TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Šaka, ant kurios sėdi valstybė

2009 08 05 0:00
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Toji šaka yra verslas. Kuo daugiau įmonių aprobos savo veiklą ar net bankrutuos krizės metais, tuo mažiau mokesčių jos sumokės valstybei, tuo daugiau žmonių neteks pajamų. Ne tik dirbantys verslo bendrovėse, bet ir biudžetinių įstaigų darbuotojai. Mažės pinigų net valdžiai išlaikyti ir darbo užmokesčiui.

Ar tai supranta valdžia, vykdydama savo politiką? Ką ji gali padaryti, gelbėdama verslą, o kartu padėdama ir sau išgyventi? Kaip Lietuvos valdžia įgyvendina verslo skatinimo planą?

 

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Lietuvos finansų ministrė Ingrida ŠIMONYTĖ, Lietuvos ūkio viceministras Rimantas ŽYLIUS, Lietuvos banko valdybos narys Audrius MISEVIČIUS ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas BESAGIRSKAS. Pokalbį vedė politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Kur veda mokesčių politika?

A.Medalinskas. Ką valdžia gali padaryti, kad maksimaliai palengvintų gyvenimą verslui, nes iki šiol, įskaitant ir paskutinius sprendimus dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) padidinimo, verslui gyvenimas tik sunkėja?

S.Besagirskas. Problemų kelia ir mokesčių politika, ir nefinansiniai valdžios sprendimai. Finansinėje politikoje, žinoma, labiausiai nerimą kelia mokesčių didinimas. Žvelgiant į Nacionalinio susitarimo projektą, preliminari pramoninkų pozicija būtų: jeigu kažkokius mokesčius reikia didinti, geriau PVM, o ne kitus mokesčius. Vyriausybė galėtų didinti PVM net iki 24 procentų. Bet nekilnojamojo turto mokestis dabar būtų labai ne laiku.

A.Misevičius. Ar jūsų siūlymas dar didinti PVM ir neįvesti nekilnojamojo turto mokesčio nėra naudingas visų pirma statybos bendrovėms, kurios turi daug nekilnojamojo turto, bet dabar vykdo minimalią veiklą? Ar siūlymai dėl tolesnio PVM didinimo nekirstų smulkiajam ir vidutiniam verslui bei stambiam verslui už statybos sektoriaus ribų?

S.Besagirskas. PVM mokesčio nemokėjimo išvengti sunkiausia, todėl jis galėtų būti labiausiai didinamas. Galbūt reikėtų padaryti kai kurių išimčių kitur, bet finansų ministrė nemėgsta išimčių ir lengvatų. Labai svarbu būtų priderinti sprendimus dėl mokesčių dydžio prie kaimyninių rinkų, iš kurių juda didelis kiekis prekių ar paslaugų. Aišku, būtų optimalu, kad Vyriausybė mažintų ir PVM, bet nežinau, ar tai realu.

I.Šimonytė. Kažkas ironizavo, esą jeigu biudžetui trūksta 5 ar daugiau milijardų litų, tai padidinkite PVM iki 40 proc. ir daugiau nieko nereikės. Pastarųjų metų istorija su PVM lengvatomis aiškiai rodo, kad Lietuvoje trūksta konkurencijos, todėl ir kainos vartotojams didelės. Lengvatų galiojimo metais stebėjome didžiulį jų augimą visose lengvatinėse kategorijose ir būtent prekybininkai iš lengvatų politikos gavo didžiausią pelną. Nežinau, ką galėtume išspręsti, žvelgdami į kaimyninius kraštus. Lietuvoje fiksuotas lito režimas ir valiutų valdybos modelis, o Lenkijoje zloto kursas plaukioja. Su jų kainomis negalėtume konkuruoti net turėdami minusinį PVM lygį.

A.Misevičius. Lietuvos bankas pinigų politikos srityje užtikrina lito patikimumą ir atitinkamo įstatymo galiojimą. Ir nemanau, kad čia dar kas nors galėtų keistis.

