TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Sausio 13-osios byla: atidavė tik du senukus

2016 02 03 6:00
Reuters/Scanpix nuotrauka

Šiuo metu teisme nagrinėjamos Sausio 13-osios bylos tyrimą prieš daugiau kaip 20 metų koordinavęs Artūras Paulauskas, kurio komandos pastangomis į Lietuvą iš Baltarusijos buvo parvežti du sąmokslininkai, įsitikinęs, kad susigrąžinti kaltinamuosius valstybė galėjo dviem būdais: veikdama „kaubojiškai“ – tai yra ne visada oficialiais metodais, arba teisinio bendradarbiavimo būdu. Pasukus šia kryptimi, nusikaltėlių susigrąžinimas buvo užblokuotas, Rusijai, Baltarusijai ir Ukrainai atsisakant išduoti savo piliečius.

Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjantis Sausio 13-osios bylą, paskelbė, kad karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui joje kaltinami asmenys gali būti teisiami už akių, išnaudojus visas galimybes susisiekti su kaltinamaisiais ir pranešti apie bylą. Per 17 metų, kai Generalinė prokuratūra atnaujino į užsienį nuo teisingumo sprukusių kruvinų žudynių kaltininkų veiksmų tyrimą, į Lietuvos teisėsaugininkų rankas pateko vos du asmenys – Vilniuje įsikūręs Rusijos pilietis Genadijus Ivanovas ir 2014 metų kovą Panemunės kelio poste sulaikytas Kaliningrado (Rusija) gyventojas Jurijus Melas. Dar 63 Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos piliečiai teisiami už akių.

Iki 1996 metų, kai Vilniaus apygardos teismas pirmą kartą nagrinėjo Sausio 13-osios bylą, Lietuvos prokurorai buvo sulaikę šešis kaltinamuosius. Du iš jų – Mykolas Burokevičius ir Juozas Jermalavičius – Lietuvos generalinės prokuratūros pastangomis buvo parvežti iš Baltarusijos, pasinaudojant tarpvalstybiniais susitarimais, nors netrukus po to šios šalies vadovybė prabilo apie įvykusį „pagrobimą“.

Rėmėsi sutartimi

Sankciją sulaikyti Lietuvos komunistų partijos vadovus, kaltintus 1991 metų sausį-rugpjūtį rengus sąmokslą nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei bendrininkavus įvykdant tyčinę žmogžudystę Sausio 13-osios įvykių metu, Lietuvos generalinė prokuratūra išdavė iš karto po 1991-ųjų rugpjūčio 22 dieną įvykusio Maskvos pučo. Tačiau dauguma kaltininkų spėjo pasprukti ir pasislėpė už Lietuvos ribų. Sutelktomis Lietuvos prokurorų ir saugumo pareigūnų pastangomis buvo nustatyta, kad dalis sąmokslininkų prisiglaudė Baltarusijoje.

1994 metų sausio 11 dieną į Baltarusijos generalinę prokuratūrą išvykę tuometiniai Lietuvos generalinis prokuroras A. Paulauskas, už tarptautinę teisinę pagalbą atsakingas prokuroras Kęstutis Vagneris ir Generalinės prokuratūros Valstybinių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiasis tardytojas Kęstutis Betingis vežėsi 12 asmenų, dalyvavusių sausio įvykiuose ir prisiglaudusių gretimoje šalyje, sąrašą. Jame buvo ne tik M. Burokevičiaus ir J. Jermalavičiaus, bet ir generolo Vladimiro Uschopčiko, Sausio 13-osios karinio perversmo metu vadovavusio Vilniuje dislokuotai sovietų kariuomenės motošaulių divizijai, kitų Lietuvos komunistų partijos veikėjų bei sovietinių draugovininkų pavardės. Baltarusijos buvo prašoma vykdyti teisinės pagalbos prašymą – tokia sutartis su šia valstybe buvo pasirašyta 1993 metų spalį. Baltarusijos atstovai pareiškė, kad oficialios minimų asmenų paieškos jokių rezultatų nedavė, bet jeigu Lietuvos teisėsaugos institucijos žino jų buvimo vietą – kliūčių sulaikant nebus. Susitarimą Baltarusijos generalinio prokuroro pavaduotojas patvirtino savo parašu.

„Jei šių asmenų pargabenimas būtų buvęs išvogimas, kaip pradėta kalbėti vėliau, Baltarusijos pritarimo nebūtų buvę ieškoma ir gauta. Bet operaciją oficialiai sankcionavo bei joje dalyvavo Baltarusijos pareigūnai, mes veikėme turėdami dokumentą dėl teisinės pagalbos. Kitas dalykas, kad vėliau, kai mūsų prašymas buvo patenkintas, toje šalyje situacija pasikeitė: baltarusiai tarsi atsitokėjo ir bandė daryti kliūtis sąmokslininkų išgabenimui“, – LŽ teigė Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras K. Vagneris.

