Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

Socialinės rizikos šeimos: kur jų daugiausia ir kodėl?

 
pixabay.com nuotrauka
pixabay.com nuotrauka

Socialinės rizikos šeimos – vienas didžiausių Lietuvos skaudulių. Blogiausia padėtis – Rietavo, Radviliškio, Pagėgių ir Pasvalio rajonuose. Taip pat aiškiai matosi dideli skirtumai tarp miestų ir rajonų – beveik visuose rajonuose socialinių rizikos šeimų santykis yra žymiai didesnis nei miestuose. Dar blogiau, kad situacijos pagerėjimą sunku įžvelgti – nepadeda net „stebuklingas“ „kodavimas“.   

Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (SPIS) duomenimis 2016 metais didžiausias socialinės rizikos šeimų santykis, lyginant su bendru gyventojų skaičiumi toje savivaldybėje, yra tose pačiose savivaldybėse kaip ir 2015 metais: Rietavo (0,9 proc.), Pagėgių (0,8 proc.), Pasvalio rajono (0,8 proc.) ir Radviliškio rajono (0,8 proc.). Mažiausias socialinės rizikos šeimų santykis rajonuose yra Kretingos rajone (0,2 proc.), Vilniaus rajone (0,3 proc.), Kauno rajone (0,3 proc.), Klaipėdos rajone (0,3 proc.).

Tačiau kažkodėl vienoms savivaldybėms išvesti šeimą iš socialinės rizikos sekasi geriau nei kitoms savivaldybėms. Pavyzdžiui, 39 121 gyventojų turinčiame Kretingos rajone yra 92 socialinės rizikos šeimos, kai tuo tarpu mažesnį gyventojų skaičių – 38 253 – turinčiame Radviliškio rajone yra 298 socialinės rizikos šeimos.

Didelis alkoholizmas, didelis nedarbas, mūsų rajone nedarbas yra didžiulis. Radviliškio rajonas ypatingas dar tuo, kad pas mus yra daug grįžusių iš įkalinimo įstaigų.

Pasak Kretingos rajono savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos skyriaus vedėjos Danutės Blagnienės, šiame rajone socialinės rizikos šeimų skaičius jau kelerius metus visuomet yra nedidesnis nei 100, o socialinės rizikos šeimų skaičius neauga, nes dirbama su šeimomis, kurioms dar tik gresia rizika.

„Yra šeimos, kurios dar neįrašytos į rizikos šeimų sąrašą, su jomis dirbame prevencinį darbą. Į bet kokį gautą pranešimą, aplinkinių pastebėjimą apie tam tikrą šeimą yra reaguojama, šeimą pradedame stebėti ir stebime 2–3 mėnesius, suteikiame pagalbą. Jei per tą laiką paaiškėja, kad tai buvo tik vienkartinis pažeidimas, neišryškėja jokios problemos, su tomis šeimomis atsisveikiname. Bet net ir po to šeimai nieko nežinant mes dar jas stebime, kad būtume garantuoti, jog šeimai tikrai negresia rizika“, – LŽ sakė D. Blagnienė.

Didelis skaičius nėra blogai?

Prevencinis darbas su stebimomis šeimomis, kurioms dar tik gresia rizika, vyksta ir Radviliškio rajone. Pasak Radviliškio rajono savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Larisos Paurienės, čia kaip ir kituose Lietuvos rajonuose, kiekviena seniūnija su tokiomis šeimomis dirba taip kaip išmano pati.

„Kiekviena seniūnija turi savo instrumentus, nes įstatymuose nėra numatytos tvarkos, kaip dirbti su tomis stebimomis šeimomis. Tai džiaugiamės, kad seniūnijų bendruomenės turi bendruomeninius komitetus, pagalbos draugijas ir taip rūpinasi, stebi tas šeimas“, – sakė L. Paurienė.

Jos teigimu, didelis socialinės rizikos šeimų skaičius nėra blogai ir 298 socialinės rizikos šeimos nėra didelis skaičius – tai tik rodo, kad šeimoms reikia pagalbos ir jos tą pagalbą gauna.

