TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Šešiasdešimtmetė druskininkietė: Paryžius tapo mano namais

AFP/Scanpix nuotrauka

Solidaus amžiaus sulaukusi, sunkias ligas įveikusi druskininkietė nepabijojo iššūkio ir išvyko ieškotis darbo į užsienį. Anglija jai nepatiko, bet užtat Paryžius moterį sužavėjo: čia ji trejus metus dirbo auklyte ir dabar nenuleidžia rankų – tikisi rasti darbą ir gyventi Prancūzijos sostinėje, kol, kaip ji sako LRT Televizijos laidai „Emigrantai“, širdis nelieps grįžti į Lietuvą.

Išsiskyrusi, atlaikiusi sunkią ligą, praradusi darbą ir pajamas buvusi muitininkė Stanislava – ne iš tų, kurios pasiduoda be kovos. Užuot užsidariusi tarp keturių sienų ir lyg išganymo laukusi užtarnautos pensijos, ji nusprendė, kad būtent dabar, kai eina šešta dešimtis, reikia ieškoti nuotykių ir išbandyti visas gyvenimo suteiktas progas.

Taip susiklostė, kad, vienai tų progų pasitaikius, ši drąsi, optimizmu spinduliuojanti druskininkietė atsidūrė meilės miestu tituluojamame Paryžiuje.

Ne tik prie Paryžiaus, bet ir visos Prancūzijos simboliu laikomo Eifelio bokšto Stanislava ateina kiekvieną vakarą nuo pat tos dienos, kai prieš trejetą metų atvyko nemokėdama nei angliškai, nei prancūziškai. „Žinojau tik, kad čia stovi šis gražus bokštas, daugiau nieko“, – apie menką pasirengimą emigracijai pasakoja ji.

Netekusi darbo savo mieste, Stanislova sako neberadusi jos širdžiai mielo darbo. „Man jau buvo penkiasdešimt septyneri. Ir paprasčiausiai nėra darbo. Man pasiūlė tik kurti savo individualią įmonę“, – „Emigrantams pasakoja lietuvė.

Negana to, kad gyveno be darbo, staiga šią du jau suaugusius vaikus užauginusią moterį ėmė pulti sunkios ligos. Pirmiausia – erkinis encefalitas, po to – augliai, dėl kurių Stanislava privalėjo nedelsdama gultis po medikų skalpeliu.

„Po tos operacijos tris mėnesius visiškai negalėjau gyvent, aš buvau tarsi po žeme. Niekas su mani negalėjo susikalbėti, aš negalėjau kvėpuoti, negalėjau gyventi, negalėjau valgyti, nusisukusi nuo visų buvau. „Aš buvau pilkai juoda, negalėjau keltis, užmerkiu akis mačiau save po žeme“, – prisimena laidos „Emigrantai“ pašnekovė.

„Supratau, kad pasiekiau visiškai dugną ir privalau pasistengti, kad grįžčiau į gyvenimą“, – prisimindama pusę metų trukusią krizę, kalba Stasele vadinama šešiasdešimtmetė.

„Esu optimistiškas žmogus ir visada ieškau naujų kelių, niekada nenusimenu“, – sako Stanislava, pabrėždama, kad pensija – tai dar ne saulėlydis.

Nors Raigardo muitinės poste Stanislava išdirbo ne vieną dešimtį metų, savo pareigų ji niekada nemėgo: sako, tai – labai nemoteriškas užsiėmimas. Tačiau, kol plaukdavo pastovios ir neblogos pajamos, keisti profesijos vis nesiryždavo. „Įgyvendinti svajonę nusprendžiau tik jau pasiųsta į pensiją“, – pasakoja ji.

„Įstojau ten, kur mano širdis jau po daugelio metų norėjo. Įgijau specialybę – socialinę pedagogika, susipažinau su vaikais ir vaikų psichologija daugiausia. Aš tiesiog labai mylėjau mažus vaikus ir, kai netekau darbo, mano buvo didžiausias noras kažkur tai išvažiuoti, kažkam būt naudinga“, – „Emigrantams“ prisipažįsta lietuvė.

Pirminis planas buvo su sūnumi, garsiu Lietuvoje baleto artistu Aurimu Sibirsku Druskininkuose įsteigti baleto mokyklą. Tačiau tam reikėjo daug pinigų, o jų nebuvo... Štai tada Stanislavai ir kilo mintis, kad laimės reikia ieškoti kažkur toliau, už Lietuvos ribų.

„Buvau išvažiavusi dirbt į Angliją, bet tai tikrai buvo ne mano šalis, ne mano žmonės, ne mano kalba“, – dalijasi patirtimi druskininkietė.

Sako dirbusi manieže, perrinkinėjusi vaisius ir daržoves. „Darbo aš šito nebijau, bet tikriausiai riekia pabūti keliose šalyse, kad išsirinktum, kur tu galėtum gyventi. Nes ten aš pasijutau labai nesaugi, labai pažeminta. Aš galiu tarnauti, bet, kai būna tokia priespauda, vergovė, tai yra nepakeliama“, – laidai „Emigrantai“ sako Stanislava.

