TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Šeimos turtas - antstolių savivalei

2007 04 14 0:00
Antstolių auka Gintas Ancikevičius ir jo prarastas turtas.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Trys skirtingi antstolės pasirašyti dokumentai vilnietį Gintą Ancikevičių privertė suabejoti antstolių veiklos skaidrumu. Nors Vilniaus apylinkės prokuratūra vasarį nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl galimo dokumentų klastojimo, G.Ancikevičius iki šiol nesuvokia, ką pareigūnai vadina "technine klaida".

Vilnietė antstolė Janina Gančierienė teigia elgusis pagal įstatymą ir stebisi žmonėmis, kurie kaltina kitus, nors patys laiku nemoka skolų.

Vieną dieną Gintas Ancikevičius sužinojo, kad prestižiniame sostinės Žvėryno rajone esantis jo būstas parduotas be varžytinių. Šią istoriją lydi puokštė paslapčių: kodėl turto pardavimo akte nebuvo antstolės parašo; kodėl pirkėjui išduotas antras dokumentas, kuriame papildomai įrašyta daugiau turto negu pirmajame? Ir kas paskatino antstolę surašyti trečią aktą, kuriuo antrasis aktas anuliuotas, pavadintas "technine klaida"?

Atrodo, kad "techninė klaida" G.Ancikevičiaus šeimą galėjo paversti benamiais. Vyriškio teigimu, už kelių dešimčių tūkstančių litų skolą jis vos neprarado viso, dabartinėmis kainomis milijonais vertinamo turto.

Tik šiomis dienomis Teisingumo ministerija ir Antstolių rūmai svarsto, kaip visuomenės pasitikėjimą beprarandančią antstolio instituciją "priartinti prie žmogaus", praskaidrinti jos veiklą, pasiekti, kad antstolis paisytų ne tik kreditoriaus, bet ir skolininko interesų.

Ši penkerius metus trunkanti istorija prasidėjo, kai antstoliai dar buvo pavaldūs teismams. Jos herojė teismo vykdytoja J.Gančierienė šiuo metu verčiasi privačia antstolės praktika.

Banali pradžia

Vilnietis G.Ancikevičius su Temide susidūrė prieš septynerius metus. Vyriškį dėl negrąžintų dešimčių tūkstančių litų į teismą padavė jo pažįstamas Julius Sabaliauskas. G.Ancikevičius neneigia: tuo metu šeima turėjo rimtų finansinių sunkumų, bet darė visa, kas įmanoma, kad gautų pinigų ir atsiskaitytų. Už paskolą šeima buvo įkeitusi pašnekovo žmonos Rasos Ancikevičienės turtą.

Kadangi kreditorius pinigų ilgiau laukti nesutiko, teismas iš R.Ancikevičienės priteisė 82 tūkst. litų. Išieškoti pinigus pavesta tuo metu dar valstybinei antstolių kontorai.

Vykdomasis raštas teko J.Gančierienei.

G.Ancikevičiaus versija

Išieškojimo skaidrumu mūsų pašnekovas suabejojo iš pat pradžių. Jis tvirtino, kad 2000 metais, nepranešus jo šeimai, buvo paskelbtos varžytinės. Apie būsimą vienintelio būsto pardavimą savininkai sužinoję iš skelbimo laikraštyje.

Vyriškis nepajėgė suprasti, kaip galima parduoti nepadalytą turtą. Mat Žvėryne esantį namą drauge valdė R.Ancikevičienė ir jos sesuo. Ancikevičiams priklausė namo mansarda, seseriai - pirmas aukštas.

Šias varžytines sustabdė teismas, kol giminaičių turtas bus padalytas. Skolininkei R.Ancikevičienei priklausė 90 kvadratinių metrų palėpė. Žemė, pirmas namo aukštas buvo kitų asmenų nuosavybė.

Pagaliau buvo paskelbtos teisėtos R.Ancikevičienės 90 kvadratinių metrų palėpės varžytinės. Privačioje valdoje esančiai palėpei be žemės pirkėjų neatsirado.

Šeima gyveno tarsi ant adatų: išmes iš vienintelio būsto ar neišmes?

Kaip numato įstatymai, neįvykus trejoms varžytinėms turtas parduodamas už dalį pradinės kainos. Nustatyta mansardos kaina - 60 tūkst. litų.

2002 metų spalio 25-ąją šeimai išaušo graudi diena: jų turtas turėjo būti parduotas be varžytinių už kainą, kuri net nepadengė skolos.

"Kai atėjau į antstolės kabinetą, jame, be J.Gančierienės, buvo mūsų kreditorius J.Sabaliauskas, turtą įsigyti norėjęs pilietis G. (beje, dirbantis nekilnojamojo turto agentūroje), - pasakojo G.Ancikevičius. - Visi susėdome prie stalo, įvyko tarsi nedidelė sueiga. J.Gančierienė pasakė: "Yra gautas prašymas, turtas parduotas."

