Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Stačiatikybė Lietuvai – sava

 
2016 12 25 10:08
Kunigas Vitalijus Mockus: "Duokdie, kad kitose pasaulio šalyse, įskaitant Rusiją, stačiatikiai gyventų taip, kaip mes Lietuvoje gyvename!"

Pokalbis su Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių patriarchijos protojerėjumi Vitalijumi Mockumi apie tai, kaip gyvena Lietuvos stačiatikiai.

Lietuva – katalikiška šalis. Oficialiais duomenimis, stačiatikiais save įvardija vos 4 proc. gyventojų...

– Skaičiais tai – 145 tūkst. žmonių. Beje, tų, kurie bent kartą per mėnesį lanko cerkvę – ne daugiau 3 tūkstančių.

– Ir visi jie – vadinamieji rusakalbiai?

– Yra ir etninių lietuvių, bet jų neprisirinks nė kelių šimtų. Tokia realybė. Deja... Nesunku suprasti, kodėl taip nutiko. Pirmiausia, čia dar gerai prisimenami caro laikai, kai Rusijos valstybė, savo tikslams panaudodama cerkvę, švelniai kalbant, nelabai gerai elgėsi su vietos gyventojais. Ko vertas vien jau pusę šimtmečio veikęs draudimas spausdinti knygas lietuvių kalba! Žmonės dar dabar tai prisimena. Kaip, beje, nepamiršo ir neigiamo požiūrio į katalikybę sovietiniais laikais. Apskritai veiksnių, atstumiančių lietuvius nuo stačiatikybės, yra nemažai.

– Ir vis dėlto jūs, etninis lietuvis, atėjote į stačiatikybę, ir netgi sąmoningo amžiaus. Galiu įsivaizduoti, su kokiu pasmerkimu teko susidurti!

– To pasitaikė, ypač pirmaisiais nepriklausomybės metais. Man kartais tiesiai sakydavo, kad einu pas okupantus, rusus. Žmonės juk nelabai atskiria rusus nuo sovietų, nes viskas, kas sovietiška, tada buvo pateikiama rusų kalba. Bet laikantis objektyvumo galima prisiminti ir tai, jog sovietai buvo ir lietuviai, diegę Lietuvoje komunistinę ideologiją. Bet aš į visus kaltinimus atsakydavau ir atsakau, kad griežtai atskiriu religiją nuo politikos, dvasinį gyvenimą – nuo visuomeninio.

– Taigi Stačiatikių bažnyčios teisės Lietuvoje vis dėlto varžomos?

– Jokiu būdu! Priešingai! Duokdie, kad kitose pasaulio šalyse, įskaitant Rusiją, stačiatikiai gyventų taip, kaip mes Lietuvoje gyvename!

– Atleiskite, nesupratau... Visuomenė – prieš, o jūs gyvenate gerai?

– Išvardysiu tik svarbiausius faktus. Lietuvoje mes esame tradicinė konfesija ir prieš įstatymą esame lygūs su absoliučios gyventojų daugumos religija – katalikybe. valstybė grąžino Stačiatikių bažnyčiai iš esmės visą sovietų atimtą nuosavybę. Maža to, mes gauname iš biudžeto tam tikrą sumą už tai, kad mums sugrąžinta ne visa kadaise cerkvei priklausiusi žemė. Tiesą sakant, nelabai mes į ją ir pretenduojame – ką su ja dabar daryti? Šventoves statyti? Taip, turime tokią teisę, bet kam to reikia? Cerkvių Lietuvoje daug, o tikinčiųjų, kaip jau sakiau – nelabai. Nepaisant to, pinigai pervedami.

– Tai, kad jie cerkvei reikalingi, nėra ko abejoti, ypač turint galvoje, jog ne visos bendruomenės dėl savo mažumo pajėgios išlaikyti šventovę ir dvasininką.

– Tikrai. Iš kaimų, kur nėra darbo, žmonės keliasi į didelius miestus: Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Ir apskritai Lietuvos gyventojų kasmet smarkiai mažėja, nes daugelis išvažiuoja į užsienį. Mažiausiai dešimtyje iš 55 lietuviškų stačiatikių parapijų, galima sakyti, žmonių visai neliko. Štai, pavyzdžiui, yra toks miestelis Anykščiai, maždaug 3 tūkst. gyventojų. Ten gyvena tik vienas stačiatikis! Ir šventovė puiki yra – Sergijaus iš Radonežo, bet tuštuoja. Atvyksta kartą per metus klebonas iš kitos šventovės, tarnauja, kad vis dėlto būtų meldžiamasi, ir viskas. Ir kitur gyvena kokie trys stačiatikiai, į mišias penki ateina...

