TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Sunkiausia kovoti su stereotipais

2013 10 21 6:00
Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Mūsų šalyje gajūs stereotipai, daug neigiamos ir mažai teigiamos informacijos, solidarumo trūkumas kuria priešiškumą. Tokiomis sąlygomis rūpintis lygių galimybių užtikrinimu - sunkus darbas, juolab kai netinkamas valdžios požiūris į tam tikrus dalykus gali vienu mostu nubraukti dešimtmečio laimėjimus.

Apie tai, ką laimi visuomenė, kuri užtikrina savo narių lygias galimybes, su kokiais iššūkiais susiduria jų gynėjai ir kodėl Lietuva šioje srityje neatitinka demokratinės valstybės sampratos - „Lietuvos žinių“ interviu su lygių galimybių kontroliere Aušrine Burneikiene.

Vienodos galimybės - kai lygūs gabumai

- Jūsų nuomone, ar Lietuvos visuomenė pakankamai žino, kas yra lygios galimybės?

- Manyčiau, kad Lietuvos visuomenei tai jau kurį laiką žinomas dalykas. Kalbėdami žmonės jau vartoja tokias sąvokas kaip „tolerancija“, „diskriminavimas“, "lygios galimybės“. Tiesa, esama daug atvejų, kai jos minimos ne visai į temą, nesilaikant įstatymuose jomis apibrėžtų ribų, tačiau patys žodžiai jiems yra žinomi. Dar 1998-aisiais buvo priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, 2003 metais - Lygių galimybių įstatymas, kuriame yra gerokai daugiau prieš diskriminavimą nukreiptų nuostatų. Jos apima darbo, prekių ir paslaugų santykius, švietimo sritį, įstatymų leidybą, reklamą ir panašiai. Visuomenė dabar yra pastabi ir ne tokia abejinga kaip, tarkime, prieš 20 metų. Anuomet ir pati esu išgirdusi: „Aušrine, tu, kaip moteris, gauni labai nemažą užmokestį.“ Dabar tikriausiai jokia moteris su tokia replika nesitaikstytų.

- Vis dėlto statistika teberodo, kad moterys, dirbdamos tą patį darbą kaip vyrai, gauna mažesnį atlygį.

- Taip, tačiau taip yra ne visose srityse. Esama kito aspekto - tai prastesnis moterų „praleidimas“ į vadovaujamus postus, o juk darbo užmokestis dažniausiai priklauso nuo pareigybės. Moterims turi būti sudarytos galimybės derinti šeimos ir karjeros kūrimą, mokslinę veiklą. Gimdydamos ir augindamos vaikus jos patiria didelį smūgį dėl karjeros. Būnant vaiko auginimo atostogose, nė vienas darbdavys nepasiūlys eiti į kvalifikacijos kėlimo kursus. O tai daryti būtina. Dėkui Dievui, kad vyrai jau kartais taip pat prisideda prie to didelio darbo ir eina vaiko priežiūros atostogų. Šiais atvejais darbdavys irgi turėtų galvoti apie darbuotojo potencialo išsaugojimą.

- Žmonės nėra vienodi, jų galimybės - fizinės, intelektinės - skiriasi. Kur ta riba, kad lygių galimybių siekis nevirstų išskirtinumo noru?

- Lygios galimybės nereiškia, kad visi žmonės turėtų būti „pritempiami“ iki tam tikro lygio. Tai reiškia, kad jeigu žmogus turi gebėjimų, jis turi turėti ir vienodas sąlygas bei galimybes parodyti savo gerąsias savybes. Jeigu dirbtinai sudaromos kliūtys įgyvendinti savo gebėjimus, tai yra pažeidimas. Jeigu gebėjimų - intelektinių, fizinių - žmogus neturi, jo situacija jau nėra lygių galimybių sritis.

- Kokia lygių galimybių sritis Lietuvoje labiausiai apleista?

- Per ekonomikos krizę aktualiausios problemos susitelkė darbo rinkoje. Paminami pažeidžiamiausių visuomenės grupių interesai. Moterų, visų pirma jaunų, kurios gali susilaukti vaikų. Darbdaviams jos atrodo neįdomios ar net „pavojingos“. Paskui - vyresnio amžiaus žmonės, kuriuos lengviau atleisti iš darbo mažinant darbuotojų skaičių. Per krizę nukentėjo ir sritys, kuriose dominuoja vyrai, pavyzdžiui, statybų. Daug vyrų liko už vadinamojo socialinio borto, tuomet tenka kalbėti apie tokias problemas kaip savižudybė. Prasta padėtis ir neįgaliųjų, senjorų, kuriems buvo mažinamos pensijos. Per visas ekonomikos krizes nežinia kodėl pirmiausia nukenčia pažeidžiamiausi asmenys, nors atrodytų, kad būtent jiems reikėtų skirti daugiau dėmesio ir finansų. Žmogaus teisės tuomet "nužygiuoja" 10 žingsnių atgal, o paskui reikia bent 10 metų darbo, kad padėtis normalizuotųsi.