I.Šimonytė. Mokesčių didinimas - kraštutinė priemonė. Yra valstybės biudžeto deficitas, kurį reikia sumažinti. Sveikinu diskusiją tarp investuotojų dėl pelno mokesčio grąžinimo. Tikiuosi, kad 2010 metų biudžete galėtume grįžti prie tų pačių 15 procentų, kurie buvo anksčiau. Suprantu, kad verslui rūpi ir klausimas dėl Socialinio draudimo įmokų, tačiau "Sodros" biudžetas kelia daug problemų.

A.Medalinskas. Bet atlyginimų ir pajamų sistema yra gerokai išbalansuota, atotrūkis tarp atskirų grupių iš biudžeto išlaikomų darbuotojų yra labai didelis. Ar tikrai ši valdžia ruošiasi įvesti progresinius mokesčius? Gal reikėtų geriau sutvarkyti pačių atlyginimų sistemą? Kaip vis dėlto bus su nekilnojamojo turto mokesčiu?

I.Šimonytė. Žmonių pajamos Lietuvoje nėra tiek įvairios ir skirtingos, kad progresiniai mokesčiai būtų reikšmingas instrumentas. Kaip ir nekilnojamojo turto mokestis. Jeigu jis būtų įvestas, tai tik dėl socialinio teisingumo ir kaip atsvara visoms diskusijoms apie progresinius mokesčius. Bet tarp šių mokesčių galimo įvedimo ir PVM didinimo nematau jokio ryšio, net jeigu PVM didintume iki 24 procentų.

A.Medalinskas. Ar nebūtų galima mokesčių naštos verslui palengvinti, mažinant išlaidas valstybės aparatui išlaikyti? O dabar viskas daroma priešingai: valdžios sistemos reforma net neprasidėjo, o mokesčiai verslui ir gyventojams tik kyla.

I.Šimonytė. Valdžia su verslu ir visuomene turi susitarti, kokio dydžio valstybės mums reikia. Jeigu norime mažų mokesčių, turėtume valstybę, kur viešasis sektorius yra mažas ir daug privačios iniciatyvos bei privatizuotų paslaugų. Už daug ką reikėtų mokėti patiems. Jeigu sutariame, kad norime daugiau paslaugų iš valstybės, tai reikės tiek mokesčių, kad pakaktų lėšų paslaugoms finansuoti iš biudžeto. Negalime taupyti, pjaustydami nuo visų "n" procentų, nes kažkas dėl to gali ir numirti, o kiti gyvens visai neblogai. Turime atlikti struktūrinius pertvarkymus valstybėje.

Skolos verslui

A.Medalinskas. Kalbėjote ir apie nefinansinius sprendimus, galinčius palengvinti verslo būtį.

S.Besagirskas. Problemų kelia užslėptos valdžios skolos verslui. Neretai savivaldybės ir jų žinioje esančios įmonės nerodo skolų verslui už atliktas paslaugas ir tos skolos velkasi ne vienus metus. Ateina naujas meras ir daro naujus pirkimus, senų skolų negrąžinęs.

A.Medalinskas. Teigia, kad skolas padarė pirmtakas ir naujas vadovas už jas lyg ir neatsakingas?

I.Šimonytė. Kaip finansų ministrė galiu aiškiai pasakyti, ką finansuojame iš iždo, kam ir kiek esame skolingi. Bet problema visų pirma - vietinė valdžia, kuri pagal Konstituciją yra nepriklausoma. Jų skolas mums ne visada pavyksta sužinoti. Ir pati savivaldybė jų netraktuoja kaip savo skolos verslui. Kartais teigiama, kad skolinga tik kažkokia savivaldybės įmonė, o savivaldybė apie tai nieko nenori žinoti.

A.Medalinskas. Bet sutikite, kad tai yra absurdiška, nes savivaldybės įmonės turėtų būti kontroliuojamos savivaldybės valdžios.

I.Šimonytė. Taip, bet šiandien sudėtinga gauti informacijos apie savivaldybės įmonių skolas, nes yra du skirtingi valdžios lygmenys su savo darbo ypatumais.

A.Medalinskas. Ar negalima parengti įstatymo, pagal kurį savivaldybės būtų priverstos informuoti ir apie jos įmonių finansinę padėtį bei skolas?

S.Besagirskas. Skolų statistika verslui sako, kad tokio įstatymo pataisos būtų labai laiku.

