TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Suaugęs su tėviškės pilkuma

2011 09 02 0:00
Du broliai lietuviai - dviejų valstybių kūrėjai. Gabrielius Narutavičius - pirmasis atkurtos Lenkijos prezidentas (dešinėje). Ir Stanislovas Narutavičius -Lietuvos nepriklausomybės Vasario 16-osios Akto signataras. Net gali būti, kad jis yra šio dokumento teksto autorius. Šiandien sukanka 149 metai, kai gimė S.Narutavičius.
Lietuvos centrinio archyvo nuotraukos

Šiandien sukanka 149 metai, kai gimė Nepriklausomybės Akto signataras, visuomenės veikėjas, teisininkas Stanislovas Narutavičius. Žemaičių bajoras, vyresnysis pirmojo atkurtos Lenkijos prezidento Gabrieliaus Narutavičiaus brolis po savo biografijos svarbiausio įvykio - Vasario 16-osios Akto, užuot pasirinkęs garbingą politiko ar pelningą advokato kelią, vėliau didžiąją gyvenimo dalį paskyrė gimtinei ir jos žmonėms.

S.Narutavičius dabar prisimenamas nedažnai. Kaip ir jo jaunesnysis brolis Gabrielius, 1922-ųjų gruodžio 9 dieną išrinktas ir gruodžio 11 d. inauguruotas pirmuoju atkurtos Lenkijos valstybės prezidentu. Tiesa, pastarajam yra skirtos mažiausiai trys monografijos, tačiau visos jos išleistos Lenkijoje. Tuo tarpu 1996 metais išleistoje daugiau nei keturių šimtų puslapių knygoje, pasakojančioje apie dvidešimtį Vasario 16-osios Akto signatarų, S.Narutavičiui skirti vos trys puslapiai. Šiandien, pasiremdami tarpukario ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos spauda bei negausių prisiminimų apie signatarą fragmentais, prisiminkime šio žemaičių bajoro gyvenimo kelią.

Kelio pradžia

S.Narutavičius gimė 1862 metų rugsėjo 2 dieną Telšiuose. Ten pat 1865-ųjų kovo 17 dieną gimė ir būsimasis Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius. Jų tėvas, bajoras Jonas Narutavičius su savo trečiąja žmona Viktorija Ščepovskaite į Žemaitijos sostinę persikėlė iš jam priklausiusio Brėvikių dvaro, kai buvo išrinktas pavieto teisėju. Norėdamas gauti papildomų pajamų, ne itin turtingas bajoras savo dvarelį tuomet išnuomojo, nė nenujausdamas, kad toks žingsnis netrukus įstums jo žmoną ir du sūnus į rimtą bėdą.

Viskas prasidėjo nuo to, kad, smarkiai pašlijus teisėjo sveikatai, jam teko atsisakyti pareigų, išsikelti iš namų Telšių Didžiojoje gatvėje ir prisiglausti pas vienintelę seserį Pauliną Antusevičienę. Kito pasirinkimo nebuvo - gimtasis Brėvikių dvaras buvo ne tik išnuomotas, bet ir praskolintas.

Sakoma, kad bėda viena nevaikšto. Netrukus Stanislovo motiną, o drauge ir du jos vaikus - ketverių metų Stanislovą ir vos vienų sulaukusį Gabrielių - užgriuvo naujos negandos. 1866 metais J.Narutavičius mirė. Pas velionio seserį gyvenusiai V.Narutavičienei čia likti buvo nebepatogu, tad našlei teko ieškotis naujo prieglobsčio. Laimei, moterį su dviem mažais vaikais priglaudė draugės tėvas Renavo grafas Antanas Renė, kuris po žmonos ir vienturtės dukters mirties gyveno su savo anūkais.

Šis gyvenimo posūkis abiem broliams buvo labai svarbus, o vyresniajam Stanislovui - gal net ir lemtingas. Čia jis sutiko A.Renė vaikaičius mokiusį Lauryną Ivinskį. Žinomas švietėjas, literatas, pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas ir didelis lietuvybės puoselėtojas tapo ir pirmuoju mažųjų Narutavičių mokytoju. Stanislovo žmona Joana Narutavičienė vėliau prisiminimuose rašys, kad be J.Ivinskio berniukai turėjo auklę, išmokiusią juos vokiečių kalbos, o kalbėti prancūziškai juos mokė motina.