– Tokia padėtis ir dideliuose miestuose?

– Ne, žinoma! Per dideles šventes Vilniaus šventovėse susirenka šimtai žmonių, o, tarkim, prieš Velykas šventinti pyragų – netgi tūkstančiai. Mes tai galime žinoti iš įsigytų žvakių kiekio. O pastaraisiais metais su šiokia tokia nuostaba pastebime, kad į mūsų apeigas ateina daug katalikų. Beje, ne šiaip ateina, o užsako gedulingas pamaldas ir mišias! Sako, mes gražiai meldžiamės.

– Bet juk daugelis jaunų lietuvių nė žodžio nesupranta rusiškai!

– Teisybė. Tačiau Vilniuje, senamiestyje, yra Šv. Paraskevos cerkvė, kur mišios vyksta lietuviškai. Visose parapijose kokia nors stačiatikių dalis – etniniai lietuviai, bet Šv. Paraskevą jų lanko daugiausiai.

Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje atleista nuo visų mokesčių. Netgi mes, dvasininkija, nemokame pajamų mokesčio, bet turime sveikatos draudimą ir gauname iš valstybės pensijas.

Galime dėstyti Dievo žodį. Jei mokykloje yra bent 8 vaikai, norintys mokytis stačiatikybės, administracija privalo pasamdyti mokytoją. Ir kalba eina ne apie fakultatyvą! Dievo žodis įtrauktas į pamokų tvarkaraštį kartu su matematika, fizika ir anglų kalba.

O dar svarbiau, kad mes draugaujame ir broliškai bendraujame su Katalikų bažnyčia, kuriai priklauso absoliuti dauguma gyventojų. Informuojame vieni kitus, tariamės ir draugiškai reaguojame į šalyje vykstančius procesus. Pavyzdžiui, sudarome bendras katalikų, stačiatikių ir liuteronų deklaracijas aktualiais opiausiais klausimais, tokiais kaip eutanazija arba vienos lyties asmenų santuoka. Mes reaguojame ir, dėkui Dievui, matome: mus girdi. Ir suprantame: taip yra todėl, kad veikiame išvien.

– O kas išvertė bažnytinius tekstus į lietuvių kalbą?

– Pirmasis vertimas buvo padarytas ir paskelbtas Sankt Peterburge dar XIX amžiuje. Kadangi spausdinti lietuvių kalba buvo uždrausta, leidėjai pasinaudojo vadinamąja graždanka, t.y. rusišku šriftu. Tiesa, terminija tada buvo visai neištobulinta, todėl pritaikyti senąjį vertimą naujam buvo neįmanoma, tad aš su grupe žmonių pradėjau viską iš naujo. Procesas toli gražu nebaigtas, nes mes tik 11 metų meldžiamės lietuviškai. Tačiau, manau, kad po kokio šimto metų turėsime visai kokybiškus tekstus, kuriuos ne gėda bus kam nors ir parodyti.

– Gal kada nors atsiras ir nacionalinė lietuvių stačiatikių tradicija?

– Na, už kokių 500 metų...

– Su kitomis konfesijomis, tarkim, musulmonų ar judėjų, jūs irgi bendradarbiaujate?

– Musulmonų čia labai mažai. Judėjų irgi visai nedaug, ir kokių nors tiesioginių sąlyčių nėra. Kalbant apie stačiatikybę apskritai, Lietuvai ji – visai ne svetimas tikėjimas. Keturi lietuviai stačiatikiai netgi kanonizuoti: trys Vilniaus kankiniai, nukentėję dėl tikėjimo XIV amžiuje, ir Pskovo kunigaikštis Daumantas, Rusijos cerkvės išaukštintas kaip šventasis. Ir šiandien, nors mūsų visai nedaug, didžiuodamasis galiu pasakyti: mes, stačiatikiai, savo tikėjimu puošiame mūsų šalį, kurią nuoširdžiai mylime...

Parengė VILJAMA SUDIKIENĖ

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"