TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

"Stengiuosi nevergauti praeičiai"

2006 09 23 0:00

Į Baltosios anketos klausimus atsako Klaipėdos dramos teatro aktorė Jolanta PUODĖNAITĖ

1. Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to pasiekti?

Šimtas metų... atrodo tiek daug... Žmogus turėtų gyventi mažiausiai šimtą penkiasdešimt metų, gal tada pradėtų mąstyti kitaip. Ateityje Lietuvą matau kaip vieną didelį žalią sodą su gyvuoju vandeniu, švariais ežerais, sveikais žmonėmis ir genialiais vaikais.

Tik kažin, ar įstatymai čia kuo nors padėtų. Kiekvienas žmogus turėtų pradėti keisti pasaulį nuo savęs. Jei taip elgtųsi didžioji dalis žmonių, pasikeisti neprireiktų nė šimto metų.

2. Ar jaučiatės esąs Lietuvos bendruomenės narys? Ar galėtumėte su pasididžiavimu ištarti - "Aš esu lietuvis ir tuo didžiuojuosi" ir
kodėl?

Taip, jaučiuosi. Manau, kad Lietuva - tai pasaulio širdis, saulės kraštas. Dabar mums sunkus metas, daug nesusipratimų, paviršutiniškumo visose srityse. Tačiau lietuviai savo genuose turi neapsakomai daug nuoširdumo ir meilės. Ir kai baigsis šis sunkus adaptacinis laikotarpis po nepriklausomybės atkūrimo, tikiu, mes išskleisime pasauliui patį nuostabiausią žiedą, MEILĖS žiedą.

3. Ar Jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Norėčiau paminėti savo sritį - teatrą. Gražu ir gera išgirsti, kad apie Lietuvos teatrą žino ir jį mėgsta ne tik čia, bet ir pasaulyje.

Turime labai stiprių režisierių, aktorių, scenografų. Tikrai yra į ką lygiuotis. Tačiau baiminuosi, kad mes pamažu neužmirštume savo šaknų. Gal dabar tiesiog toks laikas... Scenoje daugiau viską reiškiame per formą, daiktus, efektus.

Tačiau tikiu, kad dar grįšime prie lietuviškos dramaturgijos, prie teatro, kuriame bus vertinamas aktorius, jo ištartas žodis, išreikšta emocija.

4. Ar Jus tenkina Lietuvos valstybės švietimo politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Dabar mano sūnui septyneri ir šiais metais su skaudama širdimi jį palydėjau į pirmą klasę. Man labai gaila, kad jo entuziazmą, norą mokytis ir gerą nuotaiką praris švietimo politika. Nė vienas vaikas, išskyrus pirmoką, na gal dar antroką, neturi didelio noro eiti į mokyklą. Atvirkščiai - "į mokyklą kaip į katorgą"... Kodėl? Kodėl niekas neklausia ir neklauso vaikų nuomonės? Man trisdešimt treji, bet nuo mano laikų padėtis nesikeičia, nenoras eiti į mokyklą kaip buvo, taip ir liko.

Mane mokė visko: skaičiuoti, rašyti, aiškino, iš ko sudaryta ameba, spręsti sudėtingas fizikos formules, kurių man dar neprireikė ir vargu, ar prireiks... Tačiau išėjus į gyvenimą supratau, kad manęs nemokė, kaip suprasti save, kaip naudotis savo mintimis, kaip nebijoti ateities. Nepaaiškino, kad yra daugiau nuomonių ir tiesų, ne tik mano vienos.

Dar nežinau kaip, bet peržiūrėti ir keisti švietimo įstatymus reikėtų. Norisi matyti augančią kartą į gyvenimą einančią be baimės, aktyvią ir geranorišką, tačiau tam reikalingi pokyčiai...

5. Kokių permainų Lietuvos valstybės strategijoje reikėtų pageidauti, norint susigrąžinti masiškai į Vakarus emigruojančią jaunąją Lietuvą?

