TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Svetimi ir nebereikalingi savo gimtajame krašte

2012 05 07 6:03

Yra daug gražių dalykų Lietuvoje, kurie daro mūsų šalį mielą gyventi. Tai dar beveik nesuniokota kaip kituose Europos kraštuose gamta, gražūs miestai, garbinga istorija, kuria galėtų didžiuotis net daug didesnės tautos. Tik svarbu tai saugoti ir puoselėti.

Galima pasidžiaugti mūsų mokslo, kultūros, sporto žmonių laimėjimais, bet kad visa tai neužgestų, būtinas nuolatinis valstybės dėmesys. Sunku tik suvokti, kodėl daugiau nei per dvidešimt atkurtos valstybės gyvavimo metų nedaug kam rūpėjo žmogaus, piliečių, visuomenės santykis su savo valstybe. Ir visa tai krašte, kuris visam pasauliui parodė pilietiškumo, patriotiškumo, meilės tėvynei pavyzdį gražiais Sąjūdžio metais. 

Vėliau valstybė tarsi atsitvėrė nuo savo piliečių. Ne iš karto visa tai įvyko, bet žingsnis po žingsnio, o pavienių idealistų pastangos tiek visuomenėje, tiek valdžioje nieko negalėjo pakeisti. Taip Lietuva virto viena uždariausių savo piliečiams valstybių. Čia žmonės nesijaučia krašto šeimininkais, jie tampa nebereikalingi šalyje, kurioje gimė, todėl Lietuva užima pirmaujančias pozicijas Europoje ne tik pagal emigraciją, bet ir pagal savižudybių skaičių. Čia rasi daug abejingumo, netikėjimo, kad galima ką nors savo valstybėje pakeisti į gera. Prisideda ir didžiulis socialinis neteisingumas: maži uždarbiai, kurie ypač atsiliepia jaunoms šeimoms, ir ne ką didesnės pensijos.

Lietuvoje nesusikūrė stiprus vidurinis sluoksnis, nesudaromos sąlygos skaidriam, smulkiajam ir vidutiniam verslui kurti. Seimo partijos, nesvarbu, ar jos valdžioje, ar opozicijoje, nacionaliniu mastu ar savivaldybėse, sukompromitavo demokratinę partinę sistemą ir prisidėjo kurdamos korumpuotą tvarką, kuriai visuomenės ir piliečių dalyvavimas valstybės gyvenime yra kliuvinys, o gal ir grėsmė. Ši sistema yra naudinga oligarchų kapitalui, partinei biurokratijai ir korumpuotiems politikams.

Lietuvos Konstitucijoje įteisinta demokratija, o žmogaus teisės paminamos kiekviename žingsnyje. Tačiau realiai demokratija ir teisė krašte neveikia. Jeigu tik susiduriama su didel3 įtaką turinčiais asmenimis ir jų interesais, ima galioti dvejopi standartai. Rinkimuose funkcionuoja didžiuliai srautai juodų, nelegalių pinigų ir valdžia neretai yra perkama. Valstybėje egzistuoja galbūt antikonstitucinė grupuotė, turinti realią valdžią ir įtaką politikams ir įvairioms valdžios institucijoms, bet šalies tarnybos negali to sustabdyti, o tai bandantys daryti sąžiningi pareigūnai patys yra šalinami iš darbo.

Tada teisėtvarkos institucijos negali dirbti valstybei, tarnauja tik įtakingųjų klanams. Todėl ir žmonės nepasitiki prokurorais bei teismais. Pagal šį rodiklį Lietuva jau atsidūrė paskutinėje vietoje tarp Europos demokratinių valstybių. Jeigu visi šie negatyvūs procesai nebus sustabdyti, mes, kaip valstybė, galime išnykti visai, nes žmonės masiškai palieka šalį. Emigracijos mastai šių dienų Lietuvoje daugiau nei 15 kartų didesni nei tarpukariu.

