TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Šmeižtas kaip įkaltis

2011 08 23 0:00
Asmeninio albumo ir LŽ archyvo nuotraukos

Kas užsakė rusų kalba išplatintą 2006 metų rugpjūčio 23-iosios naktį Breste per KGB kontroliuojamo viešbučio langą iškritusio pulkininko Vytauto Pociūno šmeižtą? O gal ši rašliava, kurios autorius yra "ekspertas" iš asociacijos "Kreml.org", gali tapti įkalčiu iki šiol nebaigtoje V.Pociūno byloje? Šiandien minime penktąsias V.Pociūno mirties metines.

Pabaiga. Pradžia rugpjūčio 22 d.

"Lietuviškas gambitas"

2010 metų rugpjūčio 12-ąją, artėjant ketvirtosioms V.Pociūno žūties metinėms, internetiniame tinklalapyje "kompromatby" pasirodė rašinys "Lietuviškas gambitas". Autorius - toks Michailas Podoliakas. Kol kas jį apibūdinsime kaip žurnalistu prisistatantį Ukrainos pilietį.

Nesigilindami į šio įmantriai supinto kliedesio detales, atkreipkime dėmesį tik į scenarijaus esmę. M.Podoliakas bando įpiršti mintį, neva V.Pociūnas buvo dvigubas agentas, dirbęs ne tik Lietuvai, bet ir Baltarusijos KGB, padėjęs jam perimti Vakarų specialiųjų tarnybų pinigus, skiriamus Aleksandro Lukašenkos opozicijai. Žuvęs Lietuvos karininkas vaizduojamas kaip "kurmis", kuris esą pardavinėjo kagėbistams informaciją, tačiau buvo demaskuotas, neišlaikė įtampos ir nusižudė. "Iš Pociūno daro herojų, bet iš tikrųjų jis dirbo kitai - baltarusių - pusei", - lyg ir piktinasi autorius.

Kaip "kurmiai", tik dirbantys Rusijos specialiosioms tarnyboms, vaizduojami ir buvę Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnai Vytautas Damulis bei Vilmantas Bieliauskas, liudiję VSD veiklą tyrusiai Seimo komisijai.

Tačiau M.Podoliako kūrinyje yra ir keli teigiami personažai. Jie pasirodo pačioje rašinio pabaigoje. Tai - buvęs VSD direktorius Arvydas Pocius ir "Dujotekanos" vadovas Rimandas Stonys. Abu pristatomi kaip aukos, nukentėjusios nuo Rusijos specialiosioms tarnyboms dirbančių "kurmių" intrigų.

Nė vieno fakto, kuris pagrįstų tokį scenarijų, M.Podoliakas nepateikia. Tačiau rašinys gausiai inkrustuotas detalėmis, kurios leidžia spėti, kad autorius turi informacijos šaltinių ne tik Baltarusijos KGB, bet ir Lietuvoje.

"Lietuvišką gambitą", supintą iš faktais nepagrįstų fantazijų, tenka vertinti kaip tipišką vadinamojo juodojo piaro produktą. Tačiau tokiu atveju kyla klausimas, kas jo užsakovas? Juk vargu ar toks dalykas buvo sukurptas vien tam, kad įžeistų žmones, kuriems brangus V.Pociūno atminimas. Koks šio rašinio tikslas?

Ir kas yra M.Podoliakas? Kodėl šiam Ukrainoje gyvenančiam žurnalistui staiga, praėjus ketveriems metams po V.Pociūno žūties, prireikė "demaskuoti" Lietuvos karininką? Kas jį sieja su Lietuva?

Galbūt šie klausimai taip būtų ir likę kyboti ore, jei M.Podoliakas neseniai nebūtų pasipasakojęs pats.

Geriausias draugas, turintis ryšių Vilniuje

"Jaroslavas yra mano draugas. Mano geriausias draugas. Pats geriausias. Jau beveik dvidešimt metų. Buvo, yra ir bus. Nepaisant nieko. Nepaisant jokių pasmerkimo žodžių", - rašo šmeižto ant V.Pociūno prieš metus papylęs M.Podoliakas.

Žmogus, kuriam ukrainiečių žurnalistas taip aistringai išpažįsta draugystę, yra Jaroslavas Romančiukas - vienas Baltarusijos opozicijos kandidatų, dalyvavusių 2010 metų gruodį vykusiuose prezidento rinkimuose. Aplinkybės, kurios išprovokavo M.Podoliaką viešai pasiskelbti geriausiu šio opozicijos veikėjo bičiuliu, itin neordinarinės. Bet tai paaiškinsime vėliau.

Tuo metu atkreipkime dėmesį, kad J.Romančiukas - gana dažnas svečias Vilniuje. Baltarusijoje įkurtas jo vadovaujamas "Mizeso" mokslinių tyrimų centras yra Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) bei Užsienio reikalų ministerijos 2006 metais įsteigto Rytų Europos studijų centro (RESC) partneris dar nuo tų laikų, kai TSPMI direktoriavo vienu iš "valstybininkų" įvardijamas Raimundas Lopata, o instituto globėjų tarybos sąrašuose puikavosi R.Stonio pavardė.

Iki 2010-ųjų pabaigos J.Romančiukas bendradarbiavo ir su RESC globojamu Baltarusijos strateginių tyrimų institutu Vilniuje, kuriam vadovavo jo partijos bičiulis Vitalijus Silickis iš Jungtinės piliečių partijos (JPP). Pridurkime, kad partnerystė su RESC, kurio renginiuose yra dalyvavęs J.Romančiukas, Baltarusijos opozicijai reiškia ne tik moralinę, bet ir finansinę paramą, teikiamą per Demokratijos ir vystymo paramos fondą.

J.Romančiukas su jo kandidatūrą per prezidento rinkimus iškėlusios JPP lyderiu Anatolijumi Lebedka lankėsi Vilniuje ir 2005 metais. Per susitikimą su JAV valstybės sekretore Condoleezza Rice, viešėjusia tuo metu Lietuvos sostinėje, Baltarusijos opozicijos atstovai aptarė JAV paramą demokratinėms jėgoms A.Lukašenkos valdomoje šalyje.

Reikia pasakyti, kad J.Romančiukas yra judrus žmogus ir gana dažnai lankosi ne tik Lietuvoje ar JAV, bet ir Maskvoje. Šis opozicijos veikėjas mėgsta susitikimus su pareigūnais tų valstybių, kurios turi geopolitinių interesų Baltarusijoje.

Tačiau dabar įdomesnis kitas dalykas.

Interviu "Stonio laikraštyje"

Senas M.Podoliako bičiulis ne vien svečiuojasi Vilniuje, jis dar ir dalija interviu Baltarusijos opozicijai skiriamų lėšų klausimu Lietuvos spaudai. Ir - koks sutapimas - kaip tik tam dienraščiui, kuris po V.Pociūno žūties skelbė šmeižtą apie šlapinimąsi pro langą ir, sprendžiant iš parlamentinio tyrimo medžiagos, už tas purvo pylimo paslaugas gavo pinigų iš R.Stonio. 2010 metų sausio 26-ąją šis laikraštis išspausdino interviu, kuriame J.Romančiukas piktinosi "gandais" apie pinigų srautus, srūvančius per Lietuvą Baltarusijos opozicijai, ir vadino tai Baltarusijos KGB propaganda.

M.Podoliako bičiulis paminėjo ir V.Pociūną, tiesa, neištardamas pavardės. "Tas žmogus, kuris žuvo Baltarusijoje, ramiai susitikinėjo su amerikiečių diplomatinės misijos Minske vadovu, visiškai ramiai kalbėjosi. Ir mes su tais žmonėmis pažįstami, ne kartą bendravome ir jokių pretenzijų amerikiečiai neturėjo", - sakė jis.

Sprendžiant iš interviu, kandidatą į Baltarusijos prezidentus nuoširdžiai gąsdino mintis, kad kas nors Lietuvoje imsis tirti baltarusiškų pinigų klausimą. "Kažkas atsitiko su Lietuvos politika, kad tokie propagandiniai dalykai, visiškas melas pradėti vertinti kaip informacija, kurią reikia patikrinti. Taip prieisite prie to, kad turėsite tikrinti Sąjūdžio žmones, pasiekusius Lietuvos nepriklausomybę. Galų gale visa tai prieis iki tokios situacijos, kai kažkas pasakys, kad gal mums apskritai reikėjo pasilikti Sovietų Sąjungoje. Štai iki ko toks absurdas gali privesti. Nes kai pradedama abejoti vertybėmis žmonių, kurie, mano akimis, yra tikri autoritetai Lietuvoje, tada mes pilame vandenį ant mūsų priešų malūno", - moralizavo M.Podoliako bičiulis. Kas tie Sąjūdžio žmonės ir "tikri autoritetai", kuriais abejoti, anot J.Romančiuko, beveik prilygsta Lietuvos interesų išdavystei, galima tik spėlioti.

Tačiau įdomu, kad beveik tuo pat metu (skirtumas - pora savaičių) viename iš Lietuvos interneto portalų pasirodė ir buvusio Sąjūdžio veikėjo, Nepriklausomybės Akto signataro, o vėliau "valstybininkų smegenimis" vadinto Albino Januškos interviu. Tai, ką jis kalbėjo apie baltarusiškus pinigus, kaip du vandens lašai primena geriausio M.Podoliako draugo mintis. "Apie JAV skirtas lėšas Baltarusijai mes neturime ir negalime turėti jokio supratimo, nes jų Lietuva apskritai negalėjo matyti, nekontroliavo ir todėl jokiu žinomu būdu negalėjo pasisavinti. Tai JAV ir Baltarusijos nevyriausybinių organizacijų reikalas", - aiškino A.Januška.

Pasak jo, tų pinigų vagystės tema yra šmeižikiška Baltarusijos KGB dezinformacija, o abejoti šia teze gali tik Lietuvos nepriklausomybės priešai: "Galime neabejoti, kad ir Lietuvoje jie turi savo "atstovų", kurie drąsiai platina dezinformaciją, siekdami sukompromituoti Baltarusijos opoziciją ir paramos donorus." Ir pagaliau - sieti V.Pociūno žūtį su opozicijai skirtų pinigų vagystėmis, anot A.Januškos, yra naudinga tik KBG emisarams.

Taigi M.Podoliako bičiulis J.Romančiukas ir itin retai su žurnalistais bendraujantis A.Januška kaip susitarę vienu metu Lietuvos spaudoje išdėstė iš esmės identišką įvykių versiją. Abu interviu pasirodė likus suskaičiuotoms dienoms iki to laiko, kai V.Pociūno byla buvo perkvalifikuota į nužudymą. Ir, kaip galima numanyti, anksčiau prokurorams nerūpėjusi baltarusiškų pinigų tema tapo viena iš tiriamų versijų.

Tačiau yra dalykų, keistesnių už šį sutapimą.

Tik išdavikas ar KGB agentas?

Tokį klausimą apie geriausią M.Podoliako draugą, turintį senų ryšių Vilniuje, kelia į kalėjimus po Baltarusijos prezidento rinkimų, vykusių 2010-ųjų pabaigoje, sukišti opozicijos atstovai. Šios reputacijos J.Romančiukas nusipelnė iškart po gruodžio 19-osios, kai A.Lukašenkos smogikai išvaikė 20 tūkst. žmonių minią, susirinkusią į protesto akciją Nepriklausomybės aikštėje prie vyriausybės rūmų. Tą naktį KGB areštavo apie 700 disidentų, tarp jų 7 opozicijos kandidatus į prezidento postą.

J.Romančiukas suėmimo išvengė, kaip pats vėliau aiškino, - dėl laimingo atsitiktinumo. Jau kitą rytą po KGB pogromo jis padarė pareiškimą per A.Lukašenkos televiziją ir apkaltino kitus opozicijos kandidatus riaušių organizavimu. "Deja, Nikolajus Statkevičius, Andrejus Sanikovas ir Vitalijus Rymaševskis per mitingą pakvietė ir nuvedė žmones į Nepriklausomybės aikštę. Ten jie išprovokavo neramumus, bandydami užgrobti vyriausybės rūmus", - per valstybinę A.Lukašenkos televiziją aiškino J.Romančiukas apie KGB suimtus savo kolegas.

Stipriausią opozicijos kandidatą A.Sanikovą savo pareiškimu jis tiesiog skandino: "A.Sanikovui, kurį kurstė jo žmona Irina Chalip, labai norėjosi sužlugdyti trapų dialogą, užmegztą tarp Baltarusijos ir tarptautinės visuomenės."

"Pareiškimas, kurį jis skaitė iš popieriuko, buvo parašytas KGB. Tai išdavikas, apšmeižęs demokratinius lyderius. Dėl jo dabar tie žmonės sėdi kalėjime, - sakė Baltarusijos žurnalistė, opozicijos naujienų portalo "Chartija�97" redaktorė Natalija Radina ir pridėjo dar vieną štrichą šio TSPMI globotinio portretui: - Iš karto po gruodžio 19-osios J.Romančiukas išvažiavo slidinėti į kažkokį kalnų kurortą Vakarų Europoje. Tuo metu, kai mes visi sėdėjome kalėjimuose, ir aš taip pat. O svarbiausia - žmonės, kuriuos jis ten įkišo, t. y. A.Sanikovas su žmona žurnaliste I.Chalip.� Teismo salėje, anot N.Radinos, A.Sanikovas nusisuko nuo J.Romančiuko ir garsiai ištarė: "Niekšas."

Ir būtent po šios išdavystės šmeižtą apie V.Pociūną sukurpęs M.Podoliakas pareiškė, kad J.Romančiukas - geriausias jo draugas. Bet kas yra šis ukrainiečių žurnalistas, vadinantis žuvusį Lietuvos karininką KGB agentu, o Baltarusijos disidentus ciniškai pardavusį TSPMI globotinį - savo bičiuliu?

"Demaskuotojas"

Iš pirmo žvilgsnio M.Podoliakas atrodo kaip auka, nukentėjusi nuo A.Lukašenkos režimo. 2005 metais Baltarusijos KGB paskelbė, kad jis deportuojamas iš šalies, nes savo leidžiamame laikraštyje "Vremia" kurstė "konsoliduotis radikaliąją opoziciją" ir nuversti A.Lukašenkos režimą. Taigi, jei spręstume iš KGB pranešimo, - disidentas.

Tačiau įsižiūrėjus atidžiau portretas darosi sudėtingesnis. Kuo užsiima šis veikėjas, po "deportacijos" gyvenantis Ukrainoje? Ogi vadovauja laikraščiui "Obozrevatel", kuris priklauso ekscentrišku elgesiu garsėjančiam oligarchui, politikui Michailui Brodskiui, ir rašo labai keistus straipsnius interneto portale "kompromatby". Keistus todėl, kad šie rašiniai, diskredituojantys įvairius opozicijos veikėjus, skaldo vadinamąsias demokratines jėgas. Atrodo, M.Podoliakui praėjo bet koks noras ką nors "konsoliduoti", kaip skelbė Baltarusijos KGB.

Stilius panašus į rašliavą apie V.Pociūną: faktų, pagrindžiančių versiją, nėra, bet patiekalas gausiai pabarstomas detalėmis, kurios sukuria ypač gerai informuoto autoriaus įvaizdį ir kelia mintis apie intymius jo santykius su specialiosiomis tarnybomis. M.Podoliako "demaskavimuose" nuolat plėtojama pagrindinė tema - pinigai, kuriuos Vakarai skiria Baltarusijos opozicijai.

Kokie politiniai veikėjai buvo pagrindinis M.Podoliako taikinys prieš šiuos Baltarusijos prezidento rinkimus? Aleksandras Milinkevičius, 2006 metų rinkimuose opozicijos pasirinktas vieningu kandidatu ir pretendavęs juo tapti per pastaruosius rinkimus, bet staiga pasitraukęs prieš pat kampanijos startą. Ir A.Sanikovas, laikytas stipriausiu iš likusių opozicijos kandidatų, o po J.Romančiuko išdavystės nuteistas penkerius metus kalėti.

Kad M.Podoliako nuožmiai puldinėtas A.Sanikovas kai kam labai trukdė, liudija žurnalisto, vieno pagrindinių opozicijos tinklalapių "Chartija�97" steigėjo ir redaktoriaus Olego Bebenino mirtis. 2010 metų spalio 3-iąją jis rastas negyvas savo namuose su virve ant kaklo. Tai įvyko netrukus, kai O.Bebeninas sutiko vadovauti A.Sanikovo rinkimų kampanijai.

"Man nekyla abejonių, kad tai žmogžudystė, inscenizuota kaip savižudybė. Tai padaryta siekiant įbauginti "Chartiją" ir žmones iš A.Sanikovo komandos", - įsitikinusi N.Radina, po O.Bebenino nužudymo perėmusi vadovavimą opozicijos tinklalapiui.

Ji, stebėdama geriausių bičiulių M.Podoliako ir J.Romančiuko veiksmus, susidarė apie šiuos veikėjus labai panašią nuomonę. "Tai keisti, neaiškūs žmonės, nežinia kam dirbantys. Dėl J.Romančiuko galiu pasakyti aiškiai - jis bailys ir niekšas. Kad KGB agentas, negaliu tvirtinti, nes nemačiau archyvų. Bet jį ir M.Podoliaką galima apibūdinti viena fraze: keistas elgesys ir straipsniai, kurie leidžia daryti prielaidas. Tikiu, kad žlugus A.Lukašenkos režimui bus atverti archyvai ir galėsime pasižiūrėti, kas kam dirbo", - sako Baltarusijos disidentė.

Kremliaus ekspertai

M.Podoliako pavardę galima rasti ir tinklalapyje "Kreml.org". Čia jis pristatomas kaip vienas šios organizacijos ekspertų ir "specialiųjų informacinių technologijų agentūros direktorius".

"Kreml.org" yra asociacija, vienijanti kelis tūkstančius žurnalistų, politologų ir vadinamųjų "polittechnologų" iš Rusijos bei Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių. Tinklalapyje nurodyta apie 50 jai priklausančių "centrų", kurie, be kita ko, dirba ir su Baltijos valstybių medžiaga. "Kreml.org" "ekspertai" atlieka politinio gyvenimo analizę ir, kaip patys skelbiasi, "veiksmingai bendradarbiauja" su valstybinėmis struktūromis.

Šios organizacijos steigėjas - Efektyvios politikos fondas (EPF), kuriam vadovauja "žymiausiu Rusijos polittechnologu" vadinamas žurnalistas Glebas Pavlovskis. Tiek EPF, tiek asmeniškai G.Pavlovskio paslaugomis ilgą laiką naudojosi Kremliaus administracija. Dar visai neseniai jis buvo Rusijos prezidento administracijos patarėjas ir dalyvavo rengiant Vladimiro Putino rinkimų kampanijas bei kuriant Kremliaus politiką palaikantį agresyvaus stiliaus jaunimo judėjimą "Naši". Dmitrijus Medvedevas "polittechnologą" G.Pavlovskį apdovanojo ordinu "Už nuopelnus tėvynei".

Šį Kremliui artimą veikėją itin iškalbingai apibūdino žymaus Rusijos disidento akademiko Andrejaus Sacharovo žmona Jelena Boner: "Tikrąją G.Pavlovskio vertę nusistačiau 1980-1981 metais, kai šis davė parodymus KGB apie Sergejaus Kovaliovo sūnų Ivaną Kovaliovą ir jo žmoną Tanią Osipovą. Aukščiau vertinti to žmogaus neketinu, jo vertė man tada paaiškėjo visiems laikams."

Sovietmečiu prie disidentų prisišliejęs G.Pavlovskis du kartus išdavė savo draugus KGB. Pirmą sykį, kai 1974 metais buvo sulaikytas už Aleksandro Solženicyno "Gulago Archipelago" platinimą, nurodė "samizdato" leidėjus, todėl nebuvo areštuotas. Antrąkart - 1982-aisiais. Tada buvo sulaikytas dėl disidentų žurnalo "Poiski" ir savo parodymais skandino draugus, tarp jų I.Kovaliovą.

Pridurkime, kad "polittechnologinės" paslaugos, kurias Kremliui teikia G.Pavlovskis - rinkimų strategijų kūrimas ir oponentų diskreditavimas, - brangiai mokamas produktas. Jo kolega "ekspertas" M.Podoliakas viename savo interviu šia tema nurodė labai aiškiai - viskas yra tik "pinigų klausimas".

Tarp JAV paramos ir Kremliaus grasinimų

Tačiau grįžkime į Baltarusiją ir padarykime prielaidą, kad prezidento rinkimų kulminacija - gruodžio 19-ąją surengtas pogromas prieš opoziciją - ne spontaniški įvykiai, o tam tikras "polittechnologinis" kūrinys. Ciniškai surežisuotas spektaklis. Kam šis barbariškas pogromas buvo naudingas?

Prisiminkime, kaip Baltarusijoje - svarbiame geopolitiniame lauke - prieš rinkimus elgėsi dvi supervalstybės, JAV ir Rusija. JAV akivaizdžiai demonstravo neįprastą palankumą A.Lukašenkai, net aukojo dalį savo, kaip žmogaus teisių gynėjų, įvaizdžio. Artėjant rinkimų dienai šie palankumo gestai ypač suintensyvėjo.

2010-ųjų gruodžio 1 dieną Astanoje Baltarusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Martynovas ir JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton pasirašė susitarimą, kuriuo Baltarusija įsipareigojo iki 2012 metų sunaikinti turimas prisodrinto urano atsargas. JAV savo ruožtu pažadėjo A.Lukašenkai technologinę ir finansinę pagalbą, taip pat pareiškė, kad pritaria atominės elektrinės statybai.

Gruodžio 12 dieną, iki rinkimų likus vos savaitei, į Baltarusiją atvyko gausi delegacija iš garsiausių JAV analitinių centrų. Strateginių ir tarptautinių tyrimų centro, JAV Kongreso analitinės tarnybos, Karnegio fondo ir kitų panašių institucijų vadovai aplankė branduolinių tyrimų institutą "Sosny", Aukštųjų technologijų parką, Nacionalinę biblioteką. Be to, vyko susitikimai su A.Lukašenka ir jo valdininkais, kuruojančiais užsienio politikos bei gynybos klausimus.

Šio vizito svarbą akimirksniu įvertino Kremliaus propagandininkas Nikolajus Radovas. Savo rašinyje jis piktai "demaskavo" minėtus centrus kaip kalvę, kurioje kuriamos JAV geopolitinės strategijos, ir išskaičiavo čia dirbančius žymiausius analitikus, pradedant Zbigniewu Brzezinskiu bei Henry Kissingeriu ir baigiant buvusiais Centrinės žvalgybos valdybos bendradarbiais. Aki- vaizdžiai susierzinęs N.Radovas konstatavo, kad JAV užsimena A.Lukašenkai apie galimą santykių atšilimą, t. y. siekia perimti iniciatyvą Baltarusijoje.

Tuo metu Rusija elgėsi priešingai - agresyviai rėmė A.Lukašenką prie sienos kampanija prieš paskutinį Europos diktatorių. Vienas pagrindinių jos akcentų - žmogaus teisių pažeidimai.

2010 metų liepos 21 dieną J.Romančiukas su jo kandidatūrą prezidento rinkimuose iškėlusios partijos lyderiu A.Lebedka lankėsi Maskvoje ir susitiko su Rusijos vicepremjeru Aleksejumi Kudrinu, Anatolijumi Čiubaisu bei keliais V.Putino vadovaujamos partijos "Vieningoji Rusija" atstovais Dūmoje.

"Maskva gąsdina A.Lukašenką. Baltarusijai reikia permainų", - skelbė viena Rusijos informacijos agentūrų. Kremlius ieško pamainos A.Lukašenkai - įvertino šį vizitą politologai.

Beveik tuo pat metu, kai opozicijos veikėjai, besiveržiantys į V.Putino favoritus prezidento rinkimuose, mynė Kremliaus slenksčius, Rusijos televizija NTV parodė sukrečiantį dviejų dalių dokumentinį filmą "Krestnyj batka", kuriame kalbama apie žmonių grobimus Baltarusijoje. Įžangoje sakoma, kad rodoma medžiaga saugota Baltarusijos KGB seifuose. Vienas iš filme kalbančių asmenų - M.Podoliakas.

Ir staiga šio Kremliaus spaudimo fone prieš pat rinkimus JAV atvirai pasiūlė A.Lukašenkai bendradarbiavimą bei finansinę paramą... Baltarusija ir jos dujotiekiai tiesiog akyse slydo Kremliui iš rankų.

Gruodžio 19-oji: į Kremliaus glėbį

Rusijai buvo reikalingas labai stiprus ėjimas, kad Baracko Obamos pasiuntiniai ir A.Lukašenka nustotų vieni kitiems šypsotis. Ir tai įvyko. Lemiamo lūžio tašku šioje šachmatų partijoje tapo gruodžio 19-oji. Po KGB smurto bakchanalijos prieš beginklius žmones JAV ir A.Lukašenkos santykiai, švelniai tariant, atvėso. Tada demokratinio Vakarų pasaulio pasmerktam režimui kaip niekada plačiai buvo atvertas meškos glėbys.

Kalbama, jog gruodžio 19-osios vaizdai iš Nepriklausomybės aikštės buvo tiesiogiai transliuojami A.Lukašenkai į kabinetą. Kai kas žinojo, kur pastatyti kameras, kad vaizdas būtų įkvepiantis imtis veiksmo. Ir A.Lukašenka patikėjo - už lango jau beveik vyksta oranžinė revoliucija...

Psichopatinių polinkių turintis diktatorius buvo techniškai panaudotas pagal instrukciją. Tą patį, deja, galima pasakyti apie opoziciją.

Nenukentėjęs liko tik J.Romančiukas. Kai kiti disidentai sėdėjo kalėjime, šis žmogus išvyko paslidinėti į kurortą.

Atkreipkime dėmesį į dar vieną detalę. A.Sanikovo teisme advokatas paklausė J.Romančiuko, kodėl, pats išėjęs iš aikštės, paliko joje savo rėmėjus - tuos žmones, kurie už jį balsavo rinkimuose. Į šį klausimą geriausias M.Podoliako bičiulis rišliai negalėjo atsakyti...

Kad ir kas būtų šis personažas - KGB provokatorius ar tiesiog bailys, apmaudu, jog jį globoja ir remia Vilniaus TSPMI.

Keli klausimai

Turėdami šią gruodžio 19-osios įvykių - kaip gerai surežisuoto spektaklio - versiją, užduokime sau kelis klausimus.

Kam buvo naudinga gąsdinti A.Lukašenką perversmo importu iš Vakarų pagal Oranžinės revoliucijos scenarijų? Kam reikėjo nuolat priminti apie Vakarų specialiųjų tarnybų pinigus, skirtus Baltarusijos opozicijai?

O juk būtent tai - įskaitant ir "Lietuvišką gambitą" - pagrindinė "demaskuojančių" M.Podoliako rašinių ašis. Ar tai nebuvo Kremliaus spaudimas, skirtas psichopatui A.Lukašenkai, kuris pagal gerai apskaičiuotą scenarijų pratrūko gruodžio 19-osios naktį?

Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad geriausias Vilniaus TSPMI globotinio, baltarusių disidentų išdaviko J.Romančiuko draugas M.Podoliakas turėtų žinoti atsakymą į klausimą, kas užsakė žuvusio Lietuvos karininko V.Pociūno šmeižtą.

Dar kartą - V.Pociūno akiniai

O dabar grįžkime prie klausimo, kodėl VSD, praėjus penkeriems metams po V.Pociūno žūties, iki šiol neįstengė atsiprašyti už šmeižtą žmonių, kuriems brangus žuvusio Lietuvos karininko atminimas?

Juk pocių-dabašinskų-jurgelevičių departamente nebėra. Tai jie grasino "nesiknaisioti po tuos kaulus" ir organizavo šmeižto kampaniją. Ir pasakė - nesikiškite, kai pulkininkas Algirdas Grublys žūties dieną paskam- binęs paklausė: kur buvo rasti V.Pociūno akiniai?

Tie akiniai aptikti ant grindų viešbučio kambaryje, kojelėmis į viršų. Ne lauke, ne iškritę kartu su kūnu. Juos V.Pociūnas buvo įsigijęs už premiją, kurią gavo kartu su bendražygiais atskleidęs branduolinio kuro kasetės vagystę iš Ignalinos atominės elektrinės. Ir labai, kaip pasakoja artimieji, brangino.

Jo ankstesni akiniai buvo masyvūs, storais stiklais, bet geresnių pirkti neskubėjo, nes niekada neturėjo pinigų pertekliaus. O šitie - lengvučiai, iš specialaus metalo, lankstūs, nedūžtantys. Labai juos saugojo, neskubėdamas sulankstydavo ir dėdavo stiklais į viršų ant staliuko prie lovos. Tai buvo automatiškas įprotis. Vos pabudęs V.Pociūnas iškart ranka siekdavo tų akinių.

O virš "Inturist" viešbučio kambario, pažymėto 909 numeriu, kuriame paskutinę savo gyvenimo naktį praleido V.Pociūnas, buvo keista patalpa. Jos durys užklijuotos popieriumi, ant jo antspaudas ir užrašas - "Upravlenije KGB Brestkoi oblasti" (Bresto srities KGB).

Toje patalpoje buvo du pereinami kambariai. Viename stovėjo sofa-lova, mėtėsi tuščias plastikinis butelis nuo vandens. Antrame - keista aparatūra. Kokia jos paskirtis, du kartus bylą nutraukę Generalinės prokuratūros (GP) prokurorai nepasirūpino išsiaiškinti. Tačiau tokia įranga, skirta slapta sekti, buvo visuose KGB kontroliuojamuose "Inturist" agentūros viešbučiuose.

Dar viena detalė - nuo rugpjūčio 22 dienos 15 val. 37 min. iki 23-iosios 6 val. ryto viešbutyje buvo išsijungusios visos vaizdo įrašymo kameros. Taip teigė Baltarusija.

"Jeigu akiniai buvo rasti viduje - Vytas grūmėsi", - neabejoja pulkininkas A.Grublys. Tačiau VSD net netyrė karininko žūties. "Pasakė - jūs nesikiškit. Visus mus, senus draugus, kovos bičiulius, kurie norėjo imtis to tyrimo, nušalino. Mes galėtume išsiaiškinti, bet nieko nereikia. O patys fabrikavo kaip nori", - tvirtina A.Grublys.

Šuns mirtį policija tiria labiau, negu VSD per KGB kontroliuojamo viešbučio langą iškritusio Lietuvos karininko žūtį. Vienintelis dalykas, kurį įstengė V.Pociūno atminimui padaryti valstybė, - 2007 metų birželio 14-ąją po mirties apdovanoti jį Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

Bet juk tų, kurie liepė "nesiknaisioti po tuos kaulus", departamente jau nebėra. Kas pasikeitė?

Išsižadėjimas

Vieną tyrimą dabartinio direktoriaus Gedimino Grinos vadovaujamas VSD vis dėlto atliko - kai žuvusio Lietuvos karininko našlė Liudvika Pociūnienė paprašė pasakyti, ar jos vyro žūtis Baltarusijoje buvo susijusi su VSD užduotimis. "Negalime nustatyti", - atsakė 2011 metų liepą G.Grinos sudaryta komisija, atlikusi "tyrimą" per dvi savaites.

"Viskas, ką jie tyrė - tik dvi dienos prieš žūtį ir dvi dienos po", - sako L.Pociūnienė.

Pavarčiusi popierius, susijusius su kelių dienų laikotarpiu, G.Grinos komisija darbą baigė. Esą neįmanoma nustatyti, ar yra priežastinis ryšys tarp V.Pociūno žūties ir jo pareigų VSD, kol GP neištyrė, ar pulkininko mirtis - smurtinė.

"Jie galėtų daug padaryti, kad tyrimas pasistūmėtų į priekį. Bet, matyt, ten likę nemažai galvų, kurios to nenori", - svarsto L.Pociūnienė.

"Vytas buvo normalus saugumo karininkas, kuris, kaip priimta visame pasaulyje, dirbo užsienio valstybėje po priedanga. Kodėl dabar reikia apsimetinėti? Visame pasaulyje viskas aišku, tik mes apsimetame, kad buvo ne taip", - sako A.Grublys.

Kodėl VSD, net jau du kartus pasikeitus jo vadovams, iki šiol išsižada žuvusio karininko?

VSD ant melo kojų

"Vyto žūtis atskleidė - žiūrėkite, departamento, kuris nuoširdžiai tarnautų valstybei, nebėra. Yra interesų departamentas. Viskas buvo užglaistyta melu, pažeminimais. Ir dabar apsimetama, kad jau viskas gerai. Tačiau tos pačios melo kojos departamente tebelikusios, tik galva kita uždėta, o kūno nėra. Nes nebėra žmonių, norinčių tarnauti valstybei. Liko tie, kurie turi interesų", - kalba A.Grublys.

Ir priduria - mes buvome Sąjūdžio žmonės. Sausio 13-osios naktį V.Pociūnas buvo tarp tų, kurie liko parlamente, pasiruošę mirti, kad apsaugotų jį nuo svetimųjų puolimo.

Pats A.Grublys buvo Klaipėdos Sąjūdžio tarybos pirmininkas, o 1991-aisiais - slaptas VSD karininkas, kita pavarde vadovavęs pogrindiniam Klaipėdos gynybos štabui ir rengęs planą, kaip atremti numanomą sovietų puolimą.

Prisiminkime, kad Darius Jurgelevičius, liepęs žurnalistams "nesiknaisioti po tuos kaulus", 1987-aisiais "Komjaunimo tiesoje" pasmerkė garsiųjį disidentų mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo.

"Kai Mečys Laurinkus antrą kartą tapo VSD direktoriumi, į departamentą atėjo visa grupė žmonių, kuriuos pavadinčiau karjeristais ar verslininkais. Jie atėjo ne tarnauti valstybei, o ieškoti naudos sau - dėl karjeros, dėl pinigų. Neatmetu ir tokios galimybės", - sako A.Grublys.

Šiam departamentui, anot pulkininko, nereikėjo valstybei dirbančių žmonių - tokių kaip V.Pociūnas. Jo bendražygiams teko išeiti. Vieni buvo išėsti "savo noru", kaip A.Grublys, kiti - tiesiog išmesti į gatvę.

"Eik lauk, nes to, ką tu darai, mums nereikia. Esi mums nesavas. Vytas buvo pastatytas prieš tokį patį pasirinkimą. Negalėjo tokio žmogaus išmesti - išsiuntė į Baltarusiją. Mes būtume viską ištyrę, bet mus atstūmė. Aš juokiuosi - kaip sunku gyventi tokioje tremtyje, kuri yra vidinė tremtis", - api- bendrina A.Grublys procesą, po kurio VSD liko be kūno. Tik iškamša.

"Tikimės, kad tiesa sugrįš. Anksčiau ar vėliau ji sugrįžta. Pamenate tą istoriją, kai saviškiai 1993 metais nužudė mūsų departamento pareigūną Vilmantą Stončių, dirbusį Telšių apygardoje? Mes dešimt metų kapstėmės, bet ištyrėme. Suradome, atkasėme. Jeigu užsispiriame ką nors padaryti - visada padarome", - patikina pulkininkas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"