„Gyvenime mačiau ir šilto, ir šalto. Esu pratusi prie visko, bet tiesiog jaučiau, kad vergauti gamyklose ir fermose – ne man. Vidinis balsas tarsi kuždėjo, kad privalau nukeliauti į kažkokį baltą miestą, kuriame atrasiu tikrąją laimę“, – apie mistinius ženklus, atvedusius ją iki Paryžiaus, pasakoja emigrantė.

Ji teigia, kad tuo „baltos spalvos miestu“ paaiškėjo buvęs Paryžius. Šiandien Stanislava įsitikinusi, kad „balto miesto“ paieškos buvusios sėkmingos. Ji pagaliau atsidūrė jame ir iš tiesų pirmą kartą gyvenime jaučiasi gerai, savo vietoje.

Paryžiuje, pasak Stansilavos, atrodė saugu, švaru ir gražu: „Gražu, žmonės – mieli, ir suprantate – baltas miestas, balti pastatai. Aš buvau pati nustebusi, kad gyvenau ir nebuvau mačiusi aš jo“.

Skaičiuojama, kad du su puse milijono nuolatinių gyventojų turinčioje Prancūzijos sostinėje gyvena vos pusantro šimto lietuvių. O didžioji dalis jų – muzikantai, mokslininkai, mados pasaulio žmonės. Tai tikrai ne ta vieta, į kurią mūsiškiai masiškai emigruoja uždarbiauti, nes priima paprastai mokančius vietos kalbą.

Stanislavą pakvietė dirbti auklyte su dvynukais: „Žinote, kai dvynukai gimsta, yra labai sunku, o jiems, kai atvažiavau, buvo devynios dienos. Aš juos tiesiog užauginau, man tai buvo labai miela ir gera, buvo labai daug meilės. Šis darbas man buvo mielas.“

Stanislava sako norėjusi vykti į Prancūziją, ir atsitiko taip, kad jos draugė buvo prancūzų kalbos mokytoja, padėjusi šiek tiek išmokti prancūzų.

„Suprantu, kodėl didžioji dalis mano bendraamžių bijo žengti tokį žingsnį. Mes, vyresnieji, nemėgstame nežinomybės, turime aiškiai suprasti, kas mums yra sakoma, aiškiai žinoti, kokioje aplinkoje gyvename, o čia viso to nebuvo... Jaučiausi kaip vaikas, pasimetusi kitame pasaulyje“, – savo pirmus žingsnius meilės mieste prisimena Stanislava.

Didžiausias miestas, kokiame jai teko gyventi iki emigracijos, buvo Panevėžys. Tačiau Paryžiaus dydis jos nebaugino, nes jame ji jautėsi saugi: „Aš išeinu į miestą, įsėdu į metro, atvažiuoju, man patinka pavadinimas, išlipu ir vaikštau po visą Paryžių. Aš vaikštau viena ir taip viskuo džiaugiausi...“

Pasak Stanislavos, po tokių pasivaikščiojimų pasitaikydavo ir pasiklysti, ir tuomet praversdavo prancūzų kalbos žodynėlis.

Pati, be niekieno pagalbos, lietuvė vos per keletą mėnesių spėjo apvažiuoti visą megapolį, perprato miesto metro sistemą, susirado, kur galima pigiau apsipirkti, kur ir kada nemokamai įleidžia į kultūrines vietas. „Paryžius tapo mano namais“, – dabar sako ji.

Lietuvoje liko Stanislavos anūkai, dėl kurių jai labiausiai širdį skaudėjo: „Aš dažnai grįždavau namo, bet vis tiek anūkė pyko ant manęs, nesuprato kas yra Paryžius ir sakydavo: „Močiute, tu mane palikai, tu mane užmiršai“.

Pirminis Stanislavos emigracijos planas buvo vos vieniems metams. Prasiblaškiusi ir pasisėmusi naujų idėjų, planavo grįžti ir dar kartą bandyti darbintis Lietuvoje. Bet Paryžiuje jai per daug patiko, kad viso to imtų ir lengvai atsisakytų.

Stanislava Paryžiuje gyveno nuomojamame bute ir kasdien nuo ryto iki vakaro prižiūrėdavo dvynukus. Tačiau tvirtina su vaikais jokio vargo neturėjusi.

„Dvynukus auginti yra daug lengviau, negu vieną vaiką. Aš šituos vaikus labai myliu. Tiesiog nebuvo, kam atiduot tos meilės, aš atidaviau visą ją vaikams. Aišku, aš važiavau ir bijojau, kad gal netiksiu, nesugebėsiu. Bet tai buvo inteligentų šeima, kuria ir aš buvau patenkinta, ir jie manimi buvo patenkinti“, – džiaugiasi laidos „Emigrantai“ pašnekovė.

