TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Sausio 13-osios bylos trileris

2011 08 17 0:00
"Jų artimieji nežuvo. Žuvo mūsų. Kaip sakoma, mauras savo darbą padarė..." - apie esančiuosius valdžioje kalbėjo O.Povilaitienė.
LNK archyvo nuotrauka

Yra vienas įvykis, tiksliau, jų grandinė, virtusi atskiru skyriumi Lietuvos istorijos vadovėliuose. Primenant ir pasakojant labiausiai Lietuvą sukrėtusius pastarųjų dvidešimties metų įvykius, tiesiog negalima neprisiminti to, kas nutiko Vilniuje 1991-ųjų sausį.

"Bet kai pasižiūri dabar..."

Šiandien tai primena tik kelios atminimo lentelės, pritvirtintos ten, kur iškart po Sausio 13-osios įvykių buvo pastatytos gynybinės barikados. Jos tose vietose stovėjo dar metus. Keliasdešimt gelžbetoninių blokų, iš kurių ir buvo pastatytos barikados, sukrauti prie Seimo rūmų. Šiandien jie - po stikliniu gaubtu. Čia rengiamos ekskursijos. Dažniausiai moksleiviams ir užsieniečiams. Tiems, kurių čia nebuvo tuo metu. Ir tiems, kurie dar nebuvo gimę. Visiems kitiems kol kas nereikia aiškinti, kad tomis dienomis tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos rinkosi prie Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo, Spaudos rūmų, televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto, kad ten stovėdami saugojo ne pastatus, o prieš mažiau nei metus atkurtą mūsų krašto Nepriklausomybę.

Sausio 13-ąją prie televizijos bokšto žuvo 14 žmonių. Per 700 buvo sužalota, 30 iš jų - labai sunkiai.

Visi šnekinti tą naktį žuvusiųjų artimieji tikino, kad vaikų ir vyrų apsisprendimas vėlų sausio 12-osios vakarą eiti prie televizijos bokšto nebuvo netikėtas. Visi jie priklausė tai daliai Lietuvos žmonių, kurie stengėsi dalyvauti visuose Sąjūdžio rengtuose mitinguose. "Jis tikėjo tuo. Sakydavo, bus laisva Lietuva, tada, mama, mes visi labai gerai gyvensime. Tu matysi, - pasakojo tą naktį žuvusio Virginijaus Druskio, 21 metų vaikino, studijavusio Kaune, mama Milda. - Jis buvo patriotas. Aš ir pati tuomet kitaip galvojau. Tada atrodė, kad iš tiesų viskas bus nuostabu. Bet kai pasižiūri dabar..."

Auka valstybei tapo asmeniniu rūpesčiu

"Šiandien esame nei reikalingi, nei reikšmingi. Paprasti Lietuvos pensininkai, tapę valdantiesiems keiksmažodžiu", - paklausta, ar jaučia šiandien kokią valstybės paramą, atsakė Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimųjų bendrijos "Bičiulystė" pirmininkė Ona Povilaitienė. 53-ejų Mokslų akademijos darbuotojas Apolinaras Povilaitis - pagal amžių vyriausias tą naktį žuvęs kruvinųjų įvykių dalyvis.

Lietuvos didvyriais vadinamų žuvusių žmonių artimieji šiandien renkasi privačiai, nes valdžios skirtas patalpas bendrijai buvo per brangu išlaikyti. Jiems mokama valstybinė pensija - 1200 litų. Suteikiama 50 proc. nuolaida už komunalines paslaugas. Taikoma 80 proc. nuolaida perkant transporto bilietus visoje Lietuvoje. Už kiekvieną žuvusįjį netrukus po sausio įvykių buvo sumokėta po 180 tūkst. bendrųjų talonų (to meto piniginis vienetas Lietuvoje; šiandien ši suma lygi 1800 litų - aut.), visi 14 žmonių po mirties apdovanoti Pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu. Šio ordino kavalieriams skiriamas sklypas namui statyti.

