TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Sužalotą inkasatorių darbdaviai pamiršo

2007 10 19 0:00
Prieš šešerius metus per užpuolimą prie "Maximos bazės" sunkiai sužalotas inkasatorius A.Zemenskas nusivylė buvusių darbdavių pažadais, kad nebus pamirštas. Apie įvykį jam primena padėkos raštas, Vyčio kryžius.
Ir nedarbas.
LŽ archyvo nuotraukos

Kai praėjusį sekmadienį nusikaltėliai Salininkuose prie "Maximos" pagrobė rekordinę 1,7 mln. litų sumą, pasipylė kaltinimai inkasatoriams. Tačiau prieš šešerius metus įvykdytas panašus rezonansinis nusikaltimas verstų pažvelgti į šią istoriją kiek kitaip. Tąkart per užpuolimą taip pat prie "Maximos" sunkiai sužalotas inkasatorius Arvydas Zemenskas nusivylė buvusių darbdavių pažadais, kad nebus pamirštas. Apie įvykį jam primena padėkos raštas, Vyčio kryžius. Ir nedarbas.

Per inkasatorių užpuolimą kulka Arvydui pataikė į galvą. Medikai baiminosi, kad jis neišgyvens, tačiau jaunas, tuomet tik trisdešimt ketverių metų vyras išsikapstė. Tiesa, iki šiol sunkiai valdo kairę ranką. Tada tuometinio Žemės ūkio banko, kuriame Arvydas dirbo apsaugininku, vadovai žadėjo, jog be darbo jis neliksiąs. Ne inkasatoriaus, žinoma, bet kokias nors kitas pareigas neva būtinai surasią. Tačiau gražūs žodžiai ir liko tik žodžiai. Jau kelintus metus vyras leidžia laiką namie. Ligoto žmogaus niekas ir niekur nenori priimti.

Dėl sužalojimo 100 proc. darbingumo netekęs Arvydas džiaugiasi bent tuo, kad pernai jam pripažintas jau "tik" 70 proc. nedarbingumas. Sykį per metus į buvusią darbovietę ateinantis sutvarkyti pensijai reikiamų dokumentų, pristatyti medicininių pažymų vyras dar kartais išgirsta, jog apie jį pagalvosią. Tačiau pats Arvydas tuo seniai nebetiki. "Niekam žmogus nerūpi, - karčiai sako jis. - Tik pinigai svarbu."

Kulka pataikė į galvą

2001-ųjų balandį Vilniuje įvykdytas nusikaltimas sujaukė visą jauno vyro gyvenimą. Tądien su dviem kolegomis jis išvyko surinkti pinigų iš įstaigų ir parvežti juos į tada dar egzistavusį Žemės ūkio banką. Arvydui šis darbas buvo įprastas, banko apsaugos skyriuje jis dirbo jau penkerius metus, trejus iš jų - inkasatoriumi.

Atvažiavę prie "Maximos bazės", kuri buvo paskutinis maršruto punktas, vyrai kaip įprasta pasistengė kiek įmanoma arčiau prie įėjimo pastatyti automobilį - kad pinigus inkasatoriui reikėtų nešti vos keletą žingsnių. Tačiau užpuolikams užteko ir tų kelių metrų.

"Nieko nepajutau, net šūvio garso negirdėjau, - prisimena šešerių metų senumo įvykius Arvydas. - Išėjau nešinas pinigų maišais. Draugai, kaip liepiama instrukcijose, laukė šarvuotame automobilyje. Staiga pajutau smūgį į galvą ir iš karto tarsi nutirpo visa kairioji pusė. Pargriuvau." Jau vėliau vyras sužinojo, kad užpuolikai šaudė iš už kampo ir pataikė jam į galvą. Tuomet, pargriuvęs ir plūsdamas krauju, Arvydas net nesuprato, kas atsitiko. Nejautė jokio skausmo. Kai atvyko medikai, dar tebeturėjo sąmonę. Ją prarado tik ant operacinio stalo.

Chirurgams teko ilgai grumtis dėl vyro gyvybės. Arvydą operavo dukart. Per pirmą operaciją nepavyko ištraukti giliai į sprandą įstrigusios kulkos. Ją chirurgai išėmė tik per antrą operaciją. Arvydas teigė norėjęs pasilikti kulką atminimui, tačiau visam gyvenimui jį sužalojęs metalo gabalėlis buvo paimtas kaip daiktinis įrodymas.