Gaudynės, turinčios laimingą pabaigą

1994-ųjų sausio 14 dieną parsivežti kaltinamųjų į Minską išvyko keturi Lietuvos teisėsaugininkai, vadovaujami K. Betingio. Važiavo nedideliu „Peugeot“ automobiliu, mat buvo sutarta, kad Lietuvos nurodytus asmenis sulaikys Baltarusijos pareigūnai. Jie turėjo perversmininkus ir atvežti iki Lietuvos-Baltarusijos sienos. Tačiau tik nuvykę į Baltarusiją lietuviai pajuto, kad situacija keičiasi. Baltarusiai jau visiškai nebekalbėjo apie V. Uschopčiko išdavimą, netiesiogiai atsisakė ieškoti kitų asmenų – sąraše liko tik M. Burokevičius ir J. Jermalavičius. Jie buvo sulaikyti Baltarusijos pareigūnų sausio 15-osios rytą.

Kęstutis Betingis

„Kas vyksta, juodu suprato tada, kai buvo atvesti į milicijos būstinę ir aš pasitikęs lietuviškai pasisveikinau. Dar liko įspūdis: su lapine kepure ateina ar M. Burokevičius, ar J. Jermalavičius, įtariai pasižiūri į mane, civiliškai apsirengusį. Kai pasakiau „laba diena“, pratarė: „Viskas aišku, kas čia dabar vyksta“, – yra sakęs K. Betingis.

A.Palauskas pasakojo kaltinamųjų laukęs pasienyje. „Gaunu iš K. Betingio žinią: prasideda trukdžiai. Sakau, sodink į automobilį ir vežk. Jie lėkė visu greičiu. Prie sienos – Baltarusijos pasieniečių patikra, o M. Burokevičius su J. Jermalavičiumi neturi dokumentų. Pasieniečiai nuėjo aiškintis, ir aš, stovėdamas neutralioje zonoje, pats pakėliau šlagbaumą. Automobilis pravažiavo, sustojo neutralioje zonoje, sulaikytuosius persodinome į kitą automobilį ir jis nurūko į Lietuvą. Atbėga Baltarusijos kapitonas, žiūri į tuščią mašiną, o aš sakau: „Viskas, išvažiavo.“ Dar paguodžiau: „Neišgyvenk, viskas suderinta su prokurorais.“ Jis liūdnas nukulniavo į savo pusę“, – to meto įvykius prisiminė buvęs generalinis prokuroras.

Ketino veikti plačiau

A. Paulauskas atskleidė, kad panašios schemos, kaip įvykdytoji Baltarusijoje, buvo kuriamos ir kitoms šalims. „Buvo visokiausių planų – kol kas dar tegu lieka paslaptyje. Tuo metu man pavyzdys buvo Izraelis, kuris nusikaltėlius parsiveždavo iš bet kokios valstybės. Bet teko įvertinti mūsų žmonėms kylančią riziką, kitas dalykas, situacija tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje, numalšinus Maskvos pučą, pradėjo keistis – bendradarbiavimo su mumis pradėta šalintis. Nebuvo ir Lietuvos vadovybės palaikymo – net priešingai, teigta, kad keliame pavojų Lietuvos valstybei. Prezidentas Algirdas Brazauskas man priekaištavo, kodėl jo neinformavęs taip pasielgiau, tarptautinius santykius gadinu. Manau, dėl to ir generalinio prokuroro pareigų netekau“, – kalbėjo politikas.

Arvydas Anušauskas

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys istorikas Arvydas Anušauskas įsitikinęs, kad balansuoti ant teisinio veikimo ribos nėra gerai. „Tokie sprendimai, kaip dėl M. Burokevičiaus ir J. Jermalavičiaus pargabenimo, kitose šalyse gali sukelti politinius procesus, kurie vėliau duoda nelauktų rezultatų. Manyčiau, kad ir tas atvejis tapo vienu iš pretekstų Aleksandro Lukašenkos politiniam sustiprėjimui. Būna geri norai, bet taikomos teisinės priemonės turi būti labai aiškios“, – kalbėjo jis.

Vis dėlto parlamentaras pripažino, kad po minimų įvykių Sausio 13-osios bylos tyrimas labai užsitęsė, o prokurorai nedėjo visų pastangų atlikti šią pareigą. Baudžiamoji byla su 48 kaltinamųjų pavardėmis 1996 metų birželį buvo atiduota Vilniaus apygardos teismui, tačiau tų pačių metų spalį teisėjai nusprendė iš esmės nagrinėti tik šešių Lietuvoje esančių asmenų kaltę – likusiųjų tuo metu 42 kaltinamųjų byla buvo atskirta ir grąžinta prokuratūrai, mat to meto įstatymai neleido teisti už akių.

