TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Signatarai, Tėvynė šaukia Jus

2012 03 23 6:00

Vienuolika Kovo 11-osios akto signatarų parėmė visuomeninės iniciatyvinės grupės siekį surengti kovo 17 dieną prie Seimo Nepriklausomybės aikštėje akciją "Už Lietuvą. Už Teisingumą". Ar tai reiškia, kad vis daugiau signatarų sąjūdininkų nebenori likti tik garbingais rentomis ir medaliais apdovanotais statistais iškilmėse ir pasirengę grįžti į visuomeninį, o gal net ir į politinį gyvenimą?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo kalbėjosi Kovo 11-osios akto signatarai Romualdas Ozolas, Bronius Kuzmickas, Algirdas Endriukaitis, Vladas Terleckas ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Ar signatarai jau atliko visus darbus valstybei?

A.Medalinskas. Lietuva yra nepriklausoma valstybė jau 22 metus. Kokia signatarų atsakomybė už valstybę? Ar signatarai atliko jau visą savo darbą, paskelbdami nepriklausomybę, ir gali pailsėti? O gal jie dar nori ką nors nuveikti grąžinant tautai viltį gyventi žmogų gerbiančioje valstybėje, kurioje būtų daugiau teisingumo?

B.Kuzmickas. Signatarai pasiekė, kad mūsų valstybė po 50 metų trukusios sovietų okupacijos vėl atsirastų žemėlapyje. Dabar reikia kelti klausimą apie valstybės būklę, prasmę ir mūsų pačių prasmę, jei nesitenkiname ramaus piliečio būkle. Valstybė institucionalizavosi. Ji įkūnija save valdžių pasidalijimo sąrangoje. Valdžios institucijos yra, bet jų būklė, kokybė dažnai nepatenkinama. Kita vertus, kyla klausimas, kokia valstybės paskirtis, kai esame Europos Sąjungos (ES), NATO nariai. To negalėjome numatyti prieš dvidešimtmetį. Žiūrint iš esmės - valstybė yra tautos istorinė savirealizacija, kurios paskirtis - būti tautos namais, tautos saugumo, tęstinumo garantu. Bet kokie tie namai, jeigu juose nėra gera gyventi ar nenorima čia gyventi? Tiesa, dar Sąjūdžio metais būta pasvarstymų, kad atsidarys vartai, daug kas trauks į Ameriką. Taip ir atsitiko. Ne tik į Ameriką, lietuviai pasklidę po visą pasaulį ir visų pirma Europos valstybėse. Visiškai aišku, kad padėtis nenormali. Reikia ką nors daryti ir aš, kaip signataras, jaučiu pareigą prisidėti, kad padėtis keistųsi.

V.Terleckas. Signatarų atsakomybė už valstybę yra ne mažesnė nei visų piliečių. Bet neturime stebuklingos lazdelės, juolab nebūdami valdžioje. Visos tautos pastangomis galima susigrąžinti viltį. Reikia jausti atsakomybę, pareigą savo valstybei būti aktyviems piliečiams, išsaugoti orumą rinkimuose, savo balso nepardavinėti už saldainius, alaus skardinę, jausti pasididžiavimą savo tautybe, neniekinti Lietuvos ir jos istorijos. Bet ko galima norėti iš paprastų piliečių, kai kaip vandens į burną prisisėmę tyli dauguma inteligentų ir intelektualų? Visiškai pagrįstai E.Wittig-Marcinkevičiūtė gėdino "Kultūros baruose": "Lietuvių intelektualai ne tik patys gėdingai tyli, bet ir moko visuomenę, esą tylėjimas yra tikroji pilietinė dorybė." Anot jos, intelektualai sulaužė "sutartį su valstybe" ir nusikalto moralei. Tikrai, negirdėjau intelektualų protesto, kai Vytautas Didysis buvo pravardžiuojamas šunsnukiu, Kęstutis menkinamas, kad "nelaimėjo nė vieno mūšio", kai tyčiotasi iš Jono Basanavičiaus darbų, net jo ligos, kai be paliovos menkinama tauta, kiekvienas mūsų laikomas nevykėliu, atsilikėliu; stribai tapatinami su partizanais ir t. t. Į mano straipsnius, kuriais bandžiau oponuoti saviniekos skiepytojams, būdavo reaguojama abejingai arba klausimu - ar nebijai?