- Kaip manote, kodėl susiklostė tendencija, kad darbdaviai jau vien kurdami darbo skelbimus pabrėžia tokį esą didelį pranašumą: „Mūsų kolektyvas – jaunas ir ambicingas." Ar jiems nėra naudinga turėti daugiau patirties turinčių darbuotojų?

- Tai yra dirbtinis jaunystės kultas, jis ryškus ne tik darbo srityje. Mano įsitikinimu, tai didžiulė klaida. Jaunas kolektyvas yra gražus vizualiai, bet jis slepia begalinę konkurenciją, įtampą tarp bendradarbių. Kai kolektyvą sudaro įvairūs žmonės, vyresni darbuotojai gali matyti, kuo šiais laikais gyvena jauni žmonės, o jaunesni - pasisemti iš vyresniųjų patirties. Tai daug perspektyviau ir progresyviau, nei formuoti vienspalvį kolektyvą. Kai visi yra vienodi, vieni kitiems jie nieko nauja duoti nebegali.

Ugdykime nepakantumą pažeidimams

- Ką išgyvena diskriminaciją patiriantis žmogus?

- Pirmiausia jis jaučiasi įskaudintas, esantis vienas su savo problema. Ankstesniais laikais ir pati nebūčiau sumaniusi kam nors skųstis, kokiame nors kamputyje būčiau tyliai iškentėjusi nuoskaudas. Žmonės turėtų įsisąmoninti, kad jeigu taip nuskriaudė juos, skriaudžia ir kitus. Nebūna vieno atvejo. Labai džiaugiuosi, kai vieno asmens skundo sprendimas duoda naudos didelei grupei žmonių - priimamas tam tikras teisės aktas. Manymas, kad esu vienas su savo problema, būdingiausias regionuose. Miestuose žmonės yra drąsesni.

- Ar žmonių, norinčių ginti savo teises, nesustabdo baimė, kad tai atsisuks prieš juos pačius? Tarkime, darbovietėje žmogus apgins savo interesus, bet vėliau bus išėstas kerštaujant?

- Tikrai taip. Tai itin ryšku kalbant apie seksualinį priekabiavimą. Kai moteris dėl to pasiskundžia, nurodo liudytojus, kurie žino situaciją, praktika, deja, būna labai liūdna. Liudytojai aiškina nieko nematę ir negirdėję. Arba pareiškia, kad moteris pati kalta, nes per gražiai rengėsi ar šnekėjo. Toks solidarumo nebuvimas lemia vis naujų pažeidimų.

Šiuos dalykus reguliuoja įstatymai, direktyvos. Žmogaus teisių požiūriu galioja kaltumo prezumpcija: pasiskundęs yra teisus, kol asmuo, kurį apskundė, neįrodys, kad pažeidimo nepadarė. Tačiau praktikoje kalbame apie visuomenės normas, moralę, įsitikinimus. Manau, kad žmonės turėtų būti kuo nepakantesni atvejams, kai pažeidžiamos ir jų, ir kitų žmonių teisės, orumas, garbė.

- Tačiau iš tiesų norintieji apginti savo teises dažnai sulaukia priešiško aplinkinių požiūrio: ko išsišoki, visi tyli - ir tu tylėk. Ką jau kalbėti apie motinas, kurios skyrybų atveju norėtų su buvusiu vyru lygiai dalytis atsakomybe ir laiku auginant vaiką. Daliai visuomenės jos savaime atrodo įtartinos, netikusios motinos.

- Mane pačią daug kas turbūt pavadintų labai bloga, daug kas - labai gera mama. Turėdavau daug komandiruočių, dirbti pradėjau baigusi universitetą. Taip, aš verdu, konservuoju, darau namie daug ką, ir man tai patinka, bet mano vyras didelę laiko dalį irgi yra šeimoje. Skyrybų atvejais, žinoma, visuomet yra skaudu, ypač vaikams. Tėvų draskymasis po ištuokos - baisus dalykas. Jie abu turi lygiai, vienodai rūpintis vaiku.

- Bet nusistovėjo tradicija, kad vaikas po ištuokos - iš esmės motinos atsakomybė, o tėvas gali ir dirbti, ir ilsėtis, kiek širdis geidžia.

- Tai yra stereotipas. Jų daug. Dirbant lygių galimybių fronte, ypač kalbant apie lyčių lygybę, ir yra sunkiausia kovoti su stereotipais. Paprastas pavyzdys. Jeigu vaikas laksto po kiemą sloguodamas, visi iškart subruzda: „Kur mama? Štai kokia karjeristė, sėdi darbe, vaiko nežiūri.“ Vaikas gavo blogą pažymi - kalta mama. O kur tėtis? Niekas jo nekaltina ir neieško.

- Kiek dar reikės metų ar dešimtmečių, kad išsivaduotume nuo tokių stereotipų?