Aukų artimieji šiek tiek sutrikę išvardijo viską, ką bent kada nors yra gavę iš valstybės. Bendrieji talonai ir sklypas, kurį pardavus reikėjo pasidalyti su visais artimaisiais, buvo kartą ir prieš dvidešimt metų. "Mes neprašome pinigų, šiandien yra ir mažesnes pensijas gaunančių Lietuvos žmonių, - aiškino jie. - Norime kito santykio su mumis, supratimo ir pagarbos."

"Seime mums ne kartą buvo pabrėžta, jog esame lygiai tokie patys eiliniai pensininkai, - neslėpė nuoskaudos O.Povilaitienė. - O kad mūsų artimieji žuvo, na... žuvo. Mane tai skaudina. Juk jie ne kur nors girti per gatvę eidami žuvo. Jie už Lietuvą žuvo. Ir mūsų pačių kiekvienais metais vis mažėja. Esame prisimenami tik valstybinių švenčių metu. Ar galite patikėti, kad per Sausio 13-osios šventinį minėjimą Seime susitikti su parlamento pirmininku gauname kvietimų tik dešimčiai asmenų. Rajonuose gyvena žmonių, kurių vaikai žuvo tada Vilniuje. Atvažiuoja abu tėvai. Mūsų dar yra daugiau kaip dešimt. Negi taip sudėtinga pastatyti dar kelias kėdes tą dieną žuvusiųjų tėvams? Mes nenorime vieni kitų žeminti. Taktiškai raštu padėkojame, kad mūsų neužmiršo, ir atsisakome dalyvauti..."

Tada atsiranda vietų ir kvietimų visiems. Šiemet, Kovo 11-ąją, į šventinį dvidešimtųjų Nepriklausomybės atkūrimo metinių minėjimą Seimo rūmuose keturiolikos Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimiesiems buvo skirtas vos... vienas kvietimas. Tąkart jie vėl raštu padėkojo. Tik tada pakvietė visus...

Gal ir nereikėtų apie tai garsiai sakyti, bet tą pačią dieną iš Seimo rūmų užsienio šalių svečių delegacijos buvo vežamos į tas pačias Antakalnio kapines. Prie tų pačių akmeninių kryželių. Į tą pačią vietą, kurioje per žuvusiųjų laidotuves parlamento vadovai kalbėjo apie amžiną aukų atminimą ir "kraujuojančios tautos širdies laidojimą", kaip buvo pasakyta.

"Jų artimieji nežuvo. Nė vieno iš jų. Žuvo mūsų. Kaip sakoma, mauras savo darbą padarė... Ir viskas", - su didele nuoskauda apie esančiuosius valdžioje atsiliepė Sausio 13-osios aukų artimųjų bendrijos pirmininkė O.Povilaitienė.

Didžiausios apimties byla

Vadinamoji Sausio 13-osios byla ypatinga. "Drąsiai galima sakyti, kad tai viena didžiausių bylų, jei ne pati didžiausia, Lietuvos teisėsaugos istorijoje. Kalbu apie tyrimo apimtį", - paklaustas apie iki šiol nebaigtą tirti bylą, atsakė Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras, iš naujo sudarytos Sausio 13-osios bylos tyrimo grupės vadovas Simonas Slapšinskas. Daugiau kaip 500 bylos tomų, daugiau kaip 1300 nukentėjusiųjų, per 3000 apklaustų liudytojų. Kitos tokios bylos Lietuvoje nėra.

