TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Sovietmetis – lyg atviras nervas

2016 10 14 6:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Didėjantis nacionalinio nesaugumo jausmas iki šiol verčia vartyti sovietmečio istorijos lapus. Liustracija, sovietinių simbolių draudimas ir reikalavimas, kad Rusija sumokėtų kompensaciją už okupacijos metu padarytą žalą, – tokiame atminties politikos trikampyje jau ketvirtį amžiaus sukasi Lietuvos politinis elitas. Greitai suvesti sąskaitas su praeitimi, užversti sovietmečio bylą ir pereiti prie kitų klausimų, kaip svarstyta 1990-aisiais, nepavyko.

Atminties politikos raišką tyrinėjanti Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslininkė, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė Irmina Matonytė, kalbėdama su „Lietuvos žiniomis“, priminė, kad kitaip ir negalėjo būti. Todėl ir kai kurių politinių partijų elitas, kurį laiką laikęsis šios tematikos nuošaly, buvo priverstas pareikšti savo poziciją. „Amnezija“ nebegalėję teisintis kairieji ilgainiui prisidėjo prie nuoseklių ir baudėjų požiūrio besilaikančių konservatorių. Tad į politinę darbotvarkę šiemet vėl grįžę Lietuvos komunistų partijos (LKP) pasmerkimo, okupacijos žalos klausimai – ne atsitiktinumas.

Stipresnės tapatybės paieškos

– Tyrime išskyrėte tris aštriausius atminties politikos klausimus – liustraciją, sovietinių simbolių draudimą ir okupacijos žalos reikalavimą. Atrodo, dar kurį laiką šie klausimai bus aktualinami. Kodėl?

– Tai siečiau su padidėjusiu nacionalinio nesaugumo jausmu. Nacionalinio saugumo viena dedamųjų yra ir stipresnė nacionalinė tapatybė. Su visu tuo siejasi ir sovietinės praeities pasmerkimas, sugebėjimas atsispirti netiesioginei propagandai, kuri, pavyzdžiui, reiškiasi per sovietinius simbolius ir panašiai. Stebime ir holokausto tematikos paaštrėjimą. Visa tai siečiau su poreikiu didinti nacionalinį saugumą, kuris turi remtis visapusišku supratimu ir sugebėjimu vertinti bei reflektuoti sudėtingas istorines peripetijas. Galiausiai tuos klausimus aktualina ir geopolitinė situacija.

– Mažai kas tyrinėjo politikų požiūrį į istoriją. Kodėl svarbu apie tai kalbėti? Jūs aiškinotės politinio elito nuostatas, tyrinėjote, kaip kito politinių partijų atstovų požiūris, remdamasi pačių politikų 2008 ir 2012 metais užpildytomis anketomis.

– Elitas, ne vien politikos, bet ir žiniasklaidos, formuoja visuomenės nuomonę. Jis daro įtaką kolektyvinei tapatybei. Atminties politika yra reikšminga kolektyvinės tapatybės dalis. Ir būtų naivu likti tik prie etnografinių socialinės atminties tyrimų, kuriuose vyrauja, sakykime, tokie liaudiški prisiminimai ir naudojamos įvairios interpretacijos. Yra tyrimų, kuriuose aiškintasi, kiek rinkėjų požiūris į sovietmetį lemia partines preferencijas. Yra kitas žiūros kampas – kad tos pozicijos formuojamos iš viršaus, jas formuoja elitas. Jis primeta tam tikras mąstymo formas ir būdus, kurie žmonėms gali pasirodyti priimtini arba ne. Paprasti žmonės, pavyzdžiui, gatvėje autentiškai tų nuostatų nesusiformuluoja.

Naujos kartos vertina kitaip

– Kuri atminties trikampio dedamoji svarbiausia kalbant apie politinį elitą? Kuri vaidina didžiausią vaidmenį?

– Sunku pasakyti, tie klausimai tam tikru laiku aktualinami skirtingai. Priklausomai nuo to, kiek atitolta nuo sovietinio periodo. Kuo toliau nuo 1990 metų, tuo labiau mažėja, pavyzdžiui, liustracijos temos aktualumas ir stiprumas. Dėl simbolių tematikos yra kiek kitaip. Tas klausimas buvo labai svarbus 1990–1991 metais. Lukiškių aikštėje 1991 metais nuversto Lenino paminklo vaizdai buvo platinami tarptautiniu mastu. Vėliau tas domėjimasis ir jautrumas simboliams buvo sumažėjęs, po to – vėl pakilo.

