Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
LIETUVA

Seime minimos Kazio Griniaus 150-osios gimimo metinės

 
2016 12 15 10:36
lrs.lt nuotrauka

Šiandien Seime vyksta minėjimas, skirtas Prezidento, Ministro Pirmininko, Steigiamojo Seimo, I-III Seimų nario, publicisto Kazio Griniaus 150-osioms gimimo metinėms.

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis sveikinimo kalboje sakė, jog esame pasirinkę G. Griniaus kryptį – demokratiją: „Šis Kazio Griniaus ir mūsų pasirinkimas yra didžiausia vertybė, nes tik eidami tokiu keliu kuriame galimybių ir gerovės Lietuvą. Turime būti dėkingi Prezidentui Kaziui Griniui už tai, kad jis mūsų valstybės istoriją kūrė aiškiai suvokdamas politines aplinkybes kaimyninėse šalyse ir visame pasaulyje, suvokdamas, ką gali kiekvienas esantis šalia, ir strategiškai numatė tokias savo darbų pasekmes.

Minėdami 150-ąsias Kazio Griniaus gimimo metines, mes prisimename jį kaip politiką, kuris iškiliai pristatė visuomenei demokratijos ir įstatymo bendrystės naudą, sakydamas, kad ši sąveika yra priemonė, kuri stiprina valstybę, padeda jai augti, tobulėti.

Prieš devynis dešimtmečius Prezidentas Kazys Grinius sakė: „Demokratijai reikia demokratų“, tokių žmonių, kurie suvokia, kad <...>“ reikalinga taikintis priprasti prie mūsų įstatymų, reikalinga žiūrėti, kad, taip sakant, ne Konstituciją lenkti į save, bet save lenkti į Konstituciją“.

Jo nuomone, Lietuvai, mąstančiai apie ateitį, visada reikia ir reikės žmonių, kurie yra vedini kilnių, drąsių tikslų ir nebijo tartis.

„Tie, kurie kalbasi, yra stiprūs“, – sakė jis. Tokių žmonių reikia ir šiandien. Tikiu, kad mes – naujasis Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė – pateisinsime Kazio Griniaus, kartu ir visos mūsų visuomenės lūkesčius.“

V. Pranckietis ragina pasisemti išminties ir politinės filosofijos iš Kazio Griniaus veiklos. „Linkiu, kad ir apie mūsų visų darbus ateities kartos su pasididžiavimu kalbėtų po 150 metų, kaip tai darome mes, minėdami garbingą šio garbingo politiko sukaktį.“

Prezidentas Valdas Adamkus savo šventinėje kalboje kalbėjo apie K. Grinių kaip apie šviesaus atminimo prezidentą: „<...>ši asmenybė mano atmintyje ir mintyse visada iškyla pačia šilčiausia, pačia gražiausia dvasia. Apie šį išskirtinį žmogų pasakyta daug išskirtinių žodžių, parašyta daug straipsnių, knygų – ir visus juos jungia būtent šviesa. Žmogaus šviesa, humaniškų vertybių šviesa, sąžiningo gyvenimo šviesa.“

Prezidentas V. Adamkus prisiminė K. Girniaus biografiją ir jo darbus: „<...>K. Grinius itin įdomus kaip asmenybė, sujungusi dvi tautos gyvenimo epochas – XIX amžiaus tautinį atgimimą ir Vasario 16-osios Lietuvos kūrimą. K. Griniaus tėvai priklausė tai kartai, kuri turbūt labiausiai nukentėjo nuo carinės Rusijos represijų, pralaimėjus 1863-ųjų metų sukilimą. Vieno iš vienuolikos Grinių vaikų – K. Griniaus – vaikystė sutapo su vienu niūriausių tautos istorijos laikotarpių.

Tauta buvo be savo rašto, be savo studentų, engiama ir rusinama. Tačiau tai, už ką tėvų karta kovojo, sakyčiau, ištiesintais dalgiais, užaugusi K. Griniaus karta ėmė kovoti spausdintu žodžiu – per sieną perneštomis knygomis, visuomeninėmis kultūros draugijomis, ir pagaliau – lietuvių kultūriniu ir tautiniu atgimimu.

Jono Basanavičiaus „Aušra“, tapusi impulsu veikti. Ir „Varpas“ – kaip nuolatinis rūpestis ir atsakomybė, kaip nesibaigianti talka kartu su Vincu Kudirka, Povilu Višinskiu, Felicija Bortkevičiene, Jurgiu Šauliu, broliais Vileišiais, Žemaite ir daugybe kitų lietuvybės gaivintojų. K. Grinius po V. Kudirkos mirties leidžiant „Varpą“, perėjo turbūt visas įmanomas leidėjo pozicijas: būrė kolektyvą, rūpinosi rankraščiais ir lėšomis, pats redagavo straipsnius ir ištisus numerius, pats rašė – dažnai skirtingais slapyvardžiais užpildydamas leidinio didžiąją dalį.

