Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
LIETUVA

Su Trispalve atlape: asmeniški Sausio 13-osios atsiminimai

 
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Mano karta laiminga, nes esi studentas, o už lango – revoliucija, – per Vilniuje surengtą „Laisvų pokalbių vakarą“ sakė televizijos laidų vedėjas, žurnalistas ir rašytojas Rytis Zemkauskas dėl gyvenimo laikotarpiu, kai buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. – Kas gali būti geriau? Tai stebuklas. Mums pasisekė, mes jį išgyvenome.“

Tankų gaudesys

Sausio 13-ąją, tada, kai gimtojo krašto laisvę reikėjo ginti, R. Zemkauskas su draugais iš Kauno nuvyko į Vilnių ir budėjo prie parlamento. Tą naktį jis iki šiol gerai prisimena. „Buvome studentai. Tuo metu prasidėjo budėjimai prie įvairių objektų. Įtampa visą laiką kilo, – per vieną susitikimą pasakojo R. Zemkauskas. – Susirinkome penki žmonės, studentai, draugai – dvi merginos ir trys vaikinai – ir nusprendėme, kad reikia važiuoti. Iš Kauno į Vilnių veždavo autobusai. Mes įsėdome ir iškeliavome. Nežinojome, kad tai – Ta diena.“

Atvykę į sostinę studentai iš pradžių nukeliavo prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Jame žmonės iš vidaus statė barikadas. Jaunuoliai nusprendė likti lauke ir nuvyko prie Parlamento. Tuo metu, kai mes ateidinėjome, apačioje pro tunelį važiavo tankai, – prisiminė R. Zemkauskas. – To garso nepamiršiu visą gyvenimą. Naktinis Vilnius, tyla mieste, tik prie Parlamento girdėjosi žmonių balsai. O čia – tankų gausmas.“

Dabar šaudys?

Žurnalistas pasakojo, kad aikštėje prie Parlamento budėjusiems žmonėms gyvenusieji kaimynystėje nešė maisto, kavos, arbatos. „Gal apie trečią valandą nakties ten staiga užgeso šviesa. Nežinau, kodėl“, – prisiminė R. Zemkauskas. – „Kažkas šūktelėjo susikibti už rankų. Iš vienos mano pusės buvo draugė, iš kitos – nepažįstamas žmogus. Kai paėmiau jo ranką, pajutau, jog ji dreba. Gal ir mano ranka drebėjo, tik aš to nesupratau.“ Pasak žurnalisto, tada buvo tikrai baisu, kirbėjo klausimas: ar dabar ims šaudyti?

Vėliau nuo Vilniaus televizijos bokšto atėję žmonės pasakojo, kad ten šaudė, yra žuvusiųjų.

Dvasiškai jaučiasi buvę

R. Zemkauskas sakė, kad blogis būna trivialus, turi „krokodilišką“ greitį, begėdiškumą ir įžūlumą. „Jis slenka prie tavęs, o tau lieka laiko keistai jaustis“, – teigė žurnalistas. – „Buvusieji kare tai pasakojo – tau neaišku, kad žuvo šalia buvęs žmogus. Tai vyksta kiek kitaip. Kitaip tariant, muzika neskamba ir kamera neparodo iš viršaus, iš šono, iš apačios. Tu net nežinai, kas įvyko, ką daryti. Tai toks jausmas tada ir buvo apėmęs.“

R. Zemkausko nestebina, kad yra vaizdo įrašų, dokumentinių kadrų ar filmų apie 1991 metų sausio įvykius prisižiūrėjusių žmonių, kuriems atrodo, kad patys buvo ten, kur reikėjo ginti Nepriklausomybę. „Ir gerai, jei jie beveik tiki, kad ten buvo. Nereikia smerkti tokių žmonių, – mano televizijos laidų vedėjas. – Jie dvasiškai jaučiasi ten buvę.“

R. Zemkauskas savo prisiminimus apie Sausio 13-ąją vadino bendrais visiems. „Tad jei kas nors jaučiasi lyg ten buvęs, laikau, kad ir buvo, – sakė jis. – Tai yra tam tikra empatija – jausti, iš kur mes visi atėjome. O mes atėjome iš ten.“

Nuo Konarskio gatvės iki ligoninių

Prisiminimais apie 1991-ųjų Sausio įvykius socialiniuose tinkluose dalinasi ir kiti žinomi Lietuvos žmonės.