Kai Stasiui sukako 11 metų, V.Narutavičienė nutarė pasirūpinti tolesniu vaikų išsilavinimu. Ji persikėlė į Liepoją ir abu berniukus atidavė į vokišką šio miesto gimnaziją. Tokį pasirinkimą greičiausiai lėmė jos pačios ir jos velionio vyro antipatija rusiškai imperinei dvasiai, tuo metu Liepojos gimnazija ir jos liberali atmosfera šiame fone atrodė kaip šviesos spindulys tamsos karalystėje.

Gimnazijoje S.Narutavičiaus laukė susitikimas su mokytoju Edmundu Veckenstetdu, dideliu lietuvių folkloro gerbėju, tuo metu rengusiu vokišką žemaičių tautosakos rinkinį. Mokytojo paprašytas ir paskatintas, į šį darbą įsijungė ir S.Narutavičius - vasaromis atostogaudamas Renavo dvare, jis uoliai rinko medžiagą šiam leidiniui.

Pasak J.Narutavičienės, "tai truko iki pat barono A.Renė, kuris labai mylėjo berniukus, ypač Stasį, mirties. Prieš mirtį jis užrašė našlei ir jos vaikams kapitalą, garantuojantį kuklų pragyvenimą". Šeimos reikalai dar labiau ėmė taisytis tuomet, kai po A.Renė mirties berniukus ėmėsi globoti kunigaikštis Mykolas Oginskis - žinomas mecenatas, lietuvių tautinio sąjūdžio rėmėjas, labiausiai pagarsėjęs tuo, kad įkūrė Plungės muzikos mokyklą, kurioje mokėsi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Būtent M.Oginskis ėmėsi žygių išgelbėti žlungantį Brėvikių dvarą. Jis įtikino V.Narutavičienės kreditorius, kad jų finansinės pretenzijos gerokai išpūstos, nes skolų dydis gerokai viršija nustekento dvarelio vertę. Taigi M.Oginskio dėka V.Narutavičienė sugebėjo išmokėti skolas ir vėl tapo visateise Brėvikių šeimininke. Tiesa, kol nebuvo pasibaigusi nuomos sutartis, našlė su vaikais į gimtąjį dvarą sugrįžti negalėjo, bet už likusią A.Renė palikimo dalį nusipirkusi namą, ji su sūnumis kuriam laikui liko gyventi Liepojoje.

Dvarininkas - socialistas

Savo mokytojų, globėjų ir mokslo draugų dėka Liepojos gimnaziją S.Narutavičius baigė jau būdamas tvirtai apsisprendęs lietuvis. Tolesni mokslai ir naujos pažintys formavo jo politinį pasirinkimą - gal tai ir keista, bet 1882 metais įstojusio į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą bajoro pažiūros vis labiau krypo kairėn (brolis Gabrielius įstojo į šio universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, kurį vėliau buvo priverstas mesti dėl pašlijusios sveikatos ir persikelti į Šveicariją, ten ir baigė aukštuosius mokslus). Tačiau pažvelgę įdėmiau įsitikinsime, kad tais laikais socialistinės idėjos tarp aristokratų nebuvo jokia keistenybė. Pasižiūrėkime, kokiais keliais socialistinės idėjos įsitvirtino S.Narutavičiaus sąmonėje.

Į universitetą būsimas Lietuvos Valstybės Tarybos narys įstojo drauge su savo gimnazijos laikų bendramoksliu ir vaikystės draugu Tadeuszu Rechniewskiu, kuris netolimoje ateityje tapo pirmosios Lenkijos socialistų partijos "Proletariatas", o vėliau - Lenkijos socialistų partijos vadovu. Gabus ir iškalbingas Liepojos notaro sūnus dar gimnazijoje užkrėtė socializmo idėjomis ne vieną savo draugą.

Ne mažesnę įtaką S.Narutavičiui padarė ir pažintis su Žemaitijos grafu Vladimiru Zubovu, jis buvo ne tik lietuvių tautinio judėjimo rėmėjas, bet ir kairiųjų idėjų propaguotojas, o šiam socialistinę pasaulėžiūrą dar Šiaulių gimnazijoje įskiepijo Jonas Bielskis, ateityje tapęs revoliucionieriumi "narodovolcu".

