TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Senųjų namų paslaptys

2006 09 23 0:00
Šiuose rūmuose įsikūrusi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija.
Felikso Žemulio nuotrauka

Naktimis kai kurie pastatai atgyja ir ima gyventi antrą, paslaptingą gyvenimą. Liudininkai būgštauja, kad juose įsikūrę vaiduokliai.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, garsėjanti įvairiais žygiais po šiuos vaizdingus parkus, galėtų rengti vilniečiams ir sostinės svečiams dar egzotiškesnę ekskursiją - pas Verkių vaiduoklius.

LŽ pašnekovų teigimu, sename Verkių dvaro pastate, kur įkurtas Botanikos instituto doktorantų viešbutis ir Pavilnių bei Verkių regioninių parkų direkcija, vaidenasi. Vaiduokliai esą ypač suaktyvėjo po to, kai viešbutyje prieš penkerius metus mįslingai žuvo jauna moteris.

Vakare pasilikti bijo

Vilniaus pakraštyje, Žaliųjų ežerų gatvėje, ošiančiame ūksmingame Verkių dvaro parke Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija įsikūrė 1999 metais. Verkių architektūrinio ansamblio šeimininkas Botanikos institutas regioninių parkų direkcijai išnuomojo antrą nedidelio senovinio paviljono aukštą. Pirmame jo aukšte yra instituto doktorantų viešbutis - pora mažų butų.

Direkcijos darbuotojai ilgai negalėjo atsidžiaugti patalpomis - išskirtinis gražus pastatas, aplink vaizdingas Verkių parkas. Gamtininkai sakė ilgai nekreipę dėmesio į tokius menkniekius, kad šiame name kartais nei iš šio, nei iš to užsidaro ar atsidaro durys, nors langai uždaryti ir skersvėjo nėra, retsykiais pasigirsta keisti garsai.

Tačiau pastaruoju metu parkų specialistai stengiasi baigti darbą laiku ir ilgai šiame pastate neužsibūti. Gamtininkams nerimą kelia ne tik keista nuojauta, tarsi, be jų, čia visą laiką kažkas yra. Kai direkcija baigia darbą, užrakina duris ir įjungia apsaugos signalizaciją, pastate prasideda antrasis - naktinis gyvenimas.

"Naktimis ten kažkas vaikšto, šnabžda, kalba, stumdo baldus, leidžia vandenį tualete ir duše, ant grindų krinta indai", - pasakojo pastate buvusios kavinės darbuotoja Laima Stankevičienė. Ji su savo vyru dvejus metus gyveno viešbutyje, pirmame aukšte. Pasigirdus keistiems garsams Laimos vyras ne kartą ėjo į lauką pažvelgti į antro aukšto langus, tačiau juose tvyrodavo tamsa. "Neištvėrėme ilgiau ten gyventi", - prisipažino Stankevičienė.

Signalizacija užfiksuoja

Nenorėjo čia užsibūti ir ąžuolų restauravimo specialistai iš Čekijos, kuriuos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija buvo pasikvietusi gydyti Verkių ąžuolų. Užsieniečiai taip pat buvo įkurdinti paviljono pirmame aukšte. Po keleto parų čekai pareiškė, kad projektas baigtas. "Bet juk restauruotinų ąžuolų dar yra?" - bandė juos sulaikyti direkcijos darbuotojai. "Negi jūs nežinote, kas jūsų name naktimis darosi?" - atšovė čekai ir išvažiavo.

Kažką vaikštant naktimis po užrakintas patalpas yra ne kartą užfiksavusi ir jose įrengta signalizacija. Apsaugos tarnyba atvažiuoja, bet įsilaužimo pėdsakų neranda.

Viena liudininkių tvirtino vaiduoklį išvydusi. "Buvo pavakarys, kolegos baigė darbą ir išėjo, rengiausi eiti ir aš. Atvėriau duris ir nustėrau: priešais ore tarsi kybojo moteris. Mačiau jos plytų spalvos tuniką, plaukus, tačiau neįžvelgiau veido ir kojų. Mane nusmelkė šaltis", - pasakojo moteris.

