TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

S.Tamkevičius: "Vilties be tikėjimo nebūna"

2014 04 19 6:00
Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Šv. Velykos - brangiausia kiekvieno krikščionio šventė, nes švenčiame Jėzaus Kristaus Prisikėlimą, o drauge - savo būsimąjį prisikėlimą. Ji kupina džiaugsmo, nes tai pergalės prieš blogį ir mirtį šventė. Tai Dievo meilės, skirtos kiekvienam žmogui, šventė.

"Velykos turi dvasinį užtaisą, leidžiantį mums džiaugtis net tuomet, kai patiriame įvairiausių išmėginimų", - interviu "Lietuvos žinioms" pabrėžė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.

Būtina irtis į gilumą

- Bendraujate su įvairiais žmonėmis, tad žinote, kokią reikšmę jiems turi Šv. Velykos. O kokią turėtų turėti?

- Šv. Velykos žmogaus gyvenime turi tiek reikšmės, kiek žmogus yra atviras Evangelijos šviesai. Yra žmonių, kurie užsisklendžia savyje, vertina tik daiktus ir pramogas. Jiems Velykos gal tik paįvairina jų lėkštą gyvenimą. Labai gaila, kad vartojimo kultūra šių žmonių skaičių tik didina.

Tačiau esama ir labai daug žmonių, kurie gyvena krikščionišku tikėjimu. Jiems šv. Velykos nėra tik kasdienės rutinos paįvairinimas, o dvasinio prisikėlimo šventė. Kad tai įvyktų, jie per gavėnią daugiau meldžiasi, kai ko atsisako, kad padarytų gera kitiems. Ačiū Lietuvos "Carito" žmonėms. Švęsdami savo gyvavimo 25-metį, jie gavėnios metu surengė akciją vargingiems žmonėms paremti.

- Kaip tikram krikščioniui reikėtų paminėti Velykas? Dažniausiai žmonės rytą nueina į bažnyčią, grįžta, susidaužia margučiais, suvalgo juos ir džiaugiasi, kad pirmadienį nereikės eiti į darbą.

- Šv. Velykas pradedame švęsti Didžiojo tridienio metu: Didįjį ketvirtadienį dalyvaujame Paskutinės vakarienės Mišiose, Didįjį penktadienį pagerbiame Jėzaus kančią ir mirtį ant kryžiaus, o Velyknaktyje jau švenčiame Kristaus Prisikėlimą. Todėl labai kviečiu ne tik Velykų dieną dalyvauti Mišiose, bet ir Didžiojo šeštadienio vigilijoje, kuri baigiasi Jėzaus Prisikėlimo Mišiomis.

Per pačias Velykas su visa tikinčiųjų bendruomene švenčiame Kristaus Prisikėlimo Mišias, o po jų, žinoma, šventė pratęsiama šeimoje. Ne restorane, ne kavinėje, ne svečiuose, bet šeimoje. Tėvų pareiga paruošti namuose vaikams gražią šventę, kad ji įsirėžtų į atmintį kaip gražiausias vaikystės atminimas.

- Žmonės itin sureikšmina ir margučius, ir skaniais valgiais nukrautą stalą, bet kartais užmiršta nueiti į bažnyčią pasimelsti, dalyvauti apeigose. Kodėl taip nutinka?

- Atsakymas vienareikšmis - labai lengva plaukti pasroviui. Kokios žmogaus gyvenime vertybės, tokios ir Velykos. Jei tik daiktai, pramogos, skanus valgis ar alkoholis yra laimė, tuomet ir Velykos bus panašios. Norint to išvengti, reikia irtis į gilumą. Apie tai kalba Biblija, apie tai byloja ir per Velykas švenčiamas Kristaus Prisikėlimas.

- Velykų kiaušiniai - pagoniški elementai. Kas iš tikrųjų yra Velykų simbolis?

- Nereikia baidytis to neva pagoniško simbolio - kiaušinio. Jis simbolizuoja gyvybę, o juk Velykos ir yra gyvybės, prisikėlimo iš mirties minėjimas. Dėl to kiaušinis su Velykomis labai natūraliai susijęs.

Velykų slėpinį gerai pavaizduoja kitas simbolis - velykinė žvakė, kuri palaiminama ir uždegama Velyknakčio liturgijoje. Labai gera praktika, jei nuo šios žvakės uždegama žvakelė ir pastatoma ant velykinio stalo. Visai nesvarbu, kad nešantis namo ji nedegė. Ši žvakė ant velykinio stalo drauge su velykiniais margučiais yra tai, kas namuose kuria velykinę nuotaiką ir primena, ką iš tiesų švenčiame.

Nuo kryžiaus pabėgti negalime

- Kokios šįmet bus Jūsų šv. Velykos?

- Jos man bus be didesnių permainų. Kaip ir kiekvienais metais Kauno arkikatedroje vadovausiu Velykų tridienio liturgijai, su tūkstančiais tikinčiųjų giedosiu „Aleliuja“ ir po Mišių su Arkikatedros kunigais sėsime prie šventinio stalo.

Nesakyčiau, kad man, kaip vyskupui, Velykos yra kuo nors ypatingesnės nei visiems tikintiesiems. Velykas bandau išgyventi panašiai, kaip ir visi tikintys žmonės. Mane ypač džiugina tie gerieji žmonės, kurių veidus matau Arkikatedroje Didžiojo penktadienio pamaldose bei Kryžiaus kelyje miesto gatvėmis, Velyknakčio liturgijoje ir Velykų ryto Mišiose.

