TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Simas Čelutka: esame skolingi ukrainiečiams

2014 11 03 6:00
Simas Čelutka Asmeninio archyvo nuotraukos

Neretas jaunas žmogus vengia politikos – nuobodu, nešvaru, nesuprantama. Sąjūdžio savo kailiu nepatyrusiems Maidano įvykiai buvo didžiulė kovos už savo laisvę pamoka. Nuo mokyklinių Vilniaus licėjaus laikų vidaus ir užsienio politika besidomintis Simas Čelutka sako, jog jo karta yra skolinga bendraamžiams Ukrainoje. 

Pasak jo, apolitiški galime būti tik todėl, kad tokią poziciją leidžia užimti politinė santvarka. Tačiau užtenka pagalvoti apie žmones Rusijoje ar Baltarusijoje, kad suprastum, jog rūpinimasis vien privačiais reikalais nėra konstanta. Be to, įsisąmoninus, kad dabartinę gerovę užtikrino protėvių aukos, skeptiškumas politikos atžvilgiu mąžta. Juk nieko nėra purviniau už sušaudymus, trėmimus, represijas, teigia S. Čelutka. Vasarą pabaigęs filosofijos bakalaurą Vilniaus universitete, šiuo metu politinės minties ir idėjų istorijos magistro studijas tęsia Londono Karalienės Marijos universitete.

Pokalbyje – ne tik apie (a)politiškumą, bet ir apie filosofinio mąstymo reikšmę politikai, patriotizmą, liberalią demokratiją ir paties Simo santykį su Lietuva. „Noriu toliau aktyviai dalyvauti šiame vyksme, bendro rūpesčio atmosferoje, kurioje apskritai jaučiuosi dvasiškai geriau“, – planuojamą grįžimą namo po studijų komentuoja jis.

– Dar mokykliniais laikais su bičiuliais buvot subūrę Visuomeninio jaunimo klubą. Kam to reikėjo? Kas motyvavo domėtis visuomenėje vykstančiais procesais? Tai nėra savaime suprantama, turint galvoje, kad jaunimas yra kone apolitiškiausia visuomenės dalis.

– Mus motyvavo keli dalykai. Visų pirma, aš ir kiti klubo steigėjai jau buvome pakankamai angažuoti – domėjomės Lietuvos ir pasaulio politine situacija, skaitėme publicistiką, taip pat turėjome patirties jaunimo organizacijose, tokiose kaip Lietuvos moksleivių sąjunga, Lietuvos mokinių parlamentas. Antra, nenorėjome sutikti su prietaru, esą jaunimas dar neturėtų „lįsti į politiką‟. Buvome užsidegę paneigti šį įsitikinimą. Vienu metu supratome, kad norime sukurti platformą rimtoms jaunų žmonių diskusijoms apie politinius, kultūrinius reiškinius, etines dilemas. Tai buvo labai sėkminga ir prasminga veikla, susilaukusi dėmesio ir iš vyresnių žmonių. Nesu tikras, ar moksleivių tarpe dabar telkiami panašūs sambūriai, tačiau jų tikrai reikėtų. Tokios politiškumo pamokos yra neįkainojamos.

– Metus studijavai politikos mokslų bakalaurą, tačiau metei ir perėjai į filosofijos fakultetą. Priešingai nei būtų galima tikėtis, politika iš tavo akiračio nedingo. Ką filosofijos studijos suteikia svarstymams apie politiką?

– Į filosofijos fakultetą perėjau ne todėl, kad norėjau pabėgti nuo politikos. Anaiptol. Priežastis kita: manęs netenkino politikos mokslo prieiga prie politikos fenomeno. Tuo metu ji pasirodė per sausa, kabinanti tik paviršių. Užtat buvau ypač sužavėtas politine filosofija, kurią tuo metu TSPMI dėstė prof. V. Radžvilas ir prof. A. Jokubaitis. Supratau, jog filosofija yra pamatiškesnis, svarbesnius klausimus apie politikos fenomeną keliantis pažinimo būdas. Tvirtus atsakymus čia rasti nepalyginamai sunkiau, mat apie patyrimo visumą kažką įtikinančio pasakyti yra sudėtingiau nei apie pavienę detalę. Vis dėlto ši aplinkybė tik patvirtina pačios pastangos reikšmę. Filosofija negali pateikti praktinių receptų, tačiau ji gali pagilinti bendrąjį supratimą, kurio trūksta daugeliui politikų.

