TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Sektantiška meilė prilygsta vergovei

2011 09 24 0:00
Ošo mokymo pagrindas - meditacija.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Apie sektas net pareigūnai kalba itin atsargiai, pavojaus varpais skambina nebent sektantų artimieji. Jie mėgina grąžinti mylimus žmones į įprastą gyvenimą, tačiau dažnai jau būna per vėlu.

Kiek sektų veikia mūsų krašte, nesiryžta konstatuoti net specialistai. Dalis jų mano, kad sektomis galima vadinti visas Teisingumo ministerijos oficialiai neregistruotas religines bendruomenes ir bendrijas (tokių pagal Religijų žinyną Lietuvoje yra 22), kiti laikosi nuomonės, jog šis kriterijus pernelyg abstraktus. Kad ir kaip būtų, sutariama, kad bent didesnė dalis tokių bendruomenių turi aiškių sektos požymių. Teigiama, kad iš jų bene daugiausia narių Lietuvoje turi Scientologijos bažnyčia ir Ošo sekėjai. Tačiau nėra jokios oficialios statistikos, kiek jų iš tiesų esama.

Pradžia - sėkmės pažadai

Netradicinių bendruomenių dvasiniai vadovai įsakmiai reikalauja savo sekėjų nebendrauti su draugais ar artimaisiais, jei šie nepritaria sektos veiklai. Be kita ko, sektantai dažnai verčiami rinkti aukas, mokėti už "dvasinio tobulėjimo" kursus, net dirbti fizinius darbus.

Populiariausias pasipelnymo šaltinis - vadinamieji dvasiniai mokymai. "Žmogus perka brangius, religinę potekstę turinčius kursus, kurie turėtų jam padėti šeimoje ir finansiškai, tačiau tokiam asmeniui vis tiek nesiseka, o išleisti pinigai nesugrįžta. Jis įsitikinęs, kad sėkmė jo neaplanko, nes yra nepasiekęs tam tikros dvasinės būsenos. Tada lankomi papildomi kursai", - LŽ sakė Teisingumo ministerijoje dirbantis naujųjų religijų specialistas Donatas Glodenis. Anot jo, pamažu tokie žmonės tampa manipuliacijos aukomis.

Gelbėjo sūnų - prarado turtą

Vilniuje gyvenantis Algimantas (vardas pakeistas, pavardė redakcijai žinoma - aut.) dvasiškai tobulėja arba, jo paties žodžiais tariant, "atskleidžia savo asmenybę" jau beveik dvi dešimtis metų dalyvaudamas su scientologais siejamos organizacijos veikloje. Pačiame tobulėjimo įkarštyje Algimanto turėtas baldų gamybos verslas žlugo. Užtat vyro šeima gausėja. 36-erių Algimantas netrukus trečią kartą taps tėvu. Tos pačios organizacijos veikloje dalyvauja ir jo žmona, ir net vos aštuonerių metų sulaukęs vyresnėlis sūnus.

"Anūkas jau keliskart gyrėsi: seneli, aš jau ir vieną testą išlaikiau, ir kitą", - LŽ pasakojo Algimanto tėvas Antanas (vardas pakeistas - aut.). Nors Antanas sūnaus jau kurį laiką nebeįkalbinėja grįžti į įprastą gyvenimą, dėl vaikaičio jam neramu. Kita vertus, apie tai Antanas su sūnumi kalbėti vengia, nes yra sulaukęs grasinimo: "Jei dar bandysi kištis, tu man - nebe tėvas."

Antanas sielvartauja, kad per tiek metų nesugebėjo sūnaus ištraukti iš sektos. "Jo verslas žlugo. Kiek žinau, įmonės direktoriumi dirbo vienas tos bendrijos narių. Esu įsitikinęs, kad sūnų apgaudinėjo", - sakė Antanas. Jis atskleidė, kad žlugus sūnaus verslui reikėjo grąžinti banke Algimanto paimtą paskolą, nes į duris jau beldėsi antstoliai. Antanas - tautodailininkas, turėjo dirbtuvę sostinės Vingrių gatvėje. Traukdamas sūnų iš finansinės duobės Antanas šias patalpas pardavė, tačiau už jas gauti pinigai Algimanto skolos bankui iki galo nepadengė. Iki šiol Antanas su žmona moka bankui tiek, kiek įstengia surinkti. Norėdamas atpirkti dirbtuvę (darbas joje garantuodavo šeimai nemažas pajamas), Antanas pardavė jųdviejų su žmona turėtą butą Vilniaus centre, Vivulskio gatvėje. "Tačiau dirbtuvės mums neparduoda, nors ne kartą prašėme. Dabar gyvenu kaime, auginu bites, Vilniuje beliko vos 30 kvadratinių metrų kambarėlis virš dirbtuvės. Baigėsi mano gyvenimas, kai visko netekau", - apmaudo neslėpė Antanas.