„1991 metai sausis. Man trylika ir dar ne viskas man aišku. Bet aš prisisegęs plastmasinį ženkliuką su trimis tokiomis dar neįprastomis vėliavos spalvomis. Mokykloje niekas neliepė jų segtis, bet beveik visų atlapuose Trispalvė arba Gedimino stulpai“, – rašo žurnalistas, laidų vedėjas ir rašytojas Andrius Tapinas.

„Vėlyvas sausio 12 vakaras. Tėčio nėra namie. Jis darbe – Lietuvos radijuje ir televizijoje. Visi televizoriai įjungti. Kalba Vytautas Landsbergis – „Ateina laisvės rytas. Blogis turės pasitraukti“.

Ir tada per televizorių prabyla Tėtis: „Jeigu Parlamentas yra Lietuvos širdis, Radijas ir Televizija yra nervas, jungiantis Vilnių su visa Lietuva. Mes ginsime savo Radiją ir Televiziją. Tegu visas pasaulis mato, ko vertas Vakarų taip mylimas Gorbačiovas. Bet mūsų nugalėti neįmanoma. Kas įkvėpė laisvės oro, tas sava valia nebegrįš į komunizmo kalėjimą. Mes nugalėsim. Sudieu ir turėkim vilties“.

Transliacija nutrūksta. Mama slepia nuo manęs ašaras. Mobiliųjų nėra, lieka tik laukti. Bet po pusvalandžio grįžta Tėtis – eina sunkiai, bet iškelta galva. Jis traukėsi iš televizijos vienas iš paskutiniųjų ir buvo sumuštas desantininkų automatų buožėmis.

Jis išgeria vaistų nuo skausmo, persirengia ir grįžta prie televizijos. Mama jo nestabdo, o aš pažadu sau, kad užaugęs irgi kovosiu dėl laisvės taip, kaip Tėtis. Tą naktį mūsų senas salotinis žiguliukas dar kelis kartus suvažinės nuo Konarskio gatvės iki ligoninių.

Šiandien, po dvidešimt šešerių metų, dar kartą peržiūriu šitą TV įrašą ir labai didžiuojuosi savo Tėčiu.“

Jautėsi reikalingu Tėvynei

„Niekada plačiai nesidalinau prisiminimais apie Sausio 13-ąją. Šiandien tai padarysiu. Žiūriu į savo pirmakursį sūnų, kuris laiko pirmąsias savo gyvenime įskaitas universitete ir nejučiom prisiminiau, kad lygiai prie 26 metus ir aš buvau pirmakursis, kuris laikė pirmąsias savo įskaitas ir egzaminus“, – prisimena viešųjų ryšių specialistas Rosvaldas Gorbačiovas.

„Būtent sausio 12 dieną, išlaikęs įskaitą, ketinau važiuoti į gimtąjį Alytų, tačiau prieš tai nusprendžiau nueiti prie Seimo (tuometinė Aukščiausioji Taryba). Permainomis tuomet gyvenom visi, tad tai, kas vyksta prie Seimo, žinojo visi. Planavau čia pabūti tik kelias valandas, bet likimas lėmė, kad tapau visų tų baisių istorinių įvykių liudininku. Turėjau galimybę pasigirdus šaudymams, nuvažiuoti ir prie bokšto. Nepretenduoju į originaliausio pasakotojo titulą, nes daug jau yra papasakota, ir tai padaryta žymiai geriau, nei aš sugebėčiau. Tačiau prisimenu kelis dalykus, kurie man įstrigo visam gyvenimui.

