TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Skurdo Lietuva: gyventi gera tik saujelei

2016 09 16 6:00

Lietuvos gyventojai – vieni skurdžiausių Europoje. Nors esama teigiančiųjų, kad skursta tik tinginiai, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lektorė dr. Natalija Atas įsitikinusi, jog didžiulį skurdo lygį mūsų šalyje lemia nepalankios darbo rinkos sąlygos, maži atlyginimai, neproporcingai kylančios kainos, prasta socialinė apsauga ir valdančiojo elito abejingumas.

Šefildo (Didžioji Britanija) universitete disertaciją apie Lietuvoje skurstančius darbuotojus apsigynusi VDU Socialinės politikos programos lektorė N. Atas kritikuoja mūsų valstybės pasirinktą neoliberalų gerovės modelį, neužtikrinantį žmonėms socialinio saugumo ir oraus gyvenimo.

Padėtį, kai penktadalis šalies gyventojų skursta, mokslininkė prilygina tyliai humanitarinei krizei. „Tyliai, nes ši opi ir vis aktualėjanti problema nesulaukia nė dalelės adekvataus ir taip reikalingo viešojo bei politinio dėmesio“, – interviu „Lietuvos žinioms“ pabrėžė VDU dėstytoja dr. Natalija Atas.

Valstybė prisiima tik minimalią atsakomybę

– Lietuvos ūkio augimas po ekonomikos krizės išlieka vienas sparčiausių Europos Sąjungoje (ES). Tačiau gyvenimo pagerėjimo nejaučiama – žemiau skurdo ribos gyvena daugiau kaip penktadalis žmonių. Kokios priežastys tai lemia?

– Priežastys yra kompleksinės, pradedant nuo radikalių ir staigių šoko terapijos reformų, vykdytų dešimtojo dešimtmečio pradžioje, baigiant šiuolaikiniu mūsų gerovės valstybės modeliu. Daugiau dėmesio norėtųsi atkreipti būtent į šį veiksnį.

Skurdo paplitimo laipsnis skirtingose valstybėse labai priklauso nuo tų šalių gerovės modelių ir jų taikomų socialinės politikos strategijų. Valstybė gali sumažinti arba, priešingai, paskatinti socialines problemas ir nelygybę visuomenėje. Gerovės valstybės taikomos priemonės gali daryti įtaką skurdo lygiui įvairiais tiesioginiais ir netiesioginiais būdais. Pavyzdžiui, tiesiogiai skurdą galima mažinti per socialinę paramą. Šio proceso logika paprasta: kai žmonės patiria tam tikrą socialinę riziką, tarkime, netenka darbo, valstybė juos paremia ir taip neleidžia nugrimzti į skurdą, į socialinę atskirtį. Netiesiogiai socialinės apsaugos dosnumo lygis daro įtaką individualiam žmonių pajėgumui derėtis dėl užmokesčio darbo rinkoje. Šis procesas reguliuoja mažų atlyginimų paplitimo lygį. Jeigu socialiniai pervedimai šalyje itin menki, darbuotojai dėl kitų alternatyvų neturėjimo yra priversti susitaikyti su labai mažais atlyginimais. Lietuvoje tai aiškiai matoma.

Mūsų šalies gerovės sistema vis labiau panėšėja į neoliberalų modelį. Valstybė prisiima tik minimalią atsakomybę už savo piliečių gerovę. Pagrindinė atsakomybė už orų pragyvenimą perkelta patiems žmonėms ir jų šeimoms ant pečių. Tikimasi, kad gyventojai savarankiškai pasirūpins savo gerove dirbdami. Tačiau Lietuvos rinka dideliai daliai žmonių neleidžia užsitikrinti oraus pragyvenimo: atlyginimai itin maži, darbo sąlygos – nestabilios ir nepalankios, karjeros galimybės – prastos. Taip galima apibūdinti labai daug darbo vietų mūsų šalyje. Lietuvoje mokami vieni mažiausių atlyginimų Europos Sąjungoje, be to, čia jie gerokai labiau paplitę nei kitose valstybėse. Todėl mūsų gyventojai atsiduria neįmanomoje padėtyje: negali pasikliauti nei darbo rinka, nei socialinės apsaugos sistema. Kitaip tariant, Lietuvos žmones nuvilia tiek valstybės institucijos, tiek darbo rinka.

– Kaip šiuo požiūriu atrodome ES kontekste?