Aišku, niekas negali priversti žmogaus mylėti net ir savo gimtojo krašto, jei jame klesti valdžios savivalė, neteisingumas, korupcija, o piliečio, visuomenės balso niekas negirdi. Todėl reikia įgyvendinti ir realią demokratiją, ir teisingumą.

Prieš keletą mėnesių Lietuvos politikai turėjo galimybę atitaisyti vieną pagrindinių demokratijos problemų Lietuvoje, svarstydami įstatymą dėl referendumo, bet to taip ir nepadarė. Lietuva ir toliau lieka viena iš nedaugelio Europos valstybių, kur praktiškai neveikia įstatymas, kuriuo naudojantis gali būti sužinoma ir įgyvendinama piliečių nuomonė. Be to, Lietuvoje įvairios valdžios institucijos, galima sakyti, nevykdo viešųjų konsultacijų, kartu su visais piliečiais svarstydamos aktualias valstybės ar vietos gyvenimo problemas.

Čia durys visuomenei į svarbiausių valstybės ar savivaldos klausimų svarstymą, dalyvavimą priimant sprendimus, bendrą darbą teismuose, dialogą su teisėsaugos institucijomis yra uždarytos. Mūsų valstybėje iki šiol manoma, kad piliečių ir tautos vaidmuo pasibaigia išrinkus į Seimą ar į savivaldybes deleguotus pagal partijų sąrašus asmenis, o šie jau ten tvarkysis kaip nori.

Beje, priimtas įstatymas, pagal kurį dabartinės Seimo partijos yra paremiamos dešimtimis milijonų mokesčių mokėtojų lėšų, o kitos partijos, kurios dėl nenoro įsivelti į korumpuotą politinį žaidimą kol kas į valdžią nepakliūdavo, negaus nieko. Tai pastato šias partijas į nelygią poziciją rinkimų kovoje ir iš principo užkonservuoja dabartinę supuvusią politinę sistemą.

Demokratinis pasaulis jau seniai ne tik svarsto idėjas, bet ir įgyvendina siūlymus, kaip nuo atstovaujamosios demokratijos, įgyvendinamos rinkimuose per partijų sąrašus, pereiti prie dalyvaujamosios demokratijos, kai visuomenei yra plačiai atveriamos durys dalyvauti priimant svarbiausius sprendimus, į jos balsą valdžia įsiklauso ir jaučiasi atsakinga už savo darbą ne tik per rinkimus. Ši demokratija yra labai toli nuo populistinės Venesuelos lygio tvarkos, kurią siūlo kai kurie politikai.

Dalyvaujamosios demokratijos idėjos kol kas nedrąsiai keliamos Lietuvoje, nors kaip tik tokioje valstybėje, kur visuomenei yra užtrenktos durys svarstyti svarbiausius valstybės reikalus, šios demokratijos labiausiai reikia. Kita vertus, valdžia, partijos, teisėsauga gali ignoruoti visuomenės balsą, nes mūsų visuomenė nėra organizuota.

Iki šiol piliečiai ir visuomenė Lietuvoje yra podukros vietoje. Mūsų valstybėje nėra įstatymo, kuris apibrėžtų, kas yra visuomeninė organizacija, bet netrūksta įstatymų, ribojančių tautos ir piliečių teises, surašytas mūsų Konstitucijoje. Surengti referendumą, kad valdžia išgirstų savo šalies visuomenės balsą, yra tik viena iš problemų. Kita problema, pavyzdžiui, yra tai, kad visuomenė negali be trukdžių savo krašte surengti protesto akcijų gatvėse ir aikštėse arba streikų, jeigu verslininkų elgesys su darbuotojais peržengia elementaraus žmogiškumo ir teisingumo normas.