Jos tyrimas dėl to, kad iki šiol nebuvo galimybės apklausti ir teismui atiduoti 23 įtariamųjų, nebaigtas. Pačių teisininkų prieštaringai vertinama galimybė nuteisti tuos asmenis už akių, jiems nedalyvaujant teismo posėdžiuose, atsirado tik pernai, Seimui balsavus dėl Baudžiamojo ir Baudžiamojo proceso kodeksų korekcijų. "Dabar yra kitaip. Kai bus priimtas nuosprendis jiems, situacija iš esmės pasikeis, - tikino Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) pirmininkas Stasys Šedbaras. - Kol byla nebaigta, galima sakyti: kaltas, nekaltas... O kai yra nuosprendis, bus ištirti įrodymai, sudaryta galimybė asmeniui, kad ir pasislėpusiam, susipažinti su kaltinimais... Prašau, atvyk, ginkis. Atsiųsk advokatą, jei nenori atvykti. Kai bus nuosprendis, tada tarptautinei bendrijai bus galima pasakyti kitaip. Štai šitos šalys slepia jau nuteistus nusikaltėlius."

Įstatymų leidėjas taip kalbėjo dar prieš Lietuvos ir Austrijos konfliktą, kilusį dėl Vienos oro uoste pagal Lietuvos išduotą Europos arešto orderį sulaikyto ir netrukus paleisto Rusijos piliečio, atsargos pulkininko Michailo Golovatovo. Šio kariškio vadovaujamas specialusis KGB padalinys "Alfa" dalyvavo šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą.

Ar galėjo prie TV bokšto kas nors šaudyti nuo stogų?

Vadinamoji Sausio 13-osios byla pradėta tirti 1991 metų sausio 11 dieną, kai SSRS kariuomenė užgrobė Spaudos rūmus ir buvo sužinota, kad ten yra sužeistųjų. Sausio 14 dieną į Vilnių iš Maskvos atvyko grupė SSRS generalinės prokuratūros prokurorų tirti kruvinųjų 13-osios įvykių.

Situacija buvo labai sudėtinga. Lietuvos žmonės nedavė jokių parodymų tyrėjams iš Maskvos, o pastatus užgrobę kariškiai - Lietuvos prokurorams. Sausio 14 dieną Lietuvos prokurorams pavyko apžiūrėti jau užgrobtą televizijos bokštą. Tai nutiko dėl to, kad tyrėjai iš Maskvos sutiko juos pasiimti kartu, kai vyko į tą vietą. "Labai gerai prisimenu, tai buvo viena pirmųjų versijų, kurią atsivežė SSRS prokurorai. Arba kai kas ją bandė įpiršti čia", - prisiminė tą apžiūrą buvęs Sausio 13-osios bylos tyrimo grupės narys prokuroras Antanas Stepučinskas. Tyrėjas pasakojo apie bandymą jau tada juos įtikinti, kad žmones prie televizijos bokšto neva galėjo nušauti kas nors nuo gyvenamųjų namų stogų, o ne atvirai susirinkusiuosius vaikę kareiviai. "Ta versija iš karto atrodė nereali. Atlikus nukentėjusiųjų nuo šautinių sužalojimų apžiūrą, tapo akivaizdu, kad sužalojimai, tai yra kulkų trasos, padarytos ne iš viršaus į apačią, kas būtų logiška šaunant nuo stogo. Jos visos buvo horizontalios. Arba iš apačios į viršų, kaip atsitinka, kai šaudoma stovint prieš auką. Ta versija neatlaiko kritikos", - kalbėjo prokuroras.

Abiejų valstybių prokurorai tada atidžiai apžiūrėjo šalia bokšto esančių namų stogus. Ieškojo bent menkiausio šaudymo pėdsako, šovinio tūtelės. Nerado nieko.

Jie buvo apsvarstę, kad gali tekti atsakyti

Iki 1991-ųjų rugpjūčio pučo Maskvoje, kol visoje Lietuvoje atvirai veikė sovietinės jėgos struktūros, Lietuvos prokurorams buvo sudėtinga tirti Sausio 13-osios bylą. Jos dokumentai, daiktiniai įrodymai - tokie kaip žuvusiųjų drabužiai, kulkos, skeveldros, išimtos iš kūnų, - galėjo būti pagrobti ir sunaikinti. Mūsų prokurorai visa tai slėpė. Baimintasi pagrįstai. Sužinota, kad iš karto po įvykių Pskovo desantininkų ginklai, iš kurių taip pat šaudyta prie televizijos bokšto, buvo surinkti ir sunaikinti. Tankų, važiavusių į minią taikių žmonių, numeriai - fiktyvūs. Tai tik patvirtina, kad užpuolikai buvo apsvarstę galimybę, jog už viską jiems gali tekti kada nors atsakyti.