– Ar galėtum pailiustruoti tą nesupratimą konkrečiais pavyzdžiais ar bendresnėmis tendencijomis, kurias įžvelgi?

– Čia būtų galima kalbėti daug ir plačiai, tačiau išskirčiau tai, jog retas politikas mėgina nuodugniau susieti savo skirtingus įsitikinimus į rišlią visumą. Skirtingi politiniai principai neretai kertasi ar net prieštarauja vienas kitam – ką su tuo daryti? Kaip apsispręsti, kuris principas turi imti viršų? Kas iš tiesų yra svarbiausia politiniame gyvenime? Kokia yra geriausia, siektina politinio gyvenimo forma? Matydami, kad bergždžia stengtis atsakyti į tokius klausimus, politikai pernelyg atsipalaiduoja ir tenkinasi primityvoku pragmatizmu, kuris ilgainiui perauga į cinizmą. Kiti apskritai sau neužduoda šių svarbių klausimų. Kita vertus, politika turi savitą, praktinę veikimo logiką, todėl iš politikų sunku tikėtis tokio pat minties nuoseklumo, kokį gali demonstruoti filosofai akademikai. Dar daugiau: istoriniai pavyzdžiai byloja, jog nuožmus ideologinio nuoseklumo reikalavimas gali peraugti į pražūtingą fanatizmą. Tačiau aš kalbu ne apie ideologinį-partinį, o veikiau apie asmeninį nuoseklumą: protingas žmogus gali rasti puoselėtinų dalykų skirtingose ideologijose, tačiau sugebės (ar bent jau stengsis) pagrįsti jų tarpusavio sąryšingumą.

– Dėl politikos apibrėžimo teoretikai diskutuoja iki šiol, tad apibrėžti neprašysiu. Išryškinsiu tik vieną aspektą – politikos siejimą su tokiomis demokratijos procedūromis kaip balsavimas rinkimuose, Seimo plenariniai posėdžiai ir pan., arba tiesiog tapatinimą su partine veikla. Ką galvoji apie tokį politikos redukavimą – žalinga? O gal neišvengiama?

– Su procedūrine demokratija išties esama problemų. Viena pagrindinių yra ta, jog procedūros ir ekspertinis racionalumas ima užgožti piliečių politinį aktyvumą, spontaniškas iniciatyvas ir kitas viešas raiškos formas. Kitas pavyzdys – pastaraisiais metais smarkiai išaugusi Seimo narių praktika perleisti Konstituciniam Teismui priimti svarbius politinius sprendimus. Taip pat galima paminėti sprendimą dėl Žaliojo tilto skulptūrų deleguoti menotyrininkams ir tarptautiniams ekspertams. Tai yra depolitizacijos simptomai: nepasitikima nei piliečiais, nei Seimo nariais. Ar depolitizacija neišvengiama? Netikiu jokiais „neišvengiamumais‟, ypač politikos srityje – galvojimas apie neišvengiamą istorijos raidą ar būtinybės logiką paralyžiuoja laisvę ir praktinį mąstymą. Geriau išvengti tokių minčių.

– Viename savo straipsnių rašei, jog politika sugrįžo per Maidano revoliuciją Ukrainoje ir dar daugiau – kad savo kailiu Sąjūdžio nepatyrusi mūsų karta yra skolinga laisvės pamoką bendraamžiams Ukrainoje. Ką mums parodė įvykiai Ukrainoje?

– Ukrainos įvykiai atskleidė kelis kertinius dalykus. Visų pirma, visi pamatėme, ką reiškia bendra piliečių valia ir susitelkimas Maidane – tai tiesiog stulbinantis pavyzdys, kaip reikia kovoti už principus ir orumą. Dar ir šiandien sunku suvokti ukrainiečių pasiaukojimo bei ištvermės mastą. Antra, ukrainiečių tauta pagaliau gimė kaip politinis subjektas, turintis savarankišką politinę valią ir sprendimo galią. Kremlius ir jo ideologai deda visas pastangas siekdamas ištrinti šį subjektą iš pasaulio žemėlapio, jie nori pakeisti plokštelę ir postringauti apie „daugiapoliarinę pasaulio tvarką‟ ir didžiųjų valstybių interesus, jokiu būdu ne apie ukrainiečius ir jų savitus politinius siekius. Trečia, veidrodiniu atspindžiu įsitikinome, kad Vakarų liberaliosios demokratijos „primiršo‟ savo santvarkų vertybinius pamatus, į kuriuos apeliavo pagalbos šaukęsi ukrainiečiai. Atsukdami nugarą ukrainiečiams, Vakarų lyderiai parodė savo požiūrį į tokias idėjas kaip tautos suverenitetas, teisės viršenybė, politinė laisvė ir kt. Galų gale, ir tai turbūt svarbiausia pamoka mums, mes dar kartą įsitikinome, kad Rusija yra mūsų priešas, joks ne „draugas‟ ir ne „partneris‟. Istorija ne tik kad nesibaigė – ukrainiečiai ir Putinas kartu atvėrė vieną įdomiausių jos puslapių, kuriame ir mes, lietuviai, galime palikti svarią žymę.

