TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Savame krašte ir grotos mielesnės

2010 10 14 0:00
Ištrūkusiems iš aplinkos, primenančios Stalino laikus, Lukiškės nuteistiesiems atrodo kaip rojus.
LŽ archyvo nuotrauka

Užsienyje padarę nusikaltimą ir grąžinti į tėvynę atlikti bausmės mūsų valstybės piliečiai pasakoja skirtingas istorijas. Tačiau beveik visi - ir ragavusieji skandinaviškų kalėjimų komforto, ir Baltarusijos įkalinimo įstaigų pragaro, į Lietuvą grįžta kaip į rojų. Jiems nesvarbu, kad tas rojus su grotomis.

Iš Švedijos ir Norvegijos parvykę kaliniai prisipažįsta, kad gyvenimo sąlygos Skandinavijoje nepalyginamai geresnės, tačiau teigia, kad lietuviai ten žeminami nepagrįstais įtarinėjimais, jų esą nesiklausoma net teismuose. Baltarusijos įkalinimo įstaigose laiką leidę nuteistieji džiaugiasi ištrūkę iš Stalino laikus primenančios aplinkos. Jie tikina, kad Lietuvos kalėjimai, palyginti su tuo, kokiomis sąlygomis jie ten gyveno ir ką jiems teko patirti, tikra sanatorija.

Prieš dešimt metų užsienyje nusikaltimus padarę mūsų tėvynainiai skirtą laisvės atėmimo bausmę privalėjo atlikti ten, kur nusikalto. Dabar daugelis jų gali rinktis. Tačiau būna atvejų, kai nuteistieji deportuojami be jų sutikimo.

Talžė kaip kriaušę

Vitalijus Pavičius Baltarusijos laisvės atėmimo įstaigose praleido devynerius su puse metų. Septynerius metus truko teismų procesas, o jam pasibaigus perkėlimo į Lietuvą dabar jau trisdešimt trejų metų vyras laukė dar pustrečių metų. Visą tą laiką Vitalijus prisimena kaip nesibaigiantį košmarą. "Sąlygos ten buvo kaip Stalino režimo laikais. Šniukštinėti administracijos naudai atsisakydavau, tad nuolat buvau mušamas. Patyriau ne vieną stuburo traumą, man buvo sulaužyti kaulai. Kartą mane bedaužydami prižiūrėtojai sulaužė antakio kaulą, tačiau gana ilgai negalėjau patekti pas gydytoją, kad susiūtų žaizdą. Neišnykstančios mėlynės buvo kasdienybė", - prisiminė V.Pavičius.

Už nepaklusnumą nuteistajam nuolat buvo skiriamas karceris. Pasak jo, tai nešildoma rūsio patalpa be langų, temperatūra joje nesiekdavo daugiau nei pora laipsnių šilumos. Užsikloti taip pat nebuvo kuo. V.Pavičiaus teigimu, geriau su juo pradėta elgtis tik tada, kai visiškai nebetekęs vilties išgyventi pagrasino nusižudysiantis. "Taip pasakiau girdint mano bylos tyrėjams, ir tai paveikė," - LŽ sakė jis.

Vyras pasakojo, kad Minsko tardymo izoliatoriuje jis kalėjo kartu su kitais 46 kaliniais 24 asmenims skirtoje kameroje.

Pasibaisėjo kalinimo sąlygomis

Vitalijus nė nemėgina slėpti, kad padarė itin sunkius nusikaltimus. 2001-aisiais viešėdamas pas giminaičius Baltarusijoje su draugu nutarė apiplėšti parduotuvę. Manė, kad naktį ji nesaugojama, bet parduotuvėje buvo sargas. Užpuolikai jį sužalojo smogdami pistoletu į galvą. Sargas liko gyvas, tačiau nusikaltimas buvo kvalifikuotas kaip pasikėsinimas nužudyti. Paskui Vitalijus beveik metus slapstėsi ir padarė kitą, dar žiauresnį nusikaltimą. Atsidūręs vienoje kompanijoje su jau ne kartą kalėjusiu vyru, su juo susiginčijo ir griebėsi peilio. Auka mirė iškart, nes peilis susmigo į širdį. Už kelis vėlesnius nusikaltimus ieškotas Vitalijus netrukus buvo sulaikytas. Sulaikymo metu jis sužeidė ir specialiųjų pajėgų pareigūną.

