TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Rusija per kultūrą siekia mūsų nepaleisti

Dmitrijus Medvedevas teikia valstybinį apdovanojimą Alai Pugačiovai. Reuters/Scanpix nuotrauka

Lietuvos Kultūros ministerija nesuvokia, kad didžioji politika yra visa apimanti: ir kultūrą, ir ekonomiką, ir kitas sferas, sako humanitarinių mokslų daktaras Mantas Martišius, komentuodamas Rusijos kultūros invaziją į Lietuvą. Šios invazijos tikslas, jo teigimu – išlaikyti mūsų šalį posovietinėje erdvėje.

Lygia greta su ekonominiais politinį pamatą turinčiais išpuoliais jau ne vienus metus tebevyksta ir informacinis karas, kuriame pagrindinis ginklas – rusiška propaganda, siekianti įtikinti mūsų visuomenę, kokia netikusi valstybė yra Lietuva, formuoti nihilistinį požiūrį į savo valstybę ir jos kultūrą.

Organizacijai, kuri turi skleisti Rusijos kalbą ir kultūrą, politinę ir ekonominę įtaką kaimyninėse šalyse, prezidentas Vladimiras Putinas šią vasarą savo įsakymu padidino finansavimą nuo 60 mln. iki 300 mln. dolerių. Propaganda turi kelias kryptis. Visai neseniai „Savaitė“ kalbėjo, kaip kaimynai savinasi mūsų istoriją. Šįkart – kaip invazija į mūsų protus vykdoma pasitelkiant kultūros vertybes: organizuojant koncertus, parodas, festivalius, kitus kultūros renginius, įsiūlant savo knygas, spaudą ir, žinoma, televizijos laidas.

Šią savaitę Lietuvoje savo laidas transliuojantis „Pirmasis Baltijos kanalas“ (PBK) parodė įžeidžiančią mūsų tautą ir valstybę laidą apie Sausio 13-ąją ir, laimei, susimokėjo tuo, kad Radijo ir televizijos komisijos sprendimu didesnė dalis jo transliuojamų laidų laikinai, trims mėnesiams, uždraustos.

Apie rusiškos kultūros ir žiniasklaidos invaziją į Lietuvą kalbėjomės su šios komisijos nariu, humanitarinių mokslų daktaru, monografijos apie informacinius karus autoriumi Mantu Martišiumi.

Tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai rusakalbiai kanalai parodo tokias Lietuvą įžeidžiančias ir šmeižiančias laidas, bet jie ir toliau transliuoja ir bruka į mūsų galvas savą požiūrį į pasaulį ir pagaliau savo kalbą. Tai išeitų išvados nėra daromos, nes tie draudimai laikini, vienkartiniai?

Reikia pasakyti, kad per 10–12 informacinio karo metų įtaka buvo šiek tiek užleista ir, tuo pasinaudodami, Rusijos kanalai tapo ES kanalais. PBK yra Latvijos kanalas, daugiau kanalų yra registruotų Latvijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Anglijoje. Jie naudojasi ES direktyvos „Televizija be sienų“ galimybėmis, kad jų neuždraustų. Jeigu kalbame apie PBK, jis yra sukurtas tam, kad pritrauktų didelę auditoriją, yra rodoma įdomi produkcija, bet kartu su ta produkcija, su publicistinėmis laidomis, žiniomis yra po truputį klibinami mūsų valstybingumo pamatai.

Aš dar noriu su Jumis pakalbėti apie rusišką spaudą. Mūsų spaudos kioskuose galima rasti tokį leidinį „Komsomolskaja pravda“. Aš noriu atkreipti Jūsų dėmesį į simbolius. Sovietinių ir nacistinių simbolių draudimas įsigaliojo 2008 metų birželio mėnesį. „Komsomolskaja pravda“ parduodamas su visais simboliais. Leiskite paklausti, kas turi tai kontroliuoti?

Aišku, turėtų kontroliuoti policija. Žmonės, kurie pamato, kad pažeidžiamas įstatymas, turėtų parašyti pareiškimą ir policija turėtų reaguoti į tai. Aišku, turėtų būti ir mūsų visuomenės supratingumas. O dėl „Komsomolskaja pravda“ – jis yra parduodamas už 2 litus 90 centų, specialiai uždėti šitie simboliai būtent Baltijos šalims tam tikra prasme provokuojant: pažiūrėsim, ar tai veikia, ar neveikia. „Komsomolskaja pravda“ galėtų, jeigu norėtų, pardavinėti be šitų simbolių.

Kitaip sakant, mes su Jumis šitoje studijoje galime konstatuoti, kad įstatymo Lietuvoje nėra laikomasi?

Galėtų būti laikomasi gerokai geriau.

Šią vasarą Druskininkuose įvyko Rimo Tumino tarptautinis teatrų festivalis. Regis, labai gražus renginys, bet paaiškėjo, kad to festivalio dalyviai – po vieną Baltarusijos, Moldovos ir Lietuvos teatrą ir devyni rusiški. Ar iš šito pavyzdžio galima manyti, kad šitame propagandiniame kare mėginama panaudoti mūsų visuomenėje mylimus ir gerbiamus asmenis, kurie patys to gal net nesuvokia?

