TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Sukruvintos elito šaknys

2008 03 18 0:00
I.Šiaulienė tikina, kad jos disertacija iki šiol nepraradusi aktualumo.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Buvusiųjų kompartijos vadų atžalos sėkmingai įsiliejo į mūsų "elitą".

"Kas išryškėjo, ko gero, ir yra viena iš mūsų baisaus atsilikimo priežasčių. Lietuvą iki šiol valdo kompartijos sekretoriai, kompartijos centro komiteto instruktoriai, kaime - buvusi kolūkinė valdininkija, policijoje - milicijos pulkininkai. Tai - nepaneigiami faktai. Visi jie gyvena gerai ir labai gerai. Tai jie šiandien sudaro visų lygių valdžios elitą", - šių metų Kovo 11-osios minėjime sakė Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas Nepriklausomybės Akto signataras Narcizas Rasimavičius.

Dėl disertacijos nesiteisina

"Lietuvos komjaunimas, vadovaudamas pažangiam krašto jaunimui, buvo aktyvus 1940 metų socialistinės revoliucijos dalyvis. Komjaunimas padėjo Lietuvos komunistų partijai telkti mases į kovą dėl socialistinės revoliucijos pergalės, Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje, įtikinti jas, jog Tarybų valdžios atkūrimas, Lietuvos TSR įstojimas į TSRS sudėtį yra vienintelis teisingas kelias, garantuojantis Lietuvos nacionalinę nepriklausomybę ir jos sparčią socialinės ir kultūrinės pažangos raidą", - rašoma disertacijoje "Lietuvos komjaunimas - Komunistų partijos pagalbininkas kovojant už socialistinės revoliucijos pergalę ir jos stiprinimą Lietuvoje 1940-1941 metais". 1987 metais Vilniaus universitete apgintos disertacijos autorė - Irena Šiaulienė, Nikolajaus, šiuo metu vadovaujanti Seimo Socialdemokratų partijos frakcijai. Šio mokslinio darbo vadovas - Mykolas Burokevičius, neseniai atlikęs dvylikos metų įkalinimo bausmę už antikonstitucinių organizacijų kūrimą.

"Tema buvo labai įdomi. Ji buvo netyrinėta, o pasirinkau labai konkretų laikotarpį. Aišku, vertinant iš šių dienų perspektyvos, viskas atrodo gal kiek kitaip, bet nepamirškite, kad ji buvo pradėta rašyti dar 1982 metais. Tik gerokai vėliau džiaugėmės sulaukę pertvarkos, o iki visų kitų klausimų (šalies nepriklausomybės - aut.) buvo dar gana toli, - tvirtino I.Šiaulienė. - Ar darbo vadovą rinkausi pati? Aš jo net nepažinojau, o laisvės rinktis nebuvo. Žinojau, kad M.Burokevičius buvo reiklus vadovas. Tačiau visi savo disertacijas pas jį apsigindavo sėkmingai. Tačiau darbai turėjo būti parengti geros kondicijos. Kita vertus, ir oponentai buvo ne iš prastųjų - Romas Šarmaitis ir Juozas Bagušauskas.

Nematau didelio reikalo po tiek metų kalbėti apie tą disertaciją. Aiškintis ar teisintis. Ji nostrifikuota ir patvirtinta, - teigė I.Šiaulienė. - Tegu kiti rašo kitaip, teisia komjaunuolius. Tema pagal to meto reikalavimus buvo normali. Komjaunimo įtaka to laiko procesams - nenuneigtas istorinis faktas, galima kalbėti tik apie vertinimus. O jei istoriją laikome politika praeities atžvilgiu, tai jau yra visai kas kita."

Klausiama, ar nekilo abejonių dėl sovietinės ideologijos štampų ir istorijos iškraipymų, I.Šiaulienė tvirtino, kad jai kildavo ir visada kyla abejonių dėl visų ideologijų, ypač, kai jos tampa propagandos įrankiu. "Niekada nebuvau kraštutinių pažiūrų. Vadovo ne kartą klausiau, kaip elgtis su medžiaga, kuri netelpa į tuometinius parametrus. M.Burokevičius teatsakęs: "Žiūrėkite pati." Jei šią disertaciją būtų tekę ginti kokiais 1988 metais, tai niuansai būtų kitokie", - sakė I.Šiaulienė.