Situacija iš esmės pasikeitė 1991 metų rugpjūtį, po pučo Maskvoje. Pralaimėjus vadinamiesiems GKČP perversmininkams, rugsėjo 6-ąją Sovietų Sąjunga oficialiai pripažino Lietuvos Nepriklausomybę. Po mažiau nei keturių mėnesių nebeliko ir tos valstybės. Tačiau liko daug paties įvairiausio pobūdžio pasekmių.

Pagrindiniai įrodymai parvežti iš Maskvos

Kuo santvarkos ir valdžios pasikeitimas Maskvoje buvo reikšmingas Sausio 13-osios bylai? "Kai tada nuvažiavau į Maskvą ir užėjau pas Trubiną (Nikolajus Trubinas - paskutinis SSRS generalinis prokuroras, šią tarnybą baigęs 1992-ųjų sausį, - aut.), buvo paskutinė jo darbo diena. Sakau jam: "Atiduokit mums tą bylą. Kam ji jums? Mes tiriam. Mes norim ją baigti", - tą iš tiesų reikšmingą "užėjimą" prisiminė buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas. - Jis pasakė, kad gerai. Taip mes gavome tuos 50 ar 70 bylos tomų."

Paskui buvęs SSRS generalinis prokuroras turėjo daug nemalonumų. Už tai, kad Lietuvai atidavė bylą, jį bandyta apkaltinti ir nuteisti. Neturint tų įrodymų raudonomis nugarėlėmis pažymėtuose bylos tomuose, vėliau būtų buvę sunku nuteisti ir Mykolą Burokevičių, ir Valerijų Ivanovą (kitoje byloje - aut.). "Tai buvo pagrindiniai įrodymai, - pažymėjo A.Paulauskas. - Maskvos prokurorams jie nuoširdžiai, sąžiningai pasakojo. Dar tikriausiai norėdami pabrėžti, kiek daug čia nuveikė... Ir tie jų parodymai pateko mums. Jie negalėjo suvokti, kaip tai galėjo atsitikti."

Ką tuo metu veikė M.Burokevičius?

Taip paaiškėjo tikrasis M.Burokevičiaus vaidmuo tų kruvinųjų metų sausį. "Kodėl jis buvo teisiamas? (M.Burokevičius 1999 m. už dalyvavimą organizuojant perversmą nuteistas 12 metų kalėjimo - aut.). Ne todėl, kad tuo metu užėmė partijos lyderio postą. Ne, - aiškino A.Paulauskas. - Kai buvo sausio 13-osios įvykiai, M.Burokevičius kartu su visais priėmė sprendimą. Išvesti tankus, šaudyti. Byloje yra vieno liudytojo parodymai: jam buvo pasakyta, kad gali būti aukų. Jis paklausė, o kiek? Buvo atsakyta, jog ir viena auka yra daug. Šis atsakė, kad viena auka nėra baisu. Vadinasi, jis puikiai suprato, ką reiškia kariuomenės įsikišimas, ginklų panaudojimas."

Žlugus 1991 metų rugpjūčio pučui Maskvoje ir atliekant kratą SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo aparato vadovo Valerijaus Boldino namuose buvo rastas lietuvio M.Burokevičiaus pasirašytas šešių puslapių raštas M.Gorbačiovui. Jame prašoma Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą.

Iš M.Burokevičiaus apklausos protokolo.

Tardytojas: "Kaip šis dokumentas atsidūrė Maskvoje?"

M.Burokevičius: "Taigi Boldinui buvo... Gorbačiovas prašė, kad jis būtų paliktas Boldinui."

Tardytojas: "Ar šį dokumentą jūs rodėte Gorbačiovui?"

