TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Sibiriečių gerumas - ir tikrovė, ir legenda

2006 06 22 0:00
Mums moja buvusi šilališkė Vanda Valiūtė - Centrinio Chazano gyventoja.
Gintauto Aleknos nuotrauka

Irkutsko srityje kai kurie atokių kaimų žmonės Lietuvos pasiuntinius pasitiko keiksmais. Tačiau kur kas skaudžiau nei piktas žodis veikė įspūdis regint kelmus vietoj kryžių, kadaise pastatytų ant tremtinių kapų.

Nei ištisą savaitę Sibire pliaupiantis lietus, nei niūrus Zimos viešbutis, kur mums teko porai dienų apsistoti sušlapusiems, nei daugybė erkių ir uodų neatvėsina lietuvių tremties vietas Sibire lankančių šalies jaunuolių entuziazmo pažinti šį tolimą kraštą.

Jau antrąją savaitę Irkutsko srityje viešintys ekspedicijos "Misija Sibiras 2006" dalyviai vilniečiai Justina Brazaitė, Gintarė Misevičiūtė, Karolis Pugačiauskas ir Šarūnas Frolenko bei kaunietės Dovilė Makarevičiūtė ir Sandra Šarkutė, ekspedicijos vadovas mažeikiškis Gintautas Alekna ir šių eilučių autorius pabuvojo Irkutsko ir Zimos miestuose, Centrinio Chazano ir Zulumajaus gyvenvietėse, taip pat taigoje glūdėjusiuose Kordono, 52 kvartalo kaimuose.

Kraštiečių ženklai Zimoje

Zimoje - rajono centre prie Okos upės ir garsaus rusų poeto Jevgenijaus Jevtušenkos gimtinėje, į kurį 1948 metais buvo atvežti du ešelonai tremtinių iš Lietuvos, amžino poilsio vietą rado daugiau kaip šimtas lietuvių.

Jų kapus nesunku atskirti nuo rusų kapų: prie mūsiškių stovi katalikiški kryžiai. Kai kurių tremtinių palaikai parvežti į Lietuvą, tačiau nemažai kapų dar liko ir yra apleisti - apžėlę medžiais ir krūmais. Merginos bei vaikinai žoles ir mažesnius medžius rovė, didesnius - kirto, iškuopė sutrūnijusius lapus bei kitas šiukšles. Prieblandoje skendėję lietuvių kapai iškart pašviesėjo ir dabar labai skiriasi nuo rusų kapų.

Beje, beveik prie kiekvieno rusų kapo stovi suolelis ir mažas staliukas. Mirusiuosius ateinantys pagerbti rusai čia atkemša degtinės butelį ir, išgėrę už velionio atminimą, bent pusę stiklinės stipriosios palieka jam ant stalelio. Vis dėlto, skirtingai negu pas mus, artimųjų kapai lankomi retai ir beveik neprižiūrimi.

Zimoje tremtyje gyveno ir muzikė Gražina Ručytė-Landsbergienė, poetės Ramutė Skučaitė bei Dalia Teišerskytė.

Lietuvių kryžiai - nupjauti

Apie sibiriečių nuoširdumą ir vaišingumą sklinda net legendos. Įsitikinome tuo ir mes: daug kur mūsų delegaciją sveikino ir tuoj sodino prie stalo, net kūrė rusišką pirtį. Tačiau Zulumajuje - apie pusšimtį kilometrų į pietvakarius nuo Zimos nutolusioje miško kirtėjų gyvenvietėje prie Zimos upės, Sajanų kalnų papėdėje, - lietuviai buvo sutikti priešiškai. "Gyvatės, jūs neturite ką namie veikti - ieškote čia konclagerių!" - plyšojo stora rusė purvinos miestelio gatvės viduryje.

"Kodėl be mano leidimo lankotės šioje gyvenvietėje ir net fotografuojate?" - griežtai pasiteiravo vietos administracijos viršininku prisistatęs solidus rusas ir pareikalavo parodyti dokumentus. Tačiau patyrusiam mūsų ekspedicijos vadovui Aleknai pavyko ramiu tonu bei pašmaikštavimais palenkti užsirūstinusią vietos valdžią, ir mes patraukėme purvina kaimo, kur kitados buvo ištremta keletas šimtų lietuvių šeimų, gatve.

Dabar Zulumajuje lietuvių nebėra - vieni pasimirė ir palaidoti ant Zimos upės šlaito prie šio kaimo, kiti grįžo į tėvynę. Užkopusius į kapines mus pasitiko slogus vaizdas - daug medinių kryžių prie mūsų tėvynainių kapų nupjauta, stirkso tik jų "kelmai".