Baisiausia - sėdėti namie

Arvydas vos keliskart po įvykio buvo susitikęs su tuomet jį lydėjusiais kolegomis. Tąkart vyrų gyvybę išgelbėjo šarvuotas automobilis. Nors dažnai tekdavo pinigus vežioti paprastomis mašinomis, laimė, tąsyk jiems buvo skirta šarvuota. Tačiau po užpuolimo abu Arvydo kolegos išėjo iš darbo.

"Vairuotojas sakė, kad jam baisu. Nesvarbu, kur būtų, visą laiką atrodo, jog tuoj kas nors jį užpuls", - pasakoja Arvydas. Bet pats baimės nejaučia. Gal dėl to, pasak jo, kad nieko nematė ir nejuto. Vyras ir dabar norėtų dirbti inkasatoriumi, deja, neleidžia pašlijusi sveikata.

"Man tas darbas labai patiko. Įdomus. Nė kiek nesvarstydamas eičiau ir dabar, jei tik galėčiau", - Arvydui net akys sužiba.

Baimė atsirado vėliau. Tačiau kitokia. Daugiau kaip po pusmečio pagaliau namo sugrįžęs Arvydas ėmė vengti žmonių. Nenorėjo nei kur nors eiti, nei su kuo kalbėtis. Vyrui visąlaik atrodė, kad visi į jį žiūri, mato nesveiką jo ranką, juokiasi. Tačiau ilgainiui pavyko to atsikratyti.

"Labiausiai vargina sėdėjimas namie. Vasarą dar pas gimines išvažiuojame, o dabar visai niekur. Gerai, kad namie yra kompiuteris, bent sužinau kas vyksta aplink. Kitaip turbūt išprotėčiau", - prisipažįsta Arvydas.

Šią vasarą jis su šeima vyko pailsėti į Palangą. Tai buvo pirma didesnė kelionė po sužeidimo. Keturiasdešimtmetį vyriškį palaiko šeima - žmona Audronė ir aštuoniolikmetė dukra Gerda. Bute Gelvonų gatvėje iškart gali pajusti rūpestingos šeimininkės ranką. Jaukus kambarys tiesiog išdabintas, nustatytas gėlėmis. Vyras stengiasi kiek įmanydamas ir pats šeimininkauti.

"Bandau nors ką padaryti. Kai pavyksta, būna labai smagu", - juokiasi šeimos galva. Pasak Arvydo, visa šeimyna labai mėgsta bulvinius blynus, tad ir stengiasi savo moteris jais palepinti. Didžiausias vargas - nuskusti bulves, nes nesveika ranka nenori klausyti. Pirštai lankstosi, bet Arvydas visiškai nejaučia rankos. Būna, užtrunka ir porą valandų, kol nuskuta bulves. Užtat juo smagiau, kai grįžusios žmona ir dukra randa garuojantį patiekalą.

Darbdaviams nebereikalingas

Arvydas jau kelinti metai bando rasti darbą. Tačiau, anot jo, yra niekam nereikalingas. Mokėsi kompiuterių kursuose. Jam buvo pažadėta, kad baigęs galės dirbti, bet pasiūlymų taip ir nesulaukė.

Apie galimybę įsidarbinti buvusioje darbovietėje Arvydas jau nebeužsimena. Per ilgai buvo maitintas vien pažadais.

"Man nieko neskauda, jaučiuosi kaip sveikas žmogus, - aiškina antrą invalidumo grupę turintis vyriškis. - O sėdžiu namie."

Arvydas džiaugiasi nors tuo, kad šeimai nėra našta. Jo pensija siekia pusantro tūkstančio litų.

Pasak buvusio inkasatoriaus, dirbdamas apsaugoje jis gaudavo vos 800 litų. Kai ištiko nelaimė, jam išmokėjo draudimą. Suma už tokį sužalojimą buvo juokingai menka - 15 tūkst. litų. Tačiau ir tą darbdaviai sugebėjo apkarpyti. Iš šios sumos buvo išskaičiuota 4 tūkst. litų pašalpa, kurią po sužalojimo išmokėjo bendrovė.

"Nieko nesakiau ir nesiskundžiau. Ne toks esu žmogus", - karčiai sako buvusių darbdavių apgautas ir pamirštas vyras. Prisiminimui liko tik kadaise darbdavių įteiktas padėkos raštas ir Vyčio kryžius. Arvydas net ir dabar didžiuojasi šiais apdovanojimais, nors tie, kurie tuomet pagerbė apsaugos darbuotoją, šiandien nuo jo nusisuko.

Nujautė užpuolimą

Dar gerokai prieš įvykį tarp inkasatorių, pasak Arvydo, sklandė negeros kalbos. Esą, neduok Dieve, kas nors atsitiks. "Vyrai kalbėjo, kad bus užpuolimų, kitaip negali būti. Kažkas turi nutikti. Kiek kartų viršininkams sakėme, jog reikia geresnės įrangos, bet jiems tik rūpėjo, kad viskas būtų kuo pigiau", - atsidūsta Arvydas.

