TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

"Savo laisvės negaliu skleisti kitų sąskaita"

2006 06 10 0:00
Literatūrologė Elena Bukelienė
Vlado Braziūno nuotr

Į Baltosios anketos klausimus atsako literatūrologė profesorė Elena BUKELIENĖ

1,5. Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to pasiekti? Kokių permainų Lietuvos Valstybės strategijoje reikėtų pageidauti, norint susigrąžinti masiškai į Vakarus emigruojančią jaunąją Lietuvą?

Lietuva po šimto metų? Norėčiau, kad ji dar būtų, kad šiame žemės plotelyje gyvenantys žmonės kalbėtų lietuviškai. Dabartinėje realybėje garantijų nematau. Padėtį gali pataisyti tik nesavanaudiški ir moralūs politikai bei aktyvūs visuomenės veikėjai. Tokių politikų tikriausiai yra, bet žmonės renkasi ne juos. Vadinasi, ypač svarbus visuomenės švietimas, kuris turėtų būti šviesiųjų protų rankose. Neužtenka interneto portalų (paprasti žmonės jų neskaito), neužtenka vieno kito straipsnio kokiame nors laikraštyje, kuris irgi sunkiai pasiekia daugelį skurdesnių ar mažiau sąmoningų piliečių. Reikia tiesioginio bendravimo ir gyvo žodžio, reikia misionieriškos veiklos, reikia nepalikti žmonių, apnuodytų prorusiškais Uspaskicho nuodais, melu ir panieka mūsų tautai.

Materialinis faktorius lemia daugumos žmonių sąmonę, laikyseną, pasirinkimą. Nesulaikysime nuo emigracijos, kol nebus vakarietiškų atlyginimų ir specialaus rūpinimosi jaunais žmonėmis, šeimomis. Nejaugi Lietuvoje nėra mokslininkų, ekonominės politikos strategų, kurie galėtų sukurti perspektyvų strateginį valstybės vystymosi planą, jau šiandien subalansuoti laukinio kapitalizmo iškreiptą užmokesčio už darbą sistemą? Reikia ne žodžių, o radikalių valdžios veiksmų. Kol kas kas trečias žmogus nori palikti Lietuvą. Vadinasi, po šimto metų mūsų tiesiog nebebus.

2,8. Ar jaučiatės esąs Lietuvos bendruomenės narys? Ar galėtumėte su pasidižiavimu ištarti - "Aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi" ir kodėl? Kokios lietuvio nacionalinės savybės Jums atrodo gražiausios, o kokios ne? Lietuvos žmonių moralė, sąmoningumas ir patriotizmas, diagnozė ir perspektyvos.

Jaučiuosi esanti lietuvių bendruomenės narė ir niekas daugiau. Nedžiūgauju dėl to ir didelio pasididžiavimo nejaučiu, nes mes ne kokia nors išrinktoji, ypatingoji Dievo tauta, - kiekviena tauta savęs verta, bet niekuo kitu negalėčiau ir nenorėčiau būti. Čia mano žemė, gamta, mano tauta, mano nuostabi kalba (ja didžiuojuos), nepakartojama etninė ir modernioji kultūra, istorija, paminklai, gimtinė, artimieji, tėvų ir protėvių kapai. Čia mane auginusios ir maitinusios šaknys. Kas aš be viso šito?

Lietuviai gyvena neramioje vietoje. Jiems neleidžiama būti savimi. Daug blogio atnešė nomadai kolonizatoriai iš Rytų. Socializmas sunaikino gyvybingiausią tautos dalį, palaužė iniciatyvumą, darbštumą, pasitikėjimą savo jėgomis, krikščionišką moralę. Paradoksalu, bet mes ir šiandien leidžiamės valdomi apsišaukėlių rasputinų. Žudo Lietuvą ir girtuoklystė. Reikia naujo Valančiaus. Reikia modernios Bažnyčios, galinčios paskatinti moralinį visuomenės atgimimą.

