TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Šilumos ūkis ties naujų iššūkių slenksčiu

2010 10 19 0:00
Petro Malūko nuotrauka

Vadinamosiose pereinamosios ekonomikos šalyse šilumos ūkio sektorius yra socialiai jautrus, nes paliečia daug gyventojų. Mokesčiai už šilumą santykinai dideli, o kiauruose daugiabučiuose gyvenantys žmonės turi mažai galimybių reguliuoti šilumos suvartojimą. Todėl atsiranda socialinės įtampos židinių, kuriais naudojasi politinės jėgos siekdamos savo tikslų.

Kita vertus, centralizuotas šilumos tiekimas yra natūrali monopolija, tad vartotojus reikia apsaugoti nuo galimo šilumos tiekėjų piktnaudžiavimo, o kartu užtikrinti ir būtiną objektyvų šilumos ūkio eksploatavimą bei atnaujinimą.

Į "Lietuvos žinių" klausimus, su kokiais iššūkiais šiandien susiduria centralizuoto šilumos tiekimo sektorius ir kas lemia galutinę šilumos kainą, atsakė Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas STASIŪNAS, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Žilvinas ŠILĖNAS ir Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas Valdas LUKOŠEVIČIUS.

Šilumos ūkis

Visose savivaldybėse jau paskelbtas naujasis šildymo sezonas. Kaip ir kiekvienais metais, žmonės jį pasitiko nerimaudami ir ragindami kiek įmanoma atidėti šildymo pradžią. Pabandykite objektyviai įvertinti dabartinę situaciją Lietuvos šilumos ūkyje?

V.Stasiūnas. Šilumos ūkis yra vienas energetikos sektorių. Jis susideda iš dviejų dalių. Pirmoji - tai centralizuotai tiekiama šiluma. Ji sudaro apie pusę visos Lietuvoje tiekiamos šilumos. Antra dalis - individualiai pasigaminama šiluma. Mes atstovaujame centralizuotam šilumos tiekimo sektoriui, kuris dabar priklauso savivaldybėms. Šilumos tiekimo sistemas valdo per 50 įmonių, kiekviena kasmet pagamina daugiau kaip 10 gigavatvalandžių šilumos. Visas jas kontroliuoja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Tuo metu įmonių, kurios kasmet šilumos pagamina mažiau negu 10 gigavatvalandžių, veiklą reguliuoja savivaldybių tarybos.

Centralizuoto šilumos tiekimo sektoriaus vartotojai skirstomi į dvi grupes. Pati didžiausia dalis - daugiabučių gyventojai. Juos taip pat būtų galima padalyti į dvi grupes. Pirma - tarybiniais laikais statytų daugiabučių gyventojai. Šių pastatų būklė labai prasta. Jie nesandarūs, suvartoja nemažai šilumos ir žmonėms reikia daug mokėti už šildymą. Antra grupė - naujų arba atnaujintų (modernizuotų) daugiabučių gyventojai. Šie namai yra sandarūs, šilumos suvartoja mažai. Butų savininkai už šildymą moka nedaug.

Kita didelė dalis vartotojų - juridiniai asmenys. Tai viešieji pastatai, ligoninės, mokyklos, parduotuvės. Dauguma tokių namų jau sutvarkyti arba tvarkomi.

Šilumos tiekimo įmonės, iš sovietinių laikų paveldėjusios senas sistemas, per pastaruosius 8-10 metų jas visiškai sutvarkė. Šilumos tiekimo tinklų nuostoliai gerokai sumažinti. Dabar jie - nuo šilumos gamybos šaltinio iki pastatų įvadų - sudaro apie 15,7 procento. Pagal šį rodiklį artėjame prie Skandinavijos lygio. O tvarkingiausiose įmonėse šie nuostoliai siekia 10-12 procentų.

Ką paveldėjome?

Gal nėra blogai, kad iš sovietinių laikų paveldėjome gerai išplėtotą centralizuotą šilumos ūkį, ypač miestuose. Ar, keičiantis ekonomikai, tinkamai sprendėme šio monopolinio ūkio valdymo klausimus?

V.Lukoševičius. Iš sovietinių laikų paveldėjome daug planinės ekonomikos trūkumų, tačiau centralizuotos šilumos tiekimo sistemos - vienas iš nedaugelio pranašumų. Šiandien ši energetinė infrastruktūra yra didelė vertybė. Sukurti ją iš naujo labai sudėtinga.