R.Ozolas. Turime pripažinti: atgavę valstybę, šių tautos namų nesugebėjome sutvarkyti kaip šeimininkai. Galbūt todėl ir šeimininkai paliego - nusiminė ir išsivaikščiojo. Jeigu nebus tautos, nebus ir kam namais rūpintis. Reikia, kad Lietuva atsigautų, kad žmonės neleistų galutinai išnešioti dekonstruojamos valstybės. Valstybė vis labiau pervedama į struktūras, kurios primena imperiją. Valstybės viduje įvairios asmenų grupės, taip pat ir tos, kurios vadina save partijomis, perima valdžios institucijas, bando jas paversti partijų tėvonijomis. Ten sėdi ne ministrai, ne įstaigų vadovai, o tarsi savo pilyse kunigaikščiai.

A.Medalinskas. Galbūt tai parlamentinių partijų problema, o ne partijų apskritai?

R.Ozolas. Esminių skirtumų tarp valdančiųjų partijų ir tų, kurios opozicijoje, nėra. Juo labiau kad opozicinė partija gali tapti valdančiąja, perimti institucinius kontrolės mechanizmus ir daryti iš esmės tą patį. Dauguma reikalavimų valstybinei valdžiai - viršnacionaliniai. Jų vykdyti žmonės traukia ten, kur geriau moka. O mūsų tautos namus dar siaubia neteisėtumas. Esu įsitikinęs, kad jau dabar Lietuvoje gyvena mažiau negu trys milijonai. Ir šis skaičius sparčiai mažėja.

A.Medalinskas. Šiuos žmones kažkas turi apginti nuo politinės ir teisinės valdžios savivalės.

A.Endriukaitis. Tą ir bandome daryti. Kai kurių signatarų veikla tikrai neapsiriboja vien tik parašų padėjimu po kokiu nors dokumentu ir dalyvavimu valstybės renginiuose. Mūsų pradėtas darbas yra nebaigtas, išgyvename ir dirbame toliau, nors tai pragariškai sunku.

Šiandien kaip tik grįžau iš teismo: A.Endriukaitis prieš teisingumo ministrą Remigijų Šimašių. Perėjau daug teismų, mačiau prokuratūros, saugumo pozicijas. Galiu liūdnai konstatuoti, kad tos struktūros yra kiauros, nepatikimos, neatstovauja Lietuvos valstybės interesams. Paprašiau, kad ministras raštu atsakytų į kai kuriuos klausimus. Klausiau, iš kokios Rusijos institucijos gautas teisinės pagalbos prašymas dėl Eglės Kusaitės bylos ir kada gautas. Man atsakė, kad tai yra įslaptinta informacija, susieta dar ir su asmens duomenų apsauga. Kai ministerijos buvo paprašyta parodyti bylą dėl apklausos, buvo pasiūlyta eiti į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą ir gauti leidimą. Ta karuselė dabar Lietuvoje traiško žmonių likimus. Visur stovi betoninė siena.

A.Medalinskas. Ne taip seniai kaip signataras parašėte tekstą, kuriame išdėstėte savo požiūrį į valstybę ir į signatarų santykį su mūsų valstybe. Kodėl tai padarėte?

A.Endriukaitis. Sulaukus tokio amžiaus reikia išsakyti savo nuomonę, nes nežinai, kiek dar gyvensi. Žmonės neturi manyti, kad signatarai gauna rentą ir jiems niekas daugiau neberūpi, ramiai sau gyvena. Tame tekste remiuosi Vakarų intelektualų samprotavimais apie Europą, jos likimą ir, žinoma, apie Lietuvą. Tos mintys rodo liūdnas Lietuvos ir Europos raidos tendencijas.

V.Terleckas. Norint ką nors daryti, reikia suvokti, kaip mes, signatarai, galime prisidėti keičiant šią padėtį. Dabar juk esame kryptingai ir sąmoningai kompromituojami žiniasklaidos ir politikų. Mums sako, kad esate nereikalingi. Tiesiog našta. Galime būti tik pakviesti į iškilmingus valstybės renginius. Ir tai ne visus. Kai anksčiau Vasario 16-osios proga Nacionaliniame operos ir baleto teatre būdavo rengiami iškilmingi koncertai, mums skirdavo vietas pastogėje. Prezidento Valdo Adamkaus patarėja išmąstė, kad į Vasario 16-osios renginius signatarai nekviestini, nes jie turi savo šventę - Kovo 11-ąją.