V.Pavičiui Baltarusijos teismas skyrė trisdešimt metų laisvės atėmimo. Vitalijus neslepia, kad tokį ilgą bausmės laiką, kaip ir nuolatinį prižiūrėtojų smurtavimą, lėmė tai, kad jis sužalojo pareigūną.

"Didžioji mano gyvenimo dalis praeis nelaisvėje. Tai laikau lemtimi, nes mano tėvas, išsiskyręs su motina ir gyvenantis Baltarusijoje - gerai žinomas kriminaliniuose sluoksniuose. Galima sakyti, sekiau jo pėdomis. Suprantu, kad kvailai elgiausi, prisipažįstu, kad padariau baisius nusikaltimus ir turėsiu už tai kentėti", - tvirtino V.Pavičius. Tačiau jis džiaugiasi, kad pagaliau grįžo į Lietuvą. Čia vyras turi giminių, kurie jį aplanko, teigė, kad niekas prieš jį nesmurtauja. Dabartines gyvenimo sąlygas nuteistasis vadina tiesiog prabangiomis, nes kameroje tėra keturi asmenys. Jis tikisi, kad perkeltas į pataisos namus galės dirbti ir šiek tiek užsidirbti.

Į Lietuvą iš Baltarusijos grąžintas ir vilnietis Borisas Zablockis. Jo tikinimu, nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė. "Daugiau kaip dešimt metų važinėjau į Baltarusiją, nes turėjau ten savo verslą. Ir pernai gegužę ten vykau verslo reikalais. Jau pervažiavęs sieną trumpam sustojau miške. Paaiškėjo, kad netoliese laukė pasala", - pasakojo B.Zablockis. Baltarusijos pareigūnai teigė, kad įtariamasis miške buvo įsirengęs slėptuvę, kurioje rasti du kilogramai amfetamino. Už šį nusikaltimą B.Zablockis nuteistas dvylika metų laisvės atėmimo.

"Iš karto po nuosprendžio pradėjau rūpintis, kad mane grąžintų į Lietuvą, nes ten išgyventi neįmanoma. Žmogus neturi jokių teisių. Mane nuteisė be jokių realių įkalčių, automobilį, visureigį, kuris man net nepriklausė, konfiskavo. Mano draugas iki šiol negali atgauti nei jo, nei kompensacijos", - guodėsi vyras.

Ilgisi artimųjų

Vilniaus 1-uosiuose pataisos namuose, kur kali buvę pareigūnai, nelaisvės dienas stumia plungiškis Domas Bružas. Jis į Lietuvą grįžo iš Ispanijos, kur buvo nuteistas kalėti keturiolikai metų.

Atitarnavęs Lietuvos saugumo daliniuose, kurie tuomet buvo vadinami vidaus tarnybos daliniais, vaikinas nerado darbo Plungėje, tad 2002-aisiais su dviem draugais patraukė į Ispaniją. Paieškos buvo sunkios, nes darbo nerasdavę arba rasdavę tokį, kur darbdaviai nesuteikdavo gyvenamosios vietos. Neturėdami pinigų jauni vyrai pradėjo vagiliauti. Porą kartų buvo įkliuvę, tačiau policija po kelių dienų juos paleisdavo.

Vėliau trijulė suplanavo rimtą nusikaltimą. Viename bare susipažinę su vidutinio amžiaus ispanu išsivedė jį į lauką, apsvaigino ir įmetė į bagažinę. Išsivežę už miesto auką mušė, reikalaudami pasakyti mokėjimo kortelės kodą. Pilicija nusikaltėlius nutvėrė, kai šie mėgino paimti pinigus iš bankomato.

