TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Skaudžios istorijos muziejams paskirtas globėjas

2014 12 19 6:00
LŽ archyvo nuotrauka

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) nuo 2016-ųjų bus patikėta nauja funkcija - koordinuoti tremties ir rezistencijos muziejų veiklą. Būtinos lėšos šiai daugialypei užduočiai atlikti dar nesuskaičiuotos, todėl kitų metų valstybės biudžete nenumatytos.

Seimas vakar palaimino gerus porą metų stalčiuose gulėjusius projektus, kuriais LGGRTC suteikiama teisė steigti regioninius tremties ir rezistencijos muziejus, koordinuoti jų veiklą, konsultuoti ir teikti metodinę pagalbą.

Aiškinama, kad tokiu sprendimu siekiama išsaugoti, įamžinti tremties ir rezistencijos laikotarpį reprezentuojančias vietas, supažindinančias su 1944-1953 metų partizaninio karo, neginkluoto pasipriešinimo, Lietuvos gyventojų tremties istorija, užtikrinti aktyvią istorinės atminties sklaidą bei supažindinti visuomenę, ypač jaunimą, su vertinga istorine medžiaga.

LGGRTC vadovės Birutės Burauskaitės teigimu, šalyje yra daugiau kaip trys dešimtys panašaus pobūdžio muziejų. “Todėl mums suteiktų naujų galių poreikis buvo pribrendęs jau seniai”, - LŽ sakė ji.

Visi muziejai - skirtingi

Anot B. Burauskaitės, jos vadovaujamas centras prieš kelerius metus Vyriausybės užsakymu atliko galimybių studiją, kaip būtų galima optimizuoti tokių muziejų veiklą. Specialistai apvažiavo visus muziejus, įvertino materialinę būklę, ekspozicijų lygį, užfiksavo juridinį statusą.

“Vienus yra įkūrę privatūs asmenys, kiti yra žinybiniai, dar kiti - kraštų muziejų filialai. Vieni laikosi visai gerai, kitiems reikėtų nedidelės pagalbos, o dar kitiems yra būtina didelė finansinė parama. Tačiau neturinčiųjų juridinio statuto negali paremti net savivaldybės”, - pasakojo B. Burauskaitė.

Idėjų, kaip spręsti tokių muziejų veiklos problemas, anot LGGRTC vadovės, būta pačių įvairiausių. Viena tokių - įsteigti penkis jų veiklą koordinuojančius centrus. “Tačiau pavyko įtikinti, kad leisti lėšų centrams nėra jokio reikalo. Kur kas tikslingiau pinigus iškart atiduoti muziejams. Nes lėšos bei konsultacijos ir yra didžiausia jų problema”, - sakė pašnekovė.

Ji pripažino, kad daugiausia klausimų kelia minėtomis pataisomis LGGRTC suteikta teisė steigti pačius muziejus ir jų filialus. “Mūsų nuomone, būtų pakakę, jei būtume įpareigoti teikti jiems metodinę, konsultacinę ir kitokią paramą, koordinuoti jų veiklą, padėti įforminti juridinį statusą. Filialų steigimas - ne mūsų prerogatyva. Be to, tai brangiai kainuoja”, - pažymėjo centro vadovė.

Filialai brangiai kainuoja

B. Burauskaitė vylėsi, kad įteisintas įpareigojimas teikti konsultacinę ir metodinę pagalbą palengvins LGGRTC bendravimą su muziejais. Būta atvejų, kai dėl duotų patarimų muziejų atstovai pykdavo, kad kišamasi į jų veiklą. “Dabar galėsime nesijausti kaip Pilypas iš kanapių”, - sakė centro direktorė.

Visą pagalbą muziejams LGGRTC iki šiol teikdavo iš savo lėšų. Kiek reikės finansų, kad būtų galima vykdyti visas įstatymo naujas suteiktas funkcijas, kol kas nežinoma. Anot B. Burauskaitės, artimiausiu metu bus mėginama apskaičiuoti, kiek kainuotų bent vieno filialo išlaikymas. Jos žiniomis, yra muziejų, kurie labai norėtų virsti LGGRTC filialais.

Tačiau pirmiausia bus sprendžiama, ką daryti su problemiškiausiais iš jų - Kauno ir Druskininkų rezistencijos muziejais. Bent jau pastarąjį B. Burauskaitė sunkiai įsivaizduoja kaip LGGRTC padalinį. Jos teigimu, prasčiausiai laikosi žinybiniai rezistencinės tematikos muziejai, priklausantys politinių kalinių bei tremtinių organizacijoms.

Jaudinasi dėl ateities

Gruodžio pabaigoje 18-ąją gyvavimo sukaktį minėsiančio Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejaus direktorius Gintautas Kazlauskas apgailestavo, kad tremtinių įkurti unikalių eksponatų turintys muziejai pamažu nyksta.

“Kitais metais man sukaks 80 metų, mano padėjėja - šiek tiek jaunesnė. Muziejuje abu dirbame visuomeniniais pagrindais. Anksčiau pagalbininkų iš tremtinių buvo daugiau, bet jėgos pamažu senka”, - LŽ tikino muziejaus steigėjas.

Jis pasakojo, kad ne vienus metus įvairioms institucijoms kėlė muziejaus ateities klausimą. “Suprantame, kad visų jų valstybė negali finansuoti. Todėl siūlėme, kad kiekviename etnografiniame regione išliktų bent po vieną tokį muziejų. Jų veiklą koordinuotų Genocido aukų muziejus, priklausantis LGGRTC”, - sakė G. Kazlauskas. Jis apgailestavo nesulaukęs savo idėjų palaikymo.

G. Kazlausko įsitikinimu, būtų geriausia, kad muziejaus steigėja taptų kuri nors oficiali institucija. “Labiausiai linkome, kad tai būtų LGGRTC. Galėtume būti jo filialas. Bet centras visus tuos metus kategoriškai tam priešinasi, kažko bijo. O mes ir be jų puikiai dirbame - ne blogiau nei jų muziejus”, - aiškino jis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"