TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Š.Birutis: "Be dėmesio kultūrai nebus ateities"

2013 05 06 6:00
Š.Birutis: "Jei nuo pat mažens neinvestuosi į žmogaus kultūrinę edukaciją, jis bus primityvus popkultūros vartotojas, o ne kūrėjas." Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Kultūros ministras Šarūnas Birutis nori diskutuoti su visuomene ir kūrėjais apie tai, ką būtina daryti, kad požiūris į kultūrą mūsų valstybėje keistųsi. Anot jo, Lietuvoje pernelyg ilgai negalvota apie tokias investicijas į kultūrą, kurios duotų apčiuopiamą ekonominę ir socialinę naudą. 

Kultūros pokyčiams pirmiausia reikia stiprios politinės valios. Kitaip didžiulės ilgalaikės inercijos veikiama sritis toliau bus kamuojama nepriteklių, nuoskaudų ir net intrigų. Apie dabartinę kultūros padėtį ir ateities perspektyvas - "Lietuvos žinių" interviu su kultūros ministru Šarūnu Biručiu.

Nedera užsisklęsti savo terpėje

- Kultūros vyksmo daugiausia yra didžiuosiuose miestuose. Bet, pavyzdžiui, viename Vidurio Lietuvos miestelyje, į kurį kartkartėmis važiuoju paviešėti, matau betoniniu monstru virtusius kultūros rūmus ir aplink besisukiojantį jaunimą. Liūdnas vaizdas. Ką, jūsų nuomone, derėtų daryti, kad padėtis keistųsi?

- Atkūrę nepriklausomybę skyrėme pernelyg mažai dėmesio kultūros politikai. Tai rodo ir finansavimas. Kitos sritys - sveikatos apsaugos, švietimo, socialinė - labiau sutvarkytos. Tarkime, mokyklos atnaujinamos, o bibliotekos, kultūros centrai, muziejai yra tarsi atsidūrę užribyje. Tai atskleidžia mūsų valstybės, visuomenės požiūrį. Matyt, nepakankamai apie tai kalbėta. Kultūros sąvoka buvo susiaurinta iki profesionalaus meno, o Kultūros ministeriją visi suprato kaip atstovaujančią jam. Dabar susiduriame su tokio požiūrio pasekmėmis.

Mėginame tai keisti. Tačiau nėra lengva. Kai kam keista, kad esą nežinia kodėl norima padėtį taisyti, nors anksčiau ji niekam nekliuvo. Ar kultūrinis gyvenimas provincijoje galėtų būti intensyvesnis? Man regis, taip. Turime suprasti, kad investicijos į kultūrą duoda didelę ir socialinę, ir ekonominę naudą. Šiuo metu manoma, jog investicijos į kultūrą yra prarastos. Jokiu būdu.

Jei nuo pat mažens neinvestuosi į žmogaus kultūrinę edukaciją, jis bus primityvus popkultūros vartotojas, o ne kūrėjas. Tada neturėsime ateities.

- Girdėjau apie drauge su Švietimo ir mokslo ministerija iškeltą iniciatyvą vesti vaikus į muziejus.

- Norime kartu dirbti keliomis kryptimis. Viena jų - tautinio pasididžiavimo ugdymas. Kadaise Lietuva buvo stipri valstybė. Viduramžiais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė rodė Europai vienijimosi, tautų tolerancijos pavyzdį. Jaunajai kartai reikia pasakoti apie mūsų didžią praeitį. Į mokyklines programas derėtų įtraukti įvairių muziejų lankymą, juose galėtų vykti pamokos. Kitas dalykas - teatrai, koncertinės organizacijos. Ne tik į miestų, bet ir į rajonų mokyklas galima būtų siųsti atlikėjus. Tokių programų neparengsi greitai, reikia apgalvoti turimą patirtį. Be abejo, būtinas finansavimas. Todėl Kultūros rėmimo fondo gairės numato edukacinę kryptį. Nemanau, kad mums reikia daugiau plenerų, festivalių... Nedera užsisklęsti savoje terpėje, kur - tie patys žmonės. Būtinas papildymas. Jei neužauginsime žiūrovo, klausytojo ir skaitytojo, suprantančio dailę, muziką ir literatūrą, ateityje nebereikės nei festivalių, nei plenerų.

Š.Birutis: "Mūsų biurokratinė sistema tokia, kad niekas nenori mąstyti apie kultūros svarbą."

Pinigai - jautrus dalykas

- Europos Sąjungos (ES) struktūrinės paramos komisija atmetė Kultūros ministerijos siūlymą skirti kultūrai maždaug 9 proc. visos ES finansinės paramos. Nutarta palikti nustatytą 4 proc. ribą. Kultūra - valstybės išlaikytinė, o europinių lėšų nenorima duoti. Kodėl?

