TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Signatarei atminti

2015 02 25 14:22
Iš kairės: Palys Galdikas, Jadvyga Malūkaitė-Petkevičienė ir Jonas Petkevičius Orvidų sodyboje. Nuotrauka iš partizanai.org

Sekmadienį, vasario 22 dieną, mirė šiaulietė Jadvyga Malūkaitė–Petkevičienė. Ne, ji ne iš tų 124 už Nepriklausomybę balsavusiųjų ir pasirašiusiųjų Atkuriamojo Seimo deputatų 1990 metų kovo 11-ąją. J. Petkevičienė, jos vyras Jonas Petkevičius ir dar kelios dešimtys lietuvių, septyni latviai ir keturi estai 1979 metų rugpjūčio 23 dieną pasirašė kreipimąsi į pasaulio bendruomenę, kuriam prigijo „Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo vardas“.

Buvo kreipiamasi į SSRS, VFR, VDR ir Atlanto Chartą pasirašiusiųjų šalių vyriausybes bei Jungtines Tautas, primenant, kad Baltijos šalių okupacija yra Molotovo ir Ribbentropo nusikalstamo sandėrio pasidalyti Europą pasekmė, reikalaujant išvesti iš Baltijos valstybių svetimą kariuomenę ir užtikrinti tautų laisvo apsisprendimo teisę. Drąsių lietuvių, latvių, estų iššūkį prievartos imperijai savo parašais parėmė vienuolika žinomų Rusijos žmogaus teisių gynėjų, tarp jų Andrejus Sacharovas.

Jei tuo metu buvo galima rašytiniu tekstu ir parašais padaryti ką nors labiausiai naudingo pavergtųjų tautų laisvei – ir ką nors itin nepalankaus sovietiniam tautų kalėjimui – tai šiuo memorandumu buvo padaryta. Per Maskvos disidentus pareiškimas pasiekė Vakarus. Sukruto išeivijos organizacijos, VLIK‘as, nepriklausomos Lietuvos diplomatijos atstovas Vašingtone Stasys Bačkis rėmėsi kreipimusi kaip autentiška krašto piliečių valios išraiška, primindamas Vakarų demokratijoms Lietuvos okupacijos neteisėtumą. „Memorandumas“ pasiekė Jungtinių Tautų Organizaciją, o 1983 metų sausio 13 dieną buvo paskata Europarlamentui priimti Baltijos laisvės siekį remiančią rezoliuciją. Pirmą tokio aukšto tarptautinio lygio lietuvių, latvių ir estų valstybingumo – svetima jėga paneigto - problemą keliantį dokumentą.

Galite įsivaizduoti, ką apie žmones, pasirašiusius tokių politinių galvos skausmų sukėlusį raštą, žmones, tarytum „visiškai priklausančius“ nuo visagalės valdžios malonės, mąstė „atsakingi pareigūnai“ tam tikruose Kremliaus ir KGB kabinetuose? Kerštas netruko ateiti. Buvo suimti, nuteisti ir įkalinti dokumentą pasirašiusieji Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Mečislovas Jurevičius, Algirdas Statkevičius. Vienaip ar kitaip represuoti visi memorandumą parėmę rusai.

Nereiktų nuvertinti Kovo 11-osios akto signatarų drąsos. Žinant, kaip Maskvos diktatoriai susidorodavo su Vengrijos, Čekoslovakijos politikais, pamėginusiais bent kiek atlaisvinti veržiantį antkaklį, mūsiškiai turėjo numanyti, kad Dainuojančios revoliucijos pralaimėjimo atveju pasigailėjimo nebus. Tačiau tiems 1979 metų signatarams drąsos reikėjo tikrai ne mažiau. Ir rizikavo jie beatodairiškai, keldami maksimalius reikalavimus, tarp kurių – okupacinės kariuomenės išvedimas!

Tad verta pažvelgti į vieną iš tų žmonių, priespaudos metais kalbėjusių už daugelį tautiečių, kurių burnos buvo užčiauptos prisitaikymo ar baimės.

J. Malūkaitė-Petkevičienė gimė 1928 metais Kretingos apskrityje, Mosėdžio valsčiuje, Daukšių kaime. Mokėsi Mosėdyje, vėliau Skuodo gimnazijoje. Karui einant į pabaigą, baigė aštuonių mėnesių medicinos kursus, dirbo ligoninėje. 1945 metais Žalgirio miškuose buriantis partizanams, talkino jiems kaip ryšininkė, partizanavo. Legalizavosi, dirbo pradinių klasių mokytoja Kretingos rajone, tačiau 1951 metais ištremta į Sibirą. Grįžusi į Lietuvą toliau dalyvavo taikioje rezistencijoje, pogrindžio spaudos platinime, rinko parašus po protestų peticijomis, gynė tikinčiųjų teises, naikinamą Kryžių kalną. Visuose šiuose Tėvynės gynybos darbuose Jadvygą nuoširdžiai palaikė jos vyras, tikras bendramintis, taip pat rezistentas Jonas Petkevičius (už nuopelnus Lietuvos laisvės kovai apdovanotas Vyčio kryžiumi; jau miręs). Kai reikėjo praktiškai įgyvendinti „Pabaltijiečių memorandumo“ idėją, būtent J. Petkevičienė vyko į Latviją, pakvietė pasirašyti kreipimąsi pažįstamą disidentą Ivarą Žukovskį, o jis surinko kitus latvių parašus.

Atgimimo metais Jadvyga, kaip ir daugelis išlikusių gyvų rezistentų, rūpinosi kritusiųjų bendražygių tinkamu pagerbimu – parašė atsiminimus „Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai“ (Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1993). Savo lėšomis pastatė paminklą gimtųjų Daukšių kapinaitėse palaidotiems rezistentams.

…Prisimenu abu Petkevičius, kai įvairiais pogrindinių veiklų reikalais jaunimas susirinkdavo jų kukliame bute Šiauliuose. Tai buvo toks mūsų „atsparos taškas“ Šiaurės Lietuvoje, kur buvo galima palikti vienminčiams svarbias žinutes, jei reikia, būti pavalgydintam, apnakvydintam, gauti naujausios savilaidos. Tikriausiai saugumui nebuvo paslaptis nei tų namų svečių, nei šeimininkų nuotaikos. Bet kuo tu juos pagąsdinsi – ir represuotus, ir tremtus, ir aiškiai tuos kelius kartoti pasirengusius? Abiejų veidai – kaip indėnų, bruožai lyg iš medžio išdrožti, tokie eina į disidentų teismus, į draudžiamas tikinčiųjų procesijas, tokie – rašosi po imperijas ardančiais memorandumais.

Mes galbūt neturime svertų paveikti didžiųjų politinių galių slinktis, kad tautomis niekada daugiau nebūtų prekiaujama ir jos nebūtų okupuojamos. Tačiau mes galime taip ugdytis, kad visais atvejais, vėl ir vėl, būtų kam už Lietuvą pasirašyti.

Ilsėkis ramybėje, miela Jadvyga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"