Per šias Velykas mano, kaip arkivyskupijos ganytojo, pareigos dar nesikeičia, todėl darau taip, kaip Lietuvą palikdamas nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi patarė - toliau tarnauti, iki popiežius Pranciškus paskirs įpėdinį.

- Šiemet Velykas švęsime susiklosčius išskirtinei neramiai pastarojo meto situacijai.

- Būtų labai gera, jei Lietuvos žmonės galėtų švęsti Velykas be rūpesčių ir nestokodami bent būtiniausių dalykų. Tačiau nereikia užmiršti, kad Velykų negalima atskirti nuo Didžiojo penktadienio, t. y. nuo Kristaus kančios. Velykos turi dvasinį užtaisą, leidžiantį mums džiaugtis net tuomet, kai patiriame įvairiausių išmėginimų. Kol gyvename žemėje, deja, nuo kryžiaus pabėgti negalime. Skirtumas tik toks, kaip tą kryžių išgyvename. Sau ir visiems linkiu jį išgyventi panašiai kaip Kristus. Jis pasitiko kryžių, mirė ant jo ir prisikėlė.

- Šv. Velykos yra dvasinės vilties metas. Kaip ją išsaugoti, kai aplink matome tiek pražūtingo kritimo?

- Taip, Velykos - ne tik džiaugsmo, bet ir vilties šventė. Jei kas nors nori turėti viltį be tikėjimo, kad Kristus prisikėlė, tam reikia klausti ne vyskupo ar kunigo, bet gal psichologo. Tikinčiam žmogui Velykos yra ženklas, kad Dievas jį myli, nes asmeniškai už jį net mirė ant kryžiaus ir jo niekuomet neapleis, jei tik pats žmogus ties Kristui ranką. Šis tikėjimas yra tvirčiausios vilties, kurios niekas negali užgesinti, pamatas.

- Ar prisimenate, kaip švęsdavote šv. Velykas lageryje? Ko tuo metu labiausiai laukėte?

- Lageryje neturėjau galimybės laisvai švęsti Viešpaties prisikėlimo, tačiau slapta galėjau aukoti Mišių auką ir širdyje išgyventi Kristaus mirtį bei prisikėlimą. Paskui su tikinčiais draugais - katalikais, stačiatikiais, protestantais ir žydais - kukliai pasivaišindavome iš sutaupytų gėrybių, pasidalydavome asmeniniais įspūdžiais apie tai, kaip laisvėje švęsdavome Velykas. Ir, žinoma, skriedavau mintimis į Lietuvą, į Kybartus, kur buvau palikęs gerą tikinčiųjų bendruomenę, su kuria buvo užsimezgęs labai geras dvasinis ryšys. Jis man buvo ypač svarbus.

Kristaus Prisikėlimo slėpinys

- Jums dažnai tenka bendrauti su dvasiškai palūžusiais žmonėmis. Ką jiems sakote?

- Vargas, kaip ir lazda, turi du galus. Vienas skaudus, nes muša, o į kitą galima atsiremti. Žmonės paprastai palūžta, kai išklysta iš Dievo kelio. Toks jau yra Dievo pasaulis: jei laikaisi įsikibęs Viešpaties rankos, tuomet net ir esant sunkumams turi jėgų eiti į priekį. Didžiausia bėda, kai žmogus renkasi nuodėmės kelią, kuris visuomet veda į aklavietę, todėl kiekvienam palūžusiam asmeniui reikalingas skirtingas patarimas. Vieną gal reikia paskatinti išpažinti savo nuodėmes, kitam gal priminti, kad kentėdamas žmogus ypač priartėja prie Dievo meilės.

- Kristaus Prisikėlimo paslaptis yra ir žmogaus amžinumo paslaptis. "Kristus mirtį nugalėjo", - per Velykas gieda chorai. Bet Kristus mirtį nugalėjo pats mirdamas. Ar šiuolaikinė vartotoų visuomenė pasirengusi suprasti šią svarbiausią tikėjimo paslaptį?

- Kristaus Prisikėlimo slėpinys byloja, kad ir mes kelsimės amžinajam gyvenimui. Tai atrodo neįtikėtina, bet Dievo Sūnus atėjo į žemę, pats prisiėmė mūsų nuodėmes ir mirė ant kryžiaus ne dėl to, kad mes tik truputėlį kvėpteltume dieviškos laimės. Jis nori, kad mes su juo būtume laimingi visą amžinybę. Todėl jis ir tvirtina: „Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius.“ Bažnyčia nepaliaujamai skelbia šią brangiausią žinią. Ir sykiu primena, kad į amžinąsias Velykas taip pat einama ne rožėmis klotais keliais, o ištikimai sekant paskui Jėzų, kad ir kur jis vestų.

- Ką šv. Velykų proga palinkėtumėte tikintiesiems ir tiems, kurie užmiršo kelią į Kristaus šventovę?

- Patiems ištikimiausiems Jėzaus draugams linkiu dar labiau branginti Prisikėlusiojo Kristaus draugystę, o kitiems - ieškoti šios draugystės kaip brangiausio perlo. Jei šioje žemėje ir milijonus užgyvensime, vis tiek viską paliksime, o anapus nusinešime tik savo tikėjimą ir meilę. Jėzus net didžiausio piktadario laukia sugrįžtančio, todėl linkiu visiems turėti viltį ir žinoti - tądien, kai atsigręšite į Viešpatį, Jis jus pasitiks!

Visiems linkiu pačių šviesiausių ir viltingiausių Kristaus Prisikėlimo švenčių!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"