TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Savitas žvilgsnis į valstybės simbolius

2006 11 23 0:00
Pasak parodos rengėjų, vėliavų ir herbų projektai nepretenduoja į baigtinius sprendimus.
Autoriaus nuotrauka

Sostinės "Arkos" galerijoje veikianti paroda "RE: BRAND LIETUVA" gali atrodyti provokuojanti. Mat menininkai pasikėsino į, regis, neginčijamą dalyką - valstybės atributiką

Stebėdamas sporto varžybas nejučia susigūži: "Ne, su Virgilijum Alekna viskas gerai". Tiesiog olimpiniame parade išneša vėliavas. Šiaurietiškai elegantiška - estų, subtiliai tauri - latvių, amžių nugludintos, monarchų išpuoselėtos skandinavų spalvos. O čia turbūt Bolivija, ne, ko gero, Etiopija. Toli gražu. Praplaukia keista egzotiška Lietuvos trispalvė. Pasijunti esąs dykumų klajoklis, saulės iškankintas atogrąžų sūnus... turėdamas tokią istoriją, ikonografiją, tokias (kaimynų pavydui) valstybingumo tradicijas.

Kita vertus, ar valstybės simboliai sustingo amžiams, nepasiduoda laikui, moderniam žvilgsniui? O gal vėjavaikiai menininkai, skirtingai nei rimties slegiami valdžios vyrai, gali sau leisti naujai pamatyti, atrodytų, nepajudinamus valstybės atributus?

Ar simbolika amžina?

Kūrybiškai nagrinėdami būdingiausius Lietuvos bruožus, traktuotus kaip viską apimantį ženklą (brendą), parodos autoriai skatina atsiriboti nuo valstybės simbolių prasminio krūvio ir pažvelgti į mūsų vėliavą bei herbą estetiniu požiūriu. Istorinės aplinkybės, lemtingi atsitiktinumai ir kūrėjų skonis lėmė šių valstybės simbolių dabartinį vaizdą. Tačiau, kaip teigia parodos rengėjai, simbolika gali ir turi keistis modernėjant pačiai valstybei. Tiesa, eksponuojami vėliavos ir herbo projektai nepretenduoja į baigtinius sprendimus. Tai šių dienų dizaino meistrai kviečia XXI amžiaus Lietuvos visuomenę į plačią diskusiją.

Istorikų ir heraldikos specialistų pateiktos parodos anotacijos atskleidžia painią, kupiną subjektyvumo ir atsitiktinumų valstybės simbolių stilistinę raidą. Dabartinė vėliava ir herbas praktiškai perkelti iš praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio, nors prieškariu jie vis dėlto nebuvo galutinai oficialiai patvirtinti. Taigi projektų autoriams tartum suteikiamas dar svaresnis pagrindas abejoti ir naujai interpretuoti.

Vytis sutapatintas su valstybe

Daugiausia ginčų ir abejonių kelia vėliavos spalvos. Dėl herbo - paprasčiau. Vytis žinomas iš seniausiųjų, didžiųjų kunigaikščių laikų. Nėra dvejonių dėl ženklo autentikos. Jis puošia tiek pirmuosius antspaudus, senuosius pinigus, tiek Vavelio (Lenkija) pilies fasadą. Raitelis su iškeltu kalaviju ir dvigubu kryžiumi skyde puikiai atspindėjo ekspansyvią LDK politiką ir nuolatinių kovų kasdienybę. Pamažu iš kunigaikštiško ženklo išsirutuliojęs į valstybės simbolį Vytis sutapatintas su pačia Lietuvos valstybės sąvoka. Todėl susikūrusi pirmoji Lietuvos Respublika Vytį kaip valstybės herbą priėmė be didesnių abejonių. Abejonių dėl herbo, ko gero, nebuvo ir atkuriant nepriklausomybę.