– Šalys, kurios vadovaujasi neoliberaliais principais, teikia pirmenybę ekonominei, o ne socialinei politikai, sukuria tik patį minimaliausią socialinės apsaugos tinklą savo piliečiams, pasižymi aukštu skurdo ir nelygybės lygiu tiek tarp dirbančių, tiek tarp nedirbančių asmenų. Stebėtina, kad Lietuvoje neoliberalumo yra daugiau negu kitose šį modelį taikančiose šalyse. Tarkime, Didžioji Britanija, kuri tuo modeliu vadovaujasi kur kas ilgiau, pasižymi dosnesne ir plačiau aprėpiančia socialinės apsaugos sistema.

Lietuvos pajamų skurdo vidurkis yra didesnis nei ES. Šalies gyventojai pastarąjį dešimtmetį visada buvo vieni iš labiausiai nepasiturinčių Europoje. 2014 metais apie 19 proc. Lietuvos žmonių patyrė skurdo riziką, palyginti su ES vidurkiu, siekusiu maždaug 17 procentų. Tačiau šie skaičiai nevisiškai atspindi skurdo mastą šalyje, nes Lietuvos skurdo riba – viena žemiausių ES. Kitose valstybėse į skurdo rizikos grupę patenka žmonės, kurių pajamos gerokai didesnės. Be to, padėtis blogėja – pernai jau per 22 proc. mūsų šalies gyventojų patyrė skurdo riziką. Tai rodo, kad Lietuva išgyvena tyliąją humanitarinę krizę. Tyliąją, nes ši opi ir vis aktualėjanti problema nesulaukia nė dalelės adekvataus ir taip reikalingo viešojo bei politinio dėmesio.

– Kam Lietuvoje gyventi gera, o kokios žmonių grupės susiduria su nuolatiniu nepritekliumi?

– Gyventi gera labiausiai pasiturinčiam gyventojų sluoksniui. Daugeliui žmonių, gaunančių minimalų ar mažesnį nei vidutinį darbo užmokestį, gyventi sunku arba labai sunku.

Į labiausiai nepasiturinčiųjų grupę patenka ne tik pagyvenę žmonės, daugiavaikės šeimos, bet ir vieniši asmenys, vieniši tėvai, moterys ir vaikai. Be pagalbos iš šalies jiems labai sunku pragyventi ir išvengti skurdo.

Politinis elitas atstovauja verslo interesams

– Pajamų nelygybė, socialinė atskirtis tarp turtingiausių ir skurdžiausiai gyvenančių žmonių Lietuvoje yra didžiulė. Kas sukūrė sąlygas taip plačiai išsiplėsti toms žirklėms?

– Šiuo metu pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių ES. Šio rodiklio dinamika atspindi socialinius ir ekonominius pokyčius, kurie darė įtaką mūsų šaliai nuo pat nepriklausomybės pradžios. Pirmasis pajamų nelygybės šuolis įvyko dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai Lietuva perėjo prie laisvosios rinkos ekonomikos sistemos. Šio amžiaus pirmojo dešimtmečio viduryje, spartaus ekonomikos augimo laikotarpiu, atotrūkis tarp gaunančiųjų didžiausias ir mažiausias pajamas dar labiau išryškėjo. Globalinės finansų krizės metais pajamų nelygybė vėl padidėjo.

Didžiulis pajamų atotrūkis rodo, kad dabartinis gerovės modelis sukuria palankias ekonominio klestėjimo sąlygas tik mažai daliai gyventojų. Ši sistema leidžia turintiesiems didžiausius turtus ir didžiausias pajamas dar labiau praturtėti. Tačiau mažiausias pajamas gaunantys žmonės dėl įvairių struktūrinių priežasčių tokių galimybių neturi.

– Opi problema – mūsų atlyginimai, pensijos, socialinės išmokos, besivelkančios ES uodegoje, mažesnės už kaimynių Latvijos ir Estijos. Kodėl Lietuva atsidūrė tarp ES autsaiderių?

– Priežasčių yra ne viena, kai kurias jau aptarėme. Tačiau norėtųsi paminėti vieną svarbesnių. Lietuvoje yra labai mažai grupių, kurios efektyviai gintų žmonių ir visuomenės interesus bei pasipriešintų jiems nepalankioms reformoms. Lietuvos politinis elitas visada atstovavo ir tebeatstovauja tarptautinėms finansų institucijoms ir stambiesiems verslininkams. Profsąjungos, turinčios atstovauti darbuotojams, per pastarąjį dešimtmetį prarado savo galios potencialą.

