TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

S. Idzelevičienė: „Visuomenę skaldo individualistų karta“

2014 05 26 6:00
Visos valstybės pasididžiavimu tapusios „Žuvėdros“ siela, trenerė S. Idzelevičienė atskleidė darbo su jaunimu užkulisius. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Klaipėdos sportinių šokių ansamblis „Žuvėdra“ yra ne tik gyva legenda, bet ir visuomenės mikromodelis, nes į vieną kumštį reikia suburti labai skirtingus žmones, kurie kartu veiktų vedini bendro tikslo.

Tačiau, kaip išskirtiniame interviu LŽ pastebėjo „Žuvėdros“ trenerė, Klaipėdos garbės pilietė Skaistutė Idzelevičienė, pastaraisiais metais niekaip nebepavyksta to kolektyvo surinkti, todėl ir pati „Žuvėdra“ po truputį leidžiasi iš padangių ant žemės.

LŽ pasiūlymas pasikalbėti apie valstybę žymiajai treneriai atrodė netikėtas, tačiau jos įžvalgos apie šiuolaikinį jaunimą, paties legendinio ansamblio saulėlydžio priežastis atskleidė daug karčios tiesos apie tai, kas vyksta dabartinėje visuomenėje.

O rekomendavo S. Idzelevičienę vienas garsus uostamiesčio istorikas, kuris LŽ žurnalistui prasitarė, jog S. Idzelevičienė kartu su vyru Romualdu yra daugiausia valstybinių apdovanojimų turintys klaipėdiečiai.

Apdovanojimai neapakino

- Teigiama, kad Jūs esate daugiausia nepriklausomos Lietuvos valstybinių apdovanojimų už nuopelnus gavusi klaipėdietė. Tai ir Gedimino V ir IV laipsnių ordinai, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius, LDK Gedimino ordino Komandoro kryžius, daugybė kitų. Ką jie Jums reiškia?

- Tai yra padėka už atliktą triūsą. Galima būtų vertinti ir kaip įpareigojimą toliau siekti aukštumų, tačiau man atskiro paskatinimo būti pareigingai nereikia. Koks esi, toks esi. Ir daugiau, nei gali, nepadarysi. O mes jau per du dešimtmečius „Žuvėdroje“ dirbame visuomeniniais pagrindais, be atlygio, be atostogų. Net sulaukiame priekaištų, kodėl neleidžiame šokėjams pailsėti. Tačiau be darbo, pastangų nebus ir garsių pergalių.

Atvirai pasakius, kai prezidentūroje matai, kokie kilnūs žmonės ir už kokius nuopelnus yra kviečiami apdovanojimams, mūsų tas vaidmuo atrodo toks... kuklus. Ir man iki šiol keista, kad esame tarp tų, kurie gavę ne vieną aukštą valstybinį apdovanojimą. Kartais atrodo, kad esame neverti tokio didelio dėmesio. Juk mūsų žanras – šokis, kuris kai kada net nelaikomas tikra sporto šaka.

- Kai eidavote atsiimti valstybinių apdovanojimų, ką sakydavote savo kalbose?

- Teko atsiimti apdovanojimus ir iš prezidentų Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės, Vyriausybėje – buvusio premjero Algirdo Brazausko. Aš tiesiog dėkojau už dėmesį mums ir palaikymą. Dėkojau šokėjams, jų tėvams.

- Jūs labai kuklinatės, nes daugkartinė pasaulio ir Europos čempionė „Žuvėdra“ jau trečią dešimtmetį garsina pačią valstybę – Lietuvą.

