TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Sušaudytas, bet gyvas

2006 07 31 0:00
Tomas Šernas: "Be tikėjimo, be vilties niekas negali gyventi".
LŽ archyvo nuotrauka

Medininkų tragedijos dalyvis kunigas Tomas Šernas savo žudikui atleido, tačiau tiems, kurie jį pasiuntė žudyti - ne

Ankstų 1991 metų liepos 31 dienos rytą užpuolę Medininkų pasienio poste Lietuvos valstybės sieną su Baltarusija saugojusius 8 muitinės ir policijos pareigūnus, SSRS vidaus reikalų ministerijos ypatingosios paskirties milicijos būrio (OMON) smogikai peršovė jiems galvas ir šautuvų buožėmis suknežino kaklus, kad aukos tikrai neišgyventų.

Mindaugas Balavakas, Juozas Janonis, Algimantas Juozakas, Algirdas Kazlauskas, Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius ir Ričardas Rabavičius mirė.

Vis dėlto vienas žmogus - muitininkas Tomas Šernas - per stebuklą liko gyvas, ištvėrė po to ligoninėse daug operacijų ir skausmų, o ir dabar yra priverstas leisti dienas invalido vežimėlyje.

Daug kalbėti apie tas žudynes jis jau nenori. Ne dėl to, kad bijotų. Prisiminimai aitrina vis dar neužgijusias ir tebesopančias sielos bei kūno žaizdas.

"Galvoju: gal jau užtenka man apie tai šnekėti? Juk prabėgo penkiolika metų", - svarstė Tomas. Vis dėlto ryžosi duoti interviu "Lietuvos žinioms".

Kas perkvalifikuos bylą?

- Norėčiau pasiekti, kad Medininkų žudynių bylai būtų suteiktas kitoks statusas - kad tai būtų ne kriminalinis, kaip dabar vadinama, o karinis nusikaltimas - belaisvių žudymas.

- Kodėl to reikia?

- Nežinau. Teisininkai pasakytų. Manau - politinės valios ir savigarbos reikia, o jų Lietuvoje kaip ir nebeliko. Dabar jau nebe tie laikai kaip Sąjūdžio metais. Dabar - verslas valdžioje, ir turbūt greitai visa Lietuva bus bendrovė, kurioje svarbiausia - verslas, kur jam ruošiami žmonės.

Dabartinė valdžia Medininkų žudynes nori užmiršti. Viena šneka tų žudynių minėjimuose, o daro kitką. O šią bylą tiriantys teisininkai nėra savarankiški - laukia palaiminimo iš aukščiau.

- Popiežius Jonas Paulius II atleido į jį šovusiam žudikui. O jūs?

- Taip, asmeniškai ir aš atleidžiu tam, kuris mane peršovė. Kaip krikščionis ir kaip žmogus.

Kita vertus, atleisti galima tam, kuris iš esmės yra vargšas - nežino, ką daro, bet tiki, kad elgiasi gerai. Tačiau mus žudė profesionalūs žudikai. Ar gali visuomenė atleisti tiems, kurie juos siunčia? Ar turiu teisę atleisti jiems kaip Lietuvos Respublikos pilietis, net kaip kunigas? Juk jaučiu atsakomybę už tautą, už savo parapiją ir nenoriu, kad tokių žudikų būtų. Visuomenė turi su jais kovoti.

Kunigystė ramybės neatnešė

- Jus operavo ne tik lietuvių gydytojai, bet ir amerikiečių karo chirurgas. Kodėl jo pavardė iki šiol slepiama?

- Aš pats ją pamiršau, tik vardą prisimenu - lyg ir Laris. Medicinos dokumentuose turbūt yra. JAV prezidentas Bushas vyresnysis jį tada atsiuntė. Prisimenu, tas chirurgas man sakė, kad gerai atrodau, geriau negu kitas panašiai sužeistas jo pacientas Amerikoje.

- Sunkiomis dienomis jums padėjo jūsų sužadėtinė, o vėliau žmona Rasa.

- Turbūt Dievas ją pasiuntė... Daug kas padėjo - artimieji, neurochirugai, ambasadoriai, draugai. Geri mane supusių žmonių žodžiai, palinkėjimai, paplekšnojimas per petį - tai man buvo labai svarbu. Daug žmonių padėjo ir Lietuvoje, ir užsienyje - nedrįsčiau ko nors išskirti. Antai Vilniaus teritorinė muitinė ligi šiol mane įdarbinusi inspektoriumi - šiek tiek padirbėju kompiuteriu.

- Jei ne ši tragedija - ar būtumėte pasirinkęs dvasininko kelią?

- Dievo planai nežinomi. Vaikystėje svajojau apie gamtininko profesiją, norėjau būti eiguliu, biologu, geologu, žūklės, medžioklės specialistu. Pasirinkau veterinariją, prižiūrėjau žvėris.

- O dabar ganote žmonių sielas.

- Ne aš jas ganau - Dievo Žodis, o aš kaip šuo iš paskos: budžiu ir jei kokia klaida, tai ir loju.

- Ir jūsų paties sielai ši veikla turbūt atnešė ramybę?

