TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Savęs naikinimo variklis – patirtos traumos, kuras – pačių bukumas

2014 01 14 16:22
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Per neilgą laiką nusižudo kone trečdalis kaimelio, o jo bendruomenė ne šaukiasi psichikos sveikatos specialistų pagalbos, bet pasikviečia ekstrasensą. Šis moja ranka į miškelį ir sako: „Problema yra ten, nes kažkada ten kažkas pasikorė“. 

Taip elgdamiesi, lietuviai niekada nenusikratys šiurpios savižudybių statistikos, įsitikinusi profesorė habilituota daktarė Danutė Gailienė.

Tris okupacijas patyrusi tauta nešasi visų jų traumas, jos lėmė nežabotą savidestrukcinio elgesio plitimą, tad kreipti ypatingą dėmesį į šias problemas Lietuvoje yra gyvybiškai būtina.

Nustebino svetimšalio frazė apie Lietuvą

Knygų „Ką jie mums padarė. Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu“, „Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje“, „Sunkių traumų psichologija: politinių represijų padariniai“, „Savižudybių prevencijos idėjos“ autorė, antradienį Mokslų akademijoje trumpai apžvelgdama savo darbuose narpliotas temas, pirmiausiai papasakojo apie savo profesinį „krikštatėvį“.

Austrų psichiatrą tyrinėtoją, profesorių Erwiną Ringelį, vieną iš suicidologijos pradininkų, D.Gailienė sutiko dar sovietmečiu. Sužinojęs, kad moteris yra iš Lietuvos, profesorius tarstelėjo: „A, pas jus savižudybių daug“. D.Gailienė pasakojo nustebusi ir net pasipiktinusi, kaip kažkas gali kalbėti apie jos kraštą tai, ko ji pati nežinojusi. „Kai grįžau į Lietuvą ir pradėjau domėtis, sužinojau, kad mes ir negalime žinoti, kad savižudybių skaičiai yra priskirti prie tų, kuriuos uždrausta skelbti. Tačiau buvo jau pabaiga, artėjo pertvarka, ir su keliais studentais ėmėme ieškoti duomenų“, – prisiminimais dalijosi profesorė.

Savižudybių epidemija – dėl represinio režimo

Tuomet pasirodė, kad duomenys, nors slėpti, bet buvo preciziškai registruojami. Išanalizavus juos atsiskleidė, kokią didelę įtaką savižudybių skaičiui darė prievartinis režimas.

„Lietuva buvo visai taikus kraštas, joje buvo tikrai neblogai gyventi, prieš karą, tarpukariu savižudybių buvo tikrai mažai“, – sakė D.Gailienė. Tuo laiku Lietuvoje savižudybių buvo mažai ir lyginant su kitomis Europos šalimis. Pokario laikotarpiu savižudybių skaičius ėmė smarkiai augti. Socialinių mokslų daktarė D.Gailienė pabrėžė, kad savižudybių skaičiaus augimas itin ryškus būdavo – ir praktiškai visuomet būna – tarp vyrų. „Galime perskaityti daug to laiko memuarų. Juose jaučiasi, kad kažkas savyje lyg neišlaikoma, ypač menininkų, jautresnių žmonių. Pirmas dalykas yra gėrimas, blaškymasis, kuris pasibaigia savižudybe. Moteris tai irgi veikia, bet mažiau. Moterų ir vyrų reakcijų į stresus skirtumai, moterų ir vyrų depresijos būtų atskira tema“, – kalbėjo profesorė.

Nuosekliai augęs savižudybių skaičius kone stebuklingai – 25 procentais krito apie 1982-1984 metus ir išliko žemesnis iki 1988 metų. Psichologė D.Gailienė tai susiejo su visuomenėje atsiradusiomis viltimis, pasikeitusia atmosfera. Tačiau jau 1990-1992 metais savižudybių skaičius vėl smarkiai augo, nes žmonės išgyveno didelį socialinį stresą, neturėjo jokių resursų, o pokyčiai buvo didžiuliai. 1992-2002 kreivė laikėsi aukštai. Vėliau, 2002-2008 metais savižudybių skaičių kreivėje matomas mažėjimas, bet nuo 2008 metų savižudybių vėl daugėjo.