Vakaruose centralizuotas šilumos tiekimo sistemas bandoma plėtoti, nes suprantama, kad per jas galima išspręsti labai daug valstybės energetikos problemų. Tai ir įvairaus kuro, atsinaujinančių šaltinių, komunalinių atliekų panaudojimas šilumai gaminti.

Dabar Vakarų Europos valstybės siekia iki 2020 metų padidinti centralizuotų šilumos tiekimo sistemų apimtį. Gerai išplėtotos centralizuotos šilumos tiekimo sistemos veikia tik Skandinavijoje ir buvusiose socialistinio bloko valstybėse, nes jos turėjo galimybę planingai kurti miestus. Būtent ne laisvosios rinkos sąlygomis, o planingai plėtojami miestai Vidurio ir Rytų Europoje turi tokias sistemas ir dabar jomis naudojasi. Tiek socialiniu, tiek ekonominiu požiūriu tai brangi ir sudėtinga sistema, nes reikia suderinti labai daug interesų.

Prieš 20 metų mes patyrėme didelį lūžį, keitėsi ekonomika. Centralizuotos šildymo sistemos labai nukentėjo tuo požiūriu, kad buvo prarasta daug vartotojų. Bankrutavo dideli pramonės įmonių kvartalai, o tai - daugybė energijos vartotojų. Nemažai jų tiesiog atsisakė centralizuoto šildymo sistemų ir perėjo prie dujinio šildymo. Dėl to šiandien turime daug problemų. Kad šilumos kaina tokia didelė, lemia ir tai, jog šilumos tiekimo įmonės, paveldėjusios galingus įrenginius, prarado daug vartotojų. Atsisakyti centralizuoto šildymo skatino net kai kurie politikai. Jie nė nepagalvojo, kad likusiems vartotojams bus užkrauta dar didesnė našta. Tai nei ekonomiškai, nei socialiai nėra korektiškas būdas.

Šilumos tinklų ūkio valdymas pereinamuoju laikotarpiu - nepaprastai svarbus valstybės administravimo kokybės rodiklis. Kai kuriose Rytų valstybėse šis ūkis tebėra valstybės reguliuojamas sektorius. Tačiau jis valdomas neefektyviai, tad pamažu pereinama prie tokio modelio, koks taikomas Lietuvoje. Ir šis administravimo pavyzdys kol kas yra pats tinkamiausias, vedantis prie skandinaviškojo modelio.

Ką padarė investuotojai?

Kada į šilumos tiekimo įmones įžengė privataus kapitalo valdytojai ir koks buvo jų indėlis?

V.Lukoševičius. Daug įtakos turėjo Lietuvos energijos, kaip didelio vieningo komplekso, išardymas 1997 metais ir šilumos ūkio perdavimas savivaldybėms. Tada šis procesas vyko tinkamai nepasiruošus. Savivaldybės gavo didelį galvos skausmą, nes iš dalies net nežinojo, kaip tuo ūkiu naudotis. Bendros sistemos išskaidymas į mažas įmonėles buvo skausmingas visam šalies šilumos ūkiui. Todėl daug savivaldybių tiesiog neturėjo kitos išeities ir pakėlė vartotojams šilumos kainas iki realių, kad padengtų visas išlaidas. Kitas savivaldybių žingsnis - išnuomoti įmones investuotojams ir taip jas išgelbėti, nes kai kur situacija tiek techniniu, tiek administravimo požiūriu buvo katastrofiška. Žinoma, atėję privataus kapitalo investuotojai pradėjo rūpinti ta aplinka, kurioje dirba, kad šilumos tiekimas vartotojams taptų normalia komercine veikla. Tokios jų pastangos buvo naudingos visam šilumos sektoriui. Vėliau investuotojų įdirbiu pasinaudojo ir savivaldybių valdomos įmonės. Maždaug nuo 2003 metų prasidėjo normalus darbas. Įmonės gavo realių pajamų, kurios dengė išlaidas. Tada jos galėjo skolintis ir modernizuoti ūkį - keisti vamzdynus, atnaujinti katilinių įrangą, pradėti naudoti biokurą. Šis sektorius normaliai buvo plėtojamas iki 2007 metų, kai kilo naftos krizė ir iškastinio kuro kainos šoktelėjo iki trijų kartų. Pabrangus kurui atitinkamai padidėjo ir šilumos kainos. Tada šio sektoriaus atžvilgiu vėl pradėti reikšti dažnai nepagrįsti kaltinimai ir negatyvus požiūris. Pagrindinė neramumų priežastis - per didelė šilumos kaina tose savivaldybėse, kurių įmonės naudojo iškastinį kurą.

