TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Šeiminės relikvijos krizei įveikti

2008 09 12 0:00
Įsiplieskus Gruzijos ir Rusijos konfliktui pasigirdo nuomonių, kad kitu agresyvios kaimynės taikiniu gali tapti ir Baltijos šalys. LŽ domėjosi, ar mūsų institucijos pasirengusios panašaus pobūdžio krizių valdymui? Konkrečiam krizės aspektui - kaip išvengti civilių gyventojų aukų?
LŽ archyvo nuotrauka

Įsiplieskus Gruzijos ir Rusijos konfliktui vis dažniau girdėti nuomonių, kad kitu agresyvios kaimynės taikiniu gali tapti ir Baltijos valstybės. LŽ bandė domėtis, ar Lietuvos institucijos pasirengusios galimų panašaus pobūdžio krizių valdymui? Konkrečiam krizės aspektui - kaip išvengti civilių gyventojų aukų?

Tyrimas

Kas ta krizė?

Vadinamasis ekstremalių situacijų (krizių) valdymas - labai sudėtingas mechanizmas, už jas atsakingos dešimtys vyriausybinių, apskričių ir savivaldybių komisijų, komitetų, centrų ir tarnybų. Tačiau esant tokiai išplėtotai sistemai net nėra iki galo apsispręsta dėl sąvokos, kas yra ta krizė.

Šiuo metu Krizių valdymo centras prie Krašto apsaugos ministerijos (KVC) siūlo tokį krizės apibrėžimą: "Krizė - tarptautinio ar šalies įvykio sąlygota situacija, kai jos poveikio įvairiems valstybės sektoriams mastas kelia pavojų šalies saugumui ir stabilumui ir gali turėti neigiamų pasekmių valstybės ginamoms vertybėms, interesams ar tikslams."

Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba (VPGT) krizės sąvoką pateikia kiek kitaip - tai "šalies ar tarptautinio masto destabilizuojantis padėties pokytis, kurio metu kyla realus pavojus aukščiausioms vertybėms, interesams ar tikslams, atsiranda tikimybė pasireikšti smurtui".

KVC, įvairias žinybas koordinuojančios institucijos, vadovas Arvydas Survila teigia, kad ateityje gremėzdiška ekstremalių situacijų valdymo struktūra turėtų būti supaprastinta, nes dėl to kyla sunkumų priimant sprendimus. Pavyzdžiui, iš dviejų komitetų - Krizių valdymo ir Krizių prevencijos - liks vienas.

"Ilgai ginčijomės ir dėl to, kas yra krizė, tačiau tie edukaciniai etapai turėjo būti pereiti, nes nesame autokratinė valstybė", - tvirtina A.Survila. Pasak jo, rasti apibrėžimą buvę sunku, nes Lietuva lyg ir nebuvo atsidūrusi rimtų krizių situacijose. Artima krizei, šiuo atveju finansinei, buvo padėtis, kai prieš prezidento rinkimus Rolando Pakso rinkimų štabas darė užuominas apie vieno komercinio banko griūtį. Nesena kibernetinė ataka prieš Lietuvos kompiuterių serverius irgi neprilygo krizės kategorijai. O Krizių valdymo komitetas rinkosi tik vieną kartą - 2002 metais, kai aplink Vilnių degė durpynai ir sostinė duso nuo dūmų.

VPGT direktoriaus pavaduotojas vidaus tarnybos pulkininkas Antanas Paulikas irgi sutinka, kad yra daug nereikalingų, nieko neveikiančių ar viena kitos darbą dubliuojančių institucijų. "Nors turime "viską žinantį" Krizių valdymo centrą, pagrindinės krizių likvidavimo pajėgos, kad ir šiek tiek šlubuojančios, yra gaisrininkai gelbėtojai, policija ir medikai", - ironizuoja jis.

Ką daryti, kai atsakymo nėra

Civilinės saugos specialistai sukūrę įvairių teorinių schemų ir patarimų, ką daryti įvairių gamtinių negandų atvejais. Pavyzdžiui, skyriuje "Išgyvenimas" rašoma, kad žmogui ar žmonių grupei netikėtai atsidūrus laukinėje gamtoje iškyla daug pavojų sveikatai ir gyvybei. 90 proc. tragiškai pasibaigusių atvejų priežastys - badas, troškulys, karštis, šaltis, baimė, pervargimas, vienatvė. Ar įmanoma išgyventi susidūrus su daugybe neįprastų pavojų? Taip, jeigu žmogus turi pakankamai žinių ir įgūdžių. Pagrindiniai išgyvenimo principai - pasirengimas veikti ekstremalios situacijos sąlygomis, noras likti gyvam, savisaugos būdų žinojimas, išgyvenimo įgūdžiai, bendras fizinis pasirengimas ir tinkamas gelbėjimosi darbų organizavimas.

Kai baigiami teoriniai išvedžiojimai, daroma "žudanti" išvada: "Pasirengimas veikti ekstremalios situacijos metu - sąmoningas, apgalvotas žinojimas, "ką daryti, jeigu..." (dažnai po "jeigu" atsakymo nebūna). Todėl prieš einant į turistinį žygį ar net grybauti, būtina apgalvoti, kaip reikėtų pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje."

Klausiamas, kam kuriamos tokios popierinės teorijos, jei "po "jeigu" atsakymo nebūna", A.Survila kukliai šypsodamasis prataria: "Bus peržiūrėta!"

