TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

S.Tamkevičius: "Sudėjau savo reikalus į Marijos rankas"

2013 09 14 6:00
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Dievas nėra policininkas. Jis yra davęs žmogui laisvę, ir jei šis ja piktnaudžiauja, anksčiau ar vėliau pats įsitikins savo veiksmų pasekmėmis. Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pabrėžia, kad yra problemų, kurių patys nesame pajėgūs išspręsti – kartais reikia tiesiog pavesti savo rūpesčius Marijos globai.

Kunigų pensijų klausimas, valstybės ir Bažnyčios santykiai, seksualinių mažumų paradai – daug yra dalykų, apie kuriuos įdomu paklausti Lietuvos vyskupų vadovo. Tačiau baigiantis Šiluvos atlaidams kalbamės apie Mergelę Mariją. Apie Jėzaus pradėjimo stebuklą, apie liaudišką pamaldumą ir planuojamą pasaulio paaukojimą Marijos Širdžiai, o pabaigoje trumpai - apie Lietuvos ir jos vaikų rūpesčius – LŽ interviu su Kauno arkivyskupu, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininku Sigitu Tamkevičiumi SJ.

Stebuklai nestebina

- Kad egzistuoja vienas Dievas, nesunkiai galima išmąstyti, – tai įrodė dar graikų filosofai. Krikščionys tiki, kad Dievas įsikūnijo ir mus atpirko savo auka, todėl garbina Jėzų Kristų. Bet kodėl katalikai garbina dar ir Mariją?

- Čia reikėtų daryti skirtumą. Iš tikrųjų garbiname tik Dievą, Marijos nestatome visiškai toje pačioje plotmėje. Mariją gerbiame kaip Jėzaus motiną, kuri buvo jo pagalbininkė atpirkimo darbe. Taigi kalbant apie ją kiek tinkamesnis yra ne žodis „garbiname“, o „gerbiame“. Mes ja tiesiog labai pasitikime. Pažvelkime kad ir į pirmą Jėzaus stebuklą – vandens pavertimą vynu Kanos vestuvėse. Juk būtent Marija priminė, kad pokylio svečiams trūksta vyno. Teologai yra išmąstę, kad Marija su savo siela ir kūnu yra pas Viešpatį, ir kad ji kaip tarpininkė gali priminti jam mūsų rūpesčius.

Taigi Mariją statome į kitą lentynėlę kartu su daugybe šventųjų. Negarbiname jos kaip deivės, bet gerbiame ir mylime kaip parodžiusią didžiulę ištikimybę Viešpačiui.

- Vis dėlto Marija išsiskiria iš kitų šventųjų, jai katalikai priskiria tokių savybių, kokių nepriskiria nė vienam kitam. Pavyzdžiui, tiki, kad Marija pagimdė Jėzų būdama mergelė.

- Iš tikro apie Marijos gyvenimą tikėjimu priimame kelis dalykus, kurių kitų šventųjų gyvenimuose nerasime. Tai ir Marijos Nekaltas Prasidėjimas, kai ji pati gimė be gimtosios nuodėmės, ir Jėzaus pradėjimas be vyro. Atrodytų, kaip tai įmanoma? Juk kūdikiui pradėti visada reikalingas vyras. Bet priimti protu stebuklingą Jėzaus pradėjimą man nėra nė kiek sunkiau, nei priimti tokią gamtos tiesą, kad visas pasaulis kadaise buvo kažkoks energijos taškas, kuris sprogo, ir iš to mažo taško kilo visata, dabar matuojama tūkstančiais, milijonais šviesmečių. Jeigu Viešpats galėjo šitaip sukurti pasaulį, jam tikrai įmanoma padaryti ir tokius dalykus, apie kuriuos čia kalbame. Tai gali būti sunku priimti tik tiems žmonėms, kurie visai netiki Dievo.

Lygiai taip ir su Marijos paėmimu į dangų su kūnu ir siela. Man nė kiek nesunku priimti tokią tikėjimo tiesą. Viskas remiasi vienu dalyku: jeigu egzistuoja Kūrėjas, kuris yra sukūręs visatą, visus gamtos dėsnius, jis kartais gali truputį įsikišti ir padaryti tai, kas su tais gamtos dėsniais ne visai suderinama. Tai Kūrėjo teisė ir galia.