Jam itin skaudu, kad sūnus nė karto nepaaiškino, neparodė dokumentų, kaip buvo panaudota 120 tūkst. litų paskola. "Dingo tie pinigai. Sakė, lyg mokėjęs komunalinius mokesčius, algas baldų cecho darbininkams, o gal ir atidavė tuos pinigus kažkam", - atsiduso Antanas.

Lemtingas lankstinukas

LŽ kalbinant Algimantą neatrodė, kad jis jaustų sąžinės graužimą dėl savo tėvų dabartinės padėties. "Jis nekenčia religijos, daug ko galėjo jums prišnekėti", - pareiškė vyras, tačiau kalbėtis sutiko. Jis tvirtino esąs dirbantis, šeimą išlaikantis žmogus, o "asmenybę tobulinti visada reikia". Algimantas prisipažino neseniai lankęsis Kopenhagoje ir ten įsikūrusioje Scientologijos bažnyčioje ne tik rūpinosi dvasiniais reikalais, bet ir mokėsi verslo. Paklaustas, iš ko mokėjo už kelionę ir kursus, vyras atsakė, kad jam pinigų užtenka.

Tačiau Algimanto tėvas tvirtino ką kita. Pasak jo, į tokias keliones sūnus vyksta dažnai, nors pinigų neturi. Antanas pasakojo, kad sūnus ne kartą yra skambinęs iš užsienio, pavyzdžiui, Sankt Peterburgo, ir mamos prašydavęs pinigų kelionei namo. "Mama yra mama, siųsdavo pinigų. O jis pats ten, kiek žinau, dirbo toje bažnyčioje, bet už tai jam nemokėjo", - tikino Antanas.

Algimantas LŽ tvirtino, kad pirmą kartą į Vilniaus dianetikos centrą jam pasiūlė nueiti ne kas kitas, o mama, nors pati nesuprato, kur sūnų siunčianti. Tuomet Algimantas turėjo asmeninių problemų. Viskas prasidėjo, kai Algimantas su mama ėjo Pilies gatve ir jiems į rankas buvo įbruktas lankstinukas. Dianetikos centro. Viena siūlytų programų turėjo išspręsti Algimantą kamuojančią bėdą. Tuomet įvairios naujosios religijos dar nebuvo paplitusios, tad Algimanto motina nė neįtarė, kas tai yra.

Nei transo, nei pinigų

Į tą patį tinklą buvo įkliuvęs ir vilnietis Dominykas (vardas pakeistas - aut.) Jis taip pat gatvėje gavo lankstinuką. Pirmieji testai, kuriais esą patikrinama žmogaus asmenybė ir nustatoma, kaip jam pasiekti visokeriopą gerovę, yra nemokami. Dominykas susigundė sužinoti savo laimės receptą.

Užpildęs anketą Dominykas sužinojo, kad bet kurį žmogų valdo pasąmonė. Po atitinkamų mokymų jis būsiąs įvestas į transo būseną ir pasąmonė pati nurodys, kaip tapti laimingam. Už mokymus jau reikia mokėti. Dominykas pasirinko individualią mokymosi programą: nusipirko knygą ir skaitydavo ją Dianetikos centre, jei ko nors nesuprasdavo, privalėjo čia pat tai pasiaiškinti su vadovais.

"Kokį mėnesį ten vaikščiojau. Pastebėjau, kad į klausimus, kurie iš tiesų domino, man neatsakydavo, nukreipdavo kalbą", - prisiminė Dominykas. Jį išgelbėjo kurioziškas įvykis. Namuose Dominykas buvo paslėpęs nemažą pinigų sumą doleriais. Paslėpė taip, kad pats nebeprisiminė kur. Dominykas nusprendė, kad kas jau kas, o jo pasąmonė tikrai žino, kur yra žalieji banknotai. Tad iš savo vadovų ėmė reikalauti žadėtojo transo. "Matyt, buvau per mažai patobulėjęs, į jokį transą manęs neįvedė, tada nusispjoviau ir nebekėliau ten kojos", - juokėsi vyras. Tačiau galutinai vadinamojo centro veikėjų jis tikino atsikratęs tik po gerų poros metų. "Nuolat skambindavo, siųsdavo laiškus, pranešinėdavo apie paskaitas. Galiausiai piktai pareiškiau, kad paliktų mane ramybėje visam laikui", - pasakojo Dominykas.

Dabar jis su humoru prisimena skambučius pačioje jo pažinties su dianetika pradžioje. Vyro prašyta nemokamai vežioti krovinius. Esą dabar esi mūsiškis, gali ir padėti. Dominykas atsisakė. "Ne viename tokio pobūdžio judėjime žmonės verčiami dirbti fizinius darbus, net daržus prižiūrėti ar statybose dirbti", - sakė Dominykas.

Neturi nieko bendra?