Turimos radijo stotelės nuvažiavus toliau nuo miesto centro jau nebeveikdavo, o geresnių niekas nepirko. Pinigus inkasatoriai dažnai veždavo paprastais senais moskvičiais ar žiguliais. Į pavaldinių žodžius vadovybė nekreipė dėmesio. Tad ir įvyko tai, kas, pasak Arvydo, kada nors turėjo įvykti.

Ir vis dėlto sužinojęs apie praėjusį sekmadienį įvykdytą užpuolimą buvęs inkasatorius suglumo. "Kaip galima tokias sumas vežioti nešarvuotu automobiliu! Kaip gali vairuotojas neturėti ginklo!" - neslepia nuostabos Arvydas. Jis nesupranta ir to, kodėl į maršrutą vykę inkasatoriai nebuvo patikrinti. Jo darbo laikais prieš išvažiuojant vyrų laukdavo griežčiausia kontrolė. Kiekvienas privalėdavo vilkėti šarvuotą liemenę ir turėti ginklą. Vairuotojas vežiodavosi net ne pistoletą, o automatą. Karčios patirties turintis buvęs inkasatorius numoja ranka: matyt, ir dabar vadovybei nelabai rūpi pavaldiniai ir jų saugumas. "Juk pinigai drausti. Išmokės, ir viskas. O inkasatoriai irgi nenori rizikuoti už tokius atlyginimus ir tokį požiūrį į juos", - konstatuoja Arvydas. Vienos didelės saugos firmos vadovas LŽ sakė, kad jų apsaugininkai uždirba vidutiniškai apie tūkstantį litų per mėnesį. Arvydas, išgirdęs sumą, sako nesistebintis, jog per užpuolimą Salininkuose ginkluotas inkasatorius nešaudė į nusikaltėlius. "Kam jam to reikia. Juk jei sužalos, bus kaip man - niekam žmogus neberūpės", - teigia jis.

Netiki pareigūnų versija

Užpuolikai, matyt, gerai žino situaciją ir sumaniai ja naudojasi. Bet kuris savisaugos instinktą turintis žmogus tokiomis sąlygomis savo kailiu nerizikuos. Juolab jog inkasatoriai įsitikinę, kad šiuos nusikaltimus daro toli gražu ne pavieniai kvaileliai, sumanę pasipelnyti. Užpuolimams kruopščiai rengiamasi.

Arvydas iki šiol netiki, jog buvo nustatyti tikrieji nusikaltėliai, kurie 2001-aisiais iš inkasatorių pagrobė 70 tūkst. litų. Pagal pareigūnų versiją užpuolimą įvykdė gerai policijai pažįstami Virginijus Savickis ir Romas Zamolskas. V.Savickį po pusantrų metų per įkaitų vadavimo operaciją nukovė "Aro" snaiperis, o R.Zamolskas iki šiol tebėra vienas ieškomiausių Lietuvos nusikaltėlių.

"Jie juk buvo sutrikusios psichikos. Pabėgę iš psichiatrijos ligoninės. Ar galėjo tokie žmonės kruopščiai suplanuoti nusikaltimą", - abejoja Arvydas. Pasak jo, norint sėkmingai pagrobti pinigus, reikia ne tik žinoti inkasatorių maršrutą, laiką, punktus, iš kurių paimami pinigai, bet ir suplanuoti atsitraukimą, nes po užpuolimo pareigūnai apsupa teritoriją, tikrina kiekvieną įtartiną vietą ir automobilį. Tačiau šis klausimas lieka be atsakymo. Kol neaišku, ar R.Zamolskas tebėra gyvas, ir kol jis nebus surastas, byla nejuda iš mirties taško.

Arvydas stengiasi nebegalvoti apie nusikaltimą, kuris tarsi perskėlė jo gyvenimą į dvi dalis. "Buvo gyvenimas "prieš", dabar yra gyvenimas "po", - sako vyriškis. Jis tikisi, kad pavyks susirasti darbą, būti kam nors naudingam ir gyventi toliau. Sveikata, nors pamažu, bet taisosi. Arvydui didžiulis džiaugsmas buvo pernai išgirsti, kad vietoj pirmos invalidumo grupės jam suteikiama antra. Jaunas vyras nebelaukia malonės iš buvusių darbdavių ir prašyti ko nors neketina. Viską nori padaryti pats. Arvydas žino, kad jam pavyks.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"