- Na, jei pažvelgsime iš susidomėjimo sportu pusės, tai šokiai nėra taip stebimi, kaip, tarkime, krepšinis. Kai nuvykstame į čempionatus, į arenas, niekuo nenusileidžiančias krepšinio, tai vis tiek yra gana siauram žmonių ratui skirti renginiai. Žinoma, mes visada esame matomi ir girdimi. Aršiausi konkurentai mūsų nemėgsta, bet daugiau yra valstybių, kurios už mus serga. Lenkija, Danija, Anglija, Serbija, Olandija, Belgija, skandinavai, kurie mus palaiko tada, kai nepelnytai užimame žemesnę vietą. Šaukia „Lithuania“, „Litwa“! O skambant Lietuvos himnui visada rieda ašaros. Nepakartojamas jausmas yra matyti aukščiausiai iškeltą Lietuvos vėliavą, mažos šalies prie Baltijos jūros Trispalvę greta tokių galingų valstybių, kaip Vokietija ar Rusija.

Individų karta

- Kaip Jums su vyru pavyksta – o gal pavykdavo – metų metus surinkti svetimus žmones, nukalti iš jų šokėjus, kurie sugebėtų veikti kolektyve, kvėpuoti vienu ritmu?

- Išties tai yra labai sudėtinga. Viena verslo kompanija manęs net neseniai prašė paskaitą apie tai pravesti. Pirmiausia pats turi būti principingas, sąžiningas, mylėti, ką darai, ir daug dirbti. O perduoti tai kolektyvui yra sunku, nes susirenka labai skirtingi žmonės. Vieni moka daugiau, kiti – mažiau, skiriasi jų gabumai, požiūris į pareigas, darbą, o tu turi visus juos „pritempti“ prie daugmaž vienodo meistriškumo lygio. To reikalauja šokių specifika, sinchronas, nes kolektyvas ant parketo turi būti vientisas organizmas. Kvėpuoti vienais plaučiais. O dar ne visi juk ir muzikalūs pas mus ateina, tada jiems tenka įdėti dar daugiau pastangų, stebėti, jausti grupę, prisitaikyti.

Deniso Nikitenkos (LŽ) nuotrauka

- Palyginčiau tai su mažytės bendruomenės, kurią vienija meilė šokiui ir vienas tikslas, kūrimu. Tačiau dabar vis dažniau girdime, kad „Žuvėdros“ era – arti pabaigos, nes šiemet pirmą kartą nedalyvausite nei Europos, nei pasaulio čempionatuose. Kas nutiko, neberandate tinkamo molio tai mikrovisuomenei sulipdyti?

- Tiesa yra labai karti: žmonės keičiasi. Mums šiemet nebepavyksta rasti motyvuotų, darbščių, atsidavusių ir gabių šokėjų naujam „Žuvėdros“ sąstatui suburti.

Galiu drąsiai lyginti: anksčiau, prieš dešimtmetį ar du mūsų jaunuoliai buvo kitokie. Patys siūdavomės aprangas, jų tėvai gamino aksesuarus, blizgučius, važinėdavome autobusais itin prastomis sąlygomis. Tačiau niekas nezirzė, visi kvėpavo kolektyvo dvasia, dirbo, stengėsi, ir rezultatai kalbėjo už save. Ypač malonu prisiminti pirmųjų Nepriklausomybės metų „Žuvėdros“ kartą.

O dabar... Mes šokėjams viską nuperkame, pasiuvame, išskyrus kojines ir apatines kelnaites. Bet jei šokėjui ištrūksta saga, jis vos ne pas dizainerę į saloną lekia, kad įsiūtų. Pats nesugeba. Atneša neskalbtus rūbus skalbimui.

Kitas dalykas – jaunuoliai nebenori būti „Žuvėdros“ dalimi ir būti kolektyve, jie nori išgarsėti individualiai. Jiems reikia žvaigždės statuso, pinigų, asmeninės, bet ne kolektyvinės šlovės. Patikėkite, pastaraisiais metais teko gerokai vargti ir tiesiog įkalbinėti dalyvauti čempionatuose, konkursuose, nes mieliau šokėjai vykdavo į komercinius pasirodymus, už kuriuos jiems yra mokama.

