TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Savanorių pagalba Ukrainai jau tampa reguliari

2014 09 23 6:00
Grupės „Blue/Yellow“ aktyvistų pastangomis pagalbos siuntos jau nuolat renkamos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir keliuose Dzūkijos miestuose. Ievos Budzeikaitės („Blue/Yellow“) nuotrauka

Pagalbą Ukrainos kariams siunčianti savanorių grupė „Blue/Yellow“ išgarsėjo per trumpą laiką surinkusi net 7 tonas krovinių. Viena šios grupės pradininkių Jūratė Sližytė pabrėžia, kad jai svarbiausia ne padėkos, o tai, jog pagalba tikrai pasiekia tuos žmones, kuriems jos reikia.

Grafikė J. Sližytė jau 24 metus gyvena Vokietijoje, netoli Berlyno. Stebėdama įvykius Maidane, ji Vokietijoje pradėjo organizuoti humanitarinės pagalbos Ukrainai teikimą, sutelkė paramos grupę „Blue/Yellow“. Apie tai, kaip Vokietijoje susidūrė su netikėtomis kliūtimis, o su vyru atvykusi į Lietuvą drauge su žinomu visuomenininku Jonu Ohmanu subūrė veiksmingą Lietuvos savanorių grupę, kuri rūpinasi paramos siuntomis Ukrainai, Jūratė Sližytė pasakojo "Lietuvos žinioms".

„Pajutau, kad turiu ko nors imtis“

- Ar anksčiau esate dalyvavusi savanoriškoje veikloje?

- Esu kilusi iš šeimos, kurioje tokios vertybės kaip dora ir sąžiningumas buvo ypač vertinamos ir puoselėjamos. Labdara - ar tai būtų aukojimas bažnyčioje, ar pagalba vargingiems žmonėms - visada buvo mūsų gyvenimo dalis. Tačiau savanorystė, pagalbos siuntų rinkimas, jų perdavimo organizavimas ir kiti su tuo susiję dalykai buvo naujovė. Tam mane paskatino pilietiškumo jausmas. Atidžiai stebėjau įvykius Ukrainoje - Maidaną, Krymo aneksiją, invazijos į Donbasą pradžią ir vienu metu pajutau, kad turiu ko nors imtis. Morališkai ukrainiečius palaiko galbūt pusė pasaulio, tačiau jiems buvo būtina ir reali parama.

- Pagalbos Ukrainai teikimu pradėjote rūpintis dar būdama Vokietijoje?

- Taip, su draugais ir bendraminčiais iš pradžių ėmėme keistis informacija socialiniuose tinkluose, nes Vokietijoje informacijos apie Ukrainą nebuvo daug. Paskelbiau, kad visi norintieji gali prisidėti teikiant pagalbą, ir įvyko lyg sprogimas – nedelsdami pagalbą pasiūlė net 40 žmonių, jie pasisiūlė padėti reguliariai. Tuomet suvokiau, kad reikia sudaryti grupę. Prie mūsų prisidėjo J. Ohmanas, ir darbai tada išties rimtai pajudėjo.

Vokietijoje: ir geranoriškumas, ir nesklandumai

- Kokia buvo jūsų veiklos pradžia Ukrainoje?

- Užmezgiau kontaktą su panašia veikla Kijeve užsiimančia gerai žinoma ukrainiete savanore Vika Khrystenko. Beje, tai nebuvo lengva. Iš pradžių ji neatsakė į mano laiškus. Vėliau žurnalistas iš Kijevo Aleksandras Kurbanas man paaiškino, kad saugumo sumetimais savanorė neatsako į nepažįstamų žmonių laiškus. Dėl savanoriškos veiklos net buvo sudeginti jos tėvų namai.

Kai pagaliau pavyko susisiekti su V. Khrystenko, sužinojome, kokios pagalbos labiausiai reikia, ir ėmėme rinkti pirmąją siuntą. Surinkome penkias dideles dėžes pagalbos krovinio ir nuvežėme į paštą Berlyne. Tačiau ten mūsų laukė šokiruojanti "staigmena" – sužinojome, kad Vokietijos paštas į Ukrainą jokių siuntų negabena. Ieškojome ir privačių kurjerių įmonių, bet galiausiai paaiškėjo, kad iš Vokietijos išsiųsti siuntų į Ukrainą visiškai neįmanoma.

Jūratė Sližytė. / Asmeninio albumo nuotrauka

- Ką tuomet darėte?

- Iš pradžių ketinome patys gabenti siuntą iki pat Ukrainos, bet sužinojome, kad iš Berlyno į Kijevą ėmė kursuoti reisinis autobusas. Susitarėme su vairuotojais, jie ir nuvežė krovinį. Tada nusiuntėme antrą ir trečią siuntą, kol galiausiai suvienijome jėgas su J. Ohmanu ir nusprendėme pereiti į aukštesnį lygmenį.