Būtent čia, „Varpo“ puslapiuose, 1914 metais, kai daugeliui aukščiausia Lietuvos suvereniteto forma atrodė autonomija, K. Grinius paskelbia straipsnį „Apie šalies neprigulmybę“, kuriame, be kita ko, parašyti tokie žodžiai (kalba netaisyta):

„Išeina, kad šiaip ar taip žiūrint, Lietuvos autonomijos ir net politiškosios neprigulmybės klausimas nėra neišpildoma svajonė, utopija arba koks tai nepasiekiamas idealas. Jos įvykdynimas yra galimas, žinoma, jeigu patys lietuviai bus to verti“.

Primenu – 1914-ieji metai, pasaulinio karo išvakarės. K. Grinius analizuoja galimą Europos vaizdą po didžiųjų pervartų, vertina Baltijos valstybių perspektyvas ir daro tai labai taikliai. Todėl daug istorikų būtent K. Griniui priskiria Lietuvos nepriklausomybės idėjos prioritetą.

Šiandien tai skamba gražiai ir pakylėtai, tačiau tais metais K. Grinius už savo veiklą mokėjo labai skaudžiai – kratomis ir represijomis, suėmimu, tremtimi, kalėjimu.

O skaudžiausią tragediją išgyveno, kai pilietinio karo draskomoje Rusijoje nuo bolševikų rankos žuvo jo pirmoji žmona Joana ir duktė Gražina, kai dar po pusės metų palaidojo savo dešimtmetį sūnų Jurgį. Aš sau iki šiol neatsakiau į klausimą, ar ne iš čia kilo šio žmogaus dvasinė ramybė, nusiteikimas dirbti, pasitikėjimas žmonėmis konkrečiai ir žmogiškumu apskritai.

Ar ne todėl lemtingais 1926-aisiais, per savo gimtadienį priverstas atsisakyti einamų pareigų, K. Grinius sutiko demokratiškai perduoti Prezidento pareigas. Jis savo akimis matė, kas yra pilietinis karas, Jis geriau už kitus žinojo žmogaus gyvybės vertę ir kainą. Jis iš tikrųjų buvo humanistas, demokratas, liberalas – tik ne siaura partine, o vertybine prasme. Kaip ne kartą esu sakęs, žmogus, savo mąstymu ir nuostatomis gerokai aplenkęs savo istorinę ir politinę realybę.

Beje, netrūksta ir darbų, įrodančių K. Griniaus politiko talentą. Jis 1920 m. tapo Vyriausybės vadovu nuniokotoje, karo padarinių nualintoje Lietuvoje, sunkiai sprendžiančioje sunkiausias vidaus ir užsienio politikos užduotis. Tačiau 6-ojo Vyriausybės kabineto darbai neginčijami: tarpvalstybinė sutartis su Rusija, leidusi Lietuvai susitelkti ties ūkio, kariuomenės, krašto tvarkymo klausimais. Sutartis su Latvija, kurios dėka mes ir šiandien turime Mažeikius ir Palangą. Valstybėje atsirado Lietuvos universitetas, Lietuvos dramos teatras, pradėta realiai rūpintis Čiurlionio paveikslų saugojimu ir t.t.

O svarbiausia – pradėtos kurti demokratinio šalies valdymo tradicijos. Simboliška, kad K. Grinius tapo pirmuoju Ministru Pirmininku, paskirtu jau Seimo, o ne Tarybos.

Simboliška, kad būtent jis esmingai prisidėjo rengiant 1922-ųjų Lietuvos Konstituciją. Simboliška ir iškalbinga, kad jis taikiai perdavė Prezidento pareigas, tiktai išgavęs raštišką Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro pažadą, kad Konstitucija nebus laužoma.

Daug yra gyvenimo sričių, apie kurias kalbant tenka minėti K. Griniaus pavardę ir pridurti – pirmasis. Arba vienintelis. Žmogus, nacių okupacijos metais gelbėjęs žydus ir tapęs Pasaulio Teisuoliu. Žmogus, gyvendamas jau Amerikoje, rašęs peticijas galingųjų valstybių vadovams dėl Lietuvos okupacijos ir reikalaudamas „sustabdyti nesuvaldomą lietuvių tautos žudymą“. Žmogus, stovėjęs prie ne vienos partijos ištakų.