Be jokios abejonės. Situacija yra tokia, kad Sovietų Sąjungoje mūsų kultūros žmonės turėjo tam tikrų pasiekimų. Per 20 nepriklausomybės metų įsitvirtinti Vakarų kultūroje, pop kultūroje ar medijų kultūroje, kine, mums nepavyko taip jau visai sėkmingai. Dabar tą žinant yra naudojamasi, kad štai jūsų teatras niekur nėra vertinamas, o pas mus vertinamas, jūsų aktoriai Holivude nevaidins, bet „Mosfilm`e“ tai tikrai vaidins ir pan. Ir tie žmonės yra įtraukiami į šitą žaidimą, parodant, kad mūsų kultūra, mūsų teatras, netgi pop kultūra yra vertinama ir gerbiama, dėl to reikėtų mums kartu būti toje erdvėje. Ir galiausiai visada galima pasakyti – čia yra kultūra, čia jokios politikos nėra. Deja, kai dedi mozaiką, pamatai, kad kultūra yra tik maža dalis didesnio paveikslo, kurio tikslas padaryti įtaką, kad mes neišeitume iš posovietinės erdvės.

Tai, kad Vasario 16-ąją Lietuvoje koncertuoja O.Gazmanovas, A.Pugačiova, Vasario 16-osios išvakarėse K.Orbakaitė, Kovo 11-ąją „Liube“, o liepos 21-ąją, Lietuvos okupacijos dieną, J.Kobzonas su Aleksandrovo kariškių ansambliu, galima sakyti, yra sąmoningai suorganizuota?

Taip.

Bet dar turi būti ir organizatorius Lietuvoje – jis supranta, kad čia neatsitiktinės datos?

Žinote, aš manau, kad žaidimas greičiausiai yra toks: tiems, kurie organizuoja Lietuvoje, pasakoma: „Mes galime atvykti tik tą dieną“. Mes galėtume pasakyti, kad vienas kartas sutapo, antras ar trečias, bet kai tai kartojasi, reiškia, yra sistema, kuria siekiama parodyti, kad jūs vis dar esate mūsų kultūrinėje, informacinėje įtakos sferoje. Na, o po truputį, jeigu bus galimybės, netgi ekonominės ir energetinės, pereisim ir prie politinės įtakos sferos.

Dar yra tokie dalykai, kai Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai pradedamas „Gulbių ežeru“ priešais Trakų pilį, o afišose skelbiama, kad solistai – Rusijos ir Baltarusijos žvaigždės, o renginio globėjas – Lietuvos kultūros ministras. Arba dabar, kai rusų baleto žvaigždės vėl atvyksta lapkritį ir šis koncertas yra Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai kultūrinės programos dalis, o koncertą globoja Rusijos ir Lietuvos kultūros ministerijos. Kodėl tada mes neatvežame „La Scala“ arba dar ko nors iš Europos, nes mes esame ES šalis, o ir tą kultūrą mes iš tiesų mažiau pažįstame nei rusišką. Tai jie dirba ir taikosi į intelektualesnį žmogų, bet ką tada veikia mūsų Kultūros ministerija?

Aš manau, kad jie paprasčiausiai nesuvokia, kad visa didžioji politika yra visa apimanti: ir kultūrą, ir ekonomiką, ir pan. Jie nesuvokia, kad tokiu elgesiu diskredituoja [valstybę]. Ypač kai mes turime problemų dėl pieno, dėl vežėjų, dėl „Gazprom“ ir kitų dalykų. Reikėtų vis dėlto pasižiūrėti platesniame kontekste. Ar mes iš tikrųjų negalime atsivežti Vakarų šalių meno kolektyvų? Tas [rusų kolektyvų atsivežimas] gali būti panaudota prieš mus pačius, pavyzdžiui, bus parašyta: net atidaryti ir uždaryti [pirmininkavimo] patys lietuviai nesugebėjo, teko atvažiuoti gelbėti juos. Gaila, kad Kultūros ministerija šito nesuvokia.

Kai 2005 metais Lietuvoje sudužo rusų naikintuvas, ant jo sparno nuolaužos labai gerai matėsi raudonoji žvaigždė. Ir neilgai trukus po incidento Rusijos ir Baltarusijos ambasadų pastangomis Vilniaus savivaldybė gavo dovaną – gėlių svogūnėlius su planu, kaip juos pasodinti, kad būtų gražus ornamentas. Kai sužydo, tas ornamentas 2006-aisiais pasirodė besąs rusiška raudonoji žvaigždė – visai kaip ant rusiškų karo lėktuvų. Viename judriausių sostinės žiedų priešais britų ambasadą, Petro ir Povilo bažnyčią. Kaip į tai reaguoti, juk viskas atrodė taip gražu – dovana?

Šiuo atveju situacija, manau, buvo labai paprasta. Jie norėjo pasižiūrėti, kokią sukels reakciją. Atnešė dovanų, mes priėmėm, užaugo žvaigždė, ji, kiek žinau, buvo labai greitai persodinta. O jeigu būtų nepersodinta? Tai galima gal dar toliau eiti. Čia žinote, toks ribų patikrinimas – visą laiką bandys žengti vis toliau. Didžiausia problema, kuri stebima pastaruosius 10 metų, atsparesnė yra Lietuvos visuomenė negu politikai. Nes politikai nedrįsta imtis ryžtingesnių veiksmų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"