Svarbu ne žirgo uodega

Dabartiniai svarstymai dėl ženklo detalių - labiau istorikų ir heraldikos specialistų nagrinėjimo objektas. Meniniu požiūriu svarbiau ne žirgo uodegos padėtis, o ženklo stilizacijos laipsnis ir būdas. Prisiminus dešimtojo dešimtmečio patriotinį patosą nenuostabu, kad Vytis buvo beveik perkeltas iš senojo prieškarinės Respublikos herbo. Tuomet svarbiausia buvo demonstruoti valstybės tęstinumą, okupacijos nutrauktą, Lietuvos Respublikos raidą. Tačiau dabar, kai įrodėme savo gyvybingumą ir esame pripažinti visame pasaulyje, galėtume pažvelgti į savo simbolius šiuolaikiškiau. Iš Juozo Zikaro skulptūros atkeliavęs sunkiasvoriškumas, oficiozinis realizmas ženklą daro nerangų, sudėtingą. Bent taip turbūt mąsto Robertas Jucaitis (Vytis), pasiryžęs raitelį nubrėžti viena nenutrūkstama grakščia linija. Grafinis lengvumas žirgo šuoliui grąžina judesį, atvaizdui - eleganciją. Lina Sasnauskaitė, "išsiuvinėjusi" raitelį su gėle rankoje ("Vytis su gėle") arba komiksų stiliumi įbrukusi raitam karžygiui runkelį ("Vytis junior"), be abejo, nepretenduoja matyti savo ženklo oficialiame valstybės blanke. Subtili dizainerės pašaipa - priešprieša apsimestinei valstybės vyrų rimčiai ir jų ženklų rūstybei. Supaprastinti vaizdą iki schemos, iki vertikalių ir horizontalių kompozicijos - atrodo, toks Mariaus Bartkaus ("Lietuvos Respublikos herbas ir istorinė vėliava") tikslas. Jam artimas Audrius Klimas ("Lietuvos Respublikos vėliava"), Vyčio atvaizdą paverčiantis ženklu, hieroglifu, kurį įsiminti ir atkartoti galėtų net neįgudusi vaiko ranka. Negi dėl to jis taptų prastesnis?

Spalvoms - išgalvota prasmė

Mūsų vėliava, deja, nemena žilos senovės. Jos spalvoms suteikta išgalvota prasmė. Senosios, autentiškos Vytauto vėliavos - sidabrinis Vytis raudoname fone - vengta. Raudonos spalvos vyravimas, kovų su bolševikais metu kuriantis Lietuvos valstybei, atrodė nepriimtinas. Taigi politinė konjunktūra pasirodė svaresnė nei šiaip lietuviams būdinga spalvų kultūra ir santūrumas. Jau prieškariu daug ginčytasi dėl abejotino spalvų derinio. (deja, vienas iš autorių - Antanas Žmuidzinavičius, atrodo, ne subtiliausias koloristas). Buvo siūlomi įvairūs trispalvės variantai, tačiau svarstymus nutraukė okupacija. Pokario patriotų kraujas, tradicijų tęstinumas atgavus nepriklausomybę tartum reabilitavo geltoną, žalią ir raudoną. Akivaizdų spalvų disonansą imta taurinti sodrinant atspalvius, tonus: ochra - tamsus smaragdas - vyšninė. Tačiau šios iš esmės kosmetinės procedūros, ekspozicijos dizaineriams pasirodė nepakankamai radikalios ir neatskleidžiančios tikrosios mūsų tautos dvasios. Autoriai mėgina pasitelkti kaimynų skandinavų tradiciją - iš savųjų spalvų komponuoti krikščionišką kryžių, darant jį dvigubą jogailaičių simbolio pavyzdžiu (Audrius Klimas. "Lietuvos Respublikos vėliava", 3)", Gediminas Lašas. "Vėliava", 2). Taip "sukultūrintos" vėliavos atrodo gana efektingos, estetiškai patrauklios. Tik tampa įtartinai tiesmukai panašios į švedų (vyraujant žydram kryžiui geltoname fone) ir danų analogus.

Ne mažiau intriguojantis ir kitas tradicinės kompozicijos ignoravimo būdas - herbiniu dvigubu kryžiumi skaidant vėliavos plotą į keturias simetriškas geometrines zonas, simbolizuojančias Lietuvos etnografinius regionus (Robertas Jucaitis. "Lietuvos Respublikos vėliava ir herbas"). Šiuo atveju komplikuotą kompoziciją "ištraukia" subtiliai išlaikantis pusiausvyrą koloritas. Marius Kasparas ("Lietuvos Respublikos vėliava", 1, 2) žengia dar toliau rodydamas tartum atsitiktinai išplėšto vėliavos fragmento grožį.

Nesigviešia neginčijamos tiesos

Nėra abejonių, nepretenduodama į galutinius atsakymus ir neginčijamas tiesas paroda pasieks savo tikslą. Lengvai ir su šypsena privers naujai pažiūrėti į, atrodo, neginčijamus dalykus. Paskatins šiuolaikiškai mąstančią visuomenę diskutuoti. Gausūs stebėtojų komentarai, visiškai priešingos nuomonės pranašauja - parodos sukelti ratilai dar ilgai nenuslūgs.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"