Keliavo su paskaitomis apie „savižudžių tautą“

Pradėjus visuomenei skelbti šiuos duomenis, profesorės D.Gailienės teigimu, imtasi ir studijų, ką galima daryti prevenciškai. Netgi susilaikyta nuo didesnio duomenų viešinimo, kad tai neturėtų neigiamo efekto. Tačiau žinią apie savižudybių paplitimą pasičiupo žurnalistai ir čia koją ėmė kišti sensacingais laikomi straipsniai, tokie kaip „Savižudybės – tautos bruožas“, „Pilėnų atšvaitai“ ir panašiai.

„Savižudybių problema buvo keliama į padangių lygmenį. 1996 metais Lietuva dvi savaites buvo įkaitė tokios temos: vienas deputatas, siekdamas savo politinių tikslų, pagrasino viešai susideginti Katedros aišktėje. Visi tik ir kalbėjo: susidegins ar nesusidegins. Suicidologai svarstė: bėgti pagalbon, ar atvirkščiai – nesuteikti dėmesio. Tada sužinojau, kad vienas filosofas važinėja po Lietuvą su paskaitomis, kad Lietuva nuo seno yra savižudžių tauta, juk Pilėnai ir panašiai“, – pasakojo D.Gailienė ir prisipažino tuo metu labai supykusi dėl tokio neatsakingo ir nepamatuoto tautiečių elgesio. Ji priminė, kad Pilėnų istorijos romantizuota interpretacija apskritai yra klaidinga, nes ten žudėsi tik du žmonės, o visi kiti – leidosi nužudomi. Tokie atvejai, kai būriai žmonių leidžiasi nužudomi kažkam vienam prisiimant savižudybės nuodėmę, istorijoje apskritai nėra reti. O lietuvių tautosakoje, psichologės teigimu, yra būdingas atsargus, nesmerkiantis, bet vis tik negatyvus požiūris į savižudžius.

Kaip plito save griaunantis elgesys

Profesorė D.Gailienė išskyrė, kad, be visų kitų, suicidologijoje labai svarbūs yra istorinės trauminės patirties tyrimai. Lietuvoje tokia trauminė patirtis liečia visas tris okupacijas.

1940–1953 metais trečdalis gyventojų nužudyti, tačiau trauma nebuvo pripažįstama, ją reikėjo slėpti, už jos prisiminimą buvo baudžiama, ir tai truko net 50 metų. Tokia patirtis negali neturėti skaudžių pasekmių. „Komunistinių nusikaltimų nepripažinimas yra labai didelė problema, tam yra didžiulis politinis pasipriešinimas, o trauma jos nepripažįstant ne mažėja, bet darosi nepakeliama“, – sakė D.Gailienė.

Ji pabrėžė, kad 1940–1990 metų okupacijų psichosocialiniai padariniai yra baisūs: Lietuva neteko trečdalio geriausių piliečių; tikslingai naikinta rinktinė visuomenės dalis; sunaikinta asmeninė iniciatyva – geras buvo kolchozo darbininkas, kuris geria; griaunami visuomenės vertybių pagrindai; vaikus dvasiškai, ideologiškai auklėjo valdžios, visuomeninės institucijos – iš šeimos tokia galimybė buvo atimta; sugriautas bendruomeninis gyvenimas; buvusioje patriarchaline Lietuvoje sumenkinta vyro rolė visuomenėje ir šeimoje. Tai lėmė padarinius visuomenės sveikatai: paplito save griaunantis elgesys – alkoholizmas, savižudybės, smurtas. „Randame ir tai, ką filosofai vadina moralės trauma, istorikai – posovietiniu mentalitetu. Faktas tas, kad mes ne taip jau labai esame išsivadavę. Tai vyksta ir toliau“, – kalbėjo socialinių mokslų daktarė.

Pasak D.Gailienės, tam tikri antrosios, „porepresinės“ kartos nuomonės tyrimai parodė, kad 72 proc. apklaustų lietuvių nurodo labai neigiamą represijų poveikį tėvams; 31 proc. sako, kad tėvų patirtis turėjo poveikio jiems patiems; daug, net 27 proc. respondentų pripažino, kad represinė patirtis yra laikoma šeimos paslaptimi; 21 proc. nežinojo apie tėvų patirtas represijas.