Vienybės ir altruizmo atmosfera, kuri tvyrojo prie Seimo – pirmą ir paskutinį kartą matomi nepažįstami žmonės, pilstantys karštą arbatą, dalinantys iš namų atneštus sumuštinius. Iki šiol prisimenu priešais Seimą esančio namo pirmą aukštą, kurio šeimininkai ant lauko palangės padėjo telefoną tam, kad visi galėtų paskambinti.

Prisimenu vyrą, kurį sutikau prie vienos iš laužaviečių. Gaila, neprisimenu jo vardo, bet su jo „ žiguliuku“ važiavom prie TV bokšto, vėliau jis mane nuvežė į savo namus. Kitą rytą kartu grįžom prie Seimo ir daugiau jo nesutikau.

Pamenu siaubą, matant žuvusiuosius prie bokšto ir įniršį žmonių akyse. Manęs klausdavo ar nebijojai mirti tuo metu? Nesu toks kietas, kad sakyčiau „ne“, tačiau tą akimirką, stovint prieš tanką, nebuvo baisu. Galbūt, kurį laiką net atrodė, kad mirtis būtų prasminga auka vardan Tėvynės. Džiaugiuosi, kad likau gyvas.

Ryškiai prisimenu Sausio 13-osios dieną, kai dar didesnė minia susirinko prie Seimo. Stovėjom visi susikibę už rankų ir skandavom du žodžius: „LIE-TU-VA“ ir „LANDS-BER-GIS“. Tuo metu pagalvojau – „žmonės, žinotumėt kokia mano pavardė“.

Tuomet nežinojom kuo viskas baigsis, tačiau tikėjom, kad viskas bus gerai, labai norėjom gyventi kitaip. Jautėmės reikalingi tėvynei ir galintys pakeisti situaciją.

Šiandien aš taip pat tikiu, kad viskas bus gerai. Žiūriu į savo vaikus ir, matau, kad mes jau kitokie. To tada ir norėjom.“

Galimybė jaustis suaugusiuoju

„Pamenu tą žiemą – ir vaikišką įsitikinimą, kad viskas bus gerai. Dar barikadas iš visų Nepriklausomybės aikštės pusių. Gelžbetoninius blokus Gedimino prospekte, šalia kurių buvo paliktas siauras plyšelis prasisprausti. Raudonas vėliavėles lauke nuo Geležinio Vilko tilto pusės – visąlaik spėliodavom, ar ten tikrai minos? Gausybę, gausybę, gausybę šūkių ir transparantų ant spygliuotų vielų ir smėlio maišų, supusių tuometinę Aukščiausiąją Tarybą. Kažkur ten buvau palikęs ir savo pasigamintą plakatą, nes juk kai tau dvylika, tu negali eiti į mitingą tuščiomis rankomis, ar ne?“ – rašo viešųjų ryšių specialistas Andrius Baranauskas.

„Sausio 13-oji jau buvo praėjusi, įtampa kiek nuslūgo ir atsirado nedrąsi nuojauta, kad atsilaikėm, kad laimėjom. Gal todėl niekas mūsų iš ten nevaikė: keliese nusigrūsdavom po pamokų į biblioteką (šalia buvo Mažvydo bibliotekos vaikų skyrius, jis išduodavo knygas į namus – bet ne daugiau penkių, ir tai buvo perfect excuse bent kartą per savaitę atsidurti aikštėje), pasiimdavom naujas knygas vietoj senų ir nerdavom į minią,

Aplink – daugybė žmonių, palapinės, laužai. Ir karšta, saldi arbata iš didelių metalinių puodų, kuria vaišindavo visus. Gerdavom ją įsitaisę prie laužo, prikišę sustirusias kojas prie ugnies tiek arti, kad beveik lydėsi padai ir stengėmės sėdėti tyliai, kad nesulauktume klausimų – o ką, snargliai, čia veikiat? Aišku, sulaukdavom, ir spūdindavom patamsy namo. Iki kito karto, kai vėl pasijusim suaugę ir prisiliesim prie istorijos.

Buvo šilta žiema. Ir galiausiai viskas buvo gerai. Ne tik tada – kai pasižiūriu praėjusius 26 metus, tai galiausiai viskas buvo gerai.

Ir bus toliau.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"