Vaidenasi nerami siela?

2001 metų spalio 1-osios naktį šiame name įvyko tragedija. Į Botanikos instituto doktorantų viešbučio kambarį policijos pareigūnus iškvietęs mokslų daktaras botanikas Tomas Kovėra teigė, kad jo viešnia 32 metų vilnietė Daina Makaravičienė nusišovė iš jo legaliai laikyto medžioklinio karabino.

Grožio konkurso "Misis Lietuva" dalyvės, stomatologės Dainos Makaravičienės tragiška žūtis net praėjus penkeriems metams tebėra mįslė. Nors teismas buvo išnagrinėjęs šią bylą, žuvusios artimieji pasiekė, kad Generalinė prokuratūra atnaujintų tyrimą.

Makaravičienės tėvai Gražina ir Romualdas Duknauskai netiki, kad tai buvo savižudybė. Makaravičienės palaikai buvo ekshumuoti ir dar kartą ištirti. Mūsų pašnekovai tvirtino, esą galva vis dar vežiojama tirti po užsienio teismo medikų laboratorijas. "Todėl šios moters siela neranda vietos ir vaidenasi", - spėlioja žmonės.

"Dalis galvos nepalaidota. Pastaruoju metu ją tyrė Vokietijos ekspertai. Jie išvadas dar liepos mėnesį atsiuntė Vilniaus apygardos prokuratūrai, bet ši jų neviešina", - LŽ sakė velionės Dainos tėvas Duknauskas. Jis nenustebo išgirdęs, kad pastate, kur įvyko tragedija, vaidenasi. "Gal Dainos siela neranda vietos dėl smurtinės mirties ir neteisybės. Be to, šiame sename pastate galėjo būti ir daugiau tragedijų", - svarstė nelaimės prislėgtas žmogus.

Stebėtojams nepasirodė

Kartu su pora bičiulių gamtininkų nusprendėme pernakvoti bent vieną naktį paslaptingajame Verkių paviljone. Atvažiavome čia beveik dešimtą valandą vakaro, kai lauke dar buvo šviesu.

Nusprendėme įsitaisyti ne visi kartu, nors taip būtų jaukiau, tačiau atskirai. Jonas atsigulė ant minkštasuolio direkcijos prieškambaryje, Vacys įsikūrė viename kabinetų, kur, kaip mums sakė, neretai vaidenasi, o aš pasitiesiau miegmaišį ant grindų salėje po paviljono kupolu. Iš čia buvo patogu stebėti trejas salės duris skirtingose jos pusėse, už mano nugaros buvo ketvirtosios durys bei pro jas boluojantis langas. O svarbiausia - priešais buvo ta siena, kur matė moterį plytų spalvos tunika. Beveik virš tos vietos kybo judesio signalizatorius - jei kas įžengtų į salę, įsižiebtų raudona lemputė.

Visas duris, išskyrus laukujes, palikome atidarytas. Netrukus žemę apgaubė sutema. Už langų ošiančiame parke ji buvo dar tirštesnė, o čia, direkcijoje, visai nieko nebegalėjai įžiūrėti - tik šalta melsva šviesa mirkčiojo kompiuterių monitorių lemputės.

Prieš tai paklaustas, ar tiki vaiduokliais, Vacys ilgai tylėjo, kol prisipažino: "Truputį tikiu". Jonas buvo kategoriškas: "Aš katalikas ir tvirtai tikiu Dievą. Kur esu aš, joks vaiduoklis neateis". Vos Jonas įsikūrė ant minkštasuolio, pasigirdo garsus jo knarkimas.

Vacio kampe buvo tylu. Man gulėti tiesiog ant parketo buvo kieta, mat pamiršau namie čiužinį, tad ilgai varčiausi, kol pagaliau užmerkiau akis. Vos užsimerkęs pajutau keistą drebulį, nors čia, po dieną saulės įkaitintu kupolu, buvo labai karšta. Atsimerkiau - tamsu, viskas kaip buvę, tad vėl nugrimzdau į miegą.

