TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Šventės teištirpdo priešiškumą

2015 12 23 6:00
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Laikai neramūs, tačiau per šv. Kalėdas, kaip ir kiekvienais metais, esame kviečiami siekti taikos, ramybės. Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ „Lietuvos žinių“ skaitytojams linki švęsti taip, kad širdyje ištirptų bet koks priešiškumas.

Nesirūpinimas kitais veda į susiskaldymą

– Gerai žinoma istorija, kai Pirmojo pasaulinio karo pradžioje per šv. Kalėdas vokiečiai ir britai liovėsi kariavę. Kažin ar yra geresnė proga galvoti apie taiką nei Įsikūnijimo šventė. Jos linkės popiežius kalėdinėje žinioje „Urbi et orbi“ ir valstybių vadovai sveikindami piliečius. Kas yra toji taika – ar tik karo nebuvimas?

– Taika nereiškia, kad visi turime po užtaisytą šautuvą, tik neiššauname. Tai susitikimas, į kurį net nekyla mintis atsinešti ginklo, nes ateini bendrauti, išgirsti, dalytis. Taika neatskiriama nuo teisingumo, kuris kyla iš širdies. Jei joje esama priešiškumo, pykčio, šie jausmai persikelia į tikrovę. Kalėdinėje giesmėje skamba: „Ramybė geros valios žmonėms.“ Daugelyje kalbų taika ir ramybė – tas pats žodis. Taiką kuriame patys savo širdyse. Čia ir Kalėdų prasmė – kad dalytumės širdies ramybe aplink save ir tarp didžiųjų bendruomenių, valstybių.

Visais laikais taikai labiausiai kliudė ir tebekliudo godumas, siekis valdyti, noras iškelti save virš kito. Jei einame Dievo link, priešiškumo nėra. Bet kai labiausiai rūpi teritorijos, ištekliai, įtaka, virstame konkurentais. Vakarietiška visuomenė iš krikščionybės paveldėjo kiekvieno asmens vertės supratimą, tačiau kraštutinis jo variantas – individualizmas – nebesiskaito su kitais. Iliuzija, kad gali daryti ką nori, kol nekenki kitam. Nesirūpinimas šalia esančiuoju dažnai tampa susiskaldymo priežastimi.

Nei afrikiečio, nei europiečio

– Dar prieš prasidedant adventui popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį į karo ir neapykantos kupiną pasaulį, sakė, kad Jėzus verkia, o kalėdiniai vakarėliai, eglutės su papuošimais, vaišės šiemet tebus apgaulė. Ar turėtume iš solidarumo su persekiojamaisiais, nuo terorizmo kenčiančiaisiais Jėzaus gimimą švęsti kitaip?

– Popiežius sako, kad veidmainiška su užuojauta kalbėti apie žūtis, bet neužkirsti kelio prekybai ginklais, kalbėti apie atjautą, bet nepaisyti tų, kuriems sunkiausia. Šitaip elgdamiesi negalime švęsti Kalėdų it nieko nebūtų nutikę.

Švęsti reikia, nes žmogui to norisi, net ir fronte. Tačiau šventimas turėtų keisti mūsų žvilgsnį, tirpdyti priešiškumą. Pavyzdžiui, kad visų pabėgėlių be išimties nelaikytume pavojingais. Mums juk būtų skaudu, jei dėl kelių Vakaruose suimtų lietuvių būtume kaltinami visi. Žvelgdami į pabėgėlius iš toli matome mišką, bet ten yra atskiri medžiai – žmonės. Kiekvienas turi savo likimą, trokšta ramybės. Tarp jų yra ir pasinaudojusių proga, prasmukusių, tačiau negalima visų suniveliuoti. Mums reikėtų jautrumo, pastangų pažinti, o ne iš anksto atmesti. Juk Marija ir Juozapas taip pat buvo savotiški pabėgėliai, neradę sau vietos.

– Šiandien toje vietoje, kur gimė Jėzus Kristus, turistai gausiai lanko Gimimo baziliką. Arkivyskupe, esate išleidęs knygą apie Šventąją Žemę, keliavote ten ne sykį. Ar Betliejaus aplankymas padeda geriau suprasti Gimimo slėpinį?

– Jėzus sakė, kad Dievą garbinsime ne ant Gerizimo kalno, ne Jezuralėje, o „dvasia ir tiesa“, todėl krikščioniškoje tradicijoje kelionė į Šventąją Žemę nėra privaloma. Bet keliauti visuomet prasminga. Buvusieji Šventojoje Žemėje sako, kad verta. Gimimo bazilika – vienintelė išlikusi dar nuo imperatoriaus Konstantino laikų, visa kita buvo ne kartą sugriauta. Joje, kaip seno žmogaus veide su gyvenimo patirtį bylojančiomis raukšlėmis, atsispindi beveik dviejų tūkstančių metų istorija. Man ji yra kvietimas sugrįžti prie šaknų, prie Jėzaus Evangelijos skelbimo.

Šv. Paulius rašė, kad „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo“. Ano meto visuomenėje tai nebuvo tušti žodžiai. Norėtųsi, kad ir šiandien pajustume: jei tikime Kristų, nėra nei afrikiečio, nei europiečio. Mus atitolinantys skirtumai turėtų mažėti dėl pagarbos žmogaus orumui, jo teisėms, lygybės prieš Dievą. Tenka girdėti, kad kai kuriuose Europos miestuose nebevartojamas Kalėdų pavadinimas, švenčiamos žiemos ar saulės grąžos šventės. Išsižadame to, kas suformavo mūsų kultūrą, visuomenę, tampame tuščia erdve. Tada į ją ateina kitoks žmogaus ir žmogiškų santykių suvokimas. Tik kažin ar geresnis?