"Civiliokui" sunkiai suprantami ir kitokie patarimai krizių atveju. Pavyzdžiui, jei įvyktų avarija Ignalinos atominėje elektrinėje, raginama pasiimti reikalingus ar būtiniausius daiktus. Jų sąrašas toks: 1. dokumentai (pasas, gimimo ir santuokos liudijimas, diplomas, atestatai, nuosavybės dokumentai ir t. t.); 2. pinigai (grynieji, taupomosios knygelės, kreditinės kortelės, vertybiniai popieriai, brangenybės); 3. šeimos relikvijos, kelios nuotraukos; 4. nuolat vartojami vaistai; 5. maistas 2, 3 dienoms; 6. reikalingi drabužiai (pagal sezoną); 7. tualetiniai reikmenys; 8. asmeninės apsaugos priemonės. Jeigu važiuotume nuosavu transportu, daiktų savo nuožiūra būtų galima pasiimti ir daugiau.

A.Survila, žiūrėdamas į šį sąrašą ir klausiamas, ar šeiminės relikvijos užima tokį aukštą "reitingą" vien todėl, jog žmogui prieš "galą" būtų tiesiog ramiau, vėl su šypsena atsako, kad "prioritetai pasirinkti keisti". Krizių prevencijos programoje, kurios projektas pateiktas Seimo rudens sesijai, tokių keistų prioritetų esą neturėtų likti.

Tačiau tokiai pozicijai nepritaria pulkininkas A.Paulikas. Esą tik sovietų laikais civilinė gynyba akcentavo materialinius dalykus - tada labiau rūpintasi, kad kuo daugiau būtų išgelbėta stambių raguočių ar kiaulių. Vakarų specialistai, pagal kurių rekomendacijas parengtos ir lietuviškos, daugiausia dėmesio skiria žmogui. Tad, pavyzdžiui, artimųjų nuotraukos padėtų rasti pasimetusius šeimynykščius.

Oro pavojus!

Tai bene vienintelis civilinės saugos signalas, skelbiamas visiems gyventojams, kai kyla tiesioginė priešo puolimo grėsmė. Jis skelbiamas visomis įmanomomis informavimo ir ryšių priemonėmis. Tačiau A.Paulikas pripažįsta, kad gyventojų perspėjimo ir informavimo sistema yra pasenusi ir neefektyvi. Pavyzdžiui, Vilniuje kartkartėmis įjungiamos sirenos - 1960 metų sovietų "kūrinys". Tiesa, jis šiek tiek atgaivintas, bet vis tiek technologiškai beviltiškai pasenęs. Galiausiai signalas, kai sostinė taip išsiplėtė, nepasiektų vėliau pastatytų miegamųjų rajonų. O 20-30 mln. litų moderniai informavimo sistemai įrengti niekas net neieško - šiuo metu ne tai yra šalies prioritetas. Galiausiai nėra ir efektyvios oro erdvės stebėjimo sistemos bei darnių ryšių su kariškiais. 2005 metų spalį Suvalkijos laukuose driokstelėjęs Rusijos naikintuvas Su-25 - puikus pavėluoto reagavimo pavyzdys.

Slėptis nėra kur?

KVC įsikūręs ant Tauro kalno. Šalia - garsiausia sostinės slėptuvė, iš kurios šalies vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, aukščiausi ekstremalių situacijų vadovai valdytų galimas krizes. Taip pasakoja A.Survila ir net draudžia fotografuoti slėptuvę Nr. 1. Tai išgirdęs pulkininkas A.Paulikas prapliumpa juoktis: "Kas sakė, kad ši slėptuvė skirta prezidentui? Joje nėra net telefono, ką jis ten darytų ir kaip vadovautų?" A.Paulikas priduria, jog ta slėptuvė - paprasčiausias rūsys, į kurio remontą sukišta 2,4 mln. litų.

Prezidentui telieka guostis, kad savo rūsius ir vietos juose rastų tik 6 proc. vilniečių (sovietų laikais - apie 10 proc.). Ir tai dažniausiai ne civiliai gyventojai, o pareigūnai, prižiūrėsiantys miesto infrastruktūrą, kai dauguma žmonių galimos agresijos atveju būtų evakuoti į aplinkinius miestelius. Tiesa, slėptuvės, nors dauguma jau apleistos, yra ir po mokyklomis. Kai kurios jų, įrengus įvairias pasilinksminimo įstaigas, dar išlikusios. Bene garsiausia, bet irgi baigusi egzistenciją, - picerija "Ritos slėptuvė" prie Neries.

Bėgti nėra kur

Pareigūnai nelinkę dramatizuoti padėties nacionalinių krizių valdymo srityje. A.Paulikas primena danų patirtį. Jų teigimu, Danija yra per maža, kad kokios nors agresijos atveju būtų galima kur nors trauktis. Nėra prasmės. Lietuva juk irgi maža. Kodėl nepasinaudojus danų išmintimi. Galų gale ir pats krizių valdymo mokslas Lietuvoje dar visai jaunas. Visko išmoksime pamažu.

Šių metų birželį, kai Rokiškio rajone degė durpynas, premjeras Gediminas Kirkilas suprato, kad būtina kuo skubiau reorganizuoti Krizių valdymo centro veiklą. Pasak ministro pirmininko, centras turi būti atsakingas ir už ypatingų situacijų, kokia buvo paskelbta dėl gaisro durpyne, valdymą, nes dabar jis pradeda veikti tik esant krizinei situacijai. KVC vadovas A.Survila tvirtina, jog krizės yra lyg piramidės: "Informacija suplaukia į viršų, bet mes už kitus (šiuo atveju gaisrininkus - aut.) nedirbame." Ar neatsitiks taip, kad krizių neišmoksime valdyti tol, kol neištiks tikra krizė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"