TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Susipynę valstybės ir jos piliečių likimai

2015 07 22 6:00
Prof. Danutės Gailienės ir dr. Neringos Grigutytės teigimu, savo didvyriais tinkamai nepasirūpiname: visuomenėje trūksta subtilumo ir nuoširdaus santykio su jais, o valstybėje - profesionalios pagalbos. Alinos Ožič nuotrauka

Jau ketvirtį amžiaus esame nepriklausomi, tačiau mūsų psichikos sveikatai vis dar turi įtakos istorinės traumos, paženklinusios Lietuvą. Vilniaus universiteto (VU) mokslininkai teigia, jog mūsų savijauta priklauso ir nuo visuomenės, kurioje gyvename.

„Gyvenimas po lūžio: kultūrinių traumų psichologiniai padariniai“ – 2015 metais išleista kolektyvinė monografija, kurios autoriai siekė pamatyti bendrą psichologinės savijautos ir socialinių transformacijų vaizdą nuo nepriklausomybės atkūrimo. Be to, jie gilinosi į kelių konkrečių visuomenės grupių išgyvenimus, taip pat ir Sausio 13-osios nukentėjusiųjų bei žuvusiųjų artimųjų patirtį. Mokslininkų manymu, savo didvyriais tinkamai nepasirūpiname, visuomenėje trūksta subtilumo ir nuoširdaus santykio su jais, o valstybėje - profesionalios pagalbos.

Nepriklausomybė – trauma?

Kultūrinė trauma, kaip aiškino psichologė, habilituotoji socialinių mokslų daktarė VU profesorė Danutė Gailienė, yra populiari socialinių mokslų sąvoka. Ji reiškia esminį kultūros pasikeitimą, nutikusį dėl radikalaus lūžio visuomenėje: „Tai, kas galiojo anksčiau, nebegalioja. Reikia iš naujo apibrėžti tapatybę. Pasikeičia pagrindinės bendrabūvio taisyklės.“ Paprastai kultūra per institucijas, papročius, taisykles saugo žmones nuo sukrėtimų, tačiau kartais šie pagrindai ima slysti iš po kojų. Pasak profesorės, XX amžiaus Lietuvos gyventojai patyrė dvi skirtingas kultūrines traumas – okupacijas ir nepriklausomybės atkūrimą.

Išsivadavimą iš okupantų jungo keista vadinti trauma, tačiau prof. D. Gailienė akcentavo, kad monografijos autoriai savo tyrimu tik tęsia tai, ką mokslininkai pagrindė jau anksčiau: „Net ir pozityviems pokyčiams, jeigu jie labai radikalūs, galima taikyti kultūrinės traumos sąvoką. Iššūkiai buvo dramatiški, visi turėjo ieškoti naujo būdo gyventi.“ Pašnekovė atviravo, kad pirmąsyk susidūrusi su tokiais tyrinėjimais nebuvo tikra, ar Lietuvai šis požiūris priimtinas, bet galų gale suprato, jog nepriklausomybės atgavimą reikia pripažinti dideliu sukrėtimu, net jei patys jo norėjome ir jis atnešė teigiamų pokyčių.

Svarbi šeimos istorija

Tyrimo autoriai klausė, kaip gyvename dabar, praėjus 25 metams nuo nepriklausomybės atkūrimo? „Panikuoti nėra pagrindo, – atsakė prof. D. Gailienė. – Visuomenė eina sveikimo keliu.“ Atlikus reprezentatyvią trijų kartų žmonių – didžiąją gyvenimo dalį gyvenusių sovietmečiu (amžiaus vidurkis - 67 metai), tų, kuriems teko gyventi ir okupacijos, ir laisvės sąlygomis (amžiaus vidurkis - 47 metai) bei neprisimenančių Sovietų Sąjungos (amžiaus vidurkis - 23 metai) – apklausą paaiškėjo, kad visų psichologinė savijauta yra geresnė nei vidutinė. Mokslininkai tokių rezultatų nesitikėjo, o labiausiai nustebino atrasta sąsaja tarp psichologinės savijautos ir šeimos istorijos.

„Visų pirma, asmens tapatumui labai svarbus tėvų, senelių biografijų, likimo žinojimas. Pasirodė, kad turintieji represinę šeimos istoriją jaučiasi geriau nei jos neturintieji, ypač jaunimas. Iš anksto nebūtume to pasakę“, – teigė profesorė. Pasak jos, paaiškinimų gali būti įvairių, pavyzdžiui, patyrusieji sovietų represijas šiandien yra laimėtojai, nes priešas nugalėtas.

D. Gailienė pasakojo, kad dar prieš 15 metų, pradėjus tyrinėti sovietinio režimo represijas patyrusius Lietuvos gyventojus, atsiskleidė jų ypatingumas: tarp šių žmonių kur kas mažiau skyrybų nei apskritai visuomenėje. Taigi iš čia ir kitas paaiškinimas – sovietmečiu nukentėjusios šeimos tvirtesnės. Naujausias tyrimas parodė, kad represijas patyrę seneliai su savo vaikais ir vaikaičiais bendrauja nestokodami humoro, stiprybės. Jų optimizmo, viltingumo įvertinimas, anot mokslininkų, geresnis. Tų, kurie nieko nežino apie savo šeimos istoriją, kaip paaiškėjo iš tyrimo, savijauta prasčiausia.