"Kai čia buvau prieš keletą metų, kelmų buvo gerokai mažiau", - stebėjosi Gintautas Alekna. Tada jam vienas vietos gyventojų prisipažino, kad rusai kryžius pjauna malkoms. Maumedis, iš kurio šie kryžiai nutašyti, yra tvirtas, kaitrus medis, puikiai išdžiūvęs ir lengvai pasiekiamas, tad nors kaimą supa taiga - kam vargintis ieškoti joje kitų malkų?

Matyt, po metų kitų lietuvių kryžių ir kapų Zulumajaus kapinėse neliks nė ženklo.

Gimtoji kalba - maldaknygėje

Mūsų automobiliui įvažiavus į Zulumajų, viena ekspedicijos dalyvių - Gintarė Misevičiūtė ėmė virpėti, o netrukus jau braukė ašaras. "Čia buvo ištremti mano seneliai", - paaiškino mergina. Ji ilgai žvelgė į upę ir taigą abipus jos - jos senelis kirto kažkur šioje vietoje medžius, rišo juos į sielius bei leido šiuos į vandenį, sykį net vos nenuskendo.

"Iš senelio ir močiutės pasakojimų jau buvau susidariusi Zulumajaus vaizdą, ir atvykusi pajutau, tarsi čia jau esu buvusi - taip viskas matyta, pažįstama", - stebėjosi žurnalistikos antro kurso studentė. Gintarė klausinėjo vietos žmones, gal kuris prisimena jos senelius. Viena senutė tikino prisimenanti, net minėjo vardus.

O Centriniame Chazane - netoli Zimos esančioje gyvenvietėje, kur 1948 metais buvo ištremta keletas tūkstančių lietuvių - vienas kitas mūsų kraštietis dar tebegyvena. Aplankėme juos. 77 metų Juozą Kučinską radome ligoninėje - vienišas likęs senukas jau nebegali paeiti be ramentų. "Aš čia nuo 1954 metų. Prieš tai kalėjau Mordovijos, Magadano lageriuose, o paskui atvežė į Centrinį Chazaną", - pasakojo tremtinys.

Stalinui mirus, Kučinskas mėgino grįžti į Lietuvą, tačiau tuometė sovietinė valdžia nepriėmė. "Kol mano žmona buvo gyva, kalbėjomės tarpusavyje tik lietuviškai. Bet ji prieš trejetą metų mirė, tai dabar, kad nepamirščiau gimtosios kalbos, kasdien skaitau maldaknygę", - guodėsi Kučinskas.

Paveiksluose - šviesa

Prasta ir kitų Centriniame Chazane likusių mūsų kraštiečių sveikata. Vanda Valiūtė, kurią kartu su tėvais iš Šilalės rajono Karužiškės kaimo ištrėmė dar 1946 metais, jau menkai girdi. Tačiau liko linksma, smagių gražių akių ir energinga. Ponia Vanda dailininkė - jos nutapytais paveikslais anksčiau buvo nukabinėtos visos trobos sienos.

Dabar jų ten liko mažai, mat senutė šiais savo kūriniais atsidėkoja kaimynams rusams už jų gerus darbus, kai šie malkinę pastato ar dar ką gera padaro. Kaimynai pinigų neima - paveikslų prašo. Gal todėl, nepaisant ponios Vandos tremtyje prabėgusio gyvenimo, tie jos paveikslai šviesūs, sodrių ryškių spalvų, spinduliuojantys gerumu ir ramybe?

Zofija Miklašytė-Dausinienė į Sibirą buvo ištremta už tai, kad jos brolis buvo partizanas. Tačiau moteris dėl to rusų nekaltina. "Mus trėmė ne rusai, o savi - lietuviai. Prisimenu - rusai gailėjo, leido daiktų pasiimti, o lietuvių stribai mus skubino kuo greičiau į traukinį. Nėra bjauresnių žmonių už lietuvius!" - kaltino Centriniame Chazane gyvenanti Miklašytė. O jos vyras pasakojo, kaip tremtiniai po karo gynėsi nuo baisiųjų Sibiro uodų: išsitepdavo rūkytais lašiniais.

Centriniame Chazane tebegyvenanti Ona Vytiutneva į Sibirą atvažiavo savo noru. "Ištrėmė mamą ir brolį, o manęs tada nebuvo namie - likau tėviškėje Šeduvoje. Tačiau labai ilgėjausi mamos, todėl 1959 metais atvažiavau pas ją į Sibirą ir čia likau gyventi", - pasakojo Ona. Centriniame Chazane ji daug metų dirbo sanitare ligoninėje.