Ž.Šilėnas. Kas buvo, tas buvo - mes tokią sistemą paveldėjome. Griauti ją būtų neprotinga. Svarbiau žinoti, ką mes su šia sistema darome dabar. Įvyko daug teigiamų procesų, dalį ūkio perėmė privatus kapitalas. Bet šilumos įmonėse šis procesas sustojo. Juk dabar žmonės neklausia, ar turėtų būti privačių parduotuvių. Nekyla jiems klausimų ir dėl to, ar turėtų būti privačių įmonių. Tačiau kai pradedame kalbėti apie šilumos įmones, prisirišame prie senojo bagažo. Privataus kapitalo atėjimas į šilumos ūkį, deja, dabar yra stabtelėjęs. Ir ne dėl to, kad privatūs investuotojai nenorėtų, negalėtų ar neturėtų pinigų, tiesiog politikai per daug kišasi į šią veiklą. Situacija, ypač prieš rinkimus, stipriai politizuojama, o tai neduoda jokios naudos.

Privatus kapitalas galėtų investuoti, juolab šiuo valstybei sunkiu laiku, kai trūksta pinigų. Tačiau vos tik pradedama kalbėti apie šilumos sektorių, investicijos stabdomos, investuotojai piešiami negatyviomis spalvomis ir nepaisoma tų gerų dalykų, kuriuos jie yra padarę.

Tipiškas pavyzdys - padėtis Ukmergėje. Ji gerai iliustruoja, kaip galima supykdyti žmones, kai kalbama ne visiškai teisingai. O kas iš to išeis - šilumos kaina vartotojams liks tokia pati. Maža to, savivaldybė dar patyrė ir nuostolių, nes išleido 30 tūkst. litų viešųjų ryšių įmonei. Kai kalbame apie efektyvų išteklių valdymą, tai puikus pavyzdys, kaip neefektyviai valdomi viešieji pinigai.

Biokuras leistų sumažinti kainą

Kokių esama galimybių daugiau naudoti Lietuvoje esančias biokuro atsargas gaminant šilumą?

V.Stasiūnas. Dabar iš visų centralizuotų šilumos tiekimo įmonių 45 proc. jų valdo privataus kapitalo bendrovės, 55 proc. - savivaldybės. Žinodami užsienio kolegų patirtį galime drąsiai sakyti, kad mūsų užsibrėžti darbai, kuriuos esame patvirtinę, nukreipti tinkama linkme. Teisingas ir mūsų siekis pereiti prie vietinio kuro, nes jis perpus pigesnis už iškastinį. Sukurtos naujos technologijos šiuo metu leidžia vietinio kuro atsargas naudoti šilumai gaminti.

Lietuvoje nuo sovietmečio centralizuoto šilumos tiekimo sistemoms buvo pritaikytas naudoti tik iškastinis kuras. Dabar jis smarkiai pabrango, todėl padidėjo ir galutinė šilumos kaina vartotojui.

Skandinavai pasimokė iš pirmosios naftos krizės, kilusios prieš daugiau kaip tris dešimtmečius, ir pradėjo kurti technologijas, leidžiančias gaminti šilumą naudojant atsinaujinančius šaltinius, tokius kaip biokurą, komunalines atliekas. Biomasės kiekis Lietuvoje taip pat yra didžiulis. Vien šiaudų kiekvienais metais gaunama per 4 mln. tonų. Danijoje šis kuras naudojamas elektrai ir šilumai gaminti - ten kasmet sukūrenama apie 2 mln. tonų šiaudų. Be to, Lietuvoje į sąvartynus užkasama 1,3 mln. tonų atliekų, o jos taip pat yra vertingas kuras. Šiandien Danijoje šildymo ir elektros gamybos poreikiams sukūrenama daugiau kaip 2,5 mln. tonų buitinių šiukšlių. Visi šie ištekliai Lietuvoje dar nėra naudojami, nors jie tris kartus pigesni už naftos produktus ar dujas. Lietuva, vadovaudamasi Skandinavijos ir kitų Europos valstybių patirtimi, pirmiausia privalo didelius vietinio atsinaujinančio kuro išteklius panaudoti šilumai gaminti, o gamtines dujas deginti tik ten, kur yra labai efektyvūs dujų garo ciklo įrenginiai (tokia jėgainė veikia Panevėžyje), taip pat individualiems gyvenamiesiems namams, kitiems pastatams, kurie neturi centralizuotų šilumos tiekimo sistemų ir kur neįmanoma panaudoti daug pigesnio biokuro bei komunalinių atliekų, šildyti. Tokiu principu organizuojama šilumos ūkio veikla išsivysčiusiose Europos Sąjungos šalyse.