Grupė „Blue/Yellow“, kurioje yra aktyvių ir pilietiškai nusiteikusių žmonių iš Lietuvos, Švedijos, Vokietijos, JAV ir Kanados, tapo tikrai veiklia, ne politikuojančia, o konkrečiais darbais užsiimančia žmonių bendruomene. Sukūrėme pasitikėjimą skatinančią ataskaitos sistemą. Prieš išsiųsdami siuntas nufotografuodavome, vėliau gaudavome ukrainiečių savanorių padarytas nuotraukas, o galiausiai ir pagalbą gavusių Ukrainos dalinių atsiųstas fotografijas. Taip užtikrindavome, kad visi kroviniai tikrai pasiekė adresatus.

Sutelkė stiprius žmones

- Vokietijoje veiklą derinote per socialinius tinklus. Atvykus į Lietuvą ėmėtės gerokai platesnės veiklos?

- Lietuvoje mums labai padėjo žmonių geranoriškumas, troškimas padėti ir pasitikėjimas vienas kitu. Vokietijoje buvome susidūrę su problema, kad labdaros organizacijos negali siųsti pagalbos kareiviams, ir tik per Vilniaus vienuolius unitus susisiekėme su Ukrainos kariuomenės kapelionu, kuris taip pat padėjo gabenti pagalbą kariams tiesiai į apkasus.

O Lietuvoje veikti mums buvo tikrai nesunku. Nuo pat pradžių atsirado daug padėti norinčių žmonių. Kad ir kieno pagalbos būtume prašę, nė vienas žmogus neatsisakė ir jam tekusį darbą atliko iki galo. Šiems žmonėms esu be galo dėkinga. Pasiaukojimu ir geranoriškumu mūsų grupė „Blue/Yellow“ primena Sąjūdžio laikų žmones. Be jų pagalbos tikrai nebūtume nuveikę tiek, kiek nuveikėme per pastaruosius tris mėnesius.

- Savanorystė Lietuvoje egzistuoja, bet nėra labai paplitusi. Kaip pavyko pakelti žmones, kad jie taip entuziastingai palaikytų jūsų grupę?

- Esama įvairių priežasčių. Vienas žmogus tai galbūt daro dėl savo įsitikinimų, kitas turi giminių Ukrainoje, trečiam paprasčiausiai širdis neleidžia likti nuošalyje. Mūsų grupė sutelkė aktyvius ir stipraus charakterio žmones. Ją sudaro įvairiausių profesijų atstovai, stengiamės pasidalyti darbus taip, kad kiekvienas užsiimtų tuo, ką išmano geriausiai. Svarbiausia, kad prie grupės prisidėjęs žmogus nebūtų pasyvus stebėtojas. Tokių pas mus ir nėra.

Savanorystė – ne viešieji ryšiai

- Lietuvoje taip pat susidūrėte su sunkumais nugabenti siuntas į Ukrainą.

- Sunkumų tikrai buvo. Dažniausiai jie buvo susiję su dokumentų rengimu. Žmonės nežinojo, kaip tai reikia daryti. Tai parašas ne toje vietoje būdavo padėtas, tai kokio nors parašiuko trūko... Lietuvos valstybė tokiai veiklai kol kas nėra sukūrusi palankios sistemos. Nėra patirties, kaip realizuoti tokius gana didelio masto projektus. Ir mes viską darėme praktiškai eksperimentuodami.

Tačiau nenorime apsiriboti tuo, ką nuveikėme. Jau sukūrėme „Blue/Yellow“ savanorių tinklą, turime pagalbos siuntų rinkimo punktus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Dzūkijos krašte, mėginame steigti punktą Šiauliuose. Kol kas nežinome, kokiu periodiškumu, bet pagalbą planuojame siųsti reguliariai.

- Apie jūsų grupės veiklą viešojoje erdvėje kalbama ir rašoma gana daug, tačiau jūs pati beveik neminima. Kodėl?

- Visiškai natūraliai stengiuosi likti antrame plane. Man nesvarbu, ar mano pavardė kur nors figūruos, ar ne. Juk mano darbas daugiau organizacinis, gal tik vieną dieną Vilniuje dėžes pakilnojau. Daug svarbiau yra tai, kad dabar Lietuvoje yra žmonių, kurie tęs mūsų pradėtą darbą. Svarbiausia, kad mūsų pagalba tikrai pasiektų tuos žmones, kuriems jos reikia. Kartais man sako: „Ateik, tau reikia atsiimti padėką." Atsakau, kad padėkotų ukrainiečių kariams, o mes savo gyvybėmis nerizikuojame.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"