Reikėtų pažymėti, kad to meto aristokratų ir inteligentų socialistinė pasaulėžiūra gerokai skyrėsi nuo to, ką vėliau savo praktikoje įtvirtino bolševikai. Štai kaip jaunų intelektualų naivųjį socializmą prisiminimuose apibūdina J.Narutavičienė: "Visus mus tada jaudino socialistinės idėjos ir jausmai, mes tikėjome greitu visuomenės pasikeitimu... Apskritai, to meto jaunimui buvo būdinga meilė visiems prispaustiesiems, kurių labui buvome pasiryžę paaukoti gyvastį ir turtą... Net tuometinis socializmas buvo kitoniškas, be Marksui būdingos klasių neapykantos ir dar nebuvo grindžiamas materialistine pasaulėžiūra."

Taigi dauguma tokių "socialistų" nebuvo tikri revoliucionieriai ir rimtos grėsmės cariniam režimui nekėlė. Vis dėlto imperija nesitaikstė net ir su menkiausiomis kitokios, nei oficialioji, ideologijos apraiškoms, tad suartėjimais su kairiaisiais S.Narutavičiui baigėsi liūdnai. 1883-iųjų gegužę universitete kilo studentų neramumai, kurių iniciatoriai ir jiems prijaučiantieji kaipmat atsidūrė kalėjime. Tarp pastarųjų buvo ir S.Narutavičius su grupe artimiausių bičiulių. Tiesa, būsimas signataras netrukus buvo paleistas, tačiau iš universiteto jam teko išeiti.

Kurį laiką pagyvenęs pas motiną Liepojoje, S.Narutavičius mokslus nusprendė tęsti Kijevo Šv. Vladimiro universiteto Teisės fakultete. Dabar jis jau buvo gerokai atsargesnis - iš pradžių prisišliejęs prie kairiųjų lietuvių ir lenkų studentų būrelio, vėliau S.Narutavičius nutarė nebebandyti likimo ir nuo politinės veiklos atitolo. Kita vertus, jo santykiai su Peterburgo laikų bičiuliais, ypač su V.Zubovu, nenutrūko: per vasaros atostogas draugai susitikdavo Liepojoje arba V.Zubovo namuose, kuriuose tuomet rinkdavosi daug pažangaus jaunimo. Tarp jų buvo ir V.Zubovo žmonos Sofijos sesuo Joana Bilevičiūtė, dar nuo Peterburgo laikų gerai pažinojusi S.Narutavičiaus brolį - būsimą pirmąjį Lenkijos prezidentą Gabrielių. Šių aplinkybių sutapimas buvo lemtingas - vasarą, po trečiųjų J.Bilevičiūtės studijų metų, jaunuoliai susižadėjo ir iškart išsivažinėjo kas sau: ji - į Ciurichą, kuriame mokėsi, jis - į Varšuvą, kur laukė teisėjo vietos. Tuo pačiu metu Varšuvoje jis mėgino įkurti legalų darbininkų laikraštį, kurį finansuoti apsiėmė V.Zubovas.

Pasak daugelio šaltinių, S.Narutavičius ir J.Bilevičiūtė susituokė 1889-aisiais Vilniuje. Tuo metu S.Narutavičius gyveno Varšuvoje - kurį laiką dirbęs apskrities teisme, vėliau jis užsiėmė advokato praktika ir leido per didelius vargus įsteigtą pirmąjį legalų darbininkų laikraštį "Tygodnik Powszechny", kurį grafo V.Zubovo dėka pavyko nupirkti iš ankstesnio savininko.

Į Varšuvą persikėlė ir S.Narutavičiaus žmona Joana. Reikia pasakyti, kad jaunai šeimai ten sekėsi nekaip. Joana, nors ir gavusi pasiūlymų dirbti keliose mokyklose, įsidarbinti taip ir negalėjo - darbininkų laikraščio leidėjo ir jų atstovo teismuose žmona valdžiai atrodė nepatikima. J.Narutavičienei neliko nieko kita, kaip padėti vyrui leidybos reikaluose. Deja, šis darbas nesisekė - labiausiai pagalius į ratus kaišiojo caro cenzūra, su kuria S.Narutavičius galop pavargo kovoti. Pašlijusi jo sveikata vertė atsisakyti ir atkakliai siūlomos advokato praktikos. Galiausiai pora nutarė palikti Varšuvą ir grįžti į gimtuosius kraštus.