M.Burokevičius: "Asmeniškai - ne. Šį dokumentą aš palikau Boldinui 1991 m. sausio 8 d., kai jis mane buvo iškvietęs."

Ekspertai, ištyrę raštą, nustatė, kad jis pasirašytas M.Burokevičiaus. Šiame sausio 7-ąją datuotame rašte, kaip teigiama teismo nuosprendyje, melagingai nušviečiama tuo metu Lietuvoje susidariusi padėtis. Jame, tarsi kokiame sename komunistų partijos istorijos (šią discipliną M.Burokevičius studijavo visą savo gyvenimą, Vilniaus pedagoginiame institute turėjo profesoriaus laipsnį - aut.) vadovėlyje, rašoma, kad Lietuvoje teisėtos valdžios jau neberemia valstietija, darbininkai, dauguma inteligentų ir tautinės mažumos. M.Gorbačiovas buvo tikinamas, jog įvedęs prezidentinį valdymą Lietuvoje nesukels jokio masinio pasipriešinimo. Galimi tik atskiri fanatikų pasipriešinimo aktai. Dokumente prašoma nedelsti, nes, kaip rašoma, "mūsų šalininkai gali prarasti kovingumą". Toliau nurodoma, kaip įvedus prezidentinį valdymą reikėtų perimti valdžią Lietuvoje.

"Žvelgiant į partinius dokumentus matyti, kad kai kurie jų turėjo tokį sovietmečio palikimą, kuris vadinosi "prirašinėjimas", - komentavo bylą buvęs Generalinės prokuratūros prokuroras, buvęs bylos tyrimo grupės narys Rolandas Tilindis. - Dalis situacijos buvo piešiama gražiau, negu ji atrodė. Ir tą LKP (ant SSKP platformos) stengtasi parodyti Maskvai kaip kažkokią realią jėgą. Kita vertus, tai atliko reikšmingą kurstytojišką vaidmenį tam, kad būtų siekiama, padedant kariuomenei, iškelti tuos žmones į valdžią. Ir parodyti kaip darbininkų liaudies atstovus."

M.Burokevičius buvo per daug prisiskaitęs proletariato vado Vladimiro Lenino raštų. Tai jam brangiai kainavo. Dvylika metų kalėjimo Lietuvoje, kur jis, tiesą sakant, buvo labai gerbiamas kitų nuteistųjų, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pripažinimą, kad nuteistas pagrįstai.

Tikras politinis trileris

1992-ųjų spalį buvo ratifikuota Lietuvos ir Baltarusijos sutartis dėl teisinės pagalbos tiriant civilines ir baudžiamąsias bylas. Lygiai po mėnesio Lietuvos generalinė prokuratūra išsiuntė Baltarusijai pirmą prašymą išduoti Sausio 13-osios byloje kaltinamus generolą Viktorą Uschopčiką, M.Burokevičių ir Juozą Jermalavičių. Po dviejų mėnesių buvo gautas atsakymas, kad nei Baltarusijos generalinė prokuratūra, nei Vidaus reikalų ministerija (VRM) neturi duomenų apie M.Burokevičiaus ir J.Jermalavičiaus buvimo vietą. O generolas V.Uschopčikas yra Baltarusijos pilietis. "Lietuvos sutartys su Rusija ir Baltarusija neleidžia viena kitai perduoti savo piliečių, - esminį sutarties punktą aiškino buvęs prokuroras R.Tilindis. - Tai reiškia, kad nei Rusija išduos savo piliečius Lietuvai, nei Baltarusija. Lygiai taip pat, kaip ir Lietuva niekada neišduos savo piliečių toms dviem valstybėms."