– Ne vienas, vykstant karui, ima kalbėti apie situaciją, kai gali tekti pasirinkti – bėgti ar likti ir priešintis. Greičiausiai esame linkę galvoti apie valstybę kaip apie paslaugų teikėją, subjektą, su kuriuo sudarėme sutartį, kritinėje situacijoje įsipareigojimai jam nunyksta. Ko reikia, kad piliečiai nepabūgtų, ištikus blogiausiam scenarijui?

– Piliečiai turi savęs paklausti: kodėl darau sau išimtį, palikdamas kitiems atlikti juodą darbą? Ar aš kažkuo „svarbesnis‟ pilietis už kitus, kad bėgu į saugią vietą, o jie lieka pavojuje? Manau, kad tarp piliečių, jų atstovų ir atsakingų valstybės įstaigų būtina megzti viešą dialogą apie galimus juodžiausius ateities scenarijus: ką darysime, jei Lietuvoje atsiras „žalieji žmogeliukai‟? Kaip prie šalies gynybos gali prisidėti piliečiai, nevaldantys ginklų? Kaip tikslingai panaudoti turimas profesines žinias? Tai turėtų būti konkretus ir dalykiškas dialogas, orientuotas ne į abstrakcijas, bet į specifinius siūlymus. Galiausiai kiekvienas pilietis sprendimą priims pats, tačiau toks dialogas sustiprintų piliečių tarpusavio solidarumą, paskatintų svarstybas apie bendrąjį interesą. Privalome pajusti, kad tai mūsų visų reikalas. Dabartinė situacija, kuomet net kariuomenės atstovai nėra tikri, ką turėtų daryti Rusijos provokacijų ar puolimo atveju, kelia didžiulį nerimą. Politinės atsakomybės stoką liudija ir partinio elito negebėjimas pažaboti rusiškos propagandos pumpavimą televizijos kanalais. Apeliacijos į demokratiją šiuo atveju nieko vertos. Nereikia painioti žodžio ir nuomonių laisvės su teise į melą, į neapykantos kurstymą ir į antivalstybinę propagandą. Nėra tokių teisių.

– Šiuo metu pas žymų idėjų istoriką Quentiną Skinnerį studijuoji moderniosios politinės minties klasikų, tokių kaip Thomas Hobbesas ar Johnas Locke’as, tekstus. Ar ne iš jų esame paveldėję tokį pragmatinį požiūrį į valstybę? Kokių mąstytojų idėjos tau pačiam atrodo labiausiai įtikinančios, priimtiniausios, kai galvoji apie savo santykį su Lietuva?

– Taip, socialinio kontrakto teoretikai iš dalies pagrindė pragmatinį požiūrį į valstybę. Kita vertus, šiandien pribrendo laikas persvarstyti ilgametę liberaliosios minties tradiciją, iš naujo įvertinti, kokie principai ir postulatai grindžią šiandieninę Vakarų politinę tvarką. Reikia suvokti, ką ši tradicija mums davė brangaus ir puoselėtino, o kas veda į silpnumą ir išglebimą egzistencinių grėsmių akivaizdoje. Reikia grįžti prie tokių „banalybių‟ kaip teisės viršenybė, su nauja jėga įsitikinti, kur slypi jų normatyvinė stiprybė. Turime labai aiškiai įsivardinti, kuo tiksliai mums nepriimtinas putinizmas, islamizmas, Kinijos „demokratijos‟ versija ir kt. Jei mes to nepadarysime patys, Kremliaus ideologams bus kur kas lengviau užkariauti piliečių protus. Aleksandras Duginas ir kiti propagandistai yra atidžiai išstudijavę Vakarų liberalizmo raidą, jie įsitikinę, kad jos logiška atbaiga yra reliatyvizmas ir nihilizmas. Ar iš tiesų liberalizmas turi baigtis nihilizmu? Ar mes sutinkame su tokia interpretacija? Jei apie tai nemąstysime, už mus apie tai pamąstys duginai ir panašūs Vakarams kenkiantys asmenys. Konservatyvūs komentatoriai Lietuvoje dabar turėtų atsargiau kritikuoti liberaliąją demokratiją, t.y. neatmesti jos visiškai, kaip buvo įsismaginta pastaraisiais metais, bet ir parodyti stipriąsias jos puses. Kaip kitaip stiprinti piliečių įsipareigojimą šiai santvarkai?