1999 metais buvo paskelbtas nuosprendis pirmojoje bylos dalyje. Kaip paaiškėjo vėliau vykdyto parlamentinio tyrimo metu, antrajai bylos daliai nagrinėti Generalinėje prokuratūroje net nebuvo sudaryta ikiteisminio tyrimo grupė – net septynerius metus prie jos dirbo viena, tuo pačiu metu ir kitas užduotis vykdžiusi prokurorė. Pirmasis pranešimas apie įtarimą Lietuvos prokuratūroje buvo parengtas tik 2006 metų kovo 16 dieną. Nenumaldomai artėjo bylos senaties terminas – kaltinamieji būtų galėję ramiai atsipūsti 2012 metais.

Tikina dirbę

A. Paulausko manymu, bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl pakitusios situacijos Generalinėje prokuratūroje. „Į Generalinę prokuratūrą atėjo jaunesni žmonės, tiesiogiai nedalyvavę sausio įvykiuose, gal asmeniškai tų dalykų neišgyvenantys, žiūrintys formaliai – yra straipsniai, yra senatis. Nebuvo energingų veiksmų“, – svarstė jis.

Artūras Paulauskas

Tik 2010 metais, kai Seimas priėmė Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, leidžiančias asmenis teisti už akių, o Vilniaus televizijos bokšto, Spaudos rūmų, kitų objektų užgrobimai, 14 beginklių civilių nužudymas ir dar daugiau nei tūkstančio sužalojimas buvo įvardyti kaip nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai, Generalinėje prokuratūroje buvo sudaryta speciali tyrimo grupė, susidedanti iš 5 Generalinės prokuratūros prokurorų ir 2 Kriminalinės policijos biuro pareigūnų.

Kaip LŽ informavo Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Rita Stundienė, prokurorai surinko ir įvertino daugiau kaip 100 tūkst. lapų reikšmingų dokumentų, kelis tūkstančius vaizdo įrašų ir nuotraukų, apklausė daugiau kaip 5 tūkst. asmenų, parengė ir išsiuntė daugiau kaip 300 teisinės pagalbos prašymų užsienio valstybėms, atliko šimtus ekspertinių tyrimų ir daugybę kitų proceso veiksmų. Nepaisant to, nė vienas kaltinamasis nebuvo grąžintas į Lietuvą: šalys, kuriose gyvena šie asmenys, dažnai neatsako į teisinės pagalbos prašymus arba siunčia formalius atsakymus, motyvuodamos, kad savo piliečių pagal galiojančius įstatymus neišduoda arba kad teisinės pagalbos suteikimas prieštarauja pagrindiniams jų valstybėse galiojantiems įstatymų principams.

„Tikėtis, kad kaltinamieji, net garantavus, jog Lietuvoje jie nebus sulaikyti, savanoriškai atvyktų į teismą, yra nerealu. Todėl tebegalioja Lietuvos generalinės prokuratūros išsiųsti Europos arešto orderiai, paskelbtos paieškos“, – sakė R. Stundienė.

. . .

Lietuva pagalbos nesulaukė

2001 metų lapkritį Vokietija atsisakė išduoti Lietuvai vieną pagrindinių Sausio 13-osios bylos kaltinamųjų Valentiną Lazutką, nuo teisingumo pasislėpusį šioje šalyje. Net metus nereagavusi į Lietuvos prašymus, šalis per savo Užsienio reikalų ministeriją perdavė, kad „Vokietijos federacinė vyriausybė negali išduoti Rusijos piliečio V. Lazutkos remdamasi Europos konvencijos dėl ekstradicijos 3 paragrafo 1 pastraipa“. Šiame paragrafe nurodoma, jog asmenų, persekiojamų dėl politinių nusikaltimų, Vokietija turi teisę neišduoti.

2010 metais Baltarusijos pareigūnai apklausė šioje šalyje įsikūrusį vieną iš įtariamųjų Vladimirą Uschopčiką, tačiau neišdavė jo Lietuvai.

2011 metų liepą pagal Europos arešto orderį Austrijos sostinės Vienos oro uoste buvo sulaikytas buvęs KGB karininkas Michailas Golovatovas – Vilniaus TV bokštą šturmavusių kagėbistų vadas. Nepraėjus nė parai Austrijos teismo sprendimu jis buvo paleistas.

2014 metų gegužę Italijoje buvo sulaikytas įtariamasis Sausio 13-osios byloje Sankt Peterburgo gyventojas Vasilijus Kotlerovas. Teismui suėmimą pakeitus į namų areštą įtariamasis dingo. Šiuo metu jis gyvena Rusijoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"