Nereali svajonė - kad visos sąjungos paliktų mus ramybėje bent šimtmečiui. Gal tada nusistovėtų kokie nors pastovesni lietuvio bruožai, kuriuos formuoja sėslumas, kraštovaizdis, istorinė atmintis, kalba, papročiai, tradicijos, religija, savas valstybingumo modelis. Pažinti pasaulį, pasisemti iš jo žinių, naujų, progresyvių idėjų ir grįžti namo, kad galėtum savo namus tobulinti, - toks turėtų būti lietuvis patriotas. Tikiuosi, dar yra tokių? Gal globalizacija ir Rytų kaimyno keliama sumaištis sustiprins pasipriešinimo dvasią, norą telktis, mobilizuoti jėgas ir atsilaikyti, kaip ne kartą istorijoje jau būta?

Neramu dėl tų intelektualų, kurie į patriotizmo sąvoką deda negatyvų turinį. Atsargiau reikėtų ir istorikams užsiiminėti savo tautos praeities niekinimu. Idealizuoti nereikia, bet savinieka irgi nereiškia objektyvumo. Taip palaikomas šiandieninis lietuvio polinkis į pesimizmą ir nevisavertiškumo kompleksus. Tokia intelektualų laikysena - tiesiog postmoderni tėvynės išdavystė. Nepatinka šiuolaikinio lietuvio sumaterialėjimas (elgetos kompleksai) ir keliaklupsčiavimas prieš Vakarų pasaulį, prarandant savigarbą, savąją vertybių sampratą. Patinka humanitarinės pakraipos kūrybingas jaunimas, kurio nėra daug, bet kurio vertybių sistema ir kūryba rodo kilimą nuo postmodernios žmogaus fiziologijos absoliutinimo prie dvasinių ir visuomeninių interesų. Pirmieji požymiai teikia vilčių. Kol kas lietuvio tapatybė sunkiai apčiuopiama.

3. Ar Jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Kultūrą valstybė tiesiog turi stipriai palaikyti materialiai. Pasirūpinti bibliotekomis, teatrais, muzikos kolektyvais, muziejais. Reikėtų radikalių pokyčių knygų leidyboje. Valstybė padeda lobti leidėjams, palikdama kūrėjus su žeminančiai mažais honorarais arba visai be jų.

4. Ar Jus tenkina Lietuvos valstybės švietimo politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Blogi švietimo reikalai. Tiek vidurinė, tiek aukštoji mokykla laukia radikalių reformų. Kalbų jau užtenka. Iš baigiamųjų abitūros egzaminų jau seniai dingo lietuvių literatūros rašinys - universalus būdas patikrinti moksleivio raštingumą, apsiskaitymą, išprusimą, mąstymo brandą. Mokykloje nebėra motyvacijos domėtis humanitarinėm disciplinom, gimtąja kalba ir literatūra.

6. Lietuva dažnai įvardijama kaip šalis, pirmaujanti pagal savižudybių skaičių. Kodėl taip yra ir ką daryti, kad būtų kitaip?

Savižudybes kaip būdingą lietuvių tautai bruožą nulemia ne kokia viena aplinkybė, o visas priežasčių kompleksas. Netgi ne tik šiuolaikinis gyvenimas, bet ir praėję dešimtmečiai. Daug ką įvardijau aukščiau. Šalia alkoholizmo ir narkotikų, susilpninančių atsparumą ir gyvenimo geismą, galėčiau dar pridėti kelias depresijai ir kitokiems psichikos sutrikimams palankias sąlygas: niūrų klimatą, nedarbą, visuomenės ir šeimos susvetimėjimą, meilės, rūpesčio stoką, bendruomenės abejingumą savo artimam, žmogaus gyvybės nuvertinimą, žiaurumą, kurį nesustodama, kasdien ugdo televizija. Liūdna statistika gali keistis tik radikaliai pasikeitus gyvenimo kokybei, moraliniam klimatui.

10. Kokiais moraliniais principais vadovaujatės savo gyvenime?

Savo gyvenime vadovaujuos Dekalogo principais. Žmogus turi skleisti meilę, gerumą bei atlaidumą ir būti sąžiningas. Pastarasis bruožas reiškia, kad savo laisvės negaliu skleisti kitų sąskaita, kad turiu dorai atlikti savo pareigas ir, kol tik jėgos leidžia, pati užsidirbti sau duonos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"