Žodžiu, mes esame kaip daugelio gerklėje įstrigęs kaulas. Tik pagarba valstybei, jos istorijai, iškiliausioms datoms verčia pabūti "puošmena", dekoracijomis. Bet ir tokių mažėja.

A.Medalinskas. V.Adamkaus laikais Sąjūdžio žmonės, jeigu ne signatarai, visiškai buvo ignoruojami. Prisiminė tik, kai buvo Sąjūdžio 20-metis. Ką gi, valdžia tegu turi savo požiūrį į sąjūdininkus ir signatarus. Daug svarbiau suvokti, ar jūs patys norite ką nors dėl valstybės daryti.

V.Terleckas. Neketinu grįžti nei į visuomeninį, nei į politinį gyvenimą. Nesu "mitinginis" žmogus, bet ir nesijaučiu kada nors nusigręžęs nuo valstybės reikalų. Prie valstybės kūrimo prisidedu savo moksline veikla, publikacijomis. Vien 2009-2011 metais išleidau šias monografijas: "Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai", "Bankininkystė Lietuvoje 1795-1915", "Jonas Vailokaitis. Gyvenimas ir veiklos bruožai", paskelbiau nemažai straipsnių. Nekukliai "Iššūkius" laikau imuninės sistemos stiprikliu prieš tautos saviniekos AIDS.

Akmenys prie signatarų kojų

A.Medalinskas. Ar jus jaudina kalbos apie signatarų rentas, sklypus, privilegijas?

V.Terleckas. Žinoma. Konstitucinio Teismo pirmininkas prof. Juozas Žilys ir istorikas akademikas Antanas Tyla sako, kad panašios kalbos žemina ir Nepriklausomybės atkūrimą, ir pačią valstybę.

A.Endriukaitis. Ne mes patys tas privilegijas nusistatėme, o tie, kurie tapo Seimo nariais po mūsų. Mes už šias privilegijas nebalsavome. O tas žemės sklypas. Už jį reikėjo sumokėti 27 tūkst. litų. Daugelis jį arba pardavė, arba ėmė kreditą, kad galėtų statytis namą.

A.Medalinskas. O butai, automobiliai, kuriuos valdžia tiesiog davė?

A.Endriukaitis. Tai buvo anksčiau ir šia privilegija pasinaudojo tik kai kurie iš signatarų. Dabartinė renta panaudojama veiklai - knygoms, dovanoms, susitikimams, transportui, spausdinimui.

V.Terleckas. Jokio buto aš negavau. Atrodo, kiti kolegos taip pat. Pagal galiojusią tvarką gavau paskyrą žiguliams ("penktukui"). Už automobilį mokėjau valstybinę kainą. Sulaukusiam per 50 metų pirmąkart nusipirkti automobilį privilegija? Gal valstybei naudingesnė dabartinė tvarka, kai Seimo nariai ne už savo pinigus nuomoja prabangius automobilius, o pasibaigus kadencijai pigiai juos nusiperka? Rentos atsirado dėl to, kad jauni žmonės, palikę Aukščiausiąją Tarybą, negalėjo rasti darbo ir vienas jų gyvenimą baigė savižudybe. Kalbėta, jog Algirdo Brazausko laikais buvęs žodinis nurodymas valdžios įstaigoms nepriimti į darbą signatarų sąjūdininkų. Su akmenimis ant kojų gali būti tik su jais gimusieji. Daugeliui rentos - tai galimybė padėti kitiems, susimokėti už rankraščių rinkimą, knygų išleidimą, nusipirkti būtiniausią leidinį, paremti Bažnyčią ir kt. Mano šeima tėviškėje pastatė žuvusiems Krivasalio partizanams ąžuolinį kryžių-paminklą, vienose Žemaitijos kapinėse - memorialinę lentą 1863 metų sukilimo dalyviui, knygnešiui Naujokui-Kučinskui.

B.Kuzmickas. Kalbėdami apie tuos sklypus, rentas, paklauskime savęs, ar nuopelnų valstybei įvertinimas yra tolygus privilegijai? Gal jis galėjo būti tik simbolinis? Gauni ženkliuką ir eini savo keliu. O gal valstybės atkūrimas sukuria tam tikrą prestižą, kuris kalba ir apie valstybės savigarbą? Mūsų padėtis iš tikro nesmagi: signatarai buvo paversti viena nemėgstamiausių gyventojų grupių.