Pareiškus pastabą, kad disertacija parašyta labai sausai, be polėkio, ištisuose puslapiuose vardijant negausių komjaunimo kuopelių narius, I.Šiaulienė kontrargumentavo, kad tai disertacija, paremta gausiais archyviniais šaltiniais, o ne kokia nors novelė. "Jei kalbame apie mokslinį darbą, tai vertinami faktografiniai parametrai, archyvinė medžiaga. Jeigu šiandien naudočiau tą pačią faktografinę medžiagą, tai galėčiau pasakyti ir šį tą naujo, tačiau tuo laiku tokie dalykai netiko. Kokie? Nebuvo viskas vienareikšmiška - žmonės nematė nieko blogo komjaunime, jo švietimo, ugdymo tiksluose. Tai Lietuvoje tikrai buvo aktualu", - sakė I.Šiaulienė.

Beje, autorei, kuri gana smulkmeniškai suregistravo vos ne kiekvieną kaimo berną, kuris nors šiek tiek prijautė komunistuojantiems elementams, teko pripažinti, kad "Lietuvos komjaunimo organizacijai fašistinio režimo žlugimo išvakarėse priklausė maždaug 1000 narių". O, anot I.Šiaulienės, Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungai, kurios globėju buvo "fašistinis diktatorius Antanas Smetona", 1939 metais priklausė maždaug 40 tūkst. narių. Disertacijos autorei teko pripažinti ir "nemalonią" tiesą, kad "Lietuva, 1940 metais įstodama į TSRS, nebuvo tokia atsilikusi, kaip daugelis Rusijos nacionalinių pakraščių, kuriantis pirmajai daugianacionalinei socialistinei valstybei".

Vadovas atsimena

"Buvo tokia, prisimenu, - sakė I.Šiaulienės darbo vadovas M.Burokevičius. - Tačiau ją vertinti man nėra patogu. Prisimenu, kad apsigynė tą disertaciją visais balsais. Ji labai intensyviai dirbo, surinko daug medžiagos. Daug pastabų jai neturėjau - jaunas dar buvo žmogus, stengėsi." M.Burokevičius, puikiai atsimindamas dvidešimties metų senumo įvykius, tik pasiteiravo, ką jo buvusi doktorantė veikia dabar? Sužinojęs, trumpai nutilo. Gal todėl, kad ne tuo keliu, kokiu būtų norėjęs darbo vadovas, doktorantė pasuko?

O disertacijos rašymo metu jaunoji mokslininkė komunistų partijos ir komjaunimo politiką suprato ir vertino teisingai: "Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai Lietuvos suverenitetui grėsė didžiausias pavojus, lemiamą reikšmę lietuvių tautos istorijai turėjo taiki ir teisinga Tarybų Sąjungos politika. Žlugus buržuazinei dvarininkinei Lenkijai, 1939 metų rugsėjo 17 dieną TSRS įvedė Raudonosios armijos dalinius į Vilniaus kraštą, užkirsdama kelią hitlerininkams užgrobti Vilnių. Tarybų Sąjunga, būdama ištikima ankstesnėms savo sutartims su Lietuva ir norėdama sustiprinti draugystę su ja, pareiškė, kad perduodanti Lietuvai Vilnių ir Vilniaus kraštą.

Odė milicijai

Ne kartą jau rašyta ir apie Konstitucinio Teismo teisėjos Tomos Birmontienės disertaciją "Tarybinės milicijos sukūrimas Lietuvoje" (1989 m.), kurioje iš marksistinių-lenininių pozicijų yra juodinamas pokario pasipriešinimas antrajai sovietų okupacijai: "Antitarybiniai elementai pirmaisiais pokario metais Lietuvoje užsiėmė politiniu banditizmu, buržuaziniai nacionalistai puldinėjo partinio-politinio aktyvo atstovus. Pavyzdžiui, 1944-1945 metais ginkluotos nacionalistų bandos respublikoje užmušė 3858 žmones. Tik Varėnos valsčiuje 1945-1948 metais banditai užmušė 25 apylinkių tarybų pirmininkus ir sekretorius."

"Įnirtinga klasių kova pirmaisiais pokario metais pareikalavo didelių pastangų. Milicininkai ir kitų teisėsaugos organų atstovai kovoje su ginkluotais nacionalistais negailėjo jėgų, sveikatos ir netgi savo gyvybių. Milicininkų kova su kontrrevoliucija tapo aktyvesnė, juos

įjungus į Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos sistemą", - rašoma T.Birmontienės mokslo darbe, dėl kurio atsiradimo ji kaltino nepalankiai susiklosčiusias politines aplinkybes - darbas apsigintas "perestroikos" išvakarėse. - "Nors 1948 metų pradžioje ginkluotam nacionalistiniam pogrindžiui ir buvo suduotas rimtas smūgis, tačiau antitarybinės grupės tęsė savo antiliaudišką veiklą, kuri ypač suaktyvėjo, pradėjus kurti kolchozus."

