis pačiomis avialinijomis ir tame pačiame viešbutyje nakvos.

Aš atsimenu, kaip ten buvo kadaise tokia išvis įdomi tvarka (gal net ir dabar tebegalioja) – kai konkursuose prie kriterijų buvo ir nuolaidos dydis. Įsivaizduokite, kad koks nors operatorius pasiūlo telefoninį ryšį po 1 eurą už minutę ir prie to – 50% nuolaidą. O kitas pasiūlo po 10 eurocentų, bet nuolaidos nepasiūlo, todėl laimi pirmasis. Taip, čia rimtas. Kad ir kaip absurdiška, bet nuolaidų dydis buvo pakliuvęs į pirkimų kriterijus.

Arba va, tarkim situacija, kur staiga prireikė keliauti: oj, pala, taigi negalima staiga keliauti. Reikia, kad būtų konkursas iš anksto. Nes kitaip negalima. Nes maža kiek ten kelionių jūs čia sugalvosite, negalima supaprastintų ar pagal apklausas pirkimų rengti. Nes jei jau susidės vienai ministerijai per metus kokie 200 kelionių, kurias padarys kokie 120 tarnautojų ir kitų veikėjų, tai čia gi baisi suma, turi būti iš anksto tam padarytas konkursas ir sudaryta sutartis su kažkuo. Metams į priekį. Iš anksto.

Vat įvykiai pasaulyje vyksta visokie, pvz., tai ten karas Ukrainoje prasideda, tai ten dar kažkas, bet turi tam reikalui būti iš anksto suorganizuojami metus laiko trunkantys pirkimai su planavimais iš anksto, numatant kas ir kokiais kiekiais įvyks. O visa tai – dar ir pagal maržų dydį. Kad nebūtų taip, kad kažkas pagal galutines kainas vertina. Ir panašiai. Ir jokių ten tikslinių išlaidų limitų neturi tokiuose reikaluose būti, nes negalima. Ir neturi būti dar ir jokių ten mažaverčių pirkimų, nes čia yra makliavonės, nes pridaro po 100 panašių pirkimų, kur vis bilietus kažkur perka – kur tai matyta, kad važinėtų taip. Planas turi būti, kur ir kada kas važiuos.

Aš jau įsivaizduoju, kaip su tokiomis planavimų idėjomis VPT, pvz., tvarkytų policijos veiklą. Juk visai nieko būtų, jei policija turėtų iš anksto nurodyti, kiek ir kur bus nusikaltimų, kad pagrįstų visus savo veiksmus metams į priekį, ar ne?

Oj, pala, taigi medicinos sistema taigi šitaip ir dirba – iš jų kažkas jau reikalauja metams į priekį nurodyti planus vaistams ir atitinkamai – planus visokioms ligoms ir panašiai. Ir gali būti, kad dar ir nubaudžia, jei planų tinkamai neįvykdo? Nors gal ten ne VPT, gal ten tik Ligonių kasos… Įdomu tik, kurie iš kurių čia mokosi? Lietuvoje nežmoniškai užkeltos kai kurių vaistų kainos – irgi valdiško reguliavimo pasekmė. Aš jau kadaise rašiau, kokios ten pas mus medicininės procedūros iš viso to gaunasi.

Arba va, dar pvz.: Vilniaus gatvės rekonstrukcija. Ta pati, kuri visiems yra biškį šokiruojanti, nes suplanuota dar prie Zuoko buvo, paskui atidėta, o galų gale, kai kažkaip prasidėjo, dabar tęsiasi jau nežinia kiek laiko ir kelia visiems siaubą, nes svarbiausia kabokų gatvė (t.y., ne taip seniai susiformavusi pagrindinė turistų ir miestiečių vakaro leidimo zona) pavirto į išraustą šiukšlyną su tvoromis ir skylėmis. Žinote, kodėl ten taip tvarko?

Taigi paprasta: statybininkai visada paplanuoja maždaug kaip iš oro, o ta gatvė – na, Senamiestis gi ten iš esmės. Tai reiškia nesuvokiamas kanalizacijas, nesuvokiamus gruntus, skyles ir panašiai. Taigi, paplanuoja sumas pradžioje kažkaip, paskui paaiškėja, kad tai šen, tai ten papildomi darbai ir sąnaudos, o tai reiškia papildomus pirkimus. O jei darysi papildomus pirkimus, tai įsikiš VPT ir bus papildomas konkursas. Ir tada išvis neaišku kas, gal net panaikintas senas konkursas. Ir tada gausis taip, kad dirbai dirbai, pinigus kišai, o gavai špygą.