R.Žylius. Visoje Europoje valdžios įstaigos neatsiskaito su verslu. Šiuo metu rengiama speciali Europos Sąjungos (ES) direktyva dėl pavėluotų mokėjimų. Labai svarbu, kad Lietuvoje atsirastų civilizuoti santykiai tarp valdžios ir verslo, nes valdžios institucijos dažnai sudaro su verslu sutartis, kuriose nenumatytos baudos, delspinigiai ir netesybos. Pasirašant sutartis naudojamasi kritine padėtimi. Tai privalome ištaisyti.

I.Šimonytė. Skola nelygi skolai. Vienas dalykas, kai savivaldybės įmonė yra skolinga telekomui už telefono paslaugas. Nėra jokio skirtumo, ar UAB "Trys paršiukai" skolinga už tai, ar savivaldybės įmonė. Tai yra elementari komercinė skola. Kitas dalykas, kai per įmonę yra panaudojamos biudžeto lėšos ir neatsiskaitoma. Tada tai - viešojo sektoriaus skola.

A.Medalinskas. Koks sprendimas likviduoti skolas verslui siūlomas toje ES direktyvoje?

R.Žylius. Ten kalbama, kad jeigu verslas negauna pinigų už atliktą darbą iš valdžios institucijų, tai jam turi būti sumokėti delspinigiai.

A.Misevičius. Abiejų šalių atžvilgiu įstatymas turi būti vienodai teisingas. Jeigu vienai pusei yra numatyti privalomi delspinigiai, turėtų būti sumokėti ir kitai.

Ar galima susilaikyti nuo žalingų sprendimų?

A.Medalinskas. Ar galima būtų priimti sprendimą, kad jokia valdžia krizės sąlygomis nedarytų administracinių sprendimų, galinčių pabloginti verslo situaciją?

I.Šimonytė. Ką jūs turite omenyje?

A.Medalinskas. Pavyzdžiui, yra Vilniaus savivaldybės planas, kuris gali pakenkti ne tik verslui. Norima apmokestinti įvažiavimą į senamiestį. Tuo susirūpinę ne tik šio rajono verslininkai bei gyventojai, bet ir teatrų, knygynų, kitų kultūros įstaigų vadovai. Toks mokesčio pakėlimas reikš, kad žmonės užuot važiavę į senamiestį, tų pačių prekių ir paslaugų važiuos įsigyti už senamiesčio ribų. Gyvenimas Vilniaus senamiestyje po tokių Vilniaus valdžios sprendimų gali būti uždusintas. Žmonės šokiruoti.

R.Žylius. Išskyrus, matyt, tuos, kurie įrenginės užkardas įvažiuoti į senamiestį.

A.Medalinskas. Tam numatyta skirti apie 2 mln. ar daugiau litų. Toks sprendimas naudingas ir tiems, kurie jį priėmė, nes jei vietinei valdžiai mokamas "otkatas", tai yra neblogas priedas prie algos. Valstybės žingsniai stabdyti panašias iniciatyvas nereikalautų jokių papildomų lėšų ir pagelbėtų žmonėms, kurie Vilniaus senamiestyje vysto kokią nors veiklą.

S.Besagirskas. Nuo panašių valdžios sprendimų, deja, išsigelbėjimo nėra.

R.Žylius. Dalis verslo bus laiminga dėl tokių sprendimų. Kalbu apie tuos, kurie liks kitoje užkardų pusėje, nes jiems pereis dalis senamiesčio klientų.

A.Medalinskas. Kyla klausimas, kokio valstybei reikia senamiesčio: gyvo ar numirusio? Voliuntaristinių valdžios sprendimų mūsų valstybėje yra ir daugiau. Visi jie kerta per tą pačią šaką.

I.Šimonytė. Yra vienas labai paprastas sprendimas. Jeigu valstybė ar savivaldybė kelia problemų verslui, kuriam tampa sunku mokėti valstybei ar savivaldybei mokesčius, bent atleiskime jį nuo delspinigių.

A.Medalinskas. Bet ar neįmanoma sustabdyti valdžios sprendimų, žalingų gyventojams ir verslui?