Apie tai, ką tuomet, 1993-iaisiais, padarė Lietuvos prokurorai, kada nors bus parašytas politinio trilerio scenarijus. Generalinis prokuroras su kolegomis nuvažiavo į Minską. Susitiko su tos šalies Generalinės prokuratūros vadovais. Priminė jiems, kad du iš kaltinamųjų - M.Burokevičius ir J.Jermalavičius - neturi Baltarusijos pilietybės. Papasakojo, kuo tie žmonės kaltinami. Patikino, kad pargabenti juos į Lietuvą labai svarbu bylai. Baltarusijos pareigūnai pakartojo nežinantys, kur gyvena tie Lietuvos prokurorų ieškomi vyrai. Tada Baltarusijos generaliniam prokurorui buvo leista suprasti, kad Lietuvos specialiosios tarnybos jau seniai tai nustatė ir nuolat stebi minėtus asmenis. "Pasakėme adresus. Papasakojome, ką jie veikia. Be abejo, jiems nebeliko kito kelio, tad sutiko padėti, - sakė buvęs generalinis prokuroras A.Paulauskas ir šyptelėjęs pridūrė: - Tai irgi svarbu tvarkant tokius reikalus... Vakare "užtvirtinom" mūsų susitarimą. Išgėrėm butelį degtinės. Tai draugiškumo įrodymas. Nuvežėm visus reikiamus dokumentus, prašymą išduoti. Buvo labai daug papildomų faktorių. JAV prezidento vizitas į Minską. Buvo aišku, kad tą dieną visos Baltarusijos pajėgos bus sutelktos tam vizitui. Sutikti ir prižiūrėti. Ir tada mūsų veiksmai... Aktyvūs, ryžtingi."

1994 metų sausio 15-ąją du Lietuvos prokurorai lengvuoju automobiliu vežėsi sutrikusius 1991-ųjų kruvinojo Sausio perversmo organizatorius. Lietuvos generalinis prokuroras laukė prie valstybės sienos. Lietuvos pusėje. Jau buvo žinoma, kad Minske dėl šių veikėjų perdavimo Lietuvai kilo sujudimas, kad priimtas sprendimas neleisti jų išvežti iš šalies. Be to, nei J.Jermalavičius, nei M.Burokevičius neturėjo jokių asmens dokumentų. "Matau, atvažiuoja jie į Baltarusijos muitinę. Prasideda kažkokie neaiškumai. Ateina ginkluotas pasienietis... Prisimenu, kaip pats atkėliau užkardą. Sakiau, važiuokit, kol jie čia aiškinasi", - iš tiesų įtampos kupinas minutes prisiminė A.Paulauskas. Buvęs generalinis prokuroras, paprašytas patvirtinti, kad tuo metu pažeidė tarptautinės teisės ir elgesio tokiose vietose normas, atsidusęs pasakė: "Manau, tuo metu daug kas buvo atliekama ne visai švariai. Ne visai pagal įstatymus. Neužmirškit, kad mūsų tikslas buvo, kaip minėjau, parvežti kaltininkus ir atiduoti juos teismui."

Dėl šių veiksmų Lietuvos generalinis prokuroras Baltarusijoje buvo paskelbtas persona non grata. Jei būtų kirtęs tos valstybės sieną, būtų buvęs sulaikytas ir teisiamas. A.Paulauskas, 2000 metais tapęs Lietuvos Respublikos Seimo pirmininku, sulaukė Baltarusijos ambasadoriaus Lietuvoje vizito. Šis patikino, kad Seimo vadovas gali nesibaimindamas vykti į gretimą šalį. Nemalonumų nebūtų. Kas žino, kaip būtų dabar?

"Ne visada lieka laiko prisiminimams..."

