Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Siekia ne kaltinti, bet kalbėtis apie lietuvius ir žydus

 
2017 02 28 12:00
Knygą "Mes nežudėme" pristatė jos autorius Arkadijus Vinokuras. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pristatydamas knygą „Mes nežudėme“, žurnalistas ir rašytojas Arkadijus Vinokuras sakė norėjęs pateikti genocide dalyvavusių žmonių vaikų, anūkų išgyvenimus, o ne savo. „Ši knyga man yra būdas pasakyti, kad laikas kalbėtis, o ne kaltinti“, – tvirtino autorius.

Leidinį pristatant Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo svarstoma, ar jis gali būti tiltas tarp dviejų iškankintų tautų, žydų ir lietuvių, sielų. A. Vinokuro knygą „Mes nežudėme“ 2017 metais išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

R. Vanagaitės knyga – kaip katalizatorius

Renginio vedėjas Ginas Dabašinskas autoriaus klausė, ar Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ buvo tas impulsas, paskatinęs sėsti prie savo rankraščio, ar tai buvo savarankiškas sumanymas? „Mintis parašyti knygą apie tai, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta, jog vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų, kilo seniai, 1979 metais per diskusiją Pasaulio lietuvių kongrese Miunchene, kurioje dalyvavau kaip Švedijos lietuvių atstovas“, – pasakojo A. Vinokuras.

G. Dabašinskas teiravosi, kaip knygos autorius skambindavo žmonėms, kuriuos norėjo kalbinti, nes situacija – pakankamai kebli.

Autorius pridūrė, kad nuo jaunystės laikų tarp draugų ir pažįstamų nėra antisemitų. Teigė, kad mintis apie knygą brendo apie 30 metų. Sakė, jog R. Vanagaitės knyga tapo katalizatoriumi. Tada A. Vinokuras sėdo rašyti savąją.

Kad suprastų situaciją

„Knygos tikslas nėra: „Supraskite mane.“ Nenoriu, kad skaitytojai mane suprastų. Noriu, kad suprastų situaciją, kurioje visi esame. Antagonizme yra dvi kančios. Kieno didesnė, kieno mažesnė? – svarstė leidinio autorius. – Knygoje norėjau pateikti genocide dalyvavusių žmonių vaikų, anūkų išgyvenimus, o ne savo. Tai pirmas žingsnis – kalbėtis su tais, kurie niekuo dėti, kurie patys yra aukos – nusikaltėlių tėvų. Kalbėti iš jų pozicijos apie tai, kas juos jaudina.“

Paskambinęs žmogui nesakydavo, kad jo tėvas – nusikaltėlis.

A. Vinokuras teigė, kad leidinyje pristatomi ir nusikaltėliai, kurių palikuonis kalbino. Prieš kiekvieną pokalbį pateikta duomenų iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylų. Leidinyje yra ir autoriaus žodis skaitytojams. Skelbiama ir apie žydus gelbėjusius lietuvius, pripažintus Pasaulio tautų teisuoliais. „Man buvo svarbu pristatyti ir juos, nes jie rizikavo savo ir savo artimųjų gyvybe“, – sakė rašytojas.

G. Dabašinskas teiravosi, kaip knygos autorius skambindavo žmonėms, kuriuos norėjo kalbinti, nes situacija – pakankamai kebli. A. Vinokuras priminė, kad kaip žurnalistas yra daręs daug interviu, tad turi patirties šioje srityje. Teigė, jog paskambinęs žmogui nesakydavo, kad jo tėvas – nusikaltėlis. Nežinojo, ar tie, į kuriuos kreipiasi, apskritai norės kalbėti, nes tema – labai jautri, skaudi, baisi. A. Vinokuras sakė, kad prisistatydavo, kas esąs, pasakydavo, kad norėtų kalbėti skausminga tema, paaiškindavo, kad jei nenori, turi teisę nešnekėti arba neviešinti savo vardo, likti anonimu. Leisdavo suprasti, kad pokalbis bus apie skausmingą praeitį. Kalbėtis sutiko beveik visi.