Taip ir sukasi tada rekonstrukcija, minimizuojant kaštus. O pagrindinis kaštų minimizavimo būdas – tai naudoti laisvus resursus, kai tų resursų iš kažkur atlieka. O tai reiškia, kad tai truks dar ilgai ilgai. Tiksliau, truks be galo ilgai. Nes nu kam gi baigti darbus, į juos kišant pinigus, jeigu sukiši pinigus ir nelaimėsi konkurso? O nelaimėsi konkurso, nes turėsi padengti iš naujo konkurso savo jau sukištus perteklinius kaštus. O štai konkurentai tų kaštų neturės, todėl pasiūlys pigiau. Tai tiesiog tada neverta kišti pinigų. Ir tegul lieka ta Vilniaus gatvė nesuremontuota.

Taip, labą dieną, jūs ten feisbukuose vis keikiatės, jau pavertėte tą Vilniaus gatvę į anekdotą, o nežinote, kaip tokie anekdotai atsiranda. Tai vat iš viešųjų pirkimų jie atsiranda.

Pagal VPT turi žinoti viską iš anksto, netgi kai neįmanoma žinoti visko iš anksto. Nes negalima daryti pagal faktą ir poreikį, o reikia susiplanuoti ir išvis ten kažką. Ir be to, jei jau perki, tai turi pirkti ne kokybiškai, o pigiai. Ir dar apjunginėti visokias panašias nesąmones, kad ir kokie tie apjungimai ne į temą būtų.

Jei jūs pirktumėtės sau daržoves, tai turėtumėte pirkti supuvusias, nes jos pigesnės. Nes jei prisigalvosite kažko ten apie kokybes, tai bus negerai. Ai, ir dar tų supuvusių daržovių turėtumėte prisipirkti metams į priekį. Nes kas čia dabar per smulkūs pasikartojantys daržovių pirkimai? Jie gi visi vienodi, todėl turi būti apjungti į vieną didelį. Taip vat. Ir paskui turėtumėte laikyti savo virtuvėje 5 maišus pūvančių svogūnų, morkų, bulvių ir dar kažko.

Jeigu jūsų butas būtų valdiška įstaiga ir sugestų kanalizacija, o išlaidų suma viršytų tą ribą, kurią jums nustatė antra pusė, tai santechniką jūs turėtumėte kviestis per konkursą, kurį reiktų rengti kelis mėnesius. Kad viskas būtų skaidru, nes tokia yra biurokratinė logika. Turėtų būti tiek skaidru, kad tuos kelis mėnesius šūduose gyventumėt.

Ponai ir ponios, man dabar įdomu pasidarė, ar jūs randate tose VPT nesąmonėse logiškų paaiškinimų? Aš tai randu čia tik vieną logišką paaiškinimą. Jis labai paprastas: kažkur VPT rūsiuose slepiasi pamišėliai, kurie tamsią naktį, per pilnatį klausydami besitratinančių kačių kniaukimo, kuria kažkokias tvarkas, į kurias tuos kačių kniaukimus įrašo taip, kaip supratę. O paskui tuos užrašytus kniaukimus pakiša pasirašyti VPT vadovybei. Kito paaiškinimo aš nerandu.

Šiaip tai turiu pasakyti, kad jei ta įmonė, nuo kurios pradėjau visą pasakojimą, būtų savo pirkimus tvarkiusi taip, kaip pirkimus tvarkosi valstybė, tai nežinia kuo jai tai būtų pasibaigę. Galimai kokiu nors bankrotu. Ir galima pastebėti, kad kaip tik tokio dizasteriško varianto tos įmonės darbuotojai ir bijojo, todėl ir priešinosi centralizacijai. Bet toje įmonėje viskas buvo padaryta gerai. Deja, organizaciniai procesai priklauso nuo jų kūrėjų smegenų. Vieni jų turi, o kiti – nelabai.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"