Tai susiję su keliais dalykais. Vieną buvo galima prognozuoti, tai rodo ir tarptautiniai palyginamieji tyrimai: jaunesniųjų kartų atstovai jautresni simboliams. Tuomet visuomenės sąmonėjimą lydi jautrumas viešosiose erdvėse esantiems blogiesiems simboliams. Taip buvo, kai žlugo Francisco Franco, Augusto Pinocheto režimai. Taigi šią dedamąją buvo galima prognozuoti. O ją sustiprino Rusijos agresyvumo augimas.

– Tai pažadino mūsų nacionalizmo stiprėjimą.

– Ir sustiprino tai, kas yra dėsninga.

„Atrastas“ KGB rezervas

– O kaip dėl liustracijos? Ji tarsi turėtų būti baigta, tačiau dalis duomenų, kuriuos įpareigotas paskelbti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, iki šiol viešai neprieinami, jų skelbimas užtruko. Politikai tebenarsto tą temą.

– Retrospektyviai žiūrinti, liustracijos klausimas nuo pat Lietuvos transformacijos laikotarpio buvo pats svarbiausiais, aštriausias ir labiausiai poliarizuojantis. Liustracijos klausimu labiausiai išsiskiria politinio elito, politinių partijų nuostatos. Tarp kairiųjų, buvusios LDDP narių, buvusių komunistų santykinė dalis buvo didesnė. Todėl ir nuostata, metaforiškai vadinama „ir tuo metu mes dirbome Lietuvai“, yra ne tik teisinimasis, bet ir pripažinimas, kad sovietmetis buvo mūsų gyvenimo dalis.

Įtampą liustracijos klausimu matome ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Čekijoje. Ši įtampa – būtent politinio elito lygio, nes ten yra žmonių, turinčių sovietinę patirtį. Juk negali „operuoti“ dalies savo biografijos. Todėl ir prieš 2008 metus šis klausimas buvo aktualizuotas, prisiminti KGB rezervo karininkai. Atrodė, jau visi šešėliai buvo surasti, bet paaiškėjo, kad tema jautri, ir politikai ją aktualizavo.

Pavyzdžiui, Gabrieliaus Landsbergio politinėje kampanijoje dabar minima nomenklatūros tema, sąvoka. 2012 metais apie tai kalbėjo Andrius Kubilius. Tai atrodė natūralus kalbėjimas, nes jis žinojo, apie ką kalba. Tačiau iš jauno politiko lūpų, kurio santykis su sovietmečiu yra kitoks, tai skamba visai kitaip – G. Landsbergis kovoja su vaizdiniu, kuris tebėra svarbus visuomenei, nors jis pats – jau kitos kartos žmogus.

– Dešinieji ir buvo pirmieji, aktualizavę šias atminties temas, ir tai darė gana sėkmingai. Kada prie tų temų prisidėjo kitos partijos?

– Tai yra dėsninga visame pokomunistiniame bloke, nes sovietinio režimo atmetimą buvo galima labai stipriai išreikšti jį neigiant. Dešiniųjų retorika buvo labai sėkminga, galiausiai jie turėjo išraiškingai kalbantį tuometį lyderį Vytautą Landsbergį. Tačiau ir visas dešinysis kultūros, intelektualų elitas tą srovę labai stipriai išreiškė. Tai buvo kova ne su Rusijos priešišku įvaizdžiu, ne su Rusija, tai buvo kova su sovietinio mentaliteto ir ambicijų tęsėja.

Vėliau prie to neišvengiamai turėjo prisidėti ir kitos partijos. Kai kurioms jų tos temos buvo sudėtingos dėl jų pačių ištakų. Tačiau ir kairieji – LDDP, po to LSDP nariai, siekdami konsoliduoti tą atminties politiką, priėmė ir prisidėjo prie dešiniųjų nuostatų. Nuo 1996 metų, kai dešinieji vėl grįžo į valdžią, galima sakyti, kad kairieji suprato, kad jie bent jau iš dalies turi priimti tą dešiniųjų nuostatą atminties politikos tema.