Tos pačios ištakos

Šiųdviejų aukštas pareigas nepriklausomoje Lietuvoje einančių moterų "mokslinė" veikla kelia susidomėjimą dar ir tuo, kad - sutapimas tai ar ne - jų šaknys iš tos pačios nomenklatūrinės ir ideologinės dirvos.

Profesorė T.Birmontienė nuolatos teigia, kad jos tėvas Alfonsas Mockevičius, kilęs nuo Veisiejų, visą gyvenimą buvo sovietinis biurokratas, dirbęs įvairų teisinį darbą. "Negaliu kalbėti apie jo dalyvavimą stribų daliniuose, nes tiek giliai savo tėvų istorijos aš nežinau", - yra sakiusi T.Birmontienė. Nelabai sunku buvo išsiaiškinti, ką iš tikrųjų veikė "sovietinis biurokratas" A.Mockevičius. Vidaus reikalų ministerijos archyve išlikusi byla, iš kurios aiškėja, jog A.Mockevičius 1944-1945 metais buvo "liaudies gynėjų būrio, priklausiusio Veisiejuose dislokuotam NKVD daliniui, kovotojas". Veisiejų kraštotyrininkai miglotai prisimena minėtą kovotoją, nes "šis dar buvęs labai jaunas ir nespėjo kažin ko blogo padaryti". Nepaisant to, stribo įdirbis leido A.Mockevičiui sparčiai kopti karjeros laiptais ir jis iki pat pensijos ėjo aukštas pareigas teisėsaugos ir partiniuose organuose - Vidaus reikalų ministerijoje, prokuratūroje ir kt.

Nikolajus Anajevas, Irenos Anajevaitės-Šiaulienės tėvelis, 1949-1950 metais taip pat registruotas kaip stribas, veikęs Kelmės ir Telšių rajonuose. Išsamesnių duomenų ar asmeninės šio kovotojo už šviesią socialistinę ateitį bylos Lietuvos ypatingajame archyve nėra išlikę.

Plejada nusipelniusiųjų

Vadinamąjį Lietuvos politinį elitą sudaro nemažai asmenų, kurių sąsajos su buvusia aukščiausia sovietine nomenklatūra remiasi stipriausiu - kraujo - ryšiu.

Kad pirmojo nepriklausomos Lietuvos generalinio prokuroro Artūro Paulausko tėvas buvo KGB pulkininkas Stasys Paulauskas, jau niekam ne paslaptis. Gana plačiai buvo pasklidusios žinios, kad ir pats A.Paulauskas 1975 metais bandė įstoti į KGB, tačiau nebuvo priimtas tik dėl medicininės komisijos išvadų. 1975 metų lapkričio 24 dienos siuntime medicinos ekspertų komisijai rašoma: "Prašoma apžiūrėti pil. Paulauską Artūrą ir patikrinti sveikatą, patikrinimo tikslas - nustatyti, ar A.Paulauskas tinka darbui KGB organuose. Komisijos išvadas prašoma pateikti drg. Grybauskui į KGB Lietuvos SSR kadrų skyrių." 1975 metų gruodžio 26 dieną karinė gydymo komisija konstatavo, kad jis operatyvinei tarnybai netinkamas. Buvusio Seimo pirmininko, šiuo metu vadovaujančio Aplinkos ministerijai, A.Paulausko biografijoje, kurią galima rasti oficialiuose Seimo puslapiuose internete, nuslėpta, kad A.Paulauskas dirbo LKP CK. Biografijoje, esančioje Generalinėje prokuratūroje, rašoma, kad 1988 metų gegužę A.Paulauskas pradėjo eiti LKP CK administracinių organų instruktoriaus pareigas, o tų pačių metų gruodį jis perėjo į LKP CK valstybinio teisinio skyriaus instruktoriaus pareigas. KGB Lietuvos skyrius atsiskaitydavo LKP CK administracinių organų skyriui.

Dabar aplinkos ministro A.Paulausko vadovaujami socialliberalai, dalyvaudami akcijose prieš Kuršių nerijos gamtosaugininkus, akiplėšiškai šiuos vadina stribais.

Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriuje yra išlikę tam tikrų fragmentų ir apie kai kurių kitų šiomis dienomis smarkiai išgarsėjusių asmenų partinę ir naminę aplinką.

Pavyzdžiui, LTSR partinis ir valstybės veikėjas Viktoras Jurgelevičius ilgus metus vadovavo Šiaulių miesto partijos komitetui, sistemingai kilo karjeros laiptais iki LKP CK nario pareigų. Asmeninėje šio veikėjo byloje - tik nepriekaištinga autobiografija, asmens įskaitos kortelė ir kolegų rekomendacija - "komunistų partijos vykdomą politiką supranta teisingai".