V.Lukoševičius. Tai vėlgi valstybės valdymo problema ar klaida. Biokurui deginti pritaikyti įrengimai yra brangesni, o pats biokuras naudingas ne tiek pačiai įmonei, kiek valstybei. Pirmiausia todėl, kad panaudojami vietiniai ištekliai. Didelėje katilinėje galima labai tvarkingai sukūrenti nemažą kiekį medienos atliekų, tačiau deginant jas individualiuose namuose aplink kvepia dūmais.

Dėl šios priežasties kyla didelis interesų konfliktas. Nors biokuras makroekonominiu požiūriu valstybei naudingas, pačiai įmonei - nelabai. Iki šiol buvo diegiami tokie biokuro katilai, kurie atsiperka. Norint kūrenti didesnį kiekį reikia, kad tą atsiperkamąją dalį valstybė grąžintų kaip paskatą investuoti, didinti biokuro patrauklumą. Taip nauda būtų padalijama valstybei ir tam ūkio subjektui, kuris tokias technologijas diegia.

Kol kas Lietuvoje to neįgyvendinta. Iki šiol biokuras naudotas dėl atsiperkamumo arba tik dėl to, kad buvo skiriamas ES struktūrinių fondų finansavimas. Kuo toliau, tuo labiau tokios galimybės senka. Jeigu valstybė normaliai administruotų savo ūkį, atsirastų mechanizmų, kurie skatintų biokuro naudojimą šilumos katilinėse. Tarkim, galėtų būti taikoma pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata žaliai šilumai. Esama ir kitų instrumentų, kuriais galima padidinti biokuro naudojimą. Naujosios ES direktyvos

turėtų paskatinti, kad tokie instrumentai atsirastų.

Kainodara ir valdymas

Dažniausiai vartotojams ne taip ir svarbu, kas valdo šilumos ūkį, jiems svarbiau - galutinė kaina. Bet mes norime žinoti, už ką mokame? Ar skaidriai šiandien administruojamas šilumos ūkis?

V.Stasiūnas. Labai gerai prisimename 2005 metus, kai buvo privatizuotos "Lietuvos dujos". Tada vartotojams buvo garantuota, kad gamtinių dujų kaina ilgai nesikeis. Ir tais metais kilovatvalandė šilumos Lietuvoje kainavo 11 centų. Skandinavijos valstybėse tuomet šilumos kilovatvalandės kaina buvo 18 centų. Tačiau nuo 2006-ųjų "Gazprom" pradėjo nuolat branginti gamtines dujas. Šilumos tiekimo įmonėms jų kaina pakilo iki 4 kartų, o šilumos kilovatvalandės kaina pasiekė 25 centus. Tuo metu Skandinavijos šalyse šilumos kaina išliko tokia pati - 18 centų. Ji nepasikeitė dėl to, kad Skandinavijos valstybės beveik 20 metų investavo į šilumos ūkio modernizavimą ir pritaikė jį vietiniam kurui. Mūsų kaimynai suvokė, jog tarptautinių naftos kainų neįmanoma suvaldyti, ir dėjo visas pastangas, kad pereitų prie vietinio kuro. O mes kūrenome gamtines dujas ir manėme, jog tokia kaina išliks visą laiką. Suprasdamos šią situaciją Lietuvos šilumos tiekimo įmonės nuo 2006 metų kreipėsi į visas valdžios institucijas, kad būtų pradėtas perėjimas prie vietinio kuro deginimo. Svarbiausios investicijos turėtų būti nukreiptos į įrenginių modernizavimą. Skandinavijos patirtis parodė: šilumos gamyba naudojant biokurą atsiperka, o jos kaina gyventojams mažesnė, negu kūrenant gamtines dujas ar mazutą.

Kitas dalykas, kuris lemia galutinės kainos mažėjimą, - pastatų modernizavimas. Dauguma Lietuvos žmonių gyvena daugiabučiuose, kurie statyti dar sovietmečiu. Jie neapšiltinti, šilumos varža maža, nuostoliai dideli. Šie namai suvartoja šilumos 2,5 ar 3 kartus daugiau negu nauji pastatai.