Teisinėse demokratinėse Europos valstybėse protesto akcijų rengėjai tik praneša, kad rengs tokias akcijas, o Lietuvoje tam reikia gauti leidimą, ir vietos valdžia bei policijos vadovai neretai tuo manipuliuoja. Pavyzdžiui, leidžia rengti tokias protesto akcijas tik kur nors laukuose ar purvyne, o tuos, kurie pasipriešina pasityčiojimui iš konstitucinės teisės normų, traukia atsakomybėn. Šiandien Vilniuje kaip tik prasidės teismo posėdis, kuriame konstitucines teises gins judėjimo "Už teisingumą" nariai, tarp jų ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, iš kurių du - Nepriklausomybės Akto signatarai.

Aišku, pati visuomenė turi suvokti, kad tik protesto akcijomis gyvybingos valstybės nesukursime. Bet reikia suteikti tą aliarmo skambutį žmonėms, kad jie galėtų atkreipti dėmesį į problemas tada, kai kitos priemonės išsemtos. Iki šiol Lietuvoje nesudarytos galimybės konstruktyviai visuomenės ir piliečių veiklai, kad valdžia žmonių balsą išgirstų be protesto akcijų.

Ir žmonių širdyse atsirado baimė protestuoti, kuri buvo jau pranykusi Sąjūdžio metais, kai visi pasijutome tauta, savo krašto šeimininkais. Dabar žmonės vėl bijo valdžios, o ši - savo piliečių, todėl kiekvieną kartą apsitveria už 75 metrų nuo įstaigų apsaugine siena nuo savo žmonių ir atima aikštes iš mūsų visų.

Kokie galėtų būti pirmieji žingsniai kuriant dalyvaujamąją demokratiją? Įvairiose visuomeninėse organizacijose sklando siūlymai šia tema, bet vis nepasiekia tikslo.

Demokratija prasideda nuo realiai veikiančios savivaldos, kurios Lietuvoje dar nėra. Mūsų krašte ne tik per stambios savivaldybės, bet ir yra tik vieno - subregioninio - lygmens savivalda. Atsiliekame decentralizuodami valdžią, kurdami pilietinę visuomenę.

Būtina įvykdyti realią savivaldos reformą, pereinant prie dviejų pakopų savivaldos ir įteisinant savivaldybių tarybų rinkimus ne pagal partijų sąrašus, bet vienmandatėse apygardose, kur galėtų dalyvauti tiek partiniai kandidatai, tiek ir nepartiniai, patys išsikėlę ar deleguoti vietos bendruomenių.

Tada į rinkimų apygardos Seimo narius žmonės nesikreips dėl kiauro stogo, nes šiuos klausimus galės išspręsti vietos savivaldybių deputatai, kurie dabar paskęsta partijų sąrašuose. Reikia sutarti ir dėl tiesioginių mero rinkimų, atskiriant mero ir savivaldybių tarybos narių funkcijas. Būtina suteikti ir seniūnijoms ekonominį savarankiškumą, kurios dabar, priešingai, yra naikinamos.

Seniūnijos galėtų tapti ta realia valdžia vietos savivaldos sistemoje, maksimaliai nustatant jos atskaitomybę vietos gyventojams už priimtus sprendimus.

Konstitucijoje įtvirtinta piliečių valia laisvai reikšti savo mintis, todėl reikia pataisyti Referendumo ir Susirinkimo įstatymus. Referendumui sušaukti turėtų pakakti 100 tūkst. gyventojų parašų, kas būtų triskart mažiau, nei reikalaujama dabar, kai referendumų iniciatyvos tampa tik atskirų partijų, politikų žaisliuku, mobilizuojant elektoratą prieš rinkimus. Susirinkimų įstatyme turėtų būti įtvirtinta tik prievolė informuoti apie numatomą viešą protesto akciją bei pasirengimas suteikti reikiamą pagalbą, atimant iš savivaldybės pareigūnų teisę leisti ar neleisti rengti akciją.

Pratęsiant konstitucinių teisių įgyvendinimą Lietuvoje, reikėtų svarstyti ir klausimus, susijusius su Konstitucinio Teismo (KT) veikla, pavyzdžiui, pripažinti teisę piliečiams tiesiogiai kreiptis į KT, o iš paties KT reikėtų atimti teisę būti aukščiau už Konstituciją, t. y. teisę aiškinti Konstituciją, nutolstant nuo esmės.