Nemažai tremtinių vaikų, nebepatyrusių represijų, mano, kad tremtis ir kiti okupacijų atnešti išbandymai sustiprino jų tėvų asmenybes, išmokė išgyventi bet kokiomis aplinkybėmis, išsaugoti moralines vertybes, ir jie tai perdavė savo vaikams. Tačiau dalis jaunosios kartos pripažįsta, kad tėvų patirti išbandymai atsiliepė daugybe įgytų kompleksų, kurie labai paveikė vaikų gyvenimą.

Vietoj specialistų kviečia ekstrasensus

Portalo lzinios.lt paprašyta pasidalyti žiniomis, ar išties Lietuvoje yra būdingas gana dažnas Verterio efektas – mėgdžiojantis suicidinis elgesys, – ar tokį įspūdį sudaro po žinomo žmogaus mirties dėl temos „išpopuliarėjimo“ dažniau žiniasklaidos publikuojamos žinutės apie kitų savižudybes, profesorė D.Gailienė sakė, kad Verterio efektas mūsų šalyje išties būna.

„Jis perduodamas ne tik žiniasklaidos. Pavyzdžiui, jis pasitaiko mažose vietovėse. Viename kaime bene septyniuose namuose žmonės nusižudė. Tai irgi Verterio efektas. Kodėl tai įvyksta? Dėl mūsų bukumo. Mes neįsileidžiame modernios psichikos sveikatos pagalbos. Įvyksta septynios savižudybės iš eilės, ir kaip reaguoja bendruomenė? Pasikviečia ekstrasensą. Stovi ekstrasensas, rodo į miškelį, ir aiškina, kad iš ten ateina prakeiksmas. Tada kažkas iš vietinių gyventojų sako: „Taip, gali būti, nes tame miškelyje yra buvę pasikorusių“, – pragaištinga praktika dygėjosi specialistė.

D.Gailienės teigimu, žiniasklaida taip pat perduoda žmonėms dalį šio efekto, tačiau yra ir teigiamų poslinkių, kurių siekiama drauge su specialistais. Iš tarpusavio dialogo, pavyzdžiui, kilo praktika prie straipsnių apie savižudybes pridėti psichologinės pagalbos tarnybų numerius. „Žinoma, kai įvyko, pavyzdžiui, Vytauto Šapranausko savižudybė, supratome, kad pavojus yra milžiniškas, ir tokio ažotažo dar nėra buvę. Tada specialistai susėdę iš paskutiniųjų stengėsi tą Verterio efektą sumažinti, bet, panašu, kad jis vis tiek kažkiek buvo“, – sakė D.Gailienė.

Profesorė pasakojo, kad net ir po minėto deputato grasinimo susideginti, nors pats jis nieko sau nedarė ir liko gyvas bei sveikas, bet žmonių susideginimų atvejų padaugėjo. Pats deputatas pripažino žinąs, kad po jo pareiškimo liepsnose žuvo žmonių, bet neišreiškė dėl to jokio apgailestavimo.

Pretenduoja gauti Mokslo premiją

Lietuvos mokslų akademijoje antradienį vyko daktarės D.Gailienės darbų ciklo „Suicidinis elgesys ir trauminės patirties padariniai bei įveika Lietuvos socialinių transformacijų kontekste (1998–2012)“ pristatymas.

Vilniaus universiteto Filosofijos katedros docentas daktaras Evaldas Kazlauskas, pristatydamas daktarės D.Gailienės darbų ciklą, kurį sudaro keturios knygos, straipsnių rinkinys, savižudybių prevencijos studijos bei 40 mokslinių straipsnių, pabrėžė, kad ji pirmoji Lietuvoje pradėjo savižudiško elgesio tyrimus Lietuvoje ir viena pirmųjų – buvusios Sovietų Sąjungos šalyse.

„1998 metais buvo išleista monografija „Jie neturėjo mirti“. Joje kelti klausimai padėjo pagrindą suicidologiniams tyrimams Lietuvoje. Kai kalbama, jog esame savižudžių tauta, tyrimai tampa itin aktualūs“, – sakė E.Kazlauskas. Jis pažymėjo, kad atlikti savižudybių tyrimai turi ne tik mokslinį, bet ir taikomąjį aspektą, jie labai svarbūs formuojant valstybės savižudybių prevencijos strategiją bei daugelyje kitų sričių.

Profesorės D.Gailienės darbų ciklas pretenduoja gauti Lietuvos mokslo premiją. Viso įvyks 27 renginiai, kuriuose bus pristatyti visi pretendentai gauti šią premiją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"