Konservatoriai – radikaliausi

– Tai atspindėta ir politikų anketų atsakymuose. Matyti, kad 2008 metais LSDP dėl bendradarbiavimo su KGB laikėsi griežtesnio požiūrio, o dėl kompensacijos iš Rusijos – konformistinės pozicijos, dėl sovietinių simbolių – taip pat. 2012 metais jų laikysena dėl sovietinių simbolių pakito.

– Tai duomenys apie tai, ką kandidatai rinkimų metu pasakoja savo rinkėjams. Tai – politinės komunikacijos gabalėliai, skirti rinkėjų palankumui pritraukti. Praeities atžvilgiu nuosekliausi, radikaliausi yra konservatoriai. O kitų partijų – Liberalų sąjūdžio, LSDP ir populistinių partijų pavyzdžiai rodo, kad nė viena jų radikaliai nepakeitė savo požiūrio. Esama pokyčių, variacijų, matyti poslinkių, tačiau jie nėra radikalūs. Taip, dalis šių partijų atstovų tampa tai nuosaikesni, tai griežtesni, ir tai akivaizdu. „Amnezijos“ strategija – nesidomėti tais klausimais, neigti liustracijos reikšmę, neturėti pozicijos dėl sovietinių simbolių – atkrito, nes dešinieji šį atminties politikos vektorių labai stipriai išreiškė. Todėl ir kitos partijos turėjo prisidėti prie tos diskusijos.

– Ir dabar matyti, kad šias atminties temas plėtoja visos partijos.

– Taip, atminties politika tebėra svarbi. 1990 metais vyravo tokia logika: atsikeršysime praeičiai, suvesime sąskaitas, baigsime tą klausimą ir pereisime prie kitų. Tačiau tokia logika neveikia. Partijos, kurios atminties politikos neplėtojo, vėliau prie jos prisidėjo. Atminties politika yra ilgalaikis dalykas.

Rusijos grėsmės ir praeities vertinimo ryšys

– Kokiai daliai rinkėjų aktuali ši tema?

– Didelei daliai. Tikriausiai galima sakyti, kad visiems, tačiau vieniems labiau, kitiems mažiau. Atminties politikos klausimai nėra pagrindinis kriterijus, pagal kurį renkamės partiją, tačiau rinkėjui tai – viena iš koordinačių ašių. Tyrimai rodo, kad Rusijos grėsmės suvokimas daliai gyventojų stipriai siejasi su tuo, kaip žiūrima į sovietinę praeitį. Jeigu gyventojai sovietinę praeitį vertina neigiamai, jeigu jiems asmeniškai ar jų šeimai buvo padaryta žalos, dabartinę Rusijos keliamą grėsmę jie laiko didesne nei tie žmonės, kurie mano, kad jie ar jų šeimos nariai sovietinio režimo žalos tiesiogiai nėra patyrę.

Tiesa, pavyzdžiui, socialdemokratų rinkėjai palaikytų stipresnę, labiau baudžiamąją partijos poziciją liustracijos, sovietinių simbolių ir Rusijos kompensacijos reikalavimo klausimais. Egzistuoja toks neatitikimas tarp to, ką sako socialdemokratų politinio elito atstovai ir mano partijos elektoratas. O konservatorių elitas intensyviai deklaruoja priešiškumą visais trimis vadinamojo atminties trikampio klausimais – taip pat nuosekliai, kaip ir jų elektoratas. Taigi rinkėjų požiūris ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos kandidatų požiūris sutampa.

– Kartais išgirstame teigiant, kad Lietuva turi „ekscentriškai rusofobiškos“ valstybės reputaciją. Ar toks požiūris yra pagrįstas?

– Man regis, tas pozicionavimas apibrėžiamas kiek perdėtai ir netiksliai. Nežinau, kuo pagrįsti tokie teiginiai. Gal tai siejama su vienu ar kitu lyderiu? Tačiau tai nėra valstybės politikos dalis. Mūsų duomenys apie kolektyvines politinio elito nuostatas nerodo ekscentriškumo ir rusofobijos. Ir, palyginti su Estijos, Latvijos, Lietuvos politikai ir intelektualai nėra išskirtinai ekscentriški ar rusofobiški.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"