TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Sibiro lietuvis: pagaliau atvažiavote!

2012 08 08 7:57
Labdaros ir paramos fondo "Jauniems" nuotrauka/Sibire pusę amžiaus gyvenančiam lietuviui E.Zagolskiui akys pritvinko ašarų vos išgirdus lietuvišką žodį.

"Ar nufotografavote mane Lietuvai?" - su ašaromis akyse vis klausė ekspedicijos "Misija Sibiras'12" komandos narių iš savo namelio Mažųjų Arbatų kaimelyje, Chakasijoje, juos išlydėjęs pusę amžiaus čia gyvenantis lietuvis Eduardas Zagolskis. Suglumęs dėl netikėtai užgriuvusių svečių senolis netvėrė džiaugsmu dėl to, kad gali pasikalbėti lietuviškai.

Tvarkyti lietuvių tremtinių kapinaičių už daugiau kaip 5 tūkst. km vykę ekspedicijos dalyviai kiekviename kaimelyje teiravosi apie ten gyvenusius ir galbūt tebegyvenančius lietuvius. Tačiau jiems neretai tekdavo išgirsti atsakymą, kad iš vieno ar kito lietuvio telikusi tik jo pavardė, o jie patys lietuviškai jau nebekalba.

Vis dėlto aštuntąją ekspedicijos dieną aktyvios paieškos davė savo vaisių. Sutvarkę Mažųjų Arbatų kaimelio kapinaitėse besiilsinčių tautiečių kapus ir užsukę į gyvenvietės parduotuvę, misijos dalyviai susipažino su pardavėja Ramute Zagolskyte. Moteris patikino, kad jos tėvas gyvena netoliese ir puikiai kalba lietuviškai. Bandeles kepanti ir jas pardavinėjanti Ramutė nurodė, kur jo ieškoti.

"Laba diena. Esu Zagolskis Eduardas. Gimęs 1928 metais, - guviai į choru ištartą "laba diena" atsakė lietuvis ir atsiduso. - Pagaliau atvažiavote. Tiek laiko čia gyvename ir vis galvojame, kodėl niekas iš Lietuvos neatvažiuoja lietuviškai pakalbėti", - tęsė jis.

"Lietuvos žinių" skaitytojams - išskirtinis interviu su Sibire gyvenančiu lietuviu Eduardu Zagolskiu.

- Pone Eduardai, kaip atsidūrėte taip toli nuo Lietuvos?

- Gimiau ir augau Lazdijų rajone, Kapčiamiesčio miestelyje. Labai sunkiai gyvenome, gerai buvo tik tada, kai tėvas tarnavo policijoje, Lietuvos-Lenkijos pasienyje. O nuo to laiko, kai užėjo sovietai, gyvenome labai prastai. Tėvą areštavo 1945 metais, o visą šeimą 1948 metais ištrėmė į Chakasiją. Iš pradžių aštuonerius metus kalėjau lageriuose, o kai mane paleido, atvažiavau čia. Tada labai greitai prasigyvenome, nieko mums netrūko.

- Papasakokit, kaip viskas prasidėjo. Kiek laiko kalėjote lageryje?

- Į kalėjimą pirmą kartą pasodino 1947 metais. Nuteisė 10 metų kalėti, tačiau bausmės laiką vėliau sutrumpino. Pirmiausia uždarė Lentvaryje, paskui perkėlė į Naująją Vilnią. Vėliau pervežė į Rusiją, kalėjau Mordovijoje. Ačiū Dievui, kad atskirai nuo kriminalinių nusikaltėlių, laukinių. Jeigu būtų pasodinę kartu, būčiau prapuolęs. Visa mano jaunystė lageriuose prabėgo, kiek sveikatos ten palikta... Mordovijoje tegaudavome po 300 gramų duonos ir skysčio, su kuriuo "bačkas" plaudavo. Paskui mane perkėlė į Kazachstaną. Dirbau šachtų statybose. Ten maitino jau kitaip, gyvenimas visai kitoks buvo. 1955 metais teismas nusprendė, kad reikia mane paleisti. Jokių nusikaltimų nebuvau padaręs, gerai dirbau, nė karto nesėdėjau karceryje. Todėl atvažiavau čia, pas tėvus.

- Už ką Jus nuteisė 10 metų kalėti? Galbūt pagelbėjote partizanams?

- Ne, partizanams nepriklausiau. Tik vienas iš draugų jiems vaistų padėdavo gauti. Tačiau miestelio vaistininkė buvo sovietų užverbuota. Ji kartą paklausė, ar tik ne partizanams tuos vaistus perkame, o vėliau prisidėjo prie to, kad mus sučiuptų.

- Už ką Jus teisė?

- Gyveno mūsų miestelyje šeima su aštuoniais vaikais, labai skurdžiai vertėsi. Kartą vedėsi jie keliu savo vienintelę karvę, o pro šalį važiuojanti mašina su sovietų kareiviais sustojo ir tą karvę atėmė. Įsivaizduojate? Šeimyna su aštuoniais vaikais, o iš jų atima paskutinę karvę! Galvojau: papjaus ją, pasidalys, o šeima badaus. Mes labai pasipiktinom tokiu elgesiu ir apylinkės viršininkui į svirną įmetėm granatą. Aišku, jis žuvo, o mus už tai pasodino. Visus penkis progimnazijos moksleivius. Įmetusiajam granatą skyrė mirties bausmę, o kitiems po 10 metų davė.