Vyriausioji karta – patriotiškiausia

Nepriklausomybės atkūrimą visos trys grupės vertina teigiamai, net ir tie, kurie tiesiogiai nukentėjo per Sausio 13-osios įvykius. Skirtumai tarp kartų atsiranda pateikus klausimą, ką jie mano apie šiandieną. Atsakymai priklauso nuo įvairių veiksnių, pavyzdžiui, subjektyvaus savo finansinės padėties supratimo. Kitaip tariant, nuo to, ar žmogus patenkintas savo gyvenimo lygiu, priklauso ir tai, kaip jis vertina gyvenimą Lietuvoje dabar.

Dar paaiškėjo, kad patriotiškiausia – vyriausioji karta. Šie žmonės dažniausiai sakė, kad didžiuojasi savo valstybės istorija, prireikus eitų ginti Lietuvą ir pan. Tuo metu jauniausioji karta teigiamiausiai atsiliepia apie dabartinę Lietuvą. VU lektorė dr. Neringa Grigutytė aiškino, kad jaunuoliai viltingai žvelgia į savo ateitį, geriau vertina migraciją nei jų tėvai ar seneliai.

Psichologinis išprusimas vis dar menkas

Prof. D. Gailienė pabrėžė, jog svarbiausia atlikto tyrimo žinia yra ši: mums rūpi, kas esame ir kam priklausome. Mūsų savijauta priklauso ne tik nuo asmeninio gyvenimo, bet ir nuo to, kokioje visuomenėje gyvename, branginame ar gėdijamės savo valstybės, jos istorijos. Yra ir bloga žinia. Pasak profesorės, visuomenės psichologinis išprusimas lieka labai menkas, o valstybės sistema, atsakinga už mūsų psichologinę gerovę, tebėra primityvi.

Kokybinio psichologinio tyrimo metu buvo pakalbinta kelios dešimtys nepriklausomybės gynėjų ar žuvusiųjų per Sausio 13-osios įvykius artimųjų. N. Grigutytė pasakojo, kad ši grupė, palyginti su visa visuomene, vartoja daugiausia antidepresantų ir raminamųjų. Tyrimas atskleidė, jog tik nedidelė dalis ieškojusiųjų kvalifikuotos pagalbos ją rado. „Turbūt nė vienas gydytojas nepaklausė: „Ar jūs dalyvavote Sausio 13-osios įvykiuose?“ Gali būti, kad būtent ši trauminė patirtis daro įtaką dabartinei psichologinei savijautai, ką jau kalbėti apie fizinius simptomus“, – komentavo mokslininkė. D. Gailienė pridūrė, kad traumos vaistais negydomos: „Mums, visuomenei, dėl to turėtų būti gėda, nes jie – mūsų didvyriai.“

Valstybė psichologinės pagalbos nepasiūlė

„Kai nėra modernios ir subtilios pagalbos sistemos, žmonės neįpratę, nežino arba vengia šnekėti apie emocinius, psichologinius sunkumus, graužatį, baisią patirtį, kurios nepamiršta metų metais. Jie nemano, kad apie tai verta kalbėti, kad kam nors tai gali rūpėti. Užsisklendžia ar ima vartoti psichotropinius vaistus, – tęsė profesorė. – Mums, švelniai tariant, dar reikėtų jais rūpintis ir rūpintis.“ Tyrimas atskleidė, kad nukentėjusiesiems per Sausio įvykius nebuvo suteikta reikiama psichoterapinė pagalba, o traumos padariniai niekada nebuvo tinkamai įvertinti. Šalies sveikatos apsaugos sistema psichologinę pagalbą gali suteikti tik tiems, kurie kreipiasi, tačiau traumas išgyvenusiems žmonėms valstybės institucijos turėtų siūlyti tokias paslaugas.

Dieną, kai daugelis piliečių pagerbia asmeniškai nepažinotų nepriklausomybės gynėjų atminimą, kai kurie mini ir artimųjų žūties metines. Jiems po 1991 metų Sausio 13-osios reikėjo įprasminti tai, kas įvyko. Tą naktį prie Spaudos rūmų, televizijos bokšto ar Lietuvos radijo ir televizijos pastato nukentėjusiesiems ginant valstybę taip pat teko nelengva užduotis įprasminti savo žygdarbį, lėmusį sveikatos pablogėjimą. „Psichologams žinoma, kad traumų padariniai subjektyviai ir labai skaudžiai gali būti jaučiami dešimtmečiais“, – pabrėžė D. Gailienė. Pavyzdžiui, kasmet prieš Sausio 13-osios minėjimą kai kuriuos žuvusiųjų artimiuosius ar nukentėjusiuosius kankina nemiga, pila prakaitas, išgyvenimai atgyja sapnuose.