Alsėdžių "prezidentas"

1901 metų pavasarį parvykę į Brėvikius, Narutavičiai rado ten liūdną vaizdą: apipuvę gyvenamojo namo sienojai, didžioji žemės dalis užleista piktžolėmis, likusioje ganosi keliolika karvių ir vienas kitas sulysęs kuinas. O tai, ką pamatė užėję vidun, Narutavičius dar labiau nuliūdino - kadaise buvusioje jaukioje svetainėje mekeno avys, o kituose kambariuose buvo priversta grūdų ir bulvių.

"Supratome, kad toliau šeimos dvaro taip palikti nevalia ir nutarėme patys ūkininkauti. Nuomininko sutartis baigėsi po metų, taigi turėjome laiko neskubėdami supirkti gyvą ir negyvą inventorių. Su įkarščiu ėmėmės mokytis žemdirbystės iš knygų ir mano sesers bei svainio Zubovų patarimų. Šitaip likimas pasišaipė iš mūsų planų: mus visiškai nelauktai apgyvendino kaime, o Gabrielių nukreipė į mokslo kelią", - vėliau prisiminimuose rašys J.Narutavičienė.

Prie tokių permainų priprasti buvo nelengva. Ypač J.Narutavičienei, kuriai teko palaidoti savo mokslinę karjerą ir mokytis ne tik jai neįprastų kaimietės darbų, bet ir lietuvių kalbos, kuria ji tuomet visiškai nekalbėjo. Pajamų ūkis davė nepakankamai, ypač striuka tapo iš Liepojos į Brėvikius atsikėlus Stanislovo motinai ir gimus pirmajai Narutavičių dukrelei. Kad išmaitintų keturias burnas, S.Narutavičius vėl ėmėsi teisininko darbo, advokatauti paveldėjimo bylose. Visa ūkio našta teko Joanai.

Tuo metu ir visoje Rusijos imperijoje, ir Lietuvoje jau brendo didelės permainos. Kaip rašo J.Narutavičienė, 1905 metų revoliucija Žemaitijoje pasireiškė keistoku būdu - kuriam laikui išsibėgiojus caro valdininkams ir policijai, už 4 kilometrų nuo Brėvikių esančiame Alsėdžių miestelyje nebeliko jokios valdžios. Išsigandę galimų neramumų ir plėšikavimų, alsėdiškiai kreipėsi į S.Narutavičių patarimo. Šis iš vietinių ūkininkų suformavo miliciją, turinčią užtikrinti gyventojų saugumą ir jų turtą. Išsigandęs tokios savivalės Telšių apskrities policijos viršininkas, kuris ir šiaip nemėgo ūkininkus nuo jo savivalės gynusio bajoro, apskundė S.Narutavičių gubernatoriui - neva dvarininkas įsteigęs kažkokią Alsėdžių respubliką ir pasivadinęs jos prezidentu. Iš vieno geranorio valdininko sužinojęs, kad į Alsėdžius jau siunčiama kariuomenė, S.Narutavičius pats išvyko į Kauną pasimatyti su gubernatoriumi. Nelaimei, susitikti su aukštu caro valdininku nepavyko, ir S.Narutavičius buvo suimtas. Nenusipratimas buvo užglaistytas po kelių dienų, grįžus gubernatoriui, tačiau iki tol į Alsėdžius jau buvo spėjęs atsibastyti dragūnų ir kazokų būrys. Tiesa, prigėrę iki soties degtinės, prisiplėšikavę ir įvarę alsėdiškiams nemažai baimės, baudėjai išsinešdino savais keliais, S.Narutavičius buvo paleistas ir sugrįžo į savo dvarą, o Telšių policijos viršininkas už savivalę gavo griežtą gubernatoriaus papeikimą.

S.Narutavičiaus populiarumą liudija ir tai, kad 1905 metais Telšių apskrities bajorai išrinko jį į naują gubernijos savivaldos instituciją - zemstvą. Tačiau čia jis išbuvo neilgai - pasipriešinęs zemstvos narių nenorui leisti priimti svarbius politinius sprendimus ne tik bajorams, bet ir nekilmingiems ūkininkams bei miestelėnams, jis neteko balso teisės ir, nematydamas jokios prasmės toliau dirbti centrinės valdžios kontroliuojamoje savivaldoje, iš zemstvos pasitraukė.