- Kai paleido iš lagerio, nevažiavote į Lietuvą, o vykote į Chakasiją, kur jau septintus metus gyveno Jūsų šeima. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

- Čia buvo labai gera vieta. Tik atvykęs trumpai dirbau miškų ūkyje. Maskva duodavo naujas mašinas. Paskui nusprendžiau dirbti vairuotoju. Mažuosiuose Arbatuose buvo stipri prekybos organizacija. Kadangi negėriau degtinės, "nedurniavau", mane paskyrė tos organizacijos autobuso vairuotoju. Mūsų šeima iš pat pradžių turėjo varganą namelį, vėliau nusprendžiau eiti prašyti, kad paskirtų butą. Organizacijos vadovai patikino, kad man bus pastatytas namas. Ir viskas todėl, kad gerai dirbau ir negėriau! O Kapčiamiestyje iki tol gyvenome labai blogai. Jeigu mūsų nebūtų čia išvežę, visi badu turbūt būtume išmirę. Kadangi tėvas anksčiau buvo tarnavęs policijoje. Žemės neturėdami, iš kur duonos galėjome gauti? O čia, Chakasijoje, duonos buvo. Ir stogas virš galvos. Parduotuvėse galėjai kruopų, miltų nusipirkti. Net lašinių per keturis pirštus turėjome. Dar ir pinigų užteko.

- Jei negirtuokliavote ir "nedurniavote", dar ir laisvo laiko turėjote. Ką, be darbo, veikdavote?

- Buvau kaimo fotografas. Jeigu vykdavo vestuvės ar kokia kita šventė, manęs visada prašydavo, kad padaryčiau nuotraukų. Čia mane visi gerbė. Tik nuotraukų iš Lietuvos nebeturiu, viską sovietų saugumas atėmė.

Dar medžiotojams ginklus tvarkydavau. Vietiniai žmonės čia nežinojo nei kaip ginklus valyti, o aš jiems gamindavau graižtvuotus vamzdžius, įrankius. Niekas neįsivaizdavo, kur aš to išmokau, laikė mane labai galvotu. O aš dar vaikystėje visokių knygų buvau prisiskaitęs, mat tėvas buvo policininkas ir namie visokių vadovėlių buvo. Apie ginklus daug žinių turėjau.

- Kai jau prasigyvenote, ar į Lietuvą buvote sugrįžęs?

- Buvau iš viso du kartus. Pirmą kartą važiavau 1961 metais, tada Lietuvoje susiradau žmoną Olesę Jankauskaitę. Tame pačiame kaime, kaip ir ji, gyveno mano sesuo. Man tada parodė merginą, gerą darbininkę, mes ten ir susituokėme. Jos šeima labai skurdžiai gyveno, todėl ji sutiko su manimi važiuoti į Chakasiją. Žinojo, kad blogiau tikrai nebebus. Susilaukėme dviejų sūnų ir dukters, tik gaila, kad nė vienas lietuviškai nekalba. Kitą kartą, 1974 metais, į Druskininkus, į sanatoriją su žmona važiavome.

Nuolat pagalvoju, kad gerai būtų, jei atklystų čia lietuviai, bent lietuviškai pakalbėtume. Prisimenu, 1990 metais buvo atvykusi grupė lietuvių, jie prie upelio apsigyveno. Buvo atėję pasikalbėti, duomenis apie mane užsirašė. Daugiau lietuvių nemačiau...

- O Jūsų vaikams nebūtų įdomu nuvažiuoti į tėvų gimtinę, pažiūrėti, kur gyvenote?

- Vaikai jau suaugę, visko turi, viskuo patenkinti: vienas vairuoja mokyklos autobusą, kitas dirba prekybos organizacijoje, iš Abakano kepyklai miltus ir malkas vežioja. Abu kartu su manimi gyvena. Tik dukra ištekėjo už ruso ir gyvena atskirai, kepa bandeles. Nė vienas Lietuvoje dar nėra buvęs. Ko jie ten važiuos... Juk visi giminės, kurie buvo mums prieglauda, jau išmirę. Jei kas nors gyvų būtų likę, gal ir nuvažiuotų. Dabar svarbiausia, kad nieko čia netrūksta, visi sotūs, apsirengę.

- Ar prisimenate Chakasijoje gyvenusius tremtinius iš Lietuvos?

- Vieni dirbo miškų ūkyje, kiti - prekybos organizacijoje. Aišku, kad bendravau ir su kitais lietuviais. Buvo toks Bakevičius, gyveno šalia esančiuose Arbatuose. Pas jį su žmona ir į svečius nueidavome. Tik vėliau jis išvažiavo į Lietuvą. Buvo ir toks Jonas Jurčikonis, visai netoliese gyveno, atvežtas iš Lazdijų rajono. Jį taip pat aplankydavome, tik jis su šeima irgi į Lietuvą išvažiavo.

- Visi išvažiavo, o Jūs pasilikote. Ar niekada nepasvarstėte, kad ir Jums į Tėvynę reikėtų grįžti?

- Kur ten grįši, visi giminės išmirę...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"