Pasak G.Ancikevičiaus, pirkėjas G. ir J.Sabaliauskas išėjo. Tada jis dar kartą pasiteiravęs antstolės, ar pardavimo sandoris įvyko? "Dar klausiau, ar gausiu tai patvirtinantį dokumentą? - teigė G.Ancikevičius. - Antstolė trumpai paaiškino, kad gausiu vėliau. Ji pridūrė nežinanti, ar įvyko, nes "buvo žmonių, vaikščiojo, nieko neaišku".

Lyg perkūnas iš giedro dangaus

Taip prasidėjo nerimo kupinas gyvenimas, nežinia ir laukimas. Kada pasibels laiškanešys ir įteiks vienintelės pastogės pardavimo dokumentus?

Tačiau lapkritį pasirodė ne laiškanešys, o nekilnojamojo turto firmoje dirbantis pirkėjas.

"Pirmiausia jis aplankė niekam neskolingą žmonos seserį ir paaiškino, kad jiems "šitas objektas reikalingas". Todėl sesuo turinti parduoti žemę. Kiek girdėjau, turto įsigijimo dokumentų seseriai neparodė, - pasakojo pašnekovas. - Dabar manau, kad tuo metu dokumentai dar nebuvo tinkamai įforminti. Mat pardavimo be varžytinių akte nebuvo antstolės parašo."

Kodėl nepasirašė?

G.Ancikevičius mano, jog gal dar bijota, kad jis kreipsis į teismą. Todėl dokumentą esą planuota pasirašyti tik tada, kai terminas, per kurį galima skųsti antstolių veiksmus, bus praėjęs.

"Iš tiesų būtume bylinėjęsi dėl savo pažeistų teisių. Mat tai buvo vienintelė mūsų šeimos pastogė, o išieškojimą tokiais atvejais būtina nukreipti į kitą turtą, - sakė G.Ancikevičius. Tačiau bylinėtis įmanoma tik turint pareigūno pasirašytą dokumentą. O juk pirmasis iš trijų turto pardavimo aktų pasirašytas nebuvo".

G.Ancikevičiams tebekybant tarp dangaus ir žemės prabėgo pora mėnesių. Baigiantis 2003-iųjų sausiui šeima sulaukė pirkėjo pranešimo apie būsimą iškeldinimą iš patalpų.

Dar du aktai!

Ir staiga driokstelėjo: pasirodė, kad pirkėjui mėginta perleisti ne tik namo mansardą (nors būtent apie mansardos pardavimą skelbta laikraščiuose ir teismo sprendime), bet ir kitus G.Ancikevičių šeimos turto likučius: rūsį, sandėlį, šiltnamį.

Ancikevičiai suprato, kad praradę ne tik mansardą, bet ir kitus pastatus, jie gali prarasti žemę. Viso bendro turto vertė daug kartų viršytų turėtos skolos dydį ir sudarytų sąlygas pirkėjui pasipelnyti.

Apie dviejų skirtingų turto pardavimo aktų egzistavimą G.Ancikevičius sužinojo Vilniaus miesto pirmajame apylinkės teisme. Vyriškį ištiko šokas: "Juk tai - griežtos atskaitomybės dokumentai, prilygstantys notarų tvirtinamam nekilnojamojo turto pardavimui, - stebėjosi G.Ancikevičius. - Ar galite įsivaizduoti notarą, kuris jums nežinant vietoj jūsų parduodamo pusės buto pirkėjui "prirašys" ir antrąją pusę?"

Tačiau yra ir trečiasis ta pačia data pažymėtas, bet greičiausiai pasirašytas gerokai vėliau aktas, kuriame rašoma, jog antrasis "dėl techninės klaidos" anuliuojamas. Trečiuoju aktu vėl, kaip ir priklauso, parduota mansarda.

Schema?

Įsivaizduokime, kas būtų, jei antstoliai dirbtų išvien su nekilnojamojo turto prekeiviais ir už tam tikrus "komisinius" padėtų pelningai investuoti? Ar tokiu atveju tiktų štai tokia schema"? Nekilnojamojo turto prekeivis varžytinėse pigiai įsigyja nekilnojamąjį objektą, pavyzdžiui, dalį namo be žemės. Teismo vykdytojas pardavimo akto nepasirašo, laukia, kol šis veiksmas įsiteisės. Praėjus laikui, kai dar galima skųstis, pirmas aktas subraukomas bei anuliuojamas, o išrašomas ta pačia varžytinių data pažymėtas kitas aktas, tik jame jau įrašyta didesnė turto dalis?

Su šiuo raštu pirkėjas turtą gali registruoti Registrų centre kaip savo. Nuo to momento jis taps teisėtu įgijėju, ir joks teismas jo nebeišvarys. Be to, tokį turtą galima skubiai perparduoti tretiesiems asmenims.