A.Medalinskas. Gal vis dėlto tikrai ne visi. Žmonės, matyt, kiekvieną signatarą vertina individualiai. Pagal jūsų ir kitus nuopelnus valstybei ir vėliau, kai baigėte darbą parlamente. O kalbant apie sklypus ir rentas, gal reikėjo geriau pasirinkti tarp vieno ir kito, o ne imti abiejų iš karto?

R.Ozolas. Renta savo klasikine reikšme yra mokestis už nuosavybę, kurį moka tos nuosavybės naudotojas. Todėl skirti rentą valstybės atkūrimo signatarams buvo iš principo ydingas sprendimas: tarsi mes Lietuvos valstybę būtume susikūrę kaip savo nuosavybę, o jūs, piliečiai, ja naudojatės ir mokate mums už tai. Dideli gudručiai projektavo rentos instituciją, sukomercindami pačią valstybės esmę. Mes valstybę atkūrėm kaip žmonių susitarimą kartu statyti tautos namus ir jais naudotis. Jeigu steigėjai, t. y. Lietuvos piliečiai, būtų nutarę, kad kai kurių atkūrėjų triūsas buvo išskirtinis, būtų buvę galima įsteigti signataro pensiją, kuri būtų numirusi kartu su paskutiniu signataru. Dabar renta naujomis sąlygomis atkūrė privilegijų sistemą iškraipydama socialinį teisingumą iš esmės. Matomiausi čia yra signatarai, todėl naujų neteisybių įvedimo svarstymai pradedami nuo rentų, taip dar kartą signatarais ir prisidengiant, ir juos pažeminant bei paniekinant.

A.Medalinskas. Iš mūsų Sąjūdžio iniciatyvinės grupės dalis narių, kurie daugiausia buvo kultūros žmonės, sugrįžo prie kūrybos, kita dalis, jaunimo trejetukas - Vytautas Radžvilas, Arvydas Juozaitis ir aš, nėjome į rinkimus, nes buvome įsitikinę, kad jeigu visi Sąjūdžio žmonės nueis į valdžią, nebeliks visuomeninės iniciatyvos. Treti tapo signatarais. Žvelgiant į tą rentą ir jos dydį, ar neatrodo, kad ji demoralizuoja darbingo amžiaus signatarus, neskatina jų dirbti, o gal kai kam valstybėje naudinga neutralizuoti, išstumti jus iš aktyvaus politinio, visuomeninio gyvenimo?

R.Ozolas. Aš irgi vis dažniau susimąstau, ar ta renta nebuvo sugalvota supančioti nuo visuomeninio aktyvizmo. Bendruomenės, tautos gyvenimui ugdyti nusipelniusiųjų pripažinimas ir pagerbimas yra viso pasaulio kultūros dalis. Mus ėda vienų pavydas, kitų - piktnaudžiavimas, trečių - klasta. Renta vietoj signataro pensijos stipriausiai pakirto signataro reputaciją, nors ne vienas prie to prisidėjo ir asmenine veikla ar elgesiu.

A.Medalinskas. Negirdėjau priekaištų dėl rentos visuomeniškai aktyvių signatarų atžvilgiu.

A.Endriukaitis. Manau, nieko nepavogiau lyginant su kitais, bet jeigu nuspręstų kas nors tas rentas panaikinti, neturėčiau jokių priekaištų. Nesiskųsčiau, kad mane nuskriaudė. Problemą vertinu visuomeniniu poreikiu.

R.Ozolas. Aš irgi.

V.Terleckas. Iš žiniasklaidos pranešimų girdėjau, kad jas gauna sportininkai, buvę prokurorai, teisėjai, tardytojai. Rentininkų esą dešimt ar penkiolika tūkstančių. Bet pirštais badoma tik į mus.

Kas geriau: socialinis klubas ar maža bendraminčių grupė?