- Tai - kiekvienos dienos darbas. Jis susijęs ne tik su moterų ir vyrų lygybe. Kelkraščiai, viešasis transportas nepritaikyti neįgaliesiems, našlaičių interesai apleisti. Visų šitų dalykų negalima nustumti į šalį pasakant, jog dabar yra sunkmetis.

Kai nusišnekėti tiesiog neleistina

- Kokios yra paties kontrolieriaus galimybių ribos? Galite teikti rekomendacijas ar ir imtis veiksmų?

- Galime net bausti iki 2 tūkst. litų siekiančiomis baudomis, kurios keliauja į biudžetą. Vis dėlto nesu sankcijų šalininkė, man labiau patinka, kai žmonės supranta esmę. Tarkime, patinka, kai verslininkai konsultuojasi, ar jų gaminama reklama, numatomos lengvatos atidarant kokį nors klubą nebus pažeidimas. Smagu, kai žmonės suvokia, kad kokia nors jų veikla gali kirstis su tam tikrų visuomenės grupių interesais. Žmogus gali neapgalvotai įžeisti kitą, ir tokių pavyzdžių yra be galo daug.

- Kur mūsų visuomenę kreipia dabartinės valdžios darbotvarkė, Seimo narių teikiamos įstatymų pataisos - geresnio lygių galimybių įgyvendinimo link ar priešinga kryptimi?

- Matau sąmyšį. Labiausiai man nepatinka, jog mes - Lietuva - labai greitai keliame ranką, kad prisidėtume prie konvencijų, direktyvų, tada atrodome graži šalis pasaulio valstybių bendrijoje. O paskui staiga stengiamės tų įsipareigojimų visais įmanomais būdais nevykdyti: priimamos įstatymų pataisos, neatitinkančios nei konvencijų, nei direktyvų reikalavimų. Tai nerimta ir neatitinka demokratinės valstybės sampratos.

- Nors lietuviai yra pratę į kone kiekvieną politikų teiginį reaguoti turėdami išankstinę atmetimo nuostatą, dalis visuomenės džiugiai pritaria, kai tam tikri politikai prabyla prieš žmogaus teises. Turiu galvoje, žinoma, ir praėjusias homoseksualų eitynes. Kodėl žmogaus teisių neigimas Lietuvoje yra lengvas būdas susirinkti auditoriją?

- Vėl kalti stereotipai. Žmonės bijo to, ko nepažįsta. Per mažai yra suvokimo, daugiau neigiamos informacijos. Lietuvoje visada daugiau negatyvumo nei pozityvumo, negatyvumas gajesnis. Mūsų tarnybos specialistai daug bendrauja su žmonėmis. Kalbantis būna labai įdomu stebėti pokytį, kai pirmiausia žmogus sako kategorišką „ne“, vėliau - „na, galbūt“, o galiausiai - „gerai, tebūnie“. Jeigu žmogus pradeda priimti, suvokti, dingsta priešiškumas, jį pakeičia supratimas, jog žmonija tuo ir nuostabi, kad yra įvairi.

- Kas sudaro prielaidas užtikrinti lygias galimybes - vadybos standartai įmonėse, įstatymai, ekonominė gerovė, švietimas?

- Ekonominė gerovė - svarbus veiksnys, kuris lemia žmogaus teisių progresą. Vis dėlto nebūčiau linkusi kategoriškai išskirti progresyvias šalis ir atsilikusias valstybes. Visada kartoju: kaip danguje, taip ir ant žemės. Visur yra problemų, tik kai kuriose valstybėse apie jas kalbama rimčiau, tai yra politikos prioritetas. Patys politikai tokiose šalyse yra gerai išmokę pamokas, jie niekada nenusišneka kalbėdami žmogaus teisių klausimais, neleidžia sau pareikšti, kad tam tikra tautybė ar visuomenės grupė yra bloga. Taip pat kuriamos edukacinės programos, kad vaikai žinotų, jog yra visokių žmonių, ir jų žeminti jokiu būdu negalima. Pačioje visuomenėje svarbūs tarpusavio santykiai, kai vaikai, moterys ir vyrai vertinami kaip lygiaverčiai partneriai, senyvi žmonės nenurašomi kaip niekam nebetikę, o jauni nenuvertinami kaip nieko nesugebantys. Pradėti reikia kiekvienam nuo savęs.

- Ką laimi visa visuomenė, o ne tik atskiri savo interesus ginantys asmenys, jeigu valstybėje užtikrinamos lygios galimybės?

- Visuomenė laimi ekonomiškai. Jeigu kiekvieną žmogų vertinsime pagal gebėjimus, o ne pagal odos spalvą, tautybę, seksualinę orientaciją, lytį ar amžių, turėsime didžiausią pelną privačiose įmonėse, naudą valstybinėse struktūrose. Be to, visuomenei tai suteiktų labai didelį psichologinį komfortą. Tai svarbiausia. Tada žmonės nustotų žiūrėti vieni į kitus priešiškai, kaip į svetimkūnius. Lietuvoje dar labai daug nesupratimo, stereotipų, tiesos apie save patį nepripažinimo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"