I.Šimonytė. Jei galutinai išsiaiškintume tuos santykius tarp valdžios ir verslo, visiems būtų gerai.

Kokios išvados išaugus PVM?

A.Medalinskas. Kokių problemų kyla verslui dėl PVM didinimo iki 21 procento?

S.Besagirskas. Yra daug sutarčių su valdžia, kur PVM buvo dar 19 procentų. Tai kelia problemų.

R.Žylius. Viešųjų pirkimų tarnyba Ūkio ministerijos prašymu išaiškino, kad negalima keisti sutarties kainos, bet ne teikiamų paslaugų apimties. Jeigu 2 proc. padidėjo PVM, tai sutartį pasirašiusios šalys gali susitarti dėl pirkimo sumos mažėjimo. Bet rinkos kainoms nukritus, ir perkančioms organizacijoms siūloma derėtis iš naujo dėl sutarčių sąlygų su tiekėjais.

S.Besagirskas. Kaip bus su teisėtais lūkesčiais?

R.Žylius. Mes turime atstovauti ir mokesčių mokėtojų interesams. Kainos nukrito. Privačiame sektoriuje 50 proc. sumažėjo atlyginimai darbuotojams, o sutartyje į tai neatsižvelgta.

A.Medalinskas. Ūkio viceministras pripažino, kad atlyginimai privačiame sektoriuje sumažėjo apie 50 procentų. Bet ar žino tai aukščiausios valdžios pareigūnai, kurie vis dar nesiryžta susimažinti atlyginimų tiek, kiek jie sumažėjo daugumai?

R.Žylius. Yra ilgalaikių kontraktų tarp valstybės ir verslo dėl programavimo paslaugų ar statybų, kur kainos labai ženkliai nukrito. Ir būtent dėl to Viešųjų pirkimų tarnyba padarė atitinkamą sprendimą.

S.Besagirskas. Bet šio sprendimo sunkios pasekmės užkraunamos ant verslo pečių.

R.Žylius. O jeigu nesusitariama dėl darbų apimties mažinimo, tai Viešųjų pirkimų tarnyba leidžia organizacijai tiekėjai nutraukti sutartį, nemokant netesybų už sutarties sąlygas.

A.Misevičius. Mes jau anksčiau turėjome pasimokyti iš panašių dalykų. Naujose sutartyse įrašėme, kad sutarties punktus galima peržiūrėti. Anksčiau buvome kategoriški manydami, kad nieko negalima keisti. Abi šalys turi susitarti. Galbūt vieną kartą pasidalys naštą pusiau, kitą kartą tik dalį, o trečią kartą gal kas nors prisiims ir visą naštą.

S.Besagirskas. Dažniausiai tą naštą tenka prisiimti verslui. Statybininkai nebeturi darbo, todėl kokią sutartį jiems užsakovai - valdžios institucijos - pakiša, tokią jie ir pasirašo.

Verslas, kuriam dabar sekasi

A.Medalinskas. Sėkmingo verslo pavyzdžių Lietuvoje dabar yra nedaug, bet vienas jų primena liūdną EBSW laikų patirtį, kai toks bankelis skelbė: "Reikia pinigų, pinigų yra!" Dabar, krizės metais, dygsta bankeliai, kuriuose galima gauti pinigų už didelius procentus. Kokia yra valdžios atsakomybė, jeigu žmonės, pakliuvę į bėdą dėl krizės ir valdžios politikos, palikti be kelnių?

A.Misevičius. Tos institucijos indėlių nepriima ir visuomenė su tomis rizikomis, kaip jau buvo Lietuvoje, neturėtų susidurti. Bet šios institucijos gali padaryti žmogų ar verslo bendrovę nelaimingą, nes paskolą grąžinti reikės su didelėmis palūkanomis. Greito skolinimo institucijos veikia savo lėšų pagrindu ir skolinimo riziką padengia paslaugų brangumu.

I.Šimonytė. Panašių kaip EBSW laikais darinių, renkančių pinigus iš gyventojų be kontrolės, dabar Lietuvoje nėra. Yra priimti griežti įstatymai, suteikiantys finansinę apsaugą indėlininkams, ir licencija verstis tokia veikla išduodama ne bet kam. Bet dabar, kai žmogui pasiūlomas greitas problemų sprendimas pasinaudojant šiomis paskolomis su labai didelėmis palūkanomis, dažnas, matyt, ir nepastebi, kad toks kreditas yra labai brangus.