A.Medalinskas. Visuotinai pripažįstama, kad signatarų, Sąjūdžio žmonių sugebėjimai buvo didesni už bet kurį vėlesnės kartos Seimą, jau nekalbant apie keletą pastarųjų, kai į jį įsiveržė verslo žmonės, šoumenai ir Lietuvos parlamentas su mažomis išimtimis vis labiau primena įvairių bendrovių akcininkų susirinkimą. Ar ne per didelė prabanga valstybei, kad dabar šių šviesių žmonių - signatarų - balso beveik negirdėti?

V.Terleckas. Malonu girdėti šiuos žodžius apie signatarus. Tačiau turime pripažinti, kad ne visiems ir tada buvo duota Dievo dovana protingai kalbėti bei veikti. Kai kurie žmonės buvo kaip balsavimo mašina, kad reikiamu momentu pakeltų savo ranką.

A.Medalinskas. Vėliau būta bandymų Signatarų klubo vardu daryti politinius pareiškimus, remti vieną ar kitą iniciatyvą, bet viskas nurimo. Matyt, dėl to, kaip sakėte, kad esate gana skirtingi.

R.Ozolas. Taip. Signatarų klubas turi kitą funkciją. Tai yra vienas iš socialinių tinklų. Trejetą vasarų keliavome tyrinėdami Didžiosios Lietuvos pilis. Kasmet važiuojame tvarkyti Jono Basanavičiaus ąžuolyno. Šių išvykų metu bendraujama, palaikomi ryšiai. Nenorėčiau menkinti Signatarų klubo, kaip formalaus darinio, reikšmės.

A.Medalinskas. Niekas to ir nedaro. Bet ar signatarai negalėtų susitelkti pagal dabartinį požiūrį į gyvenimą, pagal interesus ir tokiu būdu daryti kažką toliau valstybei?

R.Ozolas. Sąjūdžio tipo sprogimo iš signatarų negalime laukti, bet panašiai mąstančiųjų būrelis ryškėja. Nekalbu apie kokį intelektualų sambūrį. Reikia tautos sambūrio ir jis natūraliai atsiras.

A.Medalinskas. Bet signatarų bendraminčių komandos pasigendu. Nors, pavyzdžiui, per Kovo 11-osios minėjimą ne vienas signataras džiaugėsi, kad gimsta visuomeninė iniciatyva "Už teisingumą", siūlėsi prisidėti. Pasijutau lyg bendraminčių būryje. Ne veltui po to ne vienas parašus padėjo, gindamas visuomenės teisę surengti viešą akciją Nepriklausomybės aikštėje prie pat Seimo.

R.Ozolas. Iš tikrųjų būtų gražu, jeigu susikurtų tokia komanda, mąstanti apie vienintelį šiandien labai rimtą prasmę turintį klausimą - ar bus Lietuva?

A.Medalinskas. Įsivaizduokime bendraminčių klubą, turintį tris pagrindinius principus - tauta, valstybė, teisingumas. Gal tai būtų tikslinga?

A.Endriukaitis. Žvelgdamas į kolegas signatarus matau maždaug dešimties penkiolikos bendraminčių signatarų grupę, kuri gali rodyti tokią aktyviai solidžią iniciatyvą. Artėja rinkimai. Jeigu Seime neatsiras idealistinės jėgos, nieko gero nebus. Liks tik karai ir politiniai žaidimai, t. y. politinis verslas. Uždavinys turi būti toks: eiti, paimti valdžią. Reikia ieškoti naujų žmonių, kad jie sutiktų eiti į Seimą. Mes galime viešojoje erdvėje juos paremti, duoti rekomendacijas ir patys aktyviai įsijungti į visuomeninę-politinę veiklą, bet tik ne su tomis biudžetinėmis partijomis. Jos nieko nepadarys. Sąjūdžio patirtis, neseni įvykiai Suomijoje ir Vengrijoje rodo, kad atkakliai dirbant galima pasiekti labai įspūdingų rezultatų. Net ir neturint lėšų, kaip parlamentinės partijos.

B.Kuzmickas. Popiežius Jonas Paulius II komunistinę sistemą sugriovė tik žodžiais. Jis sakė: "Nebijokite." Mes galime pasakyti: "Drįskime."

R.Ozolas. "Nepasiduokime."

A.Endriukaitis. "Išlikime." Išlikime kaip tauta ir valstybė, kaip tai deklaravome Kovo 11-ąją.