N. Grigutytė aiškino, kad kruvini Sausio 13-osios įvykiai – ne momentinė trauma, pasibaigusi išaušus kitai dienai: „Ji tęsiasi. Vieni jaučiasi įvertinti už tai, ką darė, dėl įstatymais suteikto neįgalumo statuso, o kitiems tai - stigma."

Nėra ir vieno atsakymo dėl kasmetinių šių įvykių minėjimų. Vieniems tai - palengvėjimas ir skausmo netekus artimojo įprasminimas, kitus jie papildomai traumuoja. Dalis apklaustųjų mano, jog minėjimo renginiai vyksta dėl to, kad politikai galėtų pasidėti „pliusiuką“, esą visiškai neatsižvelgiama į žmogų, į jo patirtį, ir tai nepadeda.

Trūksta subtilumo didvyrių atžvilgiu

„Patyrus traumą, mano galva, svarbiausia yra santykiai, šalia esantys žmonės. Vienas stiprių teigiamų veiksnių tiek sužeistiesiems, tiek žuvusiųjų artimiesiems buvo aplinkinių palaikymas. Kai kuriems padėjo ne tik pačių artimiausių, bet tiesiog sutiktų žmonių dėmesys ar net visai nepažįstamų parama dar Sausio 13-osios naktį. Psichologinę savijautą sunkino susidūrimas su gydytojų ar psichikos sveikatos specialistų nekompetencija, neigiama nuostata, nepriėmimu“, – apie trauminės patirties įveikimą kalbėjo N. Grigutytė.

Pasak VU lektorės, dažnu atveju ją sunkino ir viešumas. Žuvusių nepriklausomybės gynėjų artimuosius rodė įvairios televizijos, buvo kuriami filmai, tačiau neretai priėjus prie žmogaus ir pateikus klausimus trūko subtilumo, nuoširdaus bendravimo. Prof. D. Gailienė akcentavo tai, kad valdžios atstovai ir mes, visuomenės nariai, turėtume jausti didesnę atsakomybę. „Rasti būdą asmeniškiau bendrauti su mūsų didvyriais tikrai įmanoma – jų ne tūkstantinės armijos. Tai mūsų atsakomybė“, – tvirtino psichologė.

Išlieka patriotiški

Kaip pasako dr. N. Grigutytė, kai kuriems sužeistiems nepriklausomybės gynėjams stresą trukdo įveikti vadinamoji išgyvenusiųjų kaltė: jie tarsi jaučia atsakomybę už tai, kad liko gyvi, o artimieji žuvo. Kitas gijimo procesą sunkinantis dalykas – dalyvavimas Sausio 13-osios baudžiamosios bylos nagrinėjime, jis nesibaigęs ir šiandien. Naujos žinios iš Lietuvos ar užsienio, pasak mokslininkės, grąžina žmonėms trauminių įvykių prisiminimus.

„Kai turintiesiems sunkumų nesiūlo pagalbos kiti, jie patys daro, ką gali, naudojasi vidiniais ištekliais. Pavyzdžiui, daug apklaustų žmonių teigė, jog jiems labai svarbi yra malda“, – pažymėjo prof. D. Gailienė. Sausio 13-osios didvyrių ir jų artimųjų grupė išsiskiria tuo, kad beveik visi – tikintieji. Religinė praktika, kaip nurodė apklaustieji, padeda įveikti traumą.

Išryškėjo ir tai, kad šie žmonės - visuomeniškesni. "Jie daugiau dalyvauja visuomenės gyvenime, buriasi į organizacijas, ieško savitarpio pagalbos grupių“, - pridūrė dr. N. Grigutytė.

Pamiršti broliai ir seserys

Dr. N. Grigutytė taip pat atkreipė dėmesį, kad atliktame tyrime dalyvavo tik oficialiai nepriklausomybės gynėjais pripažinti asmenys, tačiau Sausio 13-osios įvykiuose dalyvavo ir nukentėjo kur kas daugiau žmonių. Pagal įstatymą nukentėjusiaisiais pripažinta per tūkstantis Lietuvos piliečių, atsižvelgiant į fizinių sužeidimų kriterijus. Psichologinės traumos, kaip teigė VU lektorė, į kriterijų sąrašą neįtrauktos.

Nuo 2000 metų galiojančiame Nepriklausomybės gynėjų ir kitų nukentėjusių nuo 1991 m. sausio 11-13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos asmenų teisinio statuso pripažinimo įstatyme šeimos nariais laikomi našliai, tėvai bei vaikai. Broliai ir seserys dokumente neminimi, tačiau jie, kaip parodė tyrimas, taip pat išgyveno psichologines traumas. Mokslininkų nuomone, būtina inicijuoti įstatymo pataisas, kad broliai ir seserys irgi būtų pripažįstami nukentėjusiais nepriklausomybės gynėjų šeimų nariais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"