- Taip yra dėl inercijos. Mūsų biurokratinė sistema tokia, kad niekas nenori mąstyti apie kultūros svarbą. Gajus žinybiškumo principas, kai kiekvienas į savo pusę tempia struktūrinių lėšų "grobį". Tačiau ir premjeras, ir koalicijos vadovybė, manau, turėtų suprasti, kad būtinas politinis sprendimas. Pokyčiams reikia stiprios politinės valios. To ir sieksiu, kitaip nesėdėčiau kultūros ministro kėdėje.

- Iš to, kas viešojoje erdvėje girdėti apie Kultūros ministerijos veiklą, susidaro įspūdis, kad jai svarbiausia - pinigų skirstymas. Ar iš tiesų taip yra?

- Premijos, stipendijos, lėšų projektams skyrimas - svarbus dalykas. Visame pasaulyje menas sunkiai verčiasi be mecenavimo. Kadangi tokių tradicijų neturime, valstybė yra didysis mecenatas, palaikantis gyvastį. Todėl natūralu, kad menininkai dėl paramos projektams kreipiasi į Kultūros rėmimo fondą, kuriuo anksčiau disponavo ministerija, o nuo šių metų - Kultūros taryba. Emocijų būna daug, nuo to niekur nepabėgsime. Tarkime, teismais nepatenkintų žmonių yra 50 proc., nes vienas bylą laimi, kitas - pralaimi. Panašiai yra ir dėl menininkų - patenkinama maždaug trečdalis paraiškų, likę kūrėjai piktinasi. Tačiau ekspertai svarsto, kuris projektas vertas daugiau, kuris - mažiau, pagal tai skirstomas finansavimas. Svarbiausia, kad procesas būtų visiškai skaidrus. Ką gali ministras? Stengtis, kad ekspertai būtų parinkti objektyviai. O lėšas skirsto ne ministras.

- Ar efektyvi atsiskaitymo už paramą, stipendijas sistema? Gal kuris nors bohemiškas menininkas gaunamus pinigus leidžia ne kūrybai, o, tarkime, kavinėje?

- Tai jautrus klausimas, susijęs ir su menininko trapumu, ir su socialinėmis garantijomis. Valstybė lyg ir stengiasi jam padėti, bet negali apsaugoti nuo tam tikrų nuopuolių, kūrybinių krizių. Tačiau keičiant sistemą kardinaliai būtų daug nuoskaudų. Todėl reikia diskutuoti, ieškoti būdų, ir tai turi daryti pati menininkų bendruomenė. Kai lėšų gauna tas, kuris nieko nedaro, jis atima pinigus iš tų, kurie kuria, ir galbūt produktyviai. Tačiau taip yra visose srityse, taip pat ir teatre. Vienas aktorius suvaidina galbūt 200 vaidmenų per metus, kitas - du, bet jų atlyginimai panašūs, nes abu yra etatiniai teatro darbuotojai. Mano supratimu, tokia sistema labai bloga. Tačiau ją pajudinus, gerai neapsvarsčius klausimo, visuomenėje gali kilti pasipiktinimo banga. Du dešimtmečius tos temos buvo bijoma, bet aš tikrai svarstysiu, ką daryti.

Užsišaldę sovietinėje sistemoje

- Praėjusių metų pabaigoje esate sakęs: "Jei sudarysime sąlygas kūrėjams uždirbti sau, vadinasi, uždirbs ir valstybė, bet tai reikia vystyti pagal atskirą programą." Kaip juda šie reikalai?

- Jei kūrėjai negali uždirbti daugiau, jie nebemato prasmės likti Lietuvoje ir emigruoja. Užsišaldę sovietinėje sistemoje netenkame tų žmonių - nacionalinių vertybių, ateities. Pokyčiai būtini. Programą privalu parengti, bet ne Kultūros ministerija turi tai daryti. Reikia diskusijų su atlikėjais, kultūros administratoriais, visuomene. Tada darbo grupė galėtų rengti siūlymus, kaip keisti įstatymus.

- Svarbus dalykas yra kultūrinės iniciatyvos, kai projektams neprašoma valstybės paramos. Pavyzdžiui, 30 metų režisierius iš provincijos Justinas Krisiūnas ir be paramos sukūrė filmą "Emigrantai". Ar Kultūros ministerija stebi tokias iniciatyvas?

- Be abejo, kiek leidžia galimybės. Tačiau turime tik 90 etatų. Palyginkime - Ryšių reguliavimo tarnyba jų turi 160. Kultūros ministerijai daug ko trūksta. Lietuva pirmininkaus ES Tarybai, o atitinkamo skyriaus nėra, kaip ir Protokolo ar Komunikacijos. Nors kultūros politika yra lygiavertė kitoms, jei negauname išteklių, esame nustumiami į paraštes. Jūsų minėtas projektas - tinkamiausias pavyzdys, kad kultūra yra geriausia eksporto prekė. Deja, finansavimas ir požiūris - kitoks.