A.Medalinskas. Bet žmonės neretai neturi kito pasirinkimo, nes bankai užšaldė kreditus.

I.Šimonytė. Yra ir tokių, kurie paprasčiausiai susigundo greitaisiais kreditais. Atrodo, kodėl neimti, kai net užstato nereikia. O tie kreditai iš tikrųjų gali numauti ne vienam žmogui kelnes.

R.Žylius. Žmonės neinformuojami, kokias pasekmes jiems gali atnešti pasinaudojimas tokiais kreditais. O poreikis tokiems pinigams dabar Lietuvos visuomenėje yra tikrai padidėjęs.

A.Medalinskas. Problema, kad dabar tik tokie verslai Lietuvoje ir klesti. Pavyzdžių galima paieškoti ir daugiau, bet tai nėra tie verslai, kuriais labai turėtume džiaugtis.

I.Šimonytė. Klausimas dėl pasekmių, pasinaudojus šiais kreditais, turėtų būti skirtas Vartotojų teisių apsaugos tarnybai. Vartotojas turi teisę žinoti, ką jis perka, ir įvertinęs visas aplinkybes pats spręsti, ar jis prisiima riziką. Valstybė negali apsaugoti žmogaus, jei šis ims greitąjį kreditą su didelėmis palūkanomis. Ši informacija turi būti vieša.

Ar valdžia gali pagelbėti verslui?

A.Medalinskas. Išnagrinėjome įvairias valdžios su verslu santykio situacijas, tačiau neatrodo, kad valdžia gali pagelbėti verslui. Kur garsioji verslo skatinimo programa, turėjusi atnešti 5 mlrd. litų? Kaip ES struktūrinės lėšos bus panaudotos verslui skatinti?

S.Besagirskas. Valstybė gali pagelbėti verslui. Svarbus ir Saulėtekio komisijos darbas, kur valdžia ir verslas ieško sprendimų. Būtina paspartinti ES struktūrinių fondų panaudojimą. Yra 7 strateginiai objektai: sporto arenos Klaipėdoje, Kaune, kituose miestuose, o darbai nė nepajudėjo iš vietos. Jiems iš struktūrinių fondų turėtų tekti maždaug 125 mln. litų.

A.Medalinskas. Nejaugi pramonininkų interesai ir pasiūlymai valstybei dėl verslo užsibaigia statybomis ir nekilnojamojo turto plėtra?

S.Besagirskas. Šitie objektai yra strateginės svarbos visai Lietuvai. Europiniai pinigai negali būti panaudoti, jei valstybė neįneša savo indėlio, bendrai finansuodama projektus. Ar nereikėtų skirti lėšų visų pirma tik keliems objektams? Pavyzdžiui, Kauno ir Klaipėdos arenai. Kiti objektai palauktų, kai bus pinigų. Tada turėtume bent kelioms statybos bendrovėms ir keliems tūkstančiams žmonių darbo. Ar tai nebūtų valstybės pagalba verslui?

I.Šimonytė. Jeigu valstybė negali apžioti iš karto tų 7 strateginių projektų, tai tikrai reikia išrinkti keletą prioritetinių. Bet yra problema pasirinkti, kas bus tie du svarbiausi projektai.

S.Besagirskas. Rašoma, kad pagal ekonomikos skatinimo planą Lietuvoje įsisavinta apie milijardas litų, t. y. vos ne penktadalis šiam tikslui žadėtos sumos, bet verslas gavo tiesiogiai tik per 100 mln. litų. Kitus pinigus turi tarpininkai, t. y. jie - bankuose. 280 mln. litų guli sąskaitoje Liuksemburge. Jeigu valstybė įmes į ekonomiką tuos 5 mlrd. litų, efektas bus labai didelis.