Piliečiai, visuomeninės organizacijos privalo turėti teisę kreiptis į teismus tiesiogiai, o ne daryti tai tik per prokuratūrą. Ypač tais atvejais, kai yra ginamas viešasis interesas.

Atsižvelgiant į tai, kad teismai ir kitos teisėtvarkos institucijos, iš kurių visų pirma išsiskiria prokuratūra, vis labiau praranda gyventojų pasitikėjimą dėl marinamų ir vilkinamų bylų, dėl nepagrįstų sprendimų jas nutraukti, turėtų būti mechanizmas, kaip asmenys, priimantys sprendimus šiose bylose, galėtų paaiškinti visuomenei ir piliečiams savo motyvus. Kartu reikia įgyvendinti ir griežtą atsakomybę prokurorų ir kitų teisėsaugos pareigūnų atžvilgiu už bylų vilkinimą ir nepagrįstą jų nutraukimą.

Teismuose turi atsirasti visuomenės tarėjai, kartu su teisėjais priimantys sprendimus aktualiose visuomenei bylose, visų pirma viešojo intereso, taip pat rezonansinėse korupcijos bylose. Teisėsaugoje turi būti rasta vieta ypatingojo prokuroro institucijai. Teisėsaugos institucijos turėtų apsvarstyti galimas kitas dialogo su visuomene formas.

Į organizuotos piliečių visuomenės balsą galėtų būti įsiklausyta prieš paskiriant įvairius pareigūnus: teisėjus, prokurorus, įstaigų vadovus šalies mastu ir vietos lygiu.

Siekiant padėti pagrindą organizuotos visuomenės sukūrimui, būtina ne tik peržiūrėti visus įstatymus, reguliuojančius visuomeninių organizacijų veiklą, bet ir uždegti žalią šviesą visuomeninio gyvenimo savivaldai, kurios iki šiol Lietuvoje nėra, kaip ir nėra visuomenės dialogo su valdžia. Kokia turėtų būti visuomeninio gyvenimo savivalda Lietuvoje,- Ekonominė-socialinė taryba, kaip demokratiniuose Europos kraštuose, ar kas nors panašaus į Valstybės tarybą, visuomenės antrus parlamento rūmus, kaip Slovėnijoje, o gal visuotiniu piliečių balsavimu išrinkta Visuomeninė taryba arba Visuomenės namai, kaip vieta, kur akumuliuojamos įvairios mūsų visuomenės iniciatyvos - turėtume apsispręsti mes patys, bet svarbu pradėti diskusijas, kaip sukurti tvirtą visuomeninio gyvenimo stuburą Lietuvoje, atsvarą galimai valdžios savivalei.

Visuomenės kontrolės neturėtų vykdyti valdžios paskirti visuomenininkai prie prezidento, Seimo ar Vyriausybės. Būtina sugriauti tradiciją, kad valdžia girdi tik tą visuomenės dalį, kurią pati laiko savo kišenėje. Neužmirškime: net pati geriausia valdžia išsigimsta nekontroliuojama, o Lietuvoje, deja, mes ir tokios dar neturime.

Laikas nelaukia. Šiandien gyvybingos Lietuvos idėja pralaimi negailestingas varžybas su išsivaikščiojančios Lietuvos realybe, todėl visi kartu turėtume galvoti apie tai, kaip sustiprinti mūsų valstybės pamatus, atverti ją savo piliečiams. Toks galėtų būti ir politikų, ir visuomenininkų uždavinys. Mūsų maža tauta ir nedidelė valstybė gali turėti ne tik garbingą praeitį, bet ir gražią ateitį. Įveikti neteisingumą valstybėje, jos uždarumą nuo piliečių yra būtina sąlyga kuriant tokią mūsų ateitį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"