– Tavo magistro studijos – metų trukmės. Ar po jų planuoji grįžti? Galbūt gyvendamas kitoje šalyje į kuriuos nors Lietuvos reiškinius pradėjai žvelgti kitaip?

– Taip, planuoju grįžti. Nors Londone gyvenu dar tik nepilnus du mėnesius, jau spėjau labai pasiilgti Lietuvos, draugų, šeimos, Vilniaus senamiesčio, lietuvių kalbos. Lietuvos politinis, akademinis, kultūrinis gyvenimas yra mano rūpesčio šaltinis ir objektas, todėl nematau prasmės ilgam atitrūkti. Išvykęs dar tvirčiau įsitikinau, jog kai kurie mano vilniečiai draugai bei kolegos filosofai, politikos teoretikai bei kiti pažįstami humanitarai yra labai stiprūs mąstytojai, niekuo nenusileidžiantys bendraamžiams iš pasauliniuose reitinguose pirmaujančių universitetų. Bent jau kol kas susidaro įspūdis, kad vilniečiai šiandien kelia rimtesnius, gilesnius klausimus nei, tarkime, britai. Tiesa, kai kurių praktikų ar detalių galima pasimokyti, užsienyje tikrai esama stiprių specialistų, bet specialistas nėra tas pats kas mąstytojas. Manau, kad Lietuva filosofijos ir politinių apmąstymų srityje šiuo metu turi puikų šansą – visų pirma dėl to, kad auga puiki karta, visų antra dėl kylančios egzistencinės grėsmės iš Rytų, kuri verčia svarstyti esmingiau. Taigi noriu toliau aktyviai dalyvauti šiame vyksme, bendro rūpesčio atmosferoje, kurioje apskritai jaučiuosi dvasiškai geriau. Taip pat jaučiu politinį įsipareigojimą prisidėti prie pastangų priešintis Kremliaus melo ir propagandos mašinerijai, tad iki doktorantūros studijų galvoju padirbėti žiniasklaidoje.

– Užbaikime tuo, kuo pradėjome. Nuo mokyklos domiesi politikos fenomenu, o kaip vertini apolitiškumą kaip pasirinktą poziciją? Ką atsakytum bendraamžiui, nenorinčiam nieko žinoti apie viešus reikalus ar juolab į juos įsitraukti?

– Tokiam skeptikui priminčiau, kad jis savo privačia veikla gali nevaržomas užsiimti tik todėl, kad esama politinė santvarka jam leidžia tai daryti. Perfrazuojant Hobbesą, kol jis taikiai užsiima savo asmeniniais reikalais, įstatymai „tyli‟, tačiau tyla nepaneigia jų egzistavimo. Sunku įvertinti šį kasdienybės aspektą, nes jis gana retai pajuntamas tiesiogiai. Jei skeptikas leistųsi šių apmąstymų keliu, greitai įsitikintų, jog nevaržomas rūpinimasis privačiais reikalais nėra konstanta, jis vienaip ar kitaip varžomas tokiose šalyse kaip Baltarusija, Rusija. Suvokęs šią situaciją, skeptikas galbūt pamažu ims kitaip vertinti politines naujienas, mėgins perprasti, kurie valdžios ar užsienio valstybių žingsniai kenkia dabartinei padėčiai, o kurie ją stiprina. Ne mažiau svarbi yra ir istorinė nuovoka: jei skeptikas įsisąmonins, jog dabartiniam jo gerbūviui kelią atvėrė jo protėvių ir/ar giminių aukos, sumažės ir skepsis dėl „purvinos politikos‟, kadangi nėra nieko purviniau už sušaudymus, trėmimus ir represijas. Dabartinė politika palyginus dar labai „švari‟.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"