Tas individualizmo kultas ir žlugdo „Žuvėdrą“. Ir tinginystė. Niekada anksčiau nebūdavo tokių konfliktų, kai sužvaigždėjęs šokėjas atsisako išmokti papildomą, ne savo šokį. Ir jam nė motais, kad kuris nors kolega gali patirti traumą ir reikės jį pakeisti šokyje, kurio nemokėsi. Jau nekalbu apie atsainų požiūrį į treniruočių lankymą, nes nebėra disciplinos – tai ateinama, tai neateinama. Dėl to šiemet net nutraukėme repeticijas.

Tad tikrai galima gretinti tas tendencijas, kurios išryškėjo „Žuvėdroje“ su tomis, kurios stebimos pačioje valstybėje. Kolektyvinio darbo nebėra, visi žiūri savo interesų, nori greitos šlovės, greitų rezultatų, lengvų ir daug pinigų. Deja, taip yra auklėjama nuo mažens.

Pateiksiu tokį pavyzdį, tik nesupraskite jo klaidingai: vienas mažas rusų tautybės šokėjas buvo itin judrus, neklusnus, dūkdavo per repeticijas. Pasodinome jį ant suolo ir nebeleidome repetuoti. Praėjus kuriam laikui jis pakilo, priėjo prie mūsų, trenerių, ir pareiškė, jog apmąstė savo elgesį ir nori grįžti dirbti. Kažkodėl neteko matyti, kad lietuvaičių vaikai taip elgtųsi...

Motyvacija tirpsta

- Trenere, negi šlovė taip apsvaigina? O gal įvairūs televiziniai šokių projektai daro meškos paslaugą ir išties nebenorima sunkiai dirbti?

- Deja, tapę Europos, pasaulio čempionais, atsiėmę apdovanojimus prezidentūroje, papozavę su valstybės vadovais šokėjai labai sužvaigždėja. Jie pradeda reikalauti. Pinigų, komforto, dėmesio. O šokių projektai tiesiog šaukte šaukia, kad tereikia patekti į televiziją, ten individualiai neblogai pasirodyti, pašokti, ir tu jau – žvaigždė. Kai nori aukštumų pasiekti ne asmeniškai, o kartu su kolektyvu, tenka labai ilgai, nuosekliai, kantriai ir daug dirbti. Ir dar net „talonėlių“ maistui neturėti vykstant į čempionatus autobusais. Lėktuvu nė karto nesame skridę, nes negauname tiek pinigų bilietams.

- Kokia yra Jūsų asmeninė motyvacija toliau tęsti „Žuvėdros“ kolektyvo epochos legendą?

- Aš nuo mažens šokau ir tapau ne akušere, kaip to norėjo tėtis, bet šokėja. Tad ta motyvacija išlieka tokia pati: meilė šokiui. Be to, dirbdama Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Sportinių šokių katedros vedėja, profesore jaučiu ir atsakomybę prieš studentus. Juos reikia paruošti, šviesti, ugdyti. Manęs ir artimiausi žmonės to paties klausia: “Ko tau dar reikia? Ką, tau medalių trūksta? Ko tu dar nori?“

Išties sunku yra save motyvuoti, ypač dabar. Sunkumai prasidėjo gal prieš porą metų, ypač po pernai Lotynų Amerikos sportinių šokių ansamblių Europos čempionato Vilniuje, kai „Žuvėdra“ vėl tapo laureate. Šokėjai pabučiavo parketą ir išsiskirstė – kas uždarbiauti į Angliją, kas asmeninės karjeros siekti, kas šeimų kurti. Pradėta vis rečiau vaikščioti į repeticijas. Dabar nebėra, iš ko lipdyti to kolektyvo.

Jei anksčiau į priekį mane vesdavo vidinė motyvacija įveikti iššūkius, daugiau to nebejaučiu... Tas aukštumas pasiekusių šokėjų pasipūtimas ir dabar stebima tinginystė tiesiog nunarina rankas. Kantrybės taurę perpildė paskutiniai atvejai, kai šokėjai atsisakė rimtai ruoštis čempionatui ir nutarė dalyvauti tik komerciniuose renginiuose, kuriuose šokama visai kitaip.