I.Šimonytė. Turime gauti pinigų ir įlieti juos į ekonomiką. Kai kurios tarptautinės institucijos ne taip aštriai jaučia krizę, kaip mes, ir todėl ne taip greitai puola tvarkyti visų dokumentų, kad mūsų ekonomikai reikalingi pinigai greitai ateitų. Tačiau dabar jaučiama pažanga.

A.Medalinskas. Kalbų, kad ta valstybės pagalba verslui pasirodys, girdime jau ne pirmą mėnesį. Gali būti, kad kai ji pasirodys, jau nebus ko ir gelbėti.

I.Šimonytė. Sutinku, kad procesas vyksta nepakankamai greitai. Daugelio sprendimų, kurie ateina tik dabar, tikėjomės gerokai anksčiau.

A.Medalinskas. O kaip dėl valstybės indėlio, kofinansuojant projektus su ES lėšomis?

I.Šimonytė. Kofinansavimu lėšas esame užsitikrinę iš Europos investicijų banko visai finansinei perspektyvai. Valstybė pigių ir perteklinių pinigų neturi, tad verslui skatinti gali panaudoti tik ES lėšas. Valstybė rems ir eksportą vykdantį verslą, kuris gali ištraukti iš krizės, nes vidaus vartojimas to padaryti negali. Kaip ir skolinimasis. Gali būti tik laikinas sprendimas paimti "n" milijardų litų, sumažinus mokesčius ar teikiant subsidijas. O ką daryti toliau? Tas "n" milijardų litų būtų dabar su 10 proc. palūkanų, nes už tiek dabar skolinasi valstybė. Bet kas bus paskui, kai išnyks visas šis dabar jau valstybės pinigais sukurtas gerovės efektas? Metas strategiškai susitarti dėl Lietuvos ūkio augimo perspektyvų, į ką mūsų ekonomika galėtų gravituoti, kai išeisime iš krizės.

A.Medalinskas. Ar Vyriausybė prisiima atsakomybę už tai, kad dėl jos politikos dalis verslo Lietuvoje jau bankrutavo, o kita dalis stovi ant bankroto slenksčio?

I.Šimonytė. Kai paaiškėjo BVP smukimo rezultatai, buvo komentarų, kad nuosmukis įvyko dėl valdžios sprendimų didinti mokesčius. Be abejonės, ši politika prisideda prie ekonomikos smukimo. Ir šiandien nėra geriausias metas didinti mokesčius, bet jeigu nedarytume minėtų sprendimų, mums reikėtų dar labiau skolintis. Matome ekonomikos kritimą, bet anksčiau didelė verslo dalis, turėdama galimybę gauti pigių išteklių, darė nevisiškai pamatuotus sprendimus ir kai pigūs kreditai dingo, pateko į sunkią padėtį. Ar dabar valstybė gali pakeisti pigius pinigus? Ne. Ši krizė bus ir metas apsivalyti nuo verslo, kuriam ilgalaikės perspektyvos nėra. Su tuo reikia susitaikyti. Negali valstybė mažinti mokesčius ir tempti tokio verslo egzistenciją.

A.Medalinskas. Tai ar Vyriausybė girdi verslo pagalbos šauksmą?

I.Šimonytė. Girdėjimo netrūksta. Tik kartais žmonės kaip girdėjimą suvokia tai, kad visi jų pasiūlymai būtų įgyvendinti.

R. Žylius. Ūkio ministerija tikrai girdi verslo problemas, bet ne visada galime priimti tokius sprendimus, kurių verslas tikisi. Tenka atsižvelgti į visų suinteresuotų grupių interesus. Pavyzdžiui, jeigu taisydami Darbo kodeksą klausytume tik verslo, kas pasirūpintų darbo vietų išsaugojimu? Valdžia viską turi daryti teisingai. Svarbu, kad niekas nepasipelnytų iš krizės. Kad žmonės matytų, jog krizė yra visų namuose. Ir valdžia nuo jos kenčia taip pat.

A.Misevičius. Principinis dalykas, kad norint dėl ko nors susitarti reikia šnekėtis. Tai yra labai svarbu valstybės ir verslo santykiuose. Norint išeiti iš krizės reikia žinoti, kur eini. Valdžia deklaruoja, kur eina. Galime tikėtis, kad pasieksime ir tikslą, ir geresnius laikus.

 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"