Jokiu būdu netvirtiname, kad Ancikevičiams taikyta tokia schema. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra, kelerius metus tyrusi minėtų skirtingų aktų atsiradimo peripetijas, nenustatė, jog antstolė klastojo dokumentus. Ji tyrėjams paaiškino, kad vieno iš aktų nepasirašė dėl didelio darbo krūvio; o kitą sugadino neapsižiūrėjusi. Tai vertintina kaip "techninė klaida".

Prokuratūroje J.Gančierienė aiškino, kad kai ji prisiminė antrajame turto pardavimo be varžytinių akte padariusi klaidą, iš karto kreipėsi į vyr. antstolį, kad šis išduotų dar vieną turto be varžytinių pardavimo aktą. Tada antstolė įrašė "visus teisingus duomenis, tai yra tuos duomenis, kurie buvo nurodyti turto arešto akte ir paskelbti "Valstybės žiniose". O antrąjį neteisingą aktą surašė suklydusi "dėl didelio darbo krūvio" ir nepastebėjusi, kad antrajame akte išvardijo turtą, "panaikintą teismo sprendimu". Visi trys ne tą pačią dieną rašyti aktai datuoti spalio 25-ąja tik todėl, kad tą dieną įvyko pardavimas be varžytinių.

Šiemet vasario 5 dieną Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra ikiteisminį tyrimą nutraukė, o balandžio pradžioje Vilniaus apygardos teismas antstolės veiksmus pripažino teisėtais.

Nenori net prisiminti

Antstolė J.Gančierienė teigė, kad jai sunku kalbėti apie šią istoriją. "Kaip aš pavargau! - sakė antstolė. - Kaip sunku su žmonėmis, kurie laiku negrąžina skolų, o paskui dar kažko ieško."

Paklausta, ar prisimena trijų skirtingų dokumentų atsiradimo aplinkybes, antstolė pakartojo pavargusi viską iš naujo aiškinti, nes tai jau daranti ištisus penkerius metus.

"Paimkite teismo sprendimą ir pažiūrėkite! Ten viskas išdėstyta. Tai buvo klaida, kurią pastebėjusi pati ir ištaisiau! O jūs neklystate? Nejaugi iš karto viską surašote taip, kad peržiūrėjus nereikia nieko keisti?" - samprotavo antstolė. Ji priminė, kad Apygardos teismas neseniai priėmė sprendimą, kuriuo jos veiksmai pripažinti teisėtais.

J.Gančierienės nuomone, sprendimo vykdymas ne dėl vykdytojų kaltės vilkintas labai ilgai.

Antstolius rinks psichologai

"Prisipažįstu, kad buvau skolingas. Nesiginčyčiau ir dėl to, kad pardavė mano mansardą, - sakė G.Ancikevičius. - Tačiau tai reikėjo daryti vadovaujantis įstatymais. Bet ar galiu jaustis saugus, kai pats pirmasis pardavimo dieną rašytas dokumentas antstolės nepasirašytas ir todėl turi būti laikomas negaliojančiu; kai vėliau svarbūs dokumentai buvo tiek kartų taisomi, o antstolė neprisimena, ar pirkėjas jai grąžino visus antrojo akto egzempliorius." G.Ancikevičius visiškai atsiskaitė su kreditoriumi. Jis pasiryžęs pirkėjui grąžinti ne tik už jo turtą sumokėtus 60 tūkst. litų, bet ir pridėti viršaus, kad tik šis nebepretenduotų į jo namus. Žvėryno gyventojas nesijaučia pralaimėjęs, ketina bylinėtis Aukščiausiajame teisme.

Tuo metu Teisingumo ministerija pranešė apie antstolių "institucinę reformą", kuri antstolių darbą "padarys aiškesnį ir skaidresnį".

Antstoliai bus įpareigoti į visus gaunamus prašymus, pareiškimus ir kitus raštus atsakyti per 14 darbo dienų. Iki šiol antstoliai į žmonių kreipimusis atsakyti neprivalėjo.

Netrukus antstolių atrankoje turės dalyvauti psichologai. Įstatyme įtvirtintas reikalavimas, kad vienas iš konkurso komisijos narių turės būti psichologijos specialistas. Jis turės įvertinti kandidatų psichologines savybes, mat ne kiekvienas asmuo gali tinkamai atlikti antstolio pareigas.

Dabar antstoliais galės tapti tik sugebantieji geriausiai išspręsti tarp šalių kylančius konfliktus. Iki šiol antstolio "kokybės ženklas" buvo sugebėjimas bet kokiais būdais išieškoti kuo daugiau lėšų. Netrukus antstolių ir visuomenės atotrūkis turėtų sumažėti, nes antstoliams teks ginti ne tik kreditoriaus, bet ir skolininko interesus.

Teisininkų šeimą papildys nauja pareigybė - vykdymo teisėjai, kurie specializuosis nagrinėdami tik sprendimų vykdymo bylas. Tikimasi, kad vykdymo teisėjai užtikrins, kad visiems skolininkams būtų taikomos vienodos sąlygos bei įstatymai. Tai grąžins blėstantį visuomenės pasitikėjimą antstoliais ir pakels jų autoritetą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"