TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Seimo apsukos rekordinės ir pavojingos

2016 08 04 6:00
Tris kadencijas iš eilės, nuo 2000-ųjų, per vieną Seimo posėdį buvo priimami vidutiniškai 4-5 įstatymai, o dabar – net septyni. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Per ketverius darbo metus parlamento priimtų įstatymų skaičius pasiekė neregėtas aukštumas. 2004 metais išrinktas Seimas per kadenciją priėmė per tūkstantį įstatymų, o pastarosios kadencijos metu – beveik du tūkstančius. Ekspertų nuomone, tai – blogi ženklai, rodantys nestabilumą teisinėje sistemoje. Beje, patys parlamentarai posėdžių salėje leidžia vis mažiau laiko.

Kadenciją baigiantis Seimas pasiekė įstatymų leidybos rekordą – per kiek mažiau nei 4 metus priėmė daugiau nei 1,9 tūkst. įstatymų. Parlamento kanceliarijos pateikta įstatymų leidybos statistika atskleidžia ne itin geras tendencijas: parlamentas virsta įstatymų leidybos konvejeriu, įstatymais norima reguliuoti vis daugiau gyvenimo sričių. Ypatingos skubos tvarka svarstomų įstatymų gausa rodo, kad kartais piktnaudžiaujama procedūromis. Tris kadencijas iš eilės, nuo 2000-ųjų, per vieną Seimo posėdį buvo priimami vidutiniškai 4–5 įstatymai, o dabar – net septyni.

Kiekybės kriterijus – netinkamas

Vytautas Nekrošius/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Seimo darbo rodikliai ir jų lyginimas atskleidžia tik vieną jo darbo aspektą, o įvertinti daugiau kaip 1,9 tūkst. nuo 2012 metų priimtų įstatymų nėra nei laiko, nei galimybių. Tačiau aišku viena: didėjantis registruotų projektų, priimtų teisės aktų, įstatymų skaičius rodo, kad įstatymais siekiama reguliuoti beveik viską. Iš Seimo plaukiantys tūkstančiai teisės aktų, teisininkų vertinimu, nerodo nieko gero, priešingai – tai neigiama tendencija.

Vilniaus universiteto (VU) Privatinės teisės katedros vedėjo profesoriaus Vytauto Nekrošiaus nuomone, toks įstatymų leidėjų aktyvumas valstybei – ne į naudą. „Toks didelis įstatymų keitimų skaičius rodo tam tikrą teisinės sistemos nestabilumą. Tai reiškia, kad verslui ir gyventojams sunku prisitaikyti prie tų pasikeitimų. Vieni pakeitimai, matyt, būtini, kitų galbūt nereikia, bet įstatymų leidyboje turėtume nustoti vadovautis kiekybės kriterijumi“, – aiškino jis.

Teisinę sistemą tobulinti reikia, tačiau to, kaip tai vyksta dabar, pasak V. Nekrošiaus, jau per daug. „Keisti įstatymus reikia tik tada, kai to tikrai reikia, o ne todėl, jog kas nors taip mano ar kur nors pamatė, kad taip yra. Keitimus reikia daryti, bet ne taip, kad jie eitų šimtais, tūkstančiais, kai jau niekas negali susigaudyti ir pamatyti, kas čia vyksta“, – pridūrė VU profesorius.

Primena A. Kubiliaus laikus

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius politologas Algis Krupavičius priminė, kad tiek daug teisės aktų pakeitimų nebuvo net ir vykdant integracijos į Europos Sąjungą procesą. Jau tuomet, anot jo, politikai skelbė, kad parlamento krūviai per dideli, kad jie neturi laiko įsigilinti į priimamus įstatymus ir taisykles. A. Krupavičiaus nuomone, pavyzdžiui, suprantama, kad sudėtingesniu šaliai metu teisės aktų pakeitimų gali prireikti daugiau nei įprastai. Taip, tarkime, buvo 2008–2009 metų ekonomikos krizės laikotarpiu. Beje, tai rodo ir Seimo darbo statistika – bent pusė įstatymų tuo laiku svarstyta ypatingos skubos tvarka.

„Tačiau ši Seimo kadencija buvo rami. Socialiniu ekonominiu požiūriu nebuvo kokių nors didelių sukrėtimų, išskyrus nacionalinio saugumo klausimus. Ir keisti daug įstatymų tikrai lyg ir nebuvo poreikio. Tiesa, buvo socialinio modelio įstatymai“, – kalbėjo jis.

Iš svarbesnių balsavimų šios kadencijos Seime matyti, kad parlamente aktyvesni parlamentarai registruoja daugybę projektų. Vienas parlamentaras šią kadenciją vidutiniškai pateikė 65 įstatymų projektus. A. Krupavičius savo ruožtu priminė, kad ankstesnių kadencijų Seimas ir jo vadovai ieškojo būdų, kaip sumažinti teisėkūros apimtį, tačiau, kaip rodo skelbiami skaičiai, tokios pastangos nebuvo sėkmingos.