Stanislava sako atvykusi dirbti auklyte tik vieneriems metams, bet praėjo jau treji metai. Vis dėlto atėjo laikas su lietuvės ir prancūzo dvynukais atsisveikinti. Rugsėjį moters užauginti vaikai pradėjo lankyti paruošiamąją mokyklėlę, tad Stanislavos paslaugų jau nebereikia. „Galėčiau važiuoti atgal, bet jaučiu, kad man dar reikia pabūti. Kaip tik šiuo metu ieškau naujo darbo“, – šypsosi moteris.

Ji sako nuo rugsėjo mėnesio ieškanti naujo darbo ir gyvenanti iš santaupų, skirianti daug jėgų prancūzų kalbos kursams.

Jei savo paslaugas siūlytų grynai prancūziškai šeimai – darbą lietuvė rastų per dieną, nes auklių paklausa šiame milijoniniame mieste – didžiulė. Paryžiečiai pageidauja vyresnio amžiaus moterų, bet Stanislava tam dar nepasiruošusi. Prancūzai esą labai reiklūs taisyklingai kalbai, o Stanislavos amžiuje atitikti šiuos aukštus standartus – nelengva.

Kitaip nei daugelis šiuolaikinių emigrantų, ji negali pasigirti prasigyvenusi ir užsidirbusi dešimčiai metų į priekį. „Auklės čia tiek negauna“, – juokiasi Stanislava ir sako, kad pavalgyti ji visada turi:

„Paryžius yra labai brangus miestas. Aš tiesiog gyvenu aš savęs nevaržau todėl, kad man nereikia jau kaupti tų pinigėlių. Tiesiog džiaugiuosi gyvenimu.“

Mados sostinė garsėja dar ir itin aukštomis nekilnojamo turto kainomis. Pastaruoju metu daug gyventojų ėmė keltis už miesto, kad taip sutaupytų. Bet tik ne pensininkė auklė iš Lietuvos – ji gyvena beveik miesto centre, vos dvidešimt minučių metro iki Eifelio bokšto.

„Kas dirba Paryžiuje, tas ir gyvena Paryžiuje. Čia yra tokios „studio“, kur galima gyventi šeimai ar vienam žmogui. Ten, kur aš gyvenu, tualetas yra bendras, mes gyvename trys šeimos, yra koridorius, trys atskiri kambariukai, dušas, tualetas. Atskirai – mano virtuvė ir mažiukas kambariukas“, – „Emigrantams“ sako Stanislava.

Į savo mažytį kambarėlį ji grįžta tik pernakvoti. Kiekvieną vakarą ji įsijungia kompiuterį, peržiūri naujienas lietuviškuose portaluose, tada prisėda prie programos „Skype“ skambinti šeimos nariams ir draugėms. Ir lietuvė sako nesijaučianti visiškai vieniša.

Nors kavalieriaus dar neturi, Stanislavos nuo šokių tai neatbaido. Šalia jos pamėgtojo Eifelio bokšto kiekvieną vakarą vyksta nemokamos šokių pamokos, o atėjusi į jas, vietoje susiranda partnerį. „Vienišaudama tokiame dideliame mieste išmokau už save pastovėti, noriu ir griebiu į parankę, kartais pašokam net žodžių vienas kitam neištarę“, – norėdama savo pavyzdžiu užkrėsti kitas lietuves, pasakoja ji.

Tiesa, Stanislavos draugės lietuvės Paryžiuje yra jos sūnaus amžiaus.

„Iš pradžių metus laiko nuobodžiavau viena, turėjau tik vieną pažįstamą, paskui nuėjau į lietuvių bendruomenę, palengva susipažinome, kartu krepšinį žiūrime, už Lietuvą sergame, rengiame piknikus“, – dalijasi laidos pašnekovė.

„Kol gyvenau Lietuvoje, nemėgau švęsti gimtadienių, būdavo kažkaip liūdna, kad senstu. O čia ši šventė man vėl ėmė patikti“, – sako neseniai šešiasdešimtmetį paminėjusi moteris.

„Paryžius – ne tik porelių miestas: čia žmonės pirmiausiai myli save. Iš pradžių man tai atrodė keista, bet dabar pati to išmokau, investuoju į drabužius, pradėjau keliauti“, – pasikeitimus vardina emigrantė.

Į Lietuvą Stanislava sako parvažiuojanti maždaug keturis kartus per metus. Tačiau būti močiute iš Paryžiaus Stanislava visą gyvenimą nenori. Ji save iki šiol vadina mylinčia tėvynę patriote ir žada būtinai sugrįžti. „Juk dar nespėjau pasimėgauti lietuviška pensija, kuriai sąžiningu darbu užsidirbau, privalau tai padaryti“, – juokauja ji.

Moteris sako kol kas nematanti, kaip galėtų save realizuoti Lietuvoje. Sako grįšianti į tėvynę, „kada Lietuva pašauks, kada mano širdis pasakys“.

„Emigrantai“ transliuojami antradieniais 18.50 val. per LRT Televiziją. Laidos įrašą bet kuriuo paros metu galite peržiūrėti LRT.lt „Mediatekoje“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"