Visa tai, neabejoju, dar sulauks deramo Lietuvos dėmesio ir įvertinimo. Apie Prezidentą K. Grinių dar bus rašomos knygos ir kuriami filmai. Na o aš nuoširdžiai dėkoju likimui už asmeninę pažintį su šiuo mūsų šviesuoliu. „Aukštaičių 39“ – šis adresas Kaune buvo tapęs mano antraisiais namais: ten gyveno Prezidentas su žmona Kristina, su jų sūnumi Liūtu mes kartu traukdavom į Jono Jablonskio pradžios mokyklą, Aušros berniukų gimnaziją, ir ten nacių laikais redagavome ir leidome antinacinę spaudą. Su dėkingumu prisimenu, kad būtent Grinių šeima pasirūpino mano kelione iš pokario Europos į Ameriką ir leido pirmąsias dienas apsistoti K. Griniaus namuose. Su didžiausia pagarba prisimenu Prezidento K. Griniaus paskutinius metus – kai jis, pasiremdamas lazdele, lėtai apsukdavo ratą aplink savo gyvenamąjį kvartalą ir vėl grįždavo prie rašomojo stalo. Prie rašomojo stalo jis praleido daug laiko, bandydamas atkurti istorinį laikotarpį nuo pat savo visuomeninio darbo pradžios

Su skausmu prisimenu 1950-ųjų birželio 3 dieną, kai nieko nenujausdamas eilinį kartą apsilankiau Grinių namuose. K. Grinius sunkiai sirgo, gulėjo lovoje. Aš tuo metu daug fotografuodavau ir tą dieną taip pat turėjau fotoaparatą ir paprašiau L. Griniaus nufotografuoti mus su Prezidentu ir jo žmona Kristina. Deja, tai buvo paskutinė Prezidento nuotrauka – rytojaus dieną jis mirė.

Galėčiau kalbėti valandų valandas – daug prisiminimų, daug minčių. Bet pagrindinė vis dėlto ta, kad Prezidentas K. Grinius buvo to meto Lietuvos ženklas, Lietuvos simbolis. Lietuvos, kuri atlaikė carinės imperijos rusinimą, kuri išsaugojo save karo sūkuryje ir ėmė kurti laisvą, demokratišką, modernią valstybę.

Dabar mes minime Ekscelencijos Kazio Griniaus 150-tąjį gimimo jubiliejų, bet esu tikras: ir šventiniams renginiams nuslūgus K. Grinius liks aktualus mums visiems savo istorine ir politine veikla, savo moderniu tiems laikams mąstymu, savo žmogiškosiomis vertybėmis, kurios niekada nenuvertėja.“

Minėjime taip pat kalbėjo Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys Tomas Tomilinas ir Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narė Aušra Armonaitė.

Kaip pažymėjo Lietuvos istorijos instituto direktorius, K. Grinius savo politinėje praktikoje nuo 1918 metų būdamas Seimo nariu, Vyriausybės vadovu, Prezidentu nuosekliai laikėsi klasikinės demokratijos principų, buvo kritiškai nusistatęs autoritarizmo atžvilgiu.

„Manau, kad įsigilinimas į K. Griniaus vertybines orientacijas bei atidesnis žvilgsnis į jo visuomeninę politinę elgseną gali mums padėti Lietuvoje ir Europos Sąjungos valstybėse atgimstančių organiškos, tautinės valstybės modelio pagrindu organizuotų bendruomenių sugyvenimo formulės paieškų sėkmei“, – sakė R. Miknys.

Pasidžiaugęs, kad šiais metais apie K. Griniaus asmenybę, istorinį vaidmenį buvo kalbėta daugiau, Seimo narys T. Tomilinas daugelyje vykusių diskusijų pasigedo svarbaus dalyko – jo ideologinės ir ypač ekonominių vertybių darbotvarkės.

„Manau, kad K. Grinius norėtų, kad Seime apie ekonomiką kalbėtume ne tik profesionaliai, bet ir vertybiškai. Gilus psichologinis žmonių socialinio teisingumo poreikis, lygybė, teisingas pajamų perskirstymas, kolektyvinio veikimo potencialas, pasaulio žmonių solidarumo vertybė, laimės ekonomikos teorija – šie politinės minties produktai yra susiję su pasaulėžiūra, kurią gynė K. Grinius“, – pabrėžė T. Tomilinas.

Pasak liberalės A. Armonaitės, K. Grinius savo politinėje veikloje „buvo pats tikriausias liberalios demokratijos įsikūnijimas“. Parlamentarės teigimu, K. Grinius siekė įtvirtinti žodžio, asmens, sąžinės, spaudos laisves, žmogaus teises, stiprią savivaldą ir valdžios decentralizaciją.

„Prezidento K. Griniaus liberalios demokratijos idėjos šiandien yra kaip oras reikalingos Lietuvai, reikalingos Lietuvos partijoms ir politiniams lyderiams. K. Griniaus idėjos yra geras pamatas mums, skirtingų pažiūrų politikams, ieškoti sutarimo dėl svarbiausių dalykų demokratijai“, – sakė A. Armonaitė.

Minint Kazio Griniaus 150-ąsias gimimo metines (K. Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d.) 2016-ieji Seimo nutarimu buvo paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais.

Po minėjimo Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijos mokiniams bus perduota gėlių, kurios bus padėtos ant Prezidento K. Griniaus kapo.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"