Kaip jau rašė LŽ, teisingai partijos politiką suprato ir jaunesnysis Jurgelevičius, Darius. Žinios apie tuometį Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentą aptinkamos jau 1987 metų "Komjaunimo tiesos" laikraščio (1987 09 02) skyrelyje "Laikas ir tavo pozicija", kuriame kone kasdien būdavo smerkiami pirmojo antisovietinio mitingo, vykusio prie A.Mickevičiaus paminklo, dalyviai. Savo indėlį įnešė ir jaunasis Darius Jurgelevičius, būsimasis Lietuvos valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas: "Demonstracija tai pati didžiausia veidmainystė. Tai Vakarų masinės informacijos priemonių darbas. Tačiau pagrindinis šios akcijos tikslas - apjuodinti mūsų persitvarkymo politiką ir vieną jos pusių - viešumą. Vakaruose tikėjosi, jog vadinamieji "kovotojai už Lietuvos laisvę" susidurs su milicijos kordonais, juos areštuos, gal nuteis. Šito nebuvo! Niekas nelaikė už rankų žmonių, jų nevaikė, nekišo į milicijos mašinas".

Kitas sovietinio laikotarpio enciklopedijose aprašytas "valstybės veikėjas" Bronislovas Lopata jau 1940 metais dirbo Panevėžio apskrities komjaunimo komitete. Į komunistų partiją įstojo 1942-aisiais. 1942-1944 metais tarnavo 16-ojoje lietuviškoje divizijoje. 1944-1948 metais LLKJS CK kadrų sekretorius. 1948-1955 metais komunistų partijos Alytaus apskrities ir Daugų rajono komitetų pirmasis sekretorius. 1955-1961 m. LKP CK partinių organų skyriaus, kuravusio represinių struktūrų veiklą, vedėjo pavaduotojas.

Juozo Starkausko knygoje "Represinių struktūrų ir komunistų partijos bendradarbiavimas įtvirtinant okupacinį režimą Lietuvoje 1944-1953 metais" rašoma: "Antai partijos komiteto pirmasis sekretorius B.Lopata ir MGB viršininkas V.Bogomolovas išsiuntinėjo raštus Alovės, Miroslavo ir Alytaus valsčių partijos sekretoriams ir poskyrių viršininkams, kuriuose teigė, kad jie neįvykdė partijos apskrities komiteto biuro nurodymo iki 1949 metų spalio 31 dienos visiškai sukomplektuoti stribų būrius, ir nurodė, kiek stribų tuojau pat turi būti surasta. Atsiskaityti nurodyta tiek partijos apskrities komitetui, tiek MGB." Kelių šimtų puslapių veikale akivaizdžiai įrodoma, kad sovietų represinių organų darbuotojai ir partiniai funkcionieriai itin glaudžiai bendradarbiavo. Ir dažnai nebūdavo iki galo aišku, kurie - vietiniai aktyvistai ar atvykėliai baudėjai iš Rusijos - rodė didesnį aktyvumą slopinant partizaninį pasipriešinimą, tremiant žmones.

Jaunėlis Raimondas Lopata, vadovaujantis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutui, pastaruoju metu išgarsėjo dar ir tuo, kad dalyvavo konspiraciniame susitikime, kuriame nuspręsta Gediminą Kirkilą, o ne Zigmą Balčytį skirti šalies premjeru.

Galima buvo rinktis

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Politologijos katedros docentė Lidija Šabajevaitė, kuri "perestroikos" metu dėstė ir vadinamojo mokslinio komunizmo kursą, paprašyta prisiminti, kokio masto ideologinė priežiūra buvo prispaudusi to meto jaunus doktorantus, teigė, kad nemaža dalis mokslininkų, ypač tie, kurie savo darbus buvo pradėję rašyti Maskvoje, paprasčiausiai keitė darbų temas, nes "atėjo visai kiti laikai". "Tuo metu dar buvo galima rašyti ir apie komunistų partijos įtaką auginant grybus, ir apie mašinų-traktorių stočių pirmūnus, - prisiminė L.Šabajevaitė. - Tačiau tie, kurie rimčiau galvojo apie savo būsimą mokslinę karjerą, atsisakydavo tokių temų. Aišku, nekalbu apie panašius į M.Burokevičių veikėjus. Darbuose dar būdavo privaloma citata iš V.I.Lenino ar K.Markso raštų, net jei tema ir buvo tolima nuo tų dalykų. Tačiau tik nuo paties žmogaus priklausė, kiek jis lankstėsi, nes ypatingos ideologinės priežiūros jau nebebuvo. O įvairių, atsiprašant, kvailių visais laikais netrūkdavo."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"