Atverti perspektyvą bendrabūviui

Knygos „Mes nežudėme“ dalyvavęs žurnalistas Vidmantas Valiušaitis aiškino, kur mato problemą dėl nusikaltėliais vadinamų asmenų: „Tie žmonės buvo nuteisti pagal svetimos, Lietuvą okupavusios valstybės teisinius pagrindus.“ Jis teigė vertinąs A. Vinokurą už intenciją, pritaria tikslui nutiesti tiltą susikalbėjimui tarp lietuvių ir žydų tautų, atverti perspektyvą abiejų tautų ateičiai, bendrabūviui. Taip pat už siekį suprasti aną laikotarpį, kas tada darėsi, kad žydai pamatytų jį iš lietuvių perspektyvos, o lietuviai – iš žydų. Tačiau V. Valiušaitis mano, jog svarstytina, ar tam pasirinkta priemonė pataiko tiksliai į dešimtuką.

Akimirka iš knygos "Mes nežudėme" pristatymo. Nacionalinės bibliotekos nuotrauka

Ne išilgai, bet skersai

Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės Teresės Birutės Burauskaitės nuomone, pristatomos knygos prasmė yra ta, kad turime pradėti apie tai kalbėti. „Man paaiškėjo, kad ledai jau yra kažkiek aptirpę, – sakė ji. – Žmonės šia tema jau kalba. Net apie savo artimuosius. Skaudžiai kalba, nes tai ir yra skaudu.“

Pasak Vilniaus viešosios žydų bibliotekos vadovo Žilvino Beliausko, savyje reikėtų turėti tiltus tarp mūsų tautų – tapatybės, sveikumo, santykio su gyvenimu, egzistencija, kalbėjimu apie praeitį.

G. Dabašinskas siūlė pasvarstyti, ar A. Vinokuro knyga „Mes nežudėme“ yra vykęs, patogus, efektyvus instrumentas spręsti suartėjimo problemą, ar tokiu būdu galima nutiesti tiltą, kaip išsireiškė jos autorius, tarp dviejų iškankintų tautų, žydų ir lietuvių, sielų. „Manau, kad tiltas gal dar nepastatytas, bet nuspręsta, kad jis bus ne išilgai upės, bet skersai“, – teigė T. B. Burauskaitė. Tokios knygos atsiradimą ji vadino geru darbu.

Pasak Vilniaus viešosios žydų bibliotekos vadovo Žilvino Beliausko, savyje reikėtų turėti tiltus tarp mūsų tautų – tapatybės, sveikumo, santykio su gyvenimu, egzistencija, kalbėjimu apie praeitį. „Esame praeityje ir dabartyje tuo pačiu metu“, – sakė jis. Kaip teigė Ž. Beliauskas, jis aiškiai mato knygos misiją, kai per sąlytį su giminaičiais rodoma, kad visi esame susiję kaip tinklas, kad sėdime vienoje valtyje su tais, kurie žudė žydus. Bibliotekos vadovas kaip pavyzdį minėjo Vokietiją, įveikusią tą kelią, kai vokiečiai gali kalbėti tokia tema.

Rašytojas Markas Zingeris pabrėžė, kad A. Vinokuro knygos vaidmuo darosi suprantamesnis praplėtus kontekstą, suteikus temai europinę, tarptautinę dimensiją.

35 pašnekovai

Leidinio anotacijoje autorius parašė: „Knygoje susipažinsite su vaikais, anūkais, giminėmis tų, kurie žudė, konvojavo žudynių vietų link, plėšė. Deja, tarp nusikaltėlių buvo jų tėvai, dėdės, seneliai. Pašnekovai dalijasi skausmu, gėda ir neretai – meile savo tėvams, apie kurių nusikaltimus nieko nežinojo. Čia nerasite kaltinimų, priekaištų, nes kalbuosi su žmonėmis, kurie yra patys savo tėvų – nusikaltėlių aukos. Knyga skirta tiltui tarp mūsų abiejų tautų iškankintų sielų tiesti.“

A. Vinokuras prisistato kaip „žydų kilmės bendrapilietis, kurio tetos, seneliai nužudyti“. Knygoje – 35 penki pokalbiai, kaip rašo autorius, „su žydų žudikų ar kitaip prisidėjusių prie genocido asmenų vaikais ir kitais giminaičiais“.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"