Tuo pačiu metu, paskatinta revoliucijos Rusijoje, per Lietuvą, kaip ir per kitus nacionalinius imperijos pakraščius, jau ritosi galinga tautinio atgimimo banga. Visu pajėgumu buvo ruošiamasi sušaukti Didįjį Vilniaus Seimą, kurio svarbiausias uždavinys - pareikalauti Lietuvai plačios autonomijos. Gruodžio 4-5 dienomis surengtame Seimo posėdyje dalyvavo ir grupė alsėdiškių su S.Narutavičiumi priešakyje. Žemaitijos bajoro pozicija ir idėjos galėjo nustebinti daugelį delegatų: kur tai matyta, kad 160 hektarų žemės valdantis dvarininkas pasisakytų už privačios nuosavybės panaikinimą!

Kaip žinome, Didžiojo Vilniaus Seimo rezoliucijos taip ir liko tik popieriuje - jokios autonomijos Lietuva negavo, o slūgstant revoliucijos bangai caro valdžia vėl ėmėsi po truputi "veržti varžtus". Tuomet S.Narutavičius visa galva pasinėrė į švietėjišką bei visuomeninį darbą - įstojo į Lietuvių mokslo draugiją, įsteigė Telšiuose berniukų gimnaziją, kurioje dėstoma lietuvių kalba (jau veikiančiai mergaičių progimnazijai vadovavo jo žmona), rūpinosi ir materialine kraštiečių gyvenimo puse.

"Mano vyras vis labiau įsitraukė į visuomeninį darbą. Aktyviai dalyvavo visose visuomeninio gyvenimo srityse. Rūpinosi nutiesti per Telšius plentą, dirbo Alsėdžių valsčiuje ir kt. Žmonės priprato su visais reikalais, ypač kai ištikdavo nelaimė, kreiptis į mano vyrą, jausdami pasiaukojusią jiems širdį. Abu turėjome itin daug darbo ir aibes rūpesčių, tačiau gyvenimas buvo visiškai užimtas ir naudingas žmonėms, tad buvome patenkinti", - taip vėliau šį laikotarpį prisimins J.Narutavičienė.

Savo krašto žmonių S.Narutavičius nepaliko ir per kaizerinės Vokietijos okupaciją. Išsiuntęs šeimą į Rusijos gilumą, jis liko Brėdikiuose. Puikiai vokiškai kalbantis dvarininkas stengėsi kiek įmanydamas ginti savo krašto žmones nuo okupantų savivalės ir nepakeliamos priverstinių darbų bei rekvizicijų naštos. O baigiantis karui ir žlungant Rusijos imperijai, jo laukė dar atsakingesni uždaviniai.

Nepriklausomybės Akto autorius?

1917 metais, per rugsėjo 18-22 dienomis vykusią Lietuvių konferenciją, S.Narutavičius buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Čia jis aktyviai priešinosi daugumai Tarybos narių, įsitikinusių, kad atkurti nepriklausomą valstybę pavyks tik kompromisų keliu, laikinai įsipareigojant kuriai nors kitai šaliai. Nesutiko jis ir su 1917 metų gruodžio 11-osios aktu, pranešančiu apie Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą su sostine Vilniumi, bet pasižadama, kad ta valstybė bus sąjungoje su Vokietija. Kai tokiai formuluotei pritarė dauguma Tarybos narių, S.Narutavičius, drauge su kitais kairiųjų atstovais - Jonu Vileišiu, Steponu Kairiu ir Mykolu Biržiška, iš jos pasitraukė. Vėliau paaiškėjo, kad mažuma buvo teisi - vokiečiai, formaliai pripažinę gruodžio 11-osios aktą, trauktis iš Lietuvos ir perduoti valdžios Tarybai nė neketino.

Niekas iki šiol nepaneigė ir nepatvirtino versijos, kad ne kas kitas, o būtent S.Narutavičius buvo naujo, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto autorius. Bene pirmą kartą apie tai viešai prabilta 1933-iųjų sausį, praėjus beveik mėnesiui po signataro mirties. Štai ką tų metų sausio 28 dienos numeryje rašė dienraštis "Dienos naujienos": "Būdamas Valstybės Tarybos nariu, jis parašė juodraštį Lietuvos Nepriklausomybės Akto, kuris, paskui peržiūrėtas, perrašytas ir visų Tarybos narių pasirašytas. Minėtas juodraštis ir dabar tebėra jo bibliotekoje, Brėvikių dvare."