Pagarba – abipusė

– Bažnyčiose įrengtose prakartėlėse matome daug skirtingų veikėjų. Šalia Kūdikėlio yra Marija, Juozapas, piemenys, išminčiai. Visų jų santykis su Jėzumi skirtingas. Ar šios scenos apmąstymas padeda suprasti, ką Dievo tapsmas žmogumi reiškia kiekvieno asmeniniame gyvenime?

– Šv. Ignaco Lojolos dvasinėse pratybose siūloma, apmąstant Kristaus Gimimo slėpinį, įsivaizduoti, kas būtum toje scenoje. Vis dėlto nebūtina priimti iš anksto nustatyto standarto, mat kiekvienas su Dievu turime savo ypatingą ryšį. Jėzaus žinia apglėbia, suvienija, bet nesuniveliuoja. Kiekvienas nuoširdžiai tikintis, įsiskaitantis į Evangelijos pasakojimą vienaip ar kitaip tarsi atsiduria ten, o tada klausia: koks mano gyvenimas būtų be Jo? Per Kalėdas labiausiai reikia Dievo patyrimo. Šiuo laiku susitelkiame į Jėzų Betliejuje, bet žinome visą Jo gyvenimą, Jo žinią, meilę ir gailestingumą. Taip apmąstant ryšys su Dievu atnaujinamas.

– 1538 metų Kalėdų rytą šv. Ignacas Lojola, Jėzaus draugijos įkūrėjas, Romoje aukojo savo pirmąsias šv. Mišias. Kas bus taip pat ir kas kitaip, kai Jūs ir kiti jėzuitai aukosite šv. Mišias 2015-ųjų gruodžio 25-ąją?

– Jėzus visuomet tas pats. (Šypsosi.) Jau pusė tūkstantmečio praėjo, žinoma, kad aplinka visai kitokia. Pirmieji jėzuitai, taip pat ir šv. Ignacas vyko į Šventąją Žemę, tačiau didysis misionierius buvo šv. Pranciškus Ksaveras, nukeliavęs dar toliau į Rytus. Jis jautė didžiulę pagarbą tiems žmonėms, pas kuriuos vyko: mokėsi jų kalbos, papročių. Dažnai jėzuitai buvo pirmieji, sudarę įvairių tautelių kalbų žodynus, gramatikas. Skelbdami Evangeliją jie prisitaikė prie tų tautų mąstysenos, gyvenimo būdo. Vatikano II Susirinkimas labai aiškiai pripažino, kad toks kelias buvo teisingas – nereikia kitų žemynų ir kultūrų žmonių daryti pseudoeuropiečiais, geriau leisti likti savimi atsiveriant Kristui, kuris išplečia jų gyvenimą. Dabar toks laikas, kai rytiečiai bėga į Vakarus, atsinešdami savo požiūrį, kultūrą. Norėtųsi pagarbos ir iš jų: kad nežiūrėtų į Europos valstybes kaip į potencialias melžiamas karves, iš kurių liete liejasi pienas. Svarbiausia – abipusė pagarba.

Atlikti Jėzaus judesį

– Šias Kalėdas pirmąsyk švęsite kaip Kauno arkivyskupas. Kokių dovanų labiausiai reikia kauniečiams ir visai Lietuvai?

– Labiausiai mus praturtina – tiek asmeniškai, tiek visuomenę – judesys, kurį atliko Jėzus. Jis atėjo ne visų ligų išgydyti, ne žemės drebėjimų panaikinti, ne tobulos sistemos, kurioje nereikėtų dirbti, sukurti. Jis atėjo dovanoti save, pasiaukoti. Didieji kūrėjai taip pat atidavė save per kūrinius. Materialinės dovanos gali išreikšti širdies nusiteikimą, bet labiausiai mus praturtina buvimas kartu, artumas, dėmesys.

– Vaikystėje daugeliui Kalėdos – laukiamiausia šventė. Kaip atsimenate šventes iš vaikystės? Kada sąmoningai supratote, kad švenčiame Dievo įžengimą į žmonijos istoriją?

– Esu labai dėkingas tėvams, kurie buvo nuoširdūs tikintieji. Ryškiai prisimenu, kaip mama man, trimečiui, rodydama į Jėzaus paveikslą sakė, kad čia yra Jėzus, kurį blogi žmonės nukryžiavo ir Jis mirė dėl mūsų. Visada buvo labai aišku – Kūčios ir Kalėdos nėra vien valgis, spėliojimai. Nors netrūko ir gražių buvimo prie stalo tradicijų, žinojau, kad Kalėdos – kur kas daugiau. Kiekvienais metais jos augo. Gyvendamas su šeima labai vertinau laiką su artimaisiais. Kaip kunigas, vėliau – vyskupas, nebešvenčiu su šeimos nariais. Pernai nakvynės namuose iš ryto šventėme, vakare – senelių globos namuose, dar vėliau – jau su keliais artimiausiais bendradarbiais. Leidi laiką su žmonėmis, kurių asmeniškai nepažįsti, bet jei įstengi nors šiek kiek sukurti Kūčių vakaro ar Kalėdų prasmę, džiaugiesi. Ne tuo, ką iš švenčių gauni, o kuo gali dalytis. Jei tik lauki šeimos artimumo, to, ką atsimeni iš vaikystės, pasidaro labai liūdna. Tas vakaras gali tapti daug skaudesnis už visus kitus, tad geriau klausti, kuo galiu pradžiuginti kitą?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"