Nežinau, gal man pasisekė, gal aš pati pasistengiau, bet apie emigraciją nė negalvoju. Dirbu mėgstamą darbą ir iš jo gyvenu. Bet statistika tikrai liūdna... Aš optimistė, tikiu, kad greitai visko, ko mums trūksta, rasime čia, savo tėvynėje. Tikiu, kad ateis toks laikas, kai Lietuva galės pasirūpinti mumis, o mes - ja.

6. Lietuva dažnai įvardijama kaip šalis, pirmaujanti pagal savižudybių skaičių. Kodėl taip yra ir ką daryti, kad būtų kitaip?

Viskas prasidėjo anksčiau. Ko negavome vaikystėje, paauglystėje, kad nesusitvarkome su savo gyvenimu ir matome tik tokią išeitį - pasitraukti iš gyvenimo?

Žmonės tiesiog nebeturi laiko pabūti su savimi, su savo šeima, stengdamiesi prasigyventi geriau negu kaimynas... Mes tik bėgame, dirbame. Kam? Argi užtenka tų kelių valandų po darbo ar savaitgalių, kad užsiimtume kūryba su vaikais, perduotume jiems savo žinias, skirtume dėmesio savo mylimam žmogui ir, svarbiausia, skirtume laiko sau - sustoti, suprasti, ko nori iš gyvenimo. Nes tik žinodamas, ko tau reikia, būsi laimingas ir suteiksi laimės šalia esančiam žmogui.

Man patinka ta tiesa, kad nė vienas žmogus prieš mirtį negalvos, jog per mažai laiko praleido darbe...

7. Ar Jus tenkina tai, kaip Lietuva suvokia ir pateikia save žiniasklaidoje ir televizijoje ?

Kažkas yra pasakęs, jog laužas, apie kurį visi šiais laikais renkasi, kad pasidalytų patirtimi ir pasisemtų žinių, yra televizija. Todėl turėtume ypač kruopščiai rinkti, ką rodyti, ar rinktis, ką žiūrėti. Tai, ką rodo ir rašo dabar, man nepatinka. Aš tiesiog kruopščiai atsirenku, ką žiūrėti.

Naujienas išgirstu pasiklausiusi žinių. Yra keletas žurnalų, kuriuos retkarčiais pavartau, o užvis labiausiai mėgstu praleisti laiką su knyga.

8. Kokios lietuvio nacionalinės savybės Jums atrodo gražiausios, o kokios ne? Lietuvos žmonių moralė, sąmoningumas ir patriotizmas: diagnoze ir perspektyvos.

Nuoširdumas, paprastumas, užjautimas, susivienijimas nelaimės atveju.

Blogos savybės: pavydas, godumas, liežuvavimas... O patriotizmo lietuviai tikrai turi, tai ne kartą jau įrodėme. Kad ir tikrieji mūsų menininkai. Kiek yra tokių, kurie vos suduria galą su galu, bet dirba iš idėjos, dirba, nes myli savo darbą ir gimtąją žemę... Ar tai ne patriotizmas?!

9. Lietuvos kultūros, istorijos ar visuomenes veikėjas, kuris yra Jums autoritetas? Ir kodėl?

Jaučiu pagarbą Vydūnui, jo idėjoms ir filosofijai. Jau anais laikais jis rašė apie dvasinį žmogaus ir tautos tobulėjimą, dvasinę žmogaus esmės prigimtį, jos tolygumą dieviškumui. Jis skatino rinktis sveiką ir blaivų gyvenimo būdą, nepamiršti rūpintis, puoselėti, tobulinti ne tik dvasią, bet ir kūną.

10. Kokiais moraliniais principais vadovaujatės savo gyvenime?

Nesielgiu su kitu taip, kaip nenoriu, kad būtų elgiamasi su manim.

Mano nuomone, nieko nėra blogo, ir nieko nėra gero, yra tik tai, ką norime matyti.

Ir dar! Gyvenimo ribas susikuriame patys, todėl stengiuosi būti drąsi, nebijoti savo vaizduotės, nevergauti praeičiai. Noriu ir stengiuosi tapti savo ateities architekte.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"