Kol kas situacija yra tokia, kad mes kūrename brangias gamtines dujas, vietinių išteklių naudojame mažai, kilovatvalandės kaina siekia 23-24 centus, o žmonės gyvena nešiltintuose namuose, kurie daug suvartoja šilumos. Todėl už šildymą mokame daugiau negu Skandinavijos šalių gyventojai.

Mūsų valstybės ir šilumos tiekėjų užduotis - pritaikyti katilines ir kogeneracines elektrines daug pigesniam vietiniam kurui ir apšiltinti namus. Įgyvendinus abu šiuos projektus, pavyzdžiui, 60 kvadratinių metrų buto savininkas už šildymą mokėtų ne 350 litų, kaip dabar, o tik 110 litų per mėnesį. Ir šaltuoju sezonu jo išlaidos už šildymą siektų ne 2100, bet apie 700 litų. Mums, specialistams, tai labai gerai žinoma, tad tie projektai Lietuvoje turi būti įgyvendinti.

V.Lukoševičius. Per daug nesiplėsime į daugiabučių renovaciją, bet jei kalbėsime apie šilumos kainas, kurios kelia daug emocijų, pirmiausia turėsime suvokti kelis dalykus. Taip, rinka čia neveikia, nes yra natūrali monopolija. Ir žmonės, neturėdami galimybių daryti įtaką nei suvartojimui, nei kainoms, lieka nepatenkinti. O tuo skuba pasinaudoti įvairios politinės jėgos. Todėl pereinamosios ekonomikos valstybėse ir veikia ekonominis reguliatorius. Kad atstotų rinką, jis turi būti labai efektyvus. Deja, čia kompetencijos dažnai ir pritrūksta. Privatininkas ateina siekti pelno, o ne labdaros dalyti. Bet jeigu jo galimybes ir išteklius nukreiptum problemų sprendimo kryptimi, labai daug išloštum.

PVM lengvatą galima būtų taikyti tiems, kurie renovuoja būstus, nes jie nešvaisto mokesčių mokėtojų lėšų. Tačiau šiuo metu ją gauna visi, o tai blogina visų renovacijos projektų atsiperkamumą. Galbūt PVM lengvatą vertėjų taikyti vien žaliajai šilumai. Tai tik keli pavyzdžiai, kuriuos įdiegus būtų galima gauti gerų rezultatų, kokių tikisi šilumos vartotojai. Tačiau dažniausiai einama paprastesniu, populiaresniu keliu - sprendžiamos trumpalaikės problemas, negalvojant apie ilgalaikę strategiją. Neabejoju, kad vėliau ar anksčiau prie jos prieisime, bet teks paklaidžioti.

Tyrėme privačių ir savivaldybių įmonių rodiklius. Reikia pasakyti, kad Lietuvos šilumos sektorius - išnarstytas, o visa informacija apie kiekvieną įmonę, apie jos veikos komponentus yra viešai prieinama. Politikai dažniausiai į tai nesigilina, nes jiems reikia rinkėjų balsų, todėl mato tik galutinę kainą. Administruojant šią sritį labai svarbu sustiprinti valstybės kompetenciją, kitaip ji dar ilgai liks reguliuojama.

Ž.Šilėnas. Svarbu ne tiek kaina, kiek suvartojamos energijos kiekis. Mes turime šildymo sezoną, bet neturime elektros sezono, o juk kilovatvalandė elektros energijos dvigubai brangesnė. Didelio suvartojimo problemą vartotojo požiūriu galima išspręsti tik gyvenamųjų pastatų renovacijos būdu. O dėl gamybos kito kelio nematau, kaip tik pritraukti privatų investuotą. Gal ne tiek pritraukti, o tiesiog netrukdyti jam ateiti ir veikti. Leidus privačiam kapitalui investuoti į šilumos ūkį, būtų pasiekta daug gerų rezultatų. Gal tai padėtų stabilizuoti kainas ir pradėti kalbas apie renovaciją. Ilgalaikėje strategijoje galėtų būti parašyta: "Didinti privatų kapitalą šilumos tiekimo įmonėse."