- Todėl jums tikriausiai nesunku patikėti, kad Marija iš tikrųjų apsireiškė Šiluvoje?

- Be jokios abejonės. Yra dar viena katalikų tikėjimo tiesa – šventųjų bendravimas. Tikime, kad žmonės, kurie yra pas Viešpatį, gali žinoti, kaip mes gyvuojame, kaip klostosi mūsų reikalai. Dievui leidžiant vienokiu ar kitokiu būdu jie gali ir apsireikšti. Čia, Šiluvoje, mes tiesiog stovime prieš faktą. Ir čia, ir Lurde, ir Fatimoje žmonės realiai savo akimis matė Mariją. Apsireiškusios Marijos kūnas tikriausiai nebuvo visiškai toks kaip dabar mūsų, iš medžiagos. Jis buvo sudvasintas. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, jog Dievas kartais leidžia, kad tokiu būdu žmonėms būtų atnešta kokia nors žinia.

Tokie apsireiškimai niekada nevyksta tiesiog dėl kažkieno smalsumo. Prisimenu, kartą važiuoju automobiliu. Vairuoja vienas rusas. Įsišnekėjome. Jis, ateistas, sako man: „Jei man dabar prieš automobilį pasirodytų Dievas, aš jį įtikėčiau.“ Dievas nepasirodė. Tokiais atvejais jis niekada neapsireiškia. Jis apsireiškia ten, kur žmogus yra atviras priimti Dangaus žinią. Taip buvo ir prieš 400 metų Šiluvoje. Padėtis buvo sunki, žmonės atkritę nuo katalikų tikėjimo. Marija tuomet pasakė: „Šioje vietoje buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia tik ariama ir sėjama.“ Tas apsireiškimas turėjo didelę įtaką šiam kraštui ir visai Lietuvos istorijai.

Marija pervedė per Sibirą

- Ir kasmet čia iškilmingai švenčiami atlaidai. Daugeliui katalikų atlaidai yra visiškai įprasta, bet žmonėms, kurie apie Bažnyčią dažniau girdi, negu ją lanko, toks dalykas atrodo gana keistas. Kas yra tie atlaidai ir kaip galima juos pelnyti?

- Atlaidai pirmiausia yra šventė. Tarkime, čia, Šiluvoje, švenčiame devynias dienas. Bet ši šventė yra susijusi su malonės gavimu. Atlaidai reiškia, kad Viešpats ne tik atleidžia mums nuodėmes – jų atleidimą galima gauti priėjus išpažinties savo parapijos bažnyčioje ar bet kur, kur rasite kunigą.

Žmogus nusikalsdamas ne tik nutraukia ryšį su Dievu, bet ir užsitraukia už tą nusikaltimą bausmę. Gaunant atlaidus ne tik atleidžiama nuodėmė, bet ir dovanojama ta laikina bausmė, kurią žmogui paskui galbūt būtų reikėję po mirties atlikti skaistykloje arba dar čia, žemėje. Bet kad gautum atlaidus, reikia išpildyti kai kurias sąlygas – atlikti išpažintį, priimti Komuniją ir pasiryžti sąmoningai nepadaryti net mažos nuodėmės. Išpildžius visas sąlygas per šitas atlaidų dienas galima laimėti atlaidus kiekvieną dieną. Net galima juos skirti ne sau, o, pavyzdžiui, mirusiam artimajam. Tokiu būdu atlaidai gali būti didelė pagalba mirusiesiems.

- Popiežius Pranciškus ketina spalio 13-ąją, paskutinio Fatimos apreiškimo 96-ųjų metinių dieną, paaukoti pasaulį Nekaltajai Marijos širdžiai. Lietuvos vyskupai Lietuvą ir lietuvių tautą yra jai paaukoję jau 1951 metais Romoje. Po nepriklausomybės atgavimo jūs su kitais vyskupais tą paaukojimą atnaujinote. Kokia yra tokių paaukojimų prasmė?

- Paaukojimas yra pavedimas Marijos globai. Fatimoje apsireiškusi Marija prašė kelių dalykų: visų pirma, kad žmonės kalbėtų rožinį, ir taip pat, kad Rusija būtų paaukota jos Širdžiai. Jau Jonas Paulius II yra paaukojęs Marijos Širdžiai visą pasaulį. Nežinau Pranciškaus planų detalių, tačiau manau, kad jis tą paaukojimą atnaujins.