Teisingumas ir valstybės likimas

A.Medalinskas. Tai ką siūlote daryti? Kaip išlikti tauta ir valstybe, sustabdyti tą žmonių išvarymą iš Lietuvos? Gal prasidėjusi kova dėl teisingumo gali būti ženklas, kad mūsų valstybės gyvenime vyksta rimti pokyčiai, kurie gali sutelkti mūsų žmones, paskatinti juos niekur neišvažiuoti?

R.Ozolas. Tai, kas pastaruoju metu akcentuojama kaip teisingumo problema, yra dvejopa problema. Valdžios elgesio teisėtumo ir tautos reikalavimų teisingumo. Turbūt niekas negalėtų pasakyti, kokia turėtų būti tikroji tautos strategija šių dienų pasaulyje. Jos labai įvairios ir skirtingos įvairiuose valdžios lygiuose. Turime unikalią situaciją, kai dvi tos pačios valstybės valdžios institucijos prieštarauja viena kitai. Žmonės sutrikę, nebesupranta, kas vyksta. Daugiau teisingumo valstybėje tikrai padėtų išspręsti daugelį problemų.

A.Endriukaitis. Lietuvoje nėra tokio teisingumo, kokio norėtų žmonės.  Esu įsitikinęs, kad dabartinės sistemos neįmanoma reformuoti lygiai taip, kaip buvo neįmanoma reformuoti komunistų sistemos. Ją reikėjo sugriauti. Aš nekalbu apie kurios nors valdžios institucijos langų daužymą. Reikia žmonių judėjimo už teisingumą, kad nebūtų legalizuota savivalė. Ir žmonėms reikia pasakyti, kad turi būti pakeista teisinė sistema, prokuratūra, saugumas. Tai turi daryti parlamentas, bet su šitomis partijomis, kurios dabar Seime, jokio teisingumo nepasieksime.

A.Medalinskas. Bet esant pakoreguotai partijų finansavimo iš biudžeto sistemai naujoms partijoms tektų beginklėms eiti prieš parlamentines partijas, kurios dėl šių įstatymo pataisų apsiginklavo pinigais iki ausų.

R.Ozolas. Tikrai. Minėtos neparlamentinės partijos negauna jokio finansavimo iš valstybės ir gali būti pasmerktos džiūti finansinėje dykroje, nes pinigus pasidalija partijos, kurios sėdi Seime.

A.Endriukaitis. Suprantu. Bet lygiai taip pat suprantu, kad jeigu žmonės šių politinių jėgų neparems, jeigu jos nepateks į parlamentą arba pateks negausiai, Lietuvos valstybės ir tautos perspektyva yra nunykimas, kuris jau savo pačių rankomis prasidėjęs.

A.Medalinskas. O be šių partijų veiklos, ar įžvelgiate dar kur nors galimą teisingumo pergalę?

B.Kuzmickas. Teisingumas yra pagrindinis valstybės nervas. Jis vienodai galioja įvairių nuomonių žmonėms ir taip pat apima pasitikėjimo institucijomis ir valstybe klausimą.

A.Medalinskas. Tai ir valstybės egzistencijos klausimas.

B.Kuzmickas. Taip, tai yra egzistencinis lygmuo. Teisingumas daugelyje vietų. Ne tik teismuose, bet ir valdininkijos įstaigose. Lietuvos valstybei reikia išsiugdyti dalykiškos ir moralinės kompetencijos valdininkų bei politikų. Kol to nebus, ir valdžios institucijos bus žemo lygio. Kaip suprantu, vadinamaisiais Smetonos laikais buvo ugdomas pareigingas valdininkas.

A.Medalinskas. Buvo, matyt, ir tada visokių valdininkų.

V.Terleckas. Reikia dar kritiškos tautos reakcijos. Būtina ugdyti patriotizmą. Bendruomenės sąvoką turime pakeisti tautos sąvoka. Būtina pakeisti požiūrį į valdžios žmonių padaromus nusikaltimus, kuriuos dažnai nuvertiname. Ypač kai nusikalstama viešajam interesui, bendruomenei. Jeigu valstybės tarnautojai atsakytų ne žodžiais, o savo kišene, būtų kitaip. Prezidentė pareiškė: teismais reikia griauti pastatus prie ežerų, upių. Tokį autoritetą turėdama galėtų pasakyti, kad kai pažeidžiamas tautos interesas, tai turėtų būti laikoma sunkiu nusikaltimu.