Vasara Sibirą pamiršo

Kaip ir Lietuvoje, taip ir Sibire šis pavasaris labai vėlavo, o vasara vis dar kažkur pakeliui prašapusi. "Dar niekada birželio viduryje nebuvo taip šalta, kaip dabar", - stebisi sibiriečiai. Moterys guodėsi, kad prastai dygsta daržovės, agurkus teko atsodinti. Beveik visas šias dienas, kai esame šiame krašte, jo dangus apsitraukęs pilkšva debesų marška, iš kurios dažnai prapliumpa žvarbus lietus.

Upės bei upeliai ištvinę ir toliau sparčiai tvinsta, miestuose ir kaimuose, kurie ir šiaip jau toli gražu nepasižymi gera tvarka, telkšo balos ir purvas. Žvelgiant į suklypusius, lentų tvoromis apjuostus rusų namus neretai susidaro įspūdis, kad laikas čia sustojo prieš kelias dešimtis metų ir žmonėms nebepavyksta, o gal ir nesinori jo pajudinti.

Tačiau Sibiro gamta graži. Tiesa, tiktai ten, kur ji neengiama žmogaus, o tokių vietų net ir bekraščiame beribiame Sibire lieka vis mažiau. Žvelgdamas į taigą stebėjausi, kiek daug joje kirtimų - daug kur didžiulės niūrios plynės, ypač prie kelių, iš kur patogu medieną atsivežti. O likę medžiai daug kur apanglėję - gaisrus gesinti čia neskubama, tad jie nusiaubia milžiniškus plotus. Keista matyti net beržus juodais kamienais pažemėje.

Kadangi oras mūsų ekspedicijai pasitaikė šaltas ir lietingas, o vaikščioti ir darbuotis kapinėse tenka nemažai, esame gerokai pavargę. Ekspedicijai vadovaujantiems gidui Gintautui Aleknai ir šią išvyką suorganizavusios Lietuvos jaunimo tarybos projektų vadovui Šarūnui Frolenkai teko pakoreguoti maršrutą, kad žygeiviai mažiau šlaptų. Vietoj stovyklavimo lauke, kur būtų sunku išdžiovinti nuolatos permirkusius mūsų rūbus ir batus, porai dienų įsikūrėme Zimos viešbutyje. Jo lygis - šeštojo-septintojo dešimtmečio, tad kai kurie žygeiviai į dvokiančias lovas net nesigulė, pasiklojo miegmaišius kambario viduryje. Tačiau bent jau ant mūsų galvų nepylė šaltas Sibiro lietus.

Beje, toji vėsa turi ir privalumų: kol kas čia nėra tiek daug uodų, kaip bijojome. Sibiriečiai ir šį kraštą skersai išilgai išmaišęs mūsų vadas Alekna, kuris ne tik ekspedicijai diriguoja, bet ir fotografuoti bei filmuoti suspėja, net tikina, esą uodų visiškai nėra, tačiau kapinėse vis dėlto tenka darbuotis užsimaukšlinus ant veidų tinklelius, gobtuvus ir su pirštinėmis - taip šie gyviai gelia. O taigoje daugybė erkių. Jų gausybe stebisi ir patys sibiriečiai.

Merginos - ištvermingos

Baigdamas šį rašinį norėčiau pranešti Dovilės, Justinos, Gintarės ir Sandros mamoms, kad jos turėtų būti laimingos: užaugino ne tik gražias, bet ir geras dukras. Merginos, nors ir nutrintomis kojomis bei sugeltos uodų, moka virti skanią turistinę košę, neša ne ką lengvesnes negu vaikinai kuprines, o svarbiausia - yra labai kantrios ir ištvermingos. Jų optimizmas kelia visos ekspedicijos grupės nuotaiką.

Ketvirtadienį žygeiviams gal jau pavyks įsikurti prie Baikalo ežero. Pamatyti šį Sibiro perlą svajojo kiekvienas mūsų. Pabuvę čia maždaug parą, krausimės kuprines kelionei į Lietuvą. Sibiras didelis ir gražus, tačiau namie - mieliausia. Jei viskas klosis taip gerai, kaip iki šiol, sekmadienio rytą ekspedicijos "Misija Sibiras 2006" dalyviai išlips iš traukinio Vilniaus geležinkelio stotyje. Iki pasimatymo, skaitykite žygeivių įspūdžius interneto tinklalapyje www.misijasibiras.lt!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"