Tokiu paaukojimu sakome, kad mes esame silpni, turime daug bėdų, ir prašome Marijos globos, pagalbos. Manau, kad tai yra labai geras dalykas – aš ir pats esu visus savo reikalus sudėjęs į Marijos rankas. Ir man atrodo, kad ji labai gražiai mane pervedė per Sibirą, per lagerius, parvedė namo, o dabar jau daugelį metų jaučiu jos vedimą vyskupo tarnystėje.

Šiandien Lietuvoje turime daug protingų žmonių, nekvailų politikų. Bet matome, kiek yra chaoso, kiek nusikaltimų. Yra dalykų, kurių žmogus tiesiog nepajėgus pats išspręsti. Imk ir padaryk, kad nebūtų nusikaltimų. Padaryk, kad visi valdininkai būtų sąžiningi. Mes, žmonės, turime daryti, ką galime, bet, kita vertus, turime patikėti reikalus Viešpačiui, prašyti, jog jis vestų iš tamsos ir duotų šviesos, kad priimtume tokius sprendimus, kurie iš tikrųjų reikalingi, o ne tokius, kurie reikalingi tik mūsų egoizmui.

Dievas kartais atsitraukia

- Tikriausiai būtent dėl to, kad žmonės su didžiuliu pamaldumu pavesdavo savo rūpesčius ir prašymus Švenčiausiajai Mergelei, Lietuva ir pavadinta Marijos žeme.

- Be abejo, tada, kai šis vardas buvo duotas Lietuvai, tikinčios liaudies pasitikėjimo Marija buvo labai daug. Pamenu savo namus. Nebuvome kokie nors išskirtiniai žmonės, mano tėvai buvo paprasti ūkininkai. Spalio mėnesį kalbėdavome rožinį, gegužę bėgdavome vakarais į bažnyčią giedoti Marijos litanijos, o jei ne, tai bent kurioje nors pirkioje vykdavo gegužinės pamaldos. Tas toks gražus, sveikas pamaldumas buvo labai gyvas. Todėl šis vardas duotas Lietuvai ne be reikalo. O dabar, žinoma, jei kas nori iš ko nors pasijuokti, tai visada galima sakyti: „Va, žiūrėkite, Marijos žemė, o kokie dalykai vyksta.“

Taip jau yra, kad Dievas yra davęs žmogui laisvę, ir jeigu žmogus ta laisve piktnaudžiauja, tai Dievas nėra policininkas. Jis kantrus, jis laukia, o žmogus, kuris klysta, gali pas jį sugrįžti. Bet jei kuris nors užstringa savo blogyje, tada jau sau prisidaro problemų.

- Tai sakote, jog visos Lietuvos bėdos – abortai, skyrybos, alkoholizmas – nereiškia, kad Dievas apleido Lietuvą?

- Ne, teologiškai klaidinga yra mąstyti, kad Dievas ėmė ir mus apleido.

Taip, jeigu nesiskaitome su Dievo nustatyta tvarka, nesilaikome Dekalogo, Dievas leidžia žmogui pajusti to blogio pasekmes. Šia prasme galima sakyti, jog Dievas apleido, bet tik dėl to, kad žmogus pasiekė tokią fazę, kur viskas turi vykti taip, kaip jis nori. Jis pats apleidžia Dievą tarnaudamas savo egoizmui, vartodamas narkotikus, alkoholį, negerbdamas gyvybės. Šitaip elgdamasis jis tarsi sako: „Aš noriu gyventi šitaip, ir šitaip gyvendamas aš būsiu laimingas.“ Dievas žmogaus laisvą valią gerbia ir jam taip gyventi leidžia. Jis atsitraukia, leisdamas žmogui gyventi „pagal savo galvą“. Bet Dievas ir tuo momentu žmogaus nenurašo. Jei tik šis žengs žingsnį atgal, viskas vėl atsistos į savo vietas. Bet žmogus tą žingsnį turi žengti pats, laisvai. Dievas žmogaus neverčia. Jeigu jis jį verstų, tai šis jau nebebūtų žmogus – jis būtų tik robotas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"