Radviliškio ir Rietavo savivaldybėse vienais metais socialinės rizikos šeimų skaičius sumažėja 5–10 šeimų, o kitais metais vėl padaugėja 3– 4 šeimomis.

„Net prezidentės pozicija yra ta, kad mes tikrai esame lyderiai ir ji džiaugiasi, kad mūsų šeimos nėra neprižiūrimos. Įrašymas į socialinės rizikos sąrašą nėra rimtas pažeidimas, tai yra pagalba šeimai, socialinių paslaugų spektro suteikimas tai šeimai pagal įstatyme numatytą tvarką. Nes šiandien visoje Lietuvoje įrašymo tvarka į socialinės rizikos šeimų apskaitą yra vienintelis instrumentas, priemonė, pagal kurią galima šeimai teikti įvairias paslaugas jeigu ten yra vaiko teisių pažeidimo momentai“, – teigė L. Paurienė.

Beveik pusė šeimų visuose rajonuose į socialinės rizikos šeimų sąrašą yra įrašomos dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, tačiau pasak L. Paurienės yra ir daug šeimų, kurios įrašomos dėl socialinių įgūdžių stokos, psichinės negalios.

„Turime tikrai daug žmonių su specialiais poreikiais, su psichikos sutrikimais, o tokie žmonės juk irgi nori ir turi teisę auginti vaikus, būti visaverčiais žmonėmis, o to jie negalėtų padaryti be savivaldybės teikiamų socialinių paslaugų, jos turi būti įrašytos į socialinės rizikos sąrašą“, – pasakojo L. Paurienė.

Paklausus, kodėl vienas šeimas išbraukus iš socialinės rizikos šeimų sąrašo jas iškart pakeičia kitos, ji teigė, kad tokia situacija yra visoje Lietuvoje, o Radviliškio rajone tokia tendencija stipresnė dėl dabartinės kriminogeninės padėties.

„Pasižiūrėkime į dabartinį visą mūsų Lietuvos gyvenimą: didelis alkoholizmas, didelis nedarbas, mūsų rajone nedarbas yra didžiulis. Radviliškio rajonas ypatingas dar tuo, kad pas mus yra daug grįžusių iš įkalinimo įstaigų, turime daug smurtinių nusikaltimų“ , – sakė L. Paurienė.

Socialinės rizikos šeimų santykio skirtumai dideli ir pačiuose miestuose. Pavyzdžiui, 7 974 gyventojus turinčiame Rietave yra 69 socialinės rizikos šeimos, kai tuo tarpu beveik trigubai daugiau – 20 400 – gyventojų turinčiuose Druskininkuose yra 40 socialinės rizikos šeimų.

Kodavimo gydymo būdą pasirinkę greitai vėl „atkrenta“, taip neretai būna su vienišomis mamomis.

Rietavo socialinių paslaugų centro direktorė Danutė Stončiuvienė taip pat teigia, kad didelis socialinės rizikos šeimų skaičius esą tik parodo, kad savivaldybė moka laiku identifikuoti problemas ir jas spręsti.

„Suprantam, kad šeimų skaičius yra didžiausias, bet mes esame maža savivaldybė. Tai mes suprantam, kaip mūsų gero ir kokybiško darbo rezultatą – reiškia, kad mes gerai matome visas problemas mūsų bendruomenėje. Visoje Lietuvoje yra daug tų problemų, bet kai mes esame maži, mes tas problemas greičiau pamatome, todėl tų šeimų pas mus ir daugiau“, – sakė D. Stončiuvienė

Skaičius nemažėja

Tiesa, tiek Kretingos rajone, tiek Druskininkuose, kur socialinių rizikos šeimų santykis nedidelis, socialinės rizikos šeimų skaičius neauga, bet išlieka pastovus.

Pasak Druskininkų socialinių paslaugų centro direktorės Astos Aleksienės išbraukus vienas socialinės rizikos šeimas, kitos iškart įrašomos todėl, kad socialinės rizikos šeimos nuolat emigruoja iš vienos savivaldybės į kitą.