- Ne. Iki tol buvau ramesnis. Dabar daugiau darbo, svarstymo, abejonių. Tikėjimas nėra informacija, kurią ėmei - ir išmokai. Nežinau, ar gerai, kad tapau kunigu - bažnyčios darbininku. Stengiuosi, kad manimi nenusiviltų. Ne dėl savęs stengiuosi - dėl tų žmonių, kurie ateina į mūsų bažnyčią ne į mane pažiopsoti, o ieško prasmės, ramybės, vilties, meilės, tikėjimo.

Tai be galo svarbu. Be tikėjimo, be vilties niekas negali gyventi - jokia visuomenė, jokia karta. Net jei didžiausius mokslininkus ateistus surinktumėte į salą - vis tiek po kurio laiko jie pradės intuityviai atlikinėti ritualus, apeigas, kuriose garbins savąjį Dievą.

Dvasininko darbas sunkus. Žinoma, jei nori būti tikras dvasininkas. Jei nori tik patogaus gyvenimo, tai nesunku - tokiam dvasininkui lieka laiko pinigams, brangiems paveikslams, statuloms ir kitiems materialiems dalykams.

Depresiją nugena rašymu

- Ko žmonės dabar ieško tikėjime? Ko jiems labiausiai stinga?

- Ramybės. O ją reikia patiems susikurti, jos negausi kaip manos iš dangaus. Ramybės ieško ir krikščionys, ir budistai, ir daug daug kas - antai jogai sėdi ir medituoja, arba žmogus rytą atsikėlęs praktikuoja autogeninę treniruotę: "Aš ramus. Mano problemos menkos".

Tačiau ramybė su Dievu - kitokia. Tai dėkojimas Jam už visa, ką Jis duoda, tai ramybė su artimaisiais, broliais, seserimis. Ši ramybė leidžia suvokti, kad sunkumai duoti tam, jog mes augtume, ir tampa lengviau iškęsti skausmus, ligas.

- Berods esate domėjęsis Rytų religijomis?

- Taip - joga, paskui krišnaizmu. Ne ko kito ten ieškojau, o ramybės. O geriausia jos neieškoti - tada ji pati ateina. Kai nori ramybės, jos negausi. Ji atsiranda tada, kai iš tiesų jos reikia. Kas myli Dievą, tam visose bėdose yra lengviau. Antai vieni žmonės valdo milijonus, net milijardus, o vis tiek nemyli savęs, savo gyvenimo ir yra nelaimingi. O kiti sėdi laimingi su duonos kriaukšle ir dar sugeba ja dalytis, gerą žodį pasakyti.

- Dabar daug žmonių užplūsta depresijos. O kaip jūs su jomis kovojate, ką kitiems patartumėte?

- Nepasiduoti ir nečiupti nei alkoholio, nei vaistų. Na, galima šiek tiek, jei jau visai blogai, bet tai - savęs gailėjimas, o šito nereikia. Man viena psichologė yra patarusi problemą įsivaizduoti kaip dešrą ir ją pjaustyti: tą išsprendžiau, šitą... Pjauni, pjauni, ir kai lieka pusė dešros - kažkaip tos bėdos dingsta.

O dar man padėdavo rašymas. Kai tapdavo labai sunku, nuotaika nepaprastai bloga - paimdavau sąsiuvinį, rašiklį ir išliedavau bėdas, blogas ir geras mintis. Paskui pradėdavau skirstyti punktais - čia gerai, čia blogai, ir pamatydavau, kad tų problemų ne tiek jau ir daug. Tai tarsi išsisakymas. Romos katalikai panašiu tikslu eina išpažinties pas kunigą.

- Ar iš tokių rašymų ir atsirado jūsų esė?

- Ne. Jas rašyti buvo paskatinęs Vaidotas Žukas. O man ir reikia paraginimo. Rašydavau kiekvieną savaitę nustatytą skaičių ženklų, po to rečiau. Vienas giminaitis iš Prancūzijos paskaitė tuos rašinius ir pagyrė: o, gerų tikslų turi visuomenei? Bet aš tik įrangą savo pirtelei norėjau nusipirkti - už kiekvieną rašinį man tame leidinyje honorarą mokėjo.

Tačiau, kai skaitydavau internete tų esė komentarus, pašiurpdavau: neretai tai būdavo tik paaugliškas darkymasis, tyčiojimasis. Jau geriau jie asmeniškai popieriuje tokius blogumus lietų, o ne internete.

Svajonė - pastatyti bažnyčią

- Ką norėtumėte dar nuveikti?

- Pastatyti bažnyčią. Šeškinėje arba Pilaitėje. Jei tik valdžia skirtų žemės sklypą. Statytume savo lėšomis, iš valstybės jų neprašytume. Naujuose Vilniaus mikrorajonuose bažnyčių evangelikams trūksta.

- O jums pačiam materialinės paramos nereikia? Tebesergate, esate invalidas.

- Rolandas Paksas būdamas premjeru nurodė man už valstybės pinigus nupirkti elektrinį vežimėlį. Bet paprašiau praktiškesnio daikto - keturračio motociklo. Juo važiuoju į gamtą, kurią labai mėgstu. Tiesa, po dviejų traumų, kurias patyriau važiuodamas tuo motociklu, tapau atsargus.

Dar norėčiau turėti vaikštynę. Mačiau, būna tokių - atsiremi ir gali eiti. Jos padedamas ir Labanoro girią prie mūsų sodybos Molėtų rajone pasiekčiau.

O pinigų, didesnės pensijos nenoriu. Nereikia dejuoti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"