– Tačiau politikai daug kalba apie „rūpinimąsi paprastu žmogumi“, apie gyvenimo gerinimą, emigracijos stabdymą, nors tokios kalbos kūnu nevirsta. Kodėl nepasiekiame reikiamo progreso?

– Jūsų klausimas pateikia ir atsakymą: kalbos kūnu nevirsta. Nėra jokių konkrečių ir tikslingų strategijų, planų, kurie galėtų atitolinti mūsų valstybę nuo egzistuojančių didelių problemų ir pagerinti daugumos žmonių gyvenimą. Susidaro vaizdas, kad progreso šioje srityje nė nesiekiama.

– Jeigu padėtis ir toliau nesikeis į gera, kuo tai gresia? Kas laukia mūsų šalies?

– Dabartinės socialinės problemos paūmės ir atsiras naujų. Toliau didės emigracija, mažės gyventojų, stiprės žmonių nepasitenkinimas, nyks vidurinė klasė. Visuomenės laukia tolesnis susiskaldymas ir nepasitikėjimas tiek vienų kitais, tiek valdžia. Taip pat prastės žmonių fizinės ir psichinės sveikatos rodikliai. Tikriausiai padidės nusikalstamumas. Ryšys tarp didelio pajamų nelygybės, skurdo lygio ir visų minėtų problemų yra įrodytas Vakarų akademikų. Todėl toks niūrus ateities paveikslas – logiška ir neišvengiama pasekmė.

Nuskurdusi ir susiskaldžiusi visuomenė

– Kokie yra geresnio, sotesnio gyvenimo receptai? Kokių priemonių reikia imtis, kad padėtis pradėtų taisytis?

– Turi iš esmės pasikeisti požiūris į šiuo metu vykdomą socialinę ir ekonominę politiką. Būtina suvokti: jeigu nieko nesikeis, Lietuva ir toliau grims į skurdo ir socialinės nelygybės liūną.

Visų problemų šaknys – struktūrinės. Jeigu jų ieškosime ne ten, kur jos yra, tinkamų sprendimo būdų niekada nepavyks rasti. Dažniausiai žmonės Lietuvoje skursta ne todėl, kad yra tingūs, negabūs ar stokoja išsilavinimo, kaip šią problemą neretai bandoma pateikti. Priešingai, mūsų šalies gyventojai yra be galo darbštūs, ištvermingi ir sumanūs. Jie emigruoja ne dėl to, jog nenori dirbti, o todėl, kad labai nori dirbti, tik savame krašte neturi tam tinkamų sąlygų. Žmonės skursta dėl jiems nepalankių darbo rinkos sąlygų, atlyginimų, dėl neproporcingai kylančių kainų, prastos, neišplėtotos socialinės apsaugos ir valdančiojo elito abejingumo.

– Dažnai kaip sektinas pavyzdys nurodomos Skandinavijos šalys – esą ir Lietuva galėtų tapti socialinės gerovės valstybe. Ar tai realu? Ko reikia norint tapti gerovės valstybe?

– Pirmiausia būtina to norėti, nes kol kas nebuvo bandymų siekti skandinaviškos gerovės. Dar reikia suprasti, kad dabartinis Lietuvos gerovės modelis paprasčiausiai neveikia, tik žaloja mūsų ir taip nuskurdusią bei susiskaldžiusią visuomenę. Lietuva radikaliai nepasikeis per dieną, metus ar net dešimtmetį. Tačiau mokydamiesi iš pranašesnės sistemos tikrai galėtume pagerinti savo gerovės modelį, priartinti jį prie skandinaviškojo. Tam reikia stiprios politinės valios, geros ekspertų komandos ir visuomenės palaikymo.

– Kartais paspekuliuojama, kada Lietuva savo gyvenimo lygiu galės prilygti ekonomiškai išsivysčiusioms Vakarų Europos valstybėms. Kokia jūsų nuomonė?

– Lietuva savo gyvenimo lygiu jau prilygsta Vakarų Europai. Tam tikra dalis mūsų visuomenės gali mėgautis vakarietiškais gyvenimo standartais. Tikrasis klausimas – kada dauguma Lietuvos gyventojų galės jais mėgautis? Tai priklausys nuo to, kada bus nuspręsta imtis permainų, o politikai pradės priimti sprendimus, iš tiesų naudingus visiems šalies žmonėms.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"