Paryčiais kūną vėl užliejo šalčio banga - ne įprasto, o tokio, kuris nueina pagaugais. Pabudau, tačiau praplėšti akių buvo neįmanoma. Kai pagaliau pavyko tai padaryti, nustebau: nors nejudėjau, judesio indikatoriaus lemputė tvieskė raudona šviesa! Prietaisas rodė, kad kambaryje, be manęs, kažkas yra. Apsidairiau - brėkštančio ryto prietemoje nieko nematyti.

Vėliau pašnekovai prisipažino taip pat jautę tą keistą šaltį - esą tai ir yra ženklas, kad vaiduoklis netoli.

Apleistame name

Panašią istoriją mėginome aiškintis ir praėjusį rudenį. Vilniaus priemiestyje, miške už Antakalnio, prie pat plento į Nemenčinę, stūkso apleistas medinis namas. Vieta čia patogi: netoli autobusų stotelė, už poros kilometrų - miestas. Gyvenk ir norėk, tačiau keistas, legendomis apipintas namas stovi tuščias jau ne vienus metus.

Jį parodę žmonės pasakojo, kad čia niekas negalįs gyventi. "Atsuka čiaupą - pasigirsta moters aimana. Naktį nei iš šio, nei iš to su visais rėmais išlekia langų stiklai. Įstato juos - vėl išlekia. Krinta ir dūžta indai. Panoro žmonės nupjauti keletą pušų prie namo - motoriniai pjūklai neužsiveda, o kai pagaliau užsivedė, papjauti medžiai griuvo tiesiai ant pjovėjų", - kalbėjo liudininkai.

Tada nesulaukėme jokių keistybių. Tiesa, budėjome neilgai - iki pusės pirmos nakties, mat buvo drėgna ir šalta. "Nebūtinai vaiduoklis ateis, kai jo lauki", - svarstė kolegos.

Neseniai vėl nuvažiavau ten. Namas vis dar tuščias, aprašinėtas "Čia gyvena vaiduokliai" ir panašiais užrašais. Tačiau kaimynystėje gyvenantys žmonės pranešė, kad sklypas, kuriame jis stovi, jau nupirktas.

Skirtingi vertinimai

Vieni LŽ pašnekovai kategoriškai atmeta tokias istorijas: "To negali būti todėl, kad to negali būti". Kiti tvirtina žinantys dar šiurpesnių.

Kazys Almenas, fizikas, rašytojas: "Netikiu. Tai žmogaus vaizduotė kalta - ji nori paslapčių, kai gyvenimas tampa nuobodus, ir savaip interpretuoja mūsų jutimus".

Vladimiras Azanovas, parapsichologas: "Žuvusių žmonių sielos nerimsta. Jos gali energetiniu pavidalu egzistuoti ir po mirties. Kūnas palaidotas, o siela gali daug metų blaškytis. Jai ne kliūtis uždarytos durys, sienos, ji gali rodytis, skleisti garsus. Šaltis, kurį pajutote, - vienas šios sielos požymių. Reikėtų pakviesti kunigą, kad pašventintų pastatą".

Gintaras Chomentauskas, psichologas: "Ši tema aptariama šimtus, o gal ir tūkstančius metų, bet realių atvejų, kai objektyviai būtų įrodytas vaiduoklių egzistavimas, nežinau. Vadinasi, visa tai vyksta tik žmonių galvose".

Vytautas Kapačiauskas, inžinierius bioenergetikas: "Vaiduoklių arba, moksliškai tariant, poltergeistų egzistavimas daug kartų įrodytas prietaisais, nufilmuotas. Nors šioje srityje pasitaiko nemažai apgaulės, tačiau neabejoju, kad pasaulyje egzistuoja daugybė dalykų, kurių dar nežinome".

Valerijus Rašomavičius, Botanikos instituto direktorius: "Laimė, centriniuose rūmuose, kuriuose dirbame, vaiduoklių nėra. Neretai baigiu darbą tik sutemus, einu tamsiais koridoriais - nepasirodo".

Julius Sasnauskas, katalikų kunigas: "Kas neturi daugiau kuo tikėti - tegul tiki vaiduokliais".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"