1918 metų liepos 14 dieną baigęs darbą Lietuvos Taryboje, iš kurios galutinai pasitraukė protestuodamas prieš ketinimus skelbti Lietuvą konstitucine monarchija ir kviesti ją valdyti Viurtenbergo hercogą Wilhelmą von Urachą, S.Narutavičius pasitraukė ir iš didžiosios politikos. Jis grįžo į tėviškę ir ėmėsi kurti vietos savivaldą: įsteigė Telšių ir Alsėdžių savivaldybes, kuriose dirbo visą likusį gyvenimą, vadovavo Telšių apskrities valsčių atstovų seimeliui. Ši institucija buvo sukurta Žemaitijos bolševikams. Telšių bajoras tuomet suorganizavo keturias dešimtis savanorių, tvarkai apskrityje palaikyti.

"Radau jiems ginklų, paliktų vokiečių dalinių. Kai atsiuntė iš Kauno pirmąjį Lietuvos komendantą karininką Zaleskį ir jo karius, atidaviau jam savo "kariuomenę", ginkluotę ir maistą. Vėliau, kai į Telšius atvyko ir kiti valdininkai, naujai paskirti Kauno valdžios, mano valdymas savaime pasibaigė", - vėliau autobiografijoje prisimins signataras.

Mįslinga signataro mirtis

Metus padirbėjęs ką tik įsteigto Kauno apskrities teismo teisėju, S.Narutavičius 1922 metais vėl ėmėsi savo ūkio - įsteigė ne vienus metus sėkmingai veikusį Alsėdžių pieno kooperatyvą. Deja, tų pačių metų pabaigoje signatarui teko išgyventi skaudžią netektį - nuo teroristo kulkos Varšuvoje 1922 metų gruodžio 16-ąją žuvo jo brolis, prieš porą dienų išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu. Kas žino - jei ne ši mirtis, galbūt Lietuvos ir Lenkijos santykiai būtų pasukę visai kita vaga.

Lygiai po dešimties metų kulka nutraukė ir vyresniojo brolio - S.Narutavičiaus gyvybę. Paskutiniąją 1932 metų dieną jis nusišovė. Savižudybės priežastys taip ir liko neaiškios, nors spekuliacijų būta įvairių. Štai ką netrukus po signataro mirties rašė dienraštis "Žemaitis":

"Daug kas rašę, kad jis žuvęs dėl nesveikatos, ligos ir tam panašiai. Kiti gi tvirtina, kad jį pastūmė nusižudyti šaltas atsinešimas prie jo nuveiktų darbų, jo atstūmimas, pašalinimas iš viešojo gyvenimo. Mūsų gi turimomis žiniomis, Narutavičius yra paprasta ekonominio krizio auka." Straipsnyje užsimenama, kad S.Narutavičius galėjęs suvesti sąskaitas su gyvenimu dėl pieno kooperatyvo skolų, tačiau po kelių dienų "Pienocentro" atstovai laiške "Dienos naujienų" redakcijai tokią versiją kategoriškai paneigė, tvirtindami, kad "Alsėdžių pieno perdirbimo bendrovės, kurios p. Narutavičius nuo pat įsteigimo buvo pirmininku, reikalai akuratiškai vedami ir b-vės ekonominis stovis visai geras". Apie kokius nors finansinius sunkumus neužsimenama ir S.Narutavičiaus priešmirtiniame laiške, tik apgailestaujama, kad jis daugiau nieko negalėjęs padaryti.

Šiaip ar taip, šis nenutautėjęs Telšių bajoras nuveikė daug darbų, mažiausiai galvodamas apie savo asmeninę naudą. Neveltui "Lietuvos aidas" su velioniu atsisveikino tokiais žodžiais: "Jis nepasirinko pelningos advokato karjeros, bet pasiliko dirbti ir vargti savo mylimojoje gimtinėje. Čia jis ilgainiui suaugo su pilkąja Lietuvos padange ir aplinkos dvasia. Tapo garbingu ir nuoširdžiu visa to žodžio prasme žemaičiu. Visur, kur tik galėjo, kalbėjo žemaitiškai. Dabar tai atrodo paprasta, bet anais laikais, kai dvaruose ir klebonijose būdavo kalbama tik lenkiškai, buvo nepaprasta. Tai galėjo padaryti tik drąsus ir Lietuvą mylįs žmogus."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"