"Areštinėje su mumis elgėsi žiauriai. Gąsdino sumušią, nušausią, pistoleto vamzdį kišo prie smilkinio, liepė nusirengti", - LŽ tvirtino D.Bružas. Tik vėliau, perkeltas į pataisos namus, jis lengviau atsikvėpė. D.Bružas pasakojo, kad gyvenimo sąlygos ir maitinimas Malagos kalėjime, kur jis kalėjo, buvo geros. Vyras čia gavo ir darbą. Iki sunkmečio sėdėdamas įkalinimo įstaigoje jis užsidirbdavo 400-700 eurų per mėnesį. Vėliau uždarbis sumažėjo iki 100-200 eurų. Tačiau į Lietuvą D.Bružas prašėsi grąžinamas ne dėl sumažėjusio atlyginimo. Vyras tikisi, kad čia, atsėdėjęs du trečdalius skirto laiko, į laisvę galės išeiti anksčiau laiko. Ispanijoje jis tokių galimybių neturi. Be to, Lietuvoje gyvena jo tėvai ir sesuo.

Nereikia prabangos, noriu namo

Prašymą grąžinti į Lietuvą parašė ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje vos prieš savaitę atsidūrė dvidešimt šešerių metų kaunietis Dainius Pauliukevičius. Jis grįžo iš Švedijos, kur nelaisvėje išbuvo metus. Jis nuteistas keturiolikai metų nelaisvės.

D.Pauliukevičius tikina įkliuvęs per savo lengvatikybę.

D.Pauliukevičiaus teigimu, juodu su draugu internete aptiko skelbimą, kuriame bendrovė siūlė darbą - nuvaryti į Norvegiją lengvąjį automobilį. Už šį darbą buvo žadamas 500 eurų atlygis. Tačiau Švedijoje vaikinus sustabdė policija, automobilyje buvo aptikta 30 kg amfetamino. Vyras tikina apie narkotikus nieko nežinojęs.

Pasak jo, Švedijos teisėsaugininkų elgesys jį pritrenkė. Po sulaikymo nežinia kur dingo dokumentai, kuriuos jiems buvo išdavusi darbą siūliusi bendrovė, o teisme esą jų niekas nenorėjo klausyti. "Pažiūrėjo į pasą ir pasakė: aaaa, lietuviai, visi jie narkotikus veža. Mūsų parodymų nesiklausė. Visas tyrimas ir teismai baigėsi per tris mėnesius", - pasakojo D.Pauliukevičius.

Jo žmona, su kuria draugavo nuo 16 metų ir susituokė vos prieš kelis mėnesius iki nelemtos istorijos, vieną kartą buvo atvykusi jo aplankyti. "Kai parvykęs į Lietuvą pasakoju, kad pasimatymui su žmona skyrė trijų kambarių butą su visais patogumais, plazminiais televizoriais ir t.t., niekas netiki. Sąlygos ten nepalyginamai geresnės. Bet man vis tiek tėvynėje labiau patinka", - atviravo D.Pauliukevičius.

Jis teigia labai pasipiktinęs Švedijos teisėsaugos šališkumu, tad net švedų kalbos tyčia nesimokęs. Be to, jam netrukus paaiškinę, kad vis tiek bus deportuotas, tad jau geriau tegul pats parašo prašymą. "Iš tų septynių lietuvių, su kuriais kartu sėdėjau, keturis jau deportavo, nors jie to nenorėjo", - teigia D.Pauliukevičius.