V.Stasiūnas. Privataus kapitalo atstovai, atėję į šilumos tiekimo įmones, pirmiausia susikoncentravo į vartotoją. Buvo įkurti padaliniai, kurie tiesiogiai bendrauja su vartotojais, taip pat įgyvendintas milžiniškas valstybės mastu projektas - panaikintos vadinamosios grupinės boilerinės ir kiekviename name įrengti automatiniai šilumos punktai. Jie labai pakėlė mūsų, kaip centralizuotos šilumos tiekėjų, sektoriaus prestižą. Keičiantis lauko oro sąlygoms automatiniu režimu palaikoma temperatūra patalpose. Tai ypač svarbu rudenį ir pavasarį. Valstybės mastu įgyvendinus šį projektą labai pagerėjo šilumos kokybė. Ir tai buvo privačių operatorių nuopelnas. Vėliau tuo pačiu keliu nuėjo ir savivaldybių įmonės. Daugiabučiams namams ir kitiems pastatams šildymo sezono pradžios galima ir neskelbti. Visi vartotojai turi galimybę pradėti šildytis tada, kai mano, jog tai reikalinga. Technologinių kliūčių tam Lietuvoje nėra.

V.Lukoševičius. Lietuvos kainodaros modelis vertinamas labai gerai. Tai puikus monopolijų reguliavimo pavyzdys. Turi būti aiškiai nustatyta, kad šilumos tiekėjas nebūtų suinteresuotas kuo didesniu pelnu. Ir tai padaryta. Šilumos tiekėjų pelnas priklauso nuo valdomo turto vertės. Tai eliminuoja faktorių, kad šilumos tiekėjas nori ką nors peršildyti, nes jis iš to negauna jokios naudos, vien - vartotojų skundus. Pelno šioje grandinėje turi tik kuro tiekėjai.

Kitas dalykas - ne veltui naudojama bazinė arba ilgalaikė kainodara, kai penkeriems metams užšaldomos nuolatinės sąnaudos. Bet kokios pašalinės įmonės sąnaudos ar veikla neturi įtakos šilumos kainai penkerius metus, kol bus nustatyta nauja bazinė kaina, vartotojams ant pečių negali gulti jokių papildomų išlaidų. Vienintelis faktorius, kuris veikia - tai kuro kainos, dėl kurių perskaičiuojama galutinė kaina.

V.Stasiūnas. Pagal mūsų geografinę padėtį biokuras, medienos atliekos, šiaudai, komunalinės atliekos sudaro per 80 proc. visų Lietuvos atsinaujinančių energijos išteklių. Ir pagrindinė jų dalis gali būti panaudota šilumos gamybos šaltiniuose šilumai bei elektros energijai gaminti kogeneraciniu būdu. Visa tai mums atveria labai dideles perspektyvas. Miestuose individualiai šildytis naudojant komunalines atliekas ir biokurą neįmanoma. Tai galima sėkmingai atlikti per centrinį šildymo tinklų sektorių, ypač efektyviai jį išnaudojant. Ir dabar mums iškyla labai rimtas uždavinys - pritaikyti didelius energetinius įrenginius biokurui deginti. Tam būtinos rimtos investicijos. Ir tai gali atlikti didelės privačios tarptautinės bendrovės. Tokie projektai šilumos ūkyje - pirmaeilis uždavinys, todėl nereikėtų atsisakyti pasiūlymų juos įgyvendinti.

Ž.Šilėnas. Būtina leisti ir netrukdyti ateiti privačiam kapitalui, turinčiam žinių, kompetenciją dirbti. Vartotojo požiūriu prievartinė renovacija būtų neteisinga, tačiau tuo pat metu nevalia pamirši, kad nereikia sudaryti sąlygų naudoti daug šilumos ir už tai nemokėti. Viena renovacijos kliūčių - kolektyvinių sprendimų priėmimas. Visi turi sutarti, kad už tai privalu mokėti. Negalima mokesčių mokėtojų pinigais kompensuoti tokių išlaidų.

V.Lukoševičius. Turi būti griežtai atskirti ekonominiai ir politiniai dalykai. Energetikos reguliatoriaus nepriklausomumas, jo kompetencija, gebėjimas nukreipti iniciatyvas ir išteklius vartotojų naudai yra esminis dalykas. Ir negalima leisti, kad politiniai, populistiniai sprendimai trukdytų šiam procesui. Tada tiek visa energetika, tiek šilumos ūkis bus plėtojamas normaliai ir atitiks tuos vartotojų lūkesčius.

Bet šiandien, kai didžiulis suvartojamos šilumos kiekis virsta pinigais, visus mus tai varo į neviltį. Mūsų žmonės šildymo sezono išlaidoms apmokėti dirba 2-3 mėnesius per metus, o skandinavai - dvi savaites. Jų išlaidos už šildymą sudaro labai mažą dalį. Didžiausia tragedija - milžiniškas šilumos kiekis, suvartojamas senos statybos namuose. Tokie nejudantys procesai varo gyventojus į neviltį. Užuot sprendus šias problemas, jomis neteisingai naudojamasi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"