Politologo manymu, Seime turėtų griežčiau veikti ekspertų institucijos ar pan., kad būtų ribojamas įstatymų iniciatyvų registravimas, kai pasiūlymai neturi jokio pagrindo arba yra absurdiški. Produktyviausia įstatymų rengėja tradiciškai yra pati Vyriausybė. Šios kadencijos Seime ji registravo 1,4 tūkst. projektų. Per 1,2 tūkst. jų Seime buvo priimti. Pavyzdžiui, parlamento nariai tokių projektų registravo per 3 tūkstančius.

Aklas balsavimas ir opozicija

Mykolo Romerio universiteto politologę Rimą Urbonaitę stebina tai, kad daugybę įstatymų (37 proc.) parlamentas svarstė ypatingos skubos tvarka. „Tai daug ką parodo, kyla klausimas, kaip balsuojama, kitaip tariant, kiek įsigilinama į įstatymų projektus arba teikiamas pataisas. Tai labiau primena konvejerį“, – dėstė R. Urbonaitė.

Politologė stebėjosi, jog įstatymų leidybos apsukos nemažėjo, bet čia pat atkreipė dėmesį, kad daugumos priimtų įstatymų autorė – Vyriausybė. „Taigi ji perima dominavimą. Vyriausybė teikia, o valdančioji dauguma užsimerkusi balsuoja. Žinoma, Seimas tarsi bambagysle susietas su Vyriausybe, tačiau čia tarsi filtras turėtų veikti opozicija. Jos darbas čia labai svarbus“, – aiškino ji.

Vis dėlto šis filtras suveikia ne visada ir aklą pritarimą viskam, ką siūlo Vyriausybė, Seime gali nutraukti nebent aktyvi opozicija. „Ne ta, kuri daug kalba televizijoje, bet aktyvi balsuojant. Štai Darbo kodekso atveju opozicijos atstovai, konservatoriai patys už jį balsavo. Tačiau po prezidentės veto jie pakeitė poziciją ir pareiškė jam pritarsiantys“, – pavyzdį pateikė politologė.

Plenariniuose posėdžiuose neužsisėdi

„Lietuvos žinios“ jau rašė, kad daugėjant priimamų įstatymų parlamento posėdžių salėje neužsisėdi ne vien ir ministrų pareigas einantys tautos išrinktieji. Kaip rodo skaičiai, Seimo pirmininkė, jos pavaduotojai, ryškiausi opozicijos atstovai šią kadenciją dalyvavo mažiau nei pusėje balsavimų. Antai Seimo vadovė Loreta Graužinienė balsavo 2006 kartus (nors iš viso buvo surengti 4663 balsavimai).

R. Urbonaitė pažymėjo, kad tai ir atspindi vadinamąjį aklą balsavimą, kai parlamentarai į posėdžių salę susirenka prireikus sudaryti daugumą teisės aktui priimti. Čia pat politologė pridūrė, kad pagrindinis parlamento darbas vis dėlto vyksta komitetuose, kurių pagrindinė funkcija – parengti ir pateikti balsavimui geros kokybės teisės aktą.

Vis dėlto, kaip pabrėžė VU profesorius V. Nekrošius, pagrindinis rodiklis vertinant Seimo darbo kokybę turėtų būti tai, kiek tuo patenkinta visuomenė. Dažnas įstatymų kaitaliojimas sukelia netikrumo, stabdo investicijas. Tačiau pamatinė problema, matyt, yra įsitikinimas, kad reikia reguliuoti beveik viską. „Tai – pereinamojo laikotarpio nuo diktatūros prie demokratijos problemos. Juk iš tiesų žmonėms daug ko nereikia reguliuoti – daugelį dalykų jie puikiai susitvarko ir patys, o pradėjus viską reguliuoti įstatymais šį procesą reikia ir prižiūrėti. Dar vėliau – prižiūrėti įstatymo vykdymą, o prireikus bausti nusižengusiuosius, t. y. administruoti toliau vystantį procesą, ir t. t. Tai jaunos valstybės problemėlės“, – reziumavo teisininkas.

Seimo darbo rodikliai

Kadencija/I-VII sesijos Registruotų projektų skaičius Priimtų teisės aktų skaičius Priimtų įstatymų skaičius Ypatingos skubos tvarka svarstyti įstatymai Priimta per posėdį
1992–1996 m. 2649 1562 940 151 2,6
1996–2000 m. 2848 1972 1473 351 3,9
2000–2004 m. 3866 2480 1779 468 4,5
2004–2008 m. 3373 1779 1078 265 4,0
2008–2012 m. 4804 2273 1605 854 4,9
2012–2016 m. 4613 2611 1948 722 7,0

Šaltinis: Seimo kanceliarijos duomenys

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"