Teisinasi vietų trūkumu

Prieš dešimt metų užsienyje nusikaltimus padarę mūsų tėvynainiai skirtą laisvės atėmimo bausmę privalėjo atlikti ten, kur nusikalto. Dabar daugelis jų gali rinktis. Pasibaigus teismų maratonui jie, sulaukę nuosprendžio, gali būti perkelti į Lietuvos įkalinimo įstaigas. Tiesa, procedūra paprastai trunka nuo pusės iki metų. Šiuo metu pasirašytos penkios dvišalės ir keturios daugiašalės sutartys. Aktualiausias tai reglamentuojantis teisės aktas Lietuvai yra 1983 metų Europos Tarybos (ET) konvencija dėl nuteistųjų perkėlimo, kurią mūsų valstybė ratifikavo 2001-aisiais. Ją yra ratifikavusios net 46 valstybės ET narės ir 18 ne ET narių. Lietuva šiuo metu pasirašiusi penkias dvišales ir keturias daugiašales sutartis dėl nuteistųjų perkėlimo. Tokias pat numatoma pasirašyti su Brazilija, Maroku, Indija, Pakistanu ir t.t.

Dažniausiai Vakarų Europos valstybėse kalintys asmenys ne itin veržiasi į Lietuvą. Kitur gyvenimo sąlygos nepalyginamai geresnės, o ir užsidirbti galima neprastai. Tačiau 1997-aisiais priimta minėtos konvencijos pataisa leidžia įkalintą asmenį perkelti ir be jo sutikimo. Reikia tik abiejų valstybių susitarimo. Taip šiuo atveju atsitiko ir iš Švedijos deportuotam D.Pauliukevičiui.

Teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento direktorė Aušra Bernotienė LŽ teigė, kad kiekvienas atvejis, kai prašoma asmenį deportuoti be jo sutikimo, kruopščiai peržiūrimas. "Dažniausiai žmonės išsiunčiami į tėvynę pačių prašymu. Nesant nuteistojo sutikimo siunčiama dažniausiai dėl perpildytų įkalinimo įstaigų. Neseniai per susitikimą su norvegų teisėsaugininkais išgirdome, kad jų šalyje labai trūksta įkalinimo vietų ", - sakė A.Bernotienė.

Nuosprendį keisti draudžiama

Lietuva per metus gauna apie 60 mūsų valstybės piliečių prašymų dėl grąžinimo į tėvynę toliau atlikti bausmę. Tačiau mūsų krašte kalinčių užsienio piliečių prašymų gaunama vos keletas. Vienas garsiausių atvejų - prancūzų dainininko Bertrand'o Cantat deportavimas į Prancūziją, kur jis turėjo atlikti likusią bausmės dalį už Lietuvoje įvykdytą nužudymą.

Pažymėtina, kad perkėlus nuteistuosius už jų išlaikymą moka ne ta valstybė, kur jie įvykdė nusikaltimą, o ta, kurioje atliekama bausmė. Būtina perkėlimo sąlyga - turi būti jau įsiteisėjęs teismo nuosprendis, paskelbtas šalyje, kur atliktas nusikaltimas. Keisti nuosprendį nuteistojo tėvynėje draudžiama. Daugiausia nuteistųjų Lietuvai perduodama iš Norvegijos, Švedijos, Baltarusijos, Latvijos.

A.Bernotienė pabrėžė, kad savo noru pageidaujantieji grįžti į Lietuvą paprastai įvardija skirtingus motyvus. Tačiau dažniausiai minimi du: blogas elgesys ir smurtas prieš kalinius bei noras būti arčiau giminaičių, kurie dažniausiai neturi galimybės jų aplankyti užsienyje.

"Net jei manęs nebūtų vertę grįžti į Lietuvą, prašymą vis tiek būčiau parašęs, - teigia Švedijos kalėjimo prabangos ragavęs D.Pauliukevičius. - Čia mano namai, žmona. Ir ne tik - net tarp nuteistųjų jaučiuosi kaip namie, galiu juos suprasti, susikalbėti. Kol kas jaučiuosi taip gerai, kaip tik įmanoma netekus laisvės."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"