Grįžkime prie Algimanto istorijos. Jis nuolat lankosi Vilniaus dianetikos centre. Paklaustas, kokį tikėjimą išpažįsta, Algimantas paaiškino, kad jiedu su žmona - Scientologijos bažnyčios sekėjai. Ji Lietuvoje nėra registruota, tad kurti čia jos maldos namus būtų nelegalu. Tad oficialiai įregistruotas visuomenine veikla užsiimantis Dianetikos centras. Tokie centrai veikia ir kitose valstybėse.

Vilniaus dianetikos centro vadovė Jurgita Braškutė LŽ kategoriškai teigė, kad Scientologijos bažnyčios mūsų krašte nėra, o jų centre tiesiog skaitomos paskaitos, padedama žmonėms dvasiškai tobulėti. Tačiau sunku patikėti, kad centras neturi nieko bendra su scientologija. Centro tinklalapyje kimšte prikimšta informacijos apie Scientologijos bažnyčią, nurodoma, kad centras bendradarbiauja su įvairiomis scientologų bendruomenėmis užsienyje. Siūloma pirkti knygas ir kompaktinius diskus su paskaitomis apie scientologiją, juos galima ir išsinuomoti. Centras teikia "auditingo paslaugas". Skaitome, kas parašyta paslaugos apibūdinime: "Auditingas - speciali asmeninės konsultacijos forma, egzistuojanti tik scientologijoje." Scientologijos bažnyčios nėra, bet centre taikoma scientologijos metodika?

Visuomeniniais centrais dangstytis populiaru. Panašią praktiką taiko sostinėje ir Vilniaus rajone įsikūrę meditacijos centrai Ojai. Jų veiklos pagrindas - religinis Ošo judėjimas, kuris mūsų krašte taip pat laikomas netradiciniu ir neregistruojamas.

Mokesčių nėra, yra "indėlis"

Tokių centrų veiklai reikalingi pinigai. J.Braškutė LŽ sakė, kad Dianetikos centre pluša keturi darbuotojai, patalpas jie nuomojasi. Lėšų gaunama iš knygų pardavimo ir paskaitų skaitymo. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, Vilniaus dianetikos centras - ne pelno siekianti įstaiga, kuri nemoka PVM. Tai reiškia, kad centro metinė apyvarta nesiekia 100 tūkst. litų. Iš knygų, paskaitų bei nario mokesčio daug neuždirbsi. Tačiau centras teikia ir kitokias paslaugas. Pavyzdžiui, jau minėto auditingo. Kuo ilgesnės asmeninės konsultacijos, tuo daugiau pinigėlių reikia pakloti: nuo 350 litų už 12,5 valandos trukmės konsultaciją iki 1120 litų už 50 valandų. Dar siūloma Išsivalymo programa: esą organizmas išvalomas nuo visų kenksmingų medžiagų, net nuo radiacijos, išnyksta priklausomybė nuo narkotikų.

Tvirtinama, kad su dianetikos technologija per daugiau kaip 15 centro gyvavimo metų susipažino per 15 tūkst. žmonių. Skaičius atrodo nedidelis. Tačiau prisiminkime, kad Algimantas "tobulinasi" jau antrą dešimtmetį... O kur dar visi "išvalytieji"?

Meditacijos centro Ojo tinklalapyje teigiama, kad negalima net klausti, kiek reikia mokėti už kursus, nes meditacija yra neįkainojama, be to, tai esą rodo klausiančiojo nenuoširdumą. LŽ vis dėlto ryžusis pasiteirauti, centro darbuotojas pataisė, kad pas juos nėra jokių mokesčių. Po pauzės jis pridūrė, kad yra laisvanoriški indėliai, bet drauge užsiminė, jog pradedantiesiems toks indėlis siekia nuo 5 iki 10 litų. Jei vėliau lankysitės specialioje mokykloje, kurios "švietimas" trunka iki ketverių metų, už vieną dieną vadinamųjų praktikumų indėlis sieks jau 100 litų.

Tikėti niekas nedraudžia

Akivaizdu, kad abu šie centrai vadovaujasi religinių judėjimų įkūrėjų mokymu. Verta prisiminti, kad Scientologijos bažnyčios įkūrėjas Lafayette'as Ronaldas Habardas (gimęs 1968 metais) yra tiesiai šviesiai pareiškęs: "Jeigu žmogus iš tiesų nori uždirbti milijoną dolerių, geriausias būdas tai padaryti - sukurti savo religiją." Mohanas Chandra Raijneeshas (vėliau pasivadinęs Ošu), garsėjo potraukiu prabangai ir tuo, kad šio judėjimo šalininkus skatindavo seksualiai bendrauti su dvasiniais partneriais.

Naujųjų religijų specialistas D.Glodenis teigia, kad niekas negali uždrausti žmogui tikėti tuo, kuo jis nori. D.Glodenis apskritai nevartoja žodžio "sekta", tačiau pabrėžia, kad žmogus negali virsti manipuliacijų objektu jokiomis aplinkybėmis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"