- Kultūros ministerija iki šiol neturi teisės administruoti ES struktūrinių fondų lėšų. Jas paveldo, kultūros objektams - dvarams, bažnyčioms, muziejams - skirsto Ūkio ministerija, nors už paveldą atsakinga jūsų vadovaujama institucija.

- Tai didžiausia nesąmonė. Pagal įstatymus už paveldą, jo išsaugojimą, restauravimą iš tiesų atsako Kultūros ministerija, bet tam skiriamų pinigų ji nevaldo. Tada būna ne sisteminis, o atsitiktinis finansavimas. Sakykime, skiriama pinigų tik vienam sostinės Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios bokštui renovuoti ir karilionui įrengti. Už tokius sprendimus reikia nagus kapoti. Kitas pavyzdys: Vilkaviškio rajone esančio dvaro pirmam ir antram aukštui sutvarkyti leidžiami didžiuliai pinigai, o cokolinis aukštas lieka apleistas. Rezultatas - iš apačios kylanti drėgmė viską gadina. Tad jei pagal įstatymą yra numatyta mūsų atsakomybė, lėšos turėtų eiti per Kultūros ministeriją. Neturėdami aiškios sistemos savo paveldą sunaikinsime.

- Ką pasisekė padaryti nuo gruodžio mėnesio, kai buvote paskirtas kultūros ministru?

- Pavyko išjudinti daug dalykų. Vienas tokių - strateginis planas. Reikėjo parengti žmones, surinkti ir susisteminti visą informaciją. Dabar skaičiuojame pinigus, ką darysime ir kodėl. Veiksmai, atliekami strateguojant ir ruošiantis 2014-2020 metų struktūrinių fondų paramai, - didžiulis darbas. Rezultatai bus matyti vėliau. Svarbus dalykas - atviras Kultūros tarybos formavimas. Tai daroma diskutuojant su kultūros visuomene, kad taryboje būtų iškiliausi, plačiai mąstantys žmonės, nebeliktų žinybiškumo principo. Šis darbas yra kasdienis, bet sudėtingas.

Visuomenės veidrodis

- Praėjusią savaitę sveikinote vaikus, gimusius 2004 metų gegužės 1-ąją - dieną, kai Lietuva tapo ES nare? Priminkite, kaip atsirado ši tradicija.

- Kadaise buvome okupuoti, o dabar patekome į šeimą, kurios tradicijos visai kitokios. Atėjome ne kaip svečiai, bet kaip vieni šeimininkų. Mums suteikta galimybė naudotis tais namais. Tada pagalvoji, kad juose gimusi karta yra kitokia. Lietuvos stojimo į ES dieną gimę vaikai - pirmieji Bendrijoje gimę Lietuvos piliečiai. Tokių yra 55. Juos surinkti buvo sunku, nes duomenys neskelbiami. Vaikai yra ne tik iš Vilniaus, Kauno, bet ir iš kaimų, iš skirtingų šeimų. Jie - savotiškas nedidelis mūsų visuomenės veidrodis. Per šią grupę galima pamatyti, kaip atrodo Lietuva, nes tai sumažintas jos paveikslas.

- Vaikystėje mokėtės muzikos, su mama eidavote į simfoninius koncertus. Ką jums tai davė?

- Tai, kad dabar esu kultūros ministras.

- Ar sudėtinga buvo darbo ministerijoje pradžia žmogui, atėjusiam ne iš kultūros srities?

- Nesu meno žmogus. Tačiau šokau Vilniaus universiteto ansamblyje, o senovinių šokių ansamblyje "Banchetto musicale" buvau nuo pat jo įkūrimo. Todėl nesutikčiau, kad nesu kultūros žmogus. Kultūra - plati sritis. Eidamas ministro pareigas jaučiuosi palyginti gerai.

- Lankotės kultūros renginiuose. Kur pastaruoju metu buvote, kas įsiminė?

- Žiūrėjau Vilniaus mažojo teatro spektaklį "Trio" apie tris genijus menininkus - jį pastatė vengrų režisierius Peteris Galambosas. Sostinės Kongresų rūmuose klausiausi tarptautinio džiazo festivalio "Kaunas Jazz" koncerto.

- Ar dažnai vakarojate kultūrinėse erdvėse?

- Nežinau, ar sakyti žodį "deja", ar "laimė". Deja, mano darbas prasideda septintą ryto ir baigiasi dešimtą vakaro, ir taip - kiekvieną dieną. Kita vertus, yra laimė matyti kultūrinį gyvenimą.

- Jūsų žmona Rasa - notarė, dukra Rūta Marija - moksleivė. Kokių jos turi pomėgių?

- Žmona domisi literatūra, pati šiek tiek kuria poeziją. Jai patinka spektakliai, klasikinė muzika. Šeštokė dukra, be to, kad labai gerai mokosi, neraginama lanko ir muzikos, ir dailės mokyklas. Daro tai su didžiausiu malonumu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"