TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Sutartis, klojusi pamatą Europos vienybei

2013 01 22 5:47
M.Mulmenstadtas ir M.Berniau neabejoja, kad praeitį galima nugalėti. /Oresto Gurevičiaus nuotrauka

Sukiršintos ir Antrojo pasaulinio karo randų nusėtos Vokietija ir Prancūzija lygiai prieš pusę amžiaus pasirašyta Eliziejaus sutartimi paspaudė viena kitai rankas - tai buvo žingsnis, be kurio neįmanoma įsivaizduoti šių dienų Europos.

1963 metų sausio 22 dieną Vokietijos ir Prancūzijos draugystę savo parašais patvirtinę tuomečiai valstybių vadovai generolas Charles'is de Gaulle'is ir Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris aiškiai suvokė, kad Europa bus stipri tik būdama vieninga. Eliziejaus, arba Draugystės, sutartimi padėtas taškas šimtmečius Senąjį žemyną alinusiai susiskaldymo ir priešiškumo atmosferai.

Apie Eliziejaus sutarties reikšmę šių dienų Europai, jos vertybes ir aiškios ateities vizijos poreikį kalbamės su Vokietijos ambasadoriumi Matthiasu Mulmenstadtu (M.M.) ir Prancūzijos ambasadore Lietuvoje Maryse Berniau (M.B.).

- Draugystės, arba Eliziejaus, sutartis - tai ne tuomet priešiškų šalių rankų paspaudimas, galima sakyti, tai šiuolaikinės Europos pagrindas. Ar kada susimąstėte, kokia dabar būtų Europa, jei Prancūzija ir Vokietija būtų likusios skirtingose barikadų pusėse?

M.M: - Tokiu atveju būtų buvę paprasčiausia įtvirtinti situaciją, susiklosčiusią Europoje iki 1945 metų. Vokietijai Eliziejaus sutartis suteikė galimybę grįžti į tarptautinę bendruomenę, integruotis į Vakarų Europą. To itin siekė pirmasis pokario Vokietijos kancleris K.Adenaueris. Kai kurie politikai ragino pirmiausia susitelkti į šalies suvienijimą, tačiau jo tikslas buvo valstybės integracija. Prancūzijos vadovo Ch.de Gaulle'io pasiūlymas tapo itin reikšmingas.

M.B.: - Tai buvo labai racionalus ir laiku padarytas sprendimas. Kai generolas Ch.de Gaulle'is grįžo į valdžią 1958 metais, jis tapo Antrojo pasaulinio karo rezistencijos simboliu ir turėjo vieningos Europos viziją. Tad susiklostė natūralios aplinkybės, kurios leido atkurti Vokietijos ir Prancūzijos ryšius. Sutarties pasirašymas greičiausiai buvo neišvengiamas. Ch.de Gaulle'is dar prieš jos sudarymą lankėsi Vokietijoje, susitiko su jaunąja vokiečių karta. Taigi sutartis reikšminga dar ir tuo, kad kilo iš pačios visuomenės. Tiesiog neįmanoma įsivaizduoti dabartinės Europos, jei šios sutarties nebūtų buvę.

- 1963-iaisiais Europą skyrė geležinė uždanga. Ji, kaip ir priešprieša tarp Vokietijos ir Prancūzijos, buvo Antrojo pasaulinio karo palikimas. Šiandien visa tai - istorija. Kokias vertybes turime puoselėti, kad istorija niekada nepasikartotų?

M.M: - Pagrindines vertybes - taiką, demokratiją, tarpusavio bendradarbiavimą, žmogaus teises, įstatymų viršenybę, solidarumą. Žinoma, turime ir iššūkių. Įgyvendinant juos lengvų sprendimų nebūna. Ir nors vienos šalys gali pasirodyti stipresnės už kitas, visi svarbiausi, lemtingi sprendimai priimami išvien visų 27 Bendrijos narių.

M.B.: - Sunkmečio sąlygomis solidarumas tampa bene svarbiausia vertybe. Todėl, pavyzdžiui, Lietuvos balsas yra toks pat svarbus kaip mūsų. Tačiau svarbiausia - bendra ir aiški ateities vizija.