Vėliau dėl šių veiksmų tuomečio Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos deputato Aleksandro Lukašenkos iniciatyva buvo pradėtas parlamentinis tyrimas. Aiškintasi, kaip Lietuvai leista išsivežti Baltarusijos politikų prieglobstį gavusius veikėjus iš svetimos valstybės? Visi Baltarusijos generalinės prokuratūros ir VRM pareigūnai, leidę ir padėję lietuviams išvežti M.Burokevičių bei J.Jermalavičių, buvo atleisti iš darbo. Jų tolesnis likimas nežinomas. Nė vienas aukštas Lietuvos pareigūnas, žinantis, koks svarbus buvo minėtų Baltarusijos pareigūnų geranoriškumas Sausio 13-osios bylai ir teisingumo įtvirtinimui mūsų šalyje, niekada nepasistengė, kad tiems žmonėms būtų padėkota ir valstybės lygiu, įteikiant ordiną arba medalį. Net pats buvęs generalinis prokuroras, buvęs Seimo pirmininkas, laikinai ėjęs prezidento pareigas ir valstybės vardu įsegęs ne vieną ordiną bei medalį, sutriko apie tai paklaustas. "Taip, jiems turėjo būti padėkota. Yra už ką. Turbūt niekas neparodė tokios iniciatyvos. Kodėl ne aš? Žinot, tų įvykių buvo tiek daug... Ne visada lieka laiko prisiminimams..." - kalbėjo A.Paulauskas.

Generolas nurodė, kas įsakė šturmuoti TV bokštą

Tikrą sąmyšį Lietuvoje sukėlė Baltarusijos prezidentas, 2009-ųjų rudenį atvykęs į Vilnių. Žurnalistų paklaustas, kodėl iki šiol jo šalis neišduoda visų įtariamųjų Sausio 13-osios byloje, atsakė klausimu: "O kaip išduoti, jeigu niekas dėl to nesikreipė?" "Prezidentas A.Lukašenka čia atvykęs iš tiesų pažaidė, - tai prisiminęs šyptelėjo Seimo TTK pirmininkas S.Šedbaras. - Turiu galvoje jo poziciją. Kai pareiškė, kad nieko apie tai nežino. Jis paprasčiausiai sakė netiesą. Negali būti, kad A.Lukašenka nežinojo apie prašymus išduoti generolą V.Uschopčiką. Baltarusijoje be šito žmogaus žinios nelabai kas ir vyksta."

Tuo metu Lietuvos generalinė prokuratūra dėl šio klausimo į Baltarusiją buvo nusiuntusi iš viso net aštuonis prašymus. Į visus atsakyta neigiamai. Arba atsakymo iš viso negauta. Po prezidento vizito nusiųstas devintas prašymas išduoti generolą. Vėl gautas neigiamas atsakymas. Tada Baltarusijos buvo paprašyta bent apklausti generolą. "Mūsų siųstas teisinės pagalbos prašymas apklausti V.Uschopčiką kaip įtariamąjį nebuvo visiškai įvykdytas, - pasakojo dabartinis generalinis prokuroras Darius Valys. - Baltarusiai jį įvykdė tik iš dalies. Apklausė V.Uschopčiką kaip liudytoją. Tačiau šioje apklausoje yra fiksuoti bylai svarbūs duomenys, kieno nurodymu buvo vykdomas televizijos bokšto šturmas."

P. S. 42 įtariamieji, kurių Baltarusija ir Rusija nesutiko išduoti Lietuvai, iki šiol nenuteisti.

Laidoje savo nuomonę apie užsitęsusią Sausio 13-osios bylą išsakys Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. "Niekada nesikišu į jokias teismuose sprendžiamas bylas, - kalbėjo Seimo pirmininkė. - Kad nebūtų sakoma, jog politikai kišasi. Tačiau tai, kas nagrinėjama toje byloje, yra mūsų istorijos dalis. Čia nepaprasta byla. Tiek Sausio 13-osios, tiek Medininkų žudynių. Norėjau žinoti, kas padaryta šioje byloje, kas nepadaryta. Aš nežinau, ar tinkamai buvo kreiptasi į Baltarusiją? Juk galima kreiptis taip, kad gausi neigiamą atsakymą. Ir galima taip, kad gali gauti teigiamą... Dėl to ir buvo mano iniciatyva sudaryta parlamentinė komisija."

Apie visa tai, tik plačiau ir išsamiau - rugpjūčio 18 d. 19.10 val. žiūrėkite per LNK, žurnalistinių tyrimų ciklą "Įvykiai, sukrėtę Lietuvą" su Egidijumi Knispeliu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"