A.Medalinskas. Kiekvienas įprato elgtis, kaip nori, kaip jam patogiau, o įstatymai nesvarbu. Iš kur toks požiūris, kad svarbiausia - gerai man, o kaip bus bendruomenei, tautai, valstybei - nesvarbu?

R.Ozolas. Viską lemia individualizmo garbinimas. Kai kuriems žmonėms tas individualizmas išėjo į naudą, padėjo atsispirti pusę amžiaus trukusiam totaliniam spaudimui. Jie patys atrado kelią per miglą ir išėjo į susivienijimą. Ir man tai kažkuriuo metu išėjo į naudą, kai suvokiau, jog sėdėjimas Seime, neturint realių poveikio instrumentų, yra tik užpakalio gadinimas. Po to dešimt metų dirbau, kol supratau, kas su mumis daroma. Tai - gryno individualizmo, netgi savanoriškos visuomeninės tremties dėka pasiektas supratimas. Jis man leidžia dabar eiti pas žmones ir šnekėti su jais apie esminius klausimus. Liudydamas savo likimu, galiu juos įtikinti, kad tai, ką sakau, yra tiesa. Aš nežinau, ar kiti jau pasirengę įveikti savo baimę, nepasitikėjimą ir eiti šnekėti į aikštę, bet pirmieji ženklai yra. Beje, aikštėje tas individualizmas baigiasi. Aikštėje iš minios gimsta tauta. Bet, manau, galutinę teisingumo revoliuciją padarysime ne mes, o jaunimas. Mes galime tik paraginti.

A.Medalinskas. Koks jaunimas auga, mato tie, kas moko juos mokyklose ar dėsto universitetuose. Ar visa tai regint nesinori įsitraukti aktyviau į visuomeninę veiklą, prisidėti prie kaitos procesų valstybėje, nes vis dėlto vien paskaitų jaunam žmogui auklėti nepakanka. Reikia, kad jaunimas ir realybėje - už mokyklos, universiteto sienų - matytų tokią valstybę, kurią mylėti, gerbti būtų labai natūralu.

B.Kuzmickas. Darbas universitete, bendravimas su studentais palieka gerų įspūdžių. Gali jausti ir studentų pilietinio neabejingumo potencialą. Studijų metas - laikas jaunam žmogui suformuoti save kaip asmenybę, kaip pilietį. Deja, universiteto rėmai nėra palankūs visuomeninei veiklai, nes nelieka laiko. Norisi pokyčių valstybėje ir, aišku, šiandien nesijaučiu savęs realizavęs pilietiškai bei politiškai. Gal tikrai tos strėlės, mėtomos į signatarus, jau nusidėvėjo, o jeigu dar patys pasiūlytume, kaip šį klausimą spręsti, būtų iš viso gerai. Mums, signatarams, reikėtų rasti išėjimo į viešumą būdą, o kad žmonėms reikia kalbėjimo apie valstybės, tautos būklę ir kelius išbristi iš susidariusios situacijos - akivaizdu. Visi juk mato negerus dalykus, visi jaučia neteisingumą, bet daug žmonių dar gyvena čia ir vaikus augina čia. Vadinasi, dar tiki, kad Lietuvoje viskas gali būti gerai.

R.Ozolas. Dar prieš mėnesį situaciją Lietuvoje būčiau apibūdinęs kaip visiškai juodą. Dabar esu nusiteikęs optimistiškiau. Visuotinės nevilties nyka jau sujudinta. Vasario 22 dienos mitingas prie prezidentūros yra 1987 metų Antano Terlecko, Nijolės Sadūnaitės, kuri vasario 22-ąją jau buvo su mumis, mitingo atgarsis. Pareikalauta to paties - grąžinti valstybę. Tauta kaip suverenas to pareikalavo. Tada buvo susirinkta prie Adomo Mickevičiaus paminklo, internacionalinėje erdvėje. Dabar buvo susirinkta Daukanto aikštėje, o Simonas Daukantas juk buvo modernios nepriklausomos Lietuvos valstybės pirmasis projektuotojas. Gali būti, kad ir mums šiandien teks spręsti panašų uždavinį: grąžinti mums mūsų valstybę. Po kovo 17-osios mitingo dar aiškiau matau, jog vis daugiau žmonių nori, kad tokie uždaviniai būtų sprendžiami. Tai nuteikia tikrai viltingai.

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"