- Matome, kad Vokietijos ir Prancūzijos vadovų tandemui ir šiandien tenka imtis ryžtingų sprendimų stengiantis kurti tvirtą demokratinę ateitį visai Europai. Kaip manote, kodėl Prancūzijos ir Vokietijos draugystė, dialogas tapo visos Europos ateities kūrimo pagrindu?

M.B: - Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad Vokietija ir Prancūzija užima didžiulę Senojo žemyno dalį. Šių valstybių piliečiams tenka beveik trečdalis visos Europos populiacijos. Pagal ekonominį pajėgumą taip pat esame tarp lyderių. Tapome varomąja jėga.

M.M: - Būdami varomoji jėga esame lygūs su kitomis Europos šalimis. Vokietija su Prancūzija iš tiesų yra susipynusios daugelyje sričių. Štai Vokietijos kompanija gali vadovauti Prancūzijos bendrovei, kurtis gretimoje šalyje, ir priešingai. Puikių bendradarbiavimo pavyzdžių atrastume mokslo, technologijų ir kitose srityse.

- Jeigu Eliziejaus sutartį pavadinsime šalių bendradarbiavimo ir demokratijos pavyzdžiu, kokiems šiandienos iššūkiams galėtume pritaikyti šį pavyzdį?

M.B.: - Jei 1950 metais būtume paklausę prancūzų, ar šie norėtų draugystės su vokiečiais, tikrai nesu tikra, ką jie būtų atsakę. Mums artimi žmonės buvo įtraukti į Antrąjį pasaulinį karą, todėl visuomenei buvo sudėtinga numalšinti savo emocijas ir priešiškus jausmus. Vis dėlto žengti lemiamą žingsnį labiausiai paskatino bendra stiprios ir vieningos Europos vizija.

Tačiau šiandien turime itin ištobulintą komunikaciją, kiekvienas galime būti įvykių centre, reikšti savo emocijas, ir tai atsiliepia ateities architektų darbui. Eliziejaus sutarties pasirašymo metu kūrėme aiškią ateities viziją. Šiandien ją formuoti ir perteikti tapo kebliau.

M.M.: - Tai pavyzdys ne tik Europai, bet ir kitiems pasaulio regionams. Svarbiausia - įtikinti savo žmones neaiškinant, ką jie turi daryti, ir tai ims veikti. Praeitį galima nugalėti.

- Ką Jums asmeniškai reiškia šios sutarties pasirašymas?

M.B.: - Prancūzų jaunimui buvo sudaryta galimybė vykti gyventi ir mokytis į Vokietiją, o vokiečių - į Prancūziją. Taip suartėjo jaunosios kartos, tarp jų užsimezgė draugystė ir glaudūs ryšiai. Eliziejaus sutartis labai daug davė mūsų organizacijoms ir žmonėms. Deja, kitų šalių gyventojams sunku įsivaizduoti, ką mums tai reiškia. Ji taip įsiskverbė į mūsų gyvenimą, kad tapo tiesiog natūralia jo dalimi.

M.M.: - Ši sutartis kiekvienam turi ir asmeninį aspektą. Mano senelis žuvo Prancūzijoje 1915 metais. Mamos brolis žuvo Prancūzijoje Antrojo pasaulinio karo metais. Tačiau pasirašius sutartį buvau vienas pirmųjų, kurie pagal mainų programą važiavo į Prancūziją, o į mano šeimos namus atvyko jaunuolis iš Prancūzijos. Kiekvienas Vokietijos miestas turi draugišką miestą Prancūzijoje, kiekviena mokykla turi partnerę. Tačiau prancūzai visada liks prancūzais, vokiečiai - vokiečiais, o lietuviai - lietuviais. Tai Europos Sąjungos fenomenas - vienu metu gyvename įvairovėje ("United in diversity"). Tautinis identitetas ir skirtinga kultūra yra tai, kuo galime didžiuotis kiekvienas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"