Aukojau savo laiką, surinkau antrą sąstatą, kuriame panelės per trejus metus nesugebėjo išmokti net aplink savo koją suktis. Po paskutinio pasaulio čempionato pernai, kuriame užėmėme tik ketvirtą vietą, pirtyje mane ištiko priepuolis ir buvau išvežta į ligoninę.

Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Viltingas „ciku-caku“

- Sakoma, kad jaunimas – valstybės ateitis. Negi išties šiuolaikinė jaunoji karta – tokia išlepusi ir besivaikanti greitos šlovės?

- Žinoma, ne visi tokie, tačiau mūsų karti patirtis yra ne itin maloni. Štai, po paskutiniojo pasaulio čempionato vos du vaikinai ir viena mergina užsidegė ir garsiai pasiūlė pasisiūti naujus rūbus ir dar kartą parodyti pasauliui, kas mes tokie. Kiti arba tylėjo, arba ėmė prieštarauti. O juk mes dėl tų šokėjų net mokesčius už studijas sugebame sumažinti, stengiamės dėl jų, kad tik studijuotų, šoktų. O kai įstoja, pradeda vėluoti arba neiti į repeticijas...

Manau, čia yra sisteminiai procesai, kurie prasideda dar darželyje. Dabartinių vaikų nei barti galima, nei versti ką nors daryti. Vėliau tas auklėjimas persiduoda į mokyklas, universitetus.

Kasmet mums vis sunkiau sekasi lipdyti tą bendro tikslo siekiantį kolektyvą. Stebime egoizmo kultą, tačiau dabar jis pasireiškia dar baisiau. Jei anksčiau tos šokių žvaigždės ir būdavo egoistai, tačiau jie stengėsi, mokėsi, dešimtis kartų peržiūrėdavo įrašus, tobulino save ir siekė rezultatų. Dabartinės ir to nesugeba padaryti. Jie visko nori lengvai ir greitai. Dabar mes jau turime versti eiti šokti Sportinių šokių katedros studentus...

Neseniai keturioms poroms pasiūlėme pašokti festivalyje Nidoje. Repeticijas nutraukiau po savaitės kitos. Nes jie neateidavo visi kartu repetuoti. Neįdomu. Teko su jais atsisveikinti.

Pažvelkime kad ir į visuomenės tendencijas visoje Lietuvoje: oficialiai bedarbių yra keliolika procentų, o darbuotojų – trūkumas. Ką tai rodo? Auga tinginių karta, su kuria susiduriame ir mes, treneriai, dėstytojai.

- Negi patiems buvusiems šokėjams neskauda širdžių dėl to, kad „Žuvėdros“ fenomenas gesta, jos era baigiasi?

- Tuo momentu, kai susirenkame kartu per kokias iškilmes, tada ir apsiverkiama, ir geras žodis pasakomas, ir apsikabinama. Tačiau tik tuo momentu. Kitą dieną visi išsiskirsto ir dirba savo darbus. „Žuvėdros“ era baigiasi ne dėl to, kad mes, treneriai, nebenorime toliau tęsti veiklos, siekti aukštumų, tiesiog keičiasi jaunimas. Jis nebenori dirbti ir stengtis. O tų, kurie turi charizmos, gabumų, yra darbštūs, talentingi, nepavyksta įkalbinti šokti kolektyve. Jie nori likti individualistais. Krepšinyje bent įmetusio žaidėjo pavardę ištaria, o sportiniuose šokiuose asmenybės ištirpsta, nes čia laimi kolektyvas. Bet jis laimi pirmas vietas pasaulyje ir Europoje, ko nepasakysi apie pavienių porų pasiekimus.

- Belieka tikėtis, kad liūdnos prognozės dėl ansamblio likimo neišsipildys ir mes dar išgirsime apie „Žuvėdros“ pakilimą. Beje, koks jūsų kolektyvo šūkis prieš pasirodymus?

- Mes, kaip ir krepšininkai, prieš pasirodymą ant parketo susibėgame į mažą ratelį. Sudedame rankas ir sakome: „Ciku-caku, ciku-caku, Žu-vė-dra!”

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"