„Socialinės rizikos šeimos yra migruojančios. Į Druskininkų savivaldybę atvyksta nemažai šeimų iš Vilniaus, Kauno, apskritai iš visos Lietuvos. Tos šeimos galvoja, kad niekas į jas nekreips dėmesio ir jos „praslys“, bet mūsų socialiniai darbuotojai bendradarbiauja su mokyklomis, poliklinikomis ir jei tik gauną signalą, iškart reaguoja, išsiaiškinam, kad tos šeimos buvo rizikoje, tik kitoje savivaldybėje“, – sakė A. Aleksienė.

Neretai šeimos į socialinės rizikos šeimų sąrašą įrašomos pakartotinai todėl, kad emigruoja į kitą savivaldybę, o po kurio laiko vėl grįžta į Rietavą.

Tokia pati socialinių rizikos šeimų migracijos tendencija yra ir Radviliškio rajone bei Rietavo mieste. Remiantis SPIS duomenimis matyti, kad šiose savivaldybėse vienais metais socialinės rizikos šeimų skaičius sumažėja 5–10 šeimų, o kitais metais vėl padaugėja 3 – 4 šeimomis. Rietavo socialinių paslaugų centro direktorė teigė, kad neretai šeimos į socialinės rizikos šeimų sąrašą įrašomos pakartotinai todėl, kad emigruoja į kitą savivaldybę, o po kurio laiko vėl grįžta į Rietavą.

Bando kovoti „kodavimo“ būdu

Pasak savivaldybių, socialinių paslaugų centrų atstovų, socialinės rizikos šeimų skaičius išlieka pastovus dar ir dėl to, kad kai kurios iš rizikos išbrauktos šeimos, po kiek laiko vėl greitai patenka į riziką. Taip dažniausiai atsitinka su šeimomis, kuriose piktnaudžiaujama alkoholiu. Dalis savivaldybių su priklausomybėmis nuo alkoholio bando kovoti apmokėdamos asmenų „kodavimą“. Šis būdas vertinamas prieštaringai, o ir proceso rezultatai per daug nedžiugina.

„2016 metais mūsų rajone „kodavimą“ pasirinko 52 žmonės, 25 iš jų vėl pradėjo vartoti alkoholį. Bet turime šeimų, kurios negeria jau metus, bet gal po metų tos šeimos vėl pradės vartoti alkoholį – mes niekada negalime būti dėl to garantuoti. Su tokiais žmonėmis be galo sunku, nes būna žmonės tiesiog nekeičia gyvenimo būdo ir, kad ir kaip socialinis darbuotojas stengtųsi padėti, motyvuoti, jis neprivers žmogaus gydytis“, – pasakojo Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centro direktorė Rita Vilimaitė.

Pasak Kretingos rajono savivaldybės darbuotojos, girtaujančių šeimų gydymas lyg užburtas ratas: tėvai užsikoduoja, po kurio laiko vėl pradeda gerti, tuomet jie motyvuojami gydytis ir vėl koduojasi iš naujo.

„Kodavimo gydymo būdą pasirinkę greitai vėl „atkrenta“, taip neretai būna su vienišomis mamomis. Ir tuomet darbas su ta šeima vėl prasideda nuo nulio: šeima vėl įrašoma į sąrašą, tuomet iš naujo reikia motyvuoti šeimą, juk geriantys niekada nepripažįsta, kad jie priklausomi. Todėl reikia įdėti daug pastangų, kol įrodome jiems, kad reikia gydytis. Tada jie vėl gydosi“, – sakė D. Blagnienė.

Kalbant apie didžiuosius miestus taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad didžiuosiuose miestuose yra labiau išplėtotos įvairios infrastruktūros – nuo fizinės gyvenamosios aplinkos iki pagalbos tinklo.

Pasak Rietavo socialinio paslaugų centro direktorės, žmonės kodavimą renkasi dažniau, nes tai greičiausias būdas ir prieš pasirenkant šį gydymo metodą, reikia nevartoti alkoholio trumpesnį laiką, nei prieš reabilitacinį gydymą.

„Tie, kurie gydosi ilgesnį laiką ligoninėse, ne taip dažnai „atkrenta“, būna, kad ir niekada nebegeria. Bet tokiam gydymui sunku prikalbinti, nes ligoninėje reikia praleisti 28 dienas, o prieš kodavimą reikia negerti 14 dienų. Todėl žmonės dažniausiai ir renkasi tą greičiausią būdą, „užsikoduoja“ trims mėnesiams, tada mes siūlome „koduotis“ dar kartą. Būna, kad ir per tuos tris mėnesius nuo kodavimo žmogus atkrenta“, – sakė D. Stončiuvienė.

Į reabilitacijos centrą siunčia visą šeimą

Minėtose savivaldybėse reabilitacinį gydymą pasirenka vos keli asmenys, medicininis kodavimas išlieka populiariausia gydymosi priemone, po kurios, deja, daugelis žmonių vėl atkrenta.

Tiesa, Druskininkų socialinių paslaugų centras tvirtina, kad jiems pavyksta girtaujančias socialinės rizikos šeimas motyvuoti keisti savo gyvenimo būdą, jos siunčiamos ilgalaikiam gydymui į reabilitacijos centrą, dirbama su visa šeima, ne tik su girtaujančiu asmeniu.

Skirtumus savivaldybėse lemia daugelis veiksnių pradedant savivaldybės geografine padėtimi ir baigiant demografine gyventojų struktūra.

„Turime daug tokių atvejų, kuomet šeimoms – dažniausiai tai būna vienišos mamos, kurios girtauja– siūlom reabilitacinį gydymą. Išsiunčiame šeimas į reabilitacijos centrą, kuriuose jie išsilaiko iš gaunamų socialinių išmokų – ten jos praleidžia 3 mėnesius, o kartais ir visus metus. Kadangi nėra abiems lytims skirtų reabilitacijos centrų, tai būna, kad reabilitacijai išvyksta mama su vaikais, o vyras lieka. Pasveikusi moteris tuomet motyvuoja gydytis ir vyrą. Tada vyras išvyksta reabilitacijai, pasveiksta visa šeima. Turime tokių atvejų, kai šeima pasikeičia kardinaliai“, – teigė centro vadovė A. Aleksienė.

Rajonai atsilieka nuo miestų

Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinių paslaugų skyriaus vyriausios specialistės Guodos Vaičekauskaitės negalima įvardinti vienos priežasties, dėl kurios minėtuose rajonuose yra dideli socialinės rizikos šeimų skaičiaus skirtumai.

„Skirtumus savivaldybėse lemia daugelis veiksnių pradedant savivaldybės geografine padėtimi ir baigiant demografine gyventojų struktūra. Taip pat lyginant šias ar kitas savivaldybes reiktų atkreipti dėmesį į nedarbo lygį, socialinių pašalpų gavėjų skaičių – pvz., Radviliškio raj. savivaldybėje registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus asmenų santykis yra daugiau nei 2 kartus didesnis, socialinės pašalpos gavėjų skaičiaus ir savivaldybės gyventojų skaičiaus santykis beveik 3 kartus didesnis nei Kretingos raj. savivaldybėje. Visi rodikliai yra susiję tarpusavyje ir daro įtaką vieni kitiems, t.y. yra kompleksiniai“ , – raštu komentavo G. Vaičekauskienė.

Akivaizdūs socialinės rizikos šeimų santykio skirtumai yra tarp didžiųjų miestų, jų rajonų ir mažesnių rajonų, socialinės rizikos šeimų santykis didžiausias būtent rajonuose. Pasak G. Vaičekauskienės didžiuosiuose miestuose šeimos pagalbą gali gauti greičiau nei šeimos gyvenančios rajonuose, miestuose ir mažiau kitų veiksnių, tokių kaip nedarbas, lemiančių šeimos patekimą į riziką.

„Kalbant apie didžiuosius miestus taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad didžiuosiuose miestuose yra labiau išplėtotos įvairios infrastruktūros – nuo fizinės gyvenamosios aplinkos iki pagalbos tinklo. T.y. asmenys, šeimos turi daugiau galimybių ieškoti ir rasti pagalbą dar tada, kai problemos nėra įsišaknijusios. Taip pat nedarbo lygis ir su tuo susiję neigiami veiksniai yra